5.2.2. Vaikų nuo vienerių iki trejų metų muzikinio ugdymo ypatumaiPradedantys vaikščioti vaikai mėgsta įvairius dalykus, kuriuos mes vadiname muzika. Jie su dideliu malonumu įpina juos į kasdienius žaidimus, kuriuos žaidžia su aplinkui esančiais daiktais ir žmonėmis. Vaikai spontaniškai taria garsus, dainuoja, kartoja girdėtas dainas, artikuliuoja žodžius, šoka, įdėmiai klausosi muzikos garsų, reaguoja į kitų asmenų grojamą muziką, randa visokių įdomių garsų, kuriuos skleidžia ir ploja ar muša tam tikros struktūros ritmą. Pradedantis vaikščioti vaikas maždaug tuo pačiu metu išmoksta ir vaikščioti, ir kalbėti. Šie nauji gebėjimai atveria vaikui didžiules galimybes tirti ir sąveikauti su aplinka. Nenugalimas vaiko noras žaisti su viskuo, kas yra aplink, atrasti įvairių daiktų galimybes, spontaniškumas ir nenuspėjamumas gali kelti naujus reikalavimus juo besirūpinančiam suaugusiajam. Trejų metų vaiko muzikinis čiauškėjimas yra tiek pat svarbus būsimiems vaiko muzikiniams gebėjimams, kiek jo kalbinis čiauškėjimas - jo kalbiniams gebėjimams. Kaip greitai vaikas pereina iš muzikinio čiauškėjimo etapo ir pradeda aktyviai dalyvauti muzikoje, gali nulemti, koks muzikalus jis bus visą likusį savo gyvenimą (Gordon, 1990). Nuo pat gimimo girdėdamas kalbą, vaikas pradeda kartoti girdimus kalbos garsus. Suaugusieji jam atlygina dėmesiu ir tolesniu kalbinimu. Tai kūdikį padrąsina. Į muzikinių gabumų vystymosi procesą taip pat įeina muzikinio čiauškėjimo periodas. Tai svarbi veikla, kadangi vaikas praplečia savo gebėjimą girdėti ir suvokti muziką, kai jis skleidžia muzikinį čiauškėjimą. Dažnai muzikinis vaikų čiauškėjimas neturi nieko bendra su jų girdėta muzika. Šiame etape vaikai juda ir čiauška savo pačių garsais (Gordon, 1990). Vaiką drąsinant jis pradeda tarti žodžius. Iš muzikinio čiauškėjimo atsiranda dainų fragmentai. Mokytojai gali skatinti muzikinį čiauškėjimą taip pat, kaip skatina kalbinį čiauškėjimą, atsakydami į jį, mėgdžiodami vaiko skleidžiamus garsus ir girdami jo muzikinius bandymus. Atkreipdamas dėmesį, mokytojas parodo vaikui, kad pritaria, jam ir laiko jo veiksmus svarbiais. Deja, tėvai ir mokytojai dažnai neatpažįsta muzikinio čiauškėjimo, priešingai nei kalbinio. Dėl to daugelis vaikų mažiau skatinami, jiems nedainuojama, savo aplinkoje jie negirdi muzikos tiek, kiek kalbos. Tiems vaikams sunku sklandžiai pereiti muzikinio čiauškėjimo etapą (Gordon, 1990). Muzikinių gabumų raidai ir kokybei turi reikšmės emocijos ir besiformuojanti vaiko vaizduotė. Labai svarbu, kad iki trejų metų vaikas galėtų sukaupti kuo daugiau muzikinių įspūdžių, klausydamasis įvairios muzikos, ir būtų lavinami jo jutiminiai muzikiniai gebėjimai. Pastaraisiais dešimtmečiais įvairiose užsienio šalyse buvo kuriamos muzikinės programos mažyliams: „Muzika kartu“, „Muzika vaikams“, „Muzikinis darželis“, „Muzika mažyliams“, „Suzuki“ ir kt. Jų pagrindinis tikslas – suvienyti jaunas šeimas naujoje muzikinėje aplinkoje, primenant tėvams jų vaikystėje girdėtas dainas, kurias jie gali vėl dainuoti su savo vaikais, skatinti vaikus džiaugtis muzika. Bendras muzikavimas su šeimos nariais padeda sutvirtinti emocinius ryšius, stiprina buvimo kartu malonumą, bendrą saviraišką. Jei mažylis lanko vaikų grupę, muzika padeda geriau adaptuotis naujoje aplinkoje, išgyventi išsiskyrimo su artimaisiais nerimą. Muzika labai praturtina ugdymo procesą, nes emocingas jos turinys stipriai veikia vaiko sąmonę. Mokslininkai ir ankstyvojo amžiaus vaikų ugdytojai siūlo tokius muzikinio ugdymo būdus:
Toliau: 5.2.2.1. Dainavimo įgūdžių lavinimas |