5.1.3. Vaikų fizinio vystymosi ypatumai

Antraisias ir trečiaisiais gyvenimo metais vaiko raidoje įvyksta didelių permainų. Nepaprastai lavėja vaiko judėjimo įgūdžiai. Jis išmoksta ropoti, vaikščioti, bėgioti, šokti, laipioti, nors ir nevikriai. Vaikščiojimas praplečia vaiko tolimąją erdvę. Vaikas tampa fiziškai proporcingas, jo raumenys sutvirtėja, stuburas išsitiesia. Jis vis geriau pažįsta savo kūną ir jo galimybes. Išlavėjęs geresnis vaiko pusiausvyros, laiko skirstymo ir ritmo pojūtis.

Muzikinė veikla gali padėti mažyliui stiprinti judėjimo įgūdžius. Įgijęs ritmo jausmą, kuris ilgainiui padės derinti fizinį aktyvumą ir socialinį bendravimą, mažylis išmoks žinomų melodijų ir dainų pagrindu kurti kasdienį ritmą, suformuosiantį pagrindinius saugaus, patikimo gyvenimo principus.

Nepakankama nervinių procesų koncentracija. Mažylis negali ilgai domėtis viena veikla. Greitai atsiranda išorinis slopinimas, sutrinka dėmesys. Vienerių-trejų metų vaikas yra labai judrus, daug laksto, šokinėja, bet greitai nuvargsta, kai reikia ilgai vienodai judėti, eiti, kai nėra sąlygų aktyviai veikti. Todėl svarbu dažnai keisti vaiko veiklą ir laipsniškai mokyti susikaupti.

Tyrimai rodo, kad aktyvus judėjimas pagal muziką yra veiksmingesnis nei pasyvus muzikos klausymas. Kai aktyvus judėjimas kyla iš natūralių, vaiko pagal muziką sukurtų judesių, jie darosi įvairesni, o vaikas geriau suvokia pačią muziką. Ritmiškas judėjimas su mažyliu gali padėti jam suderinti judesius ir motorines funkcijas, sudominti jį kūno veikla. Taip pagerės vaiko koordinacija, jis pradės teigiamai vertinti savo  kūną. 

Augdami vaikai šokinėja, bėgioja ir visaip juda pagal muziką. Ankstyvoje vaikystėje dainuodami gerai žinomas judriąsias daineles, šokdami pagal ritmą ir kurdami muzikines pasakas vaikai įpranta mokytis geriausiai – per fizinius pojūčius.

JAV mokslininkė K. Volf atliko eksperimentą, siekdama ištirti, kaip muzikinės pratybos veikia vaiko suvokimą ir motorinį vystymąsi (ropojimo, vaikščiojimo, piešimo, karpymo įgūdžius, gebėjimą planuoti ir atlikti veiksmą). Dešimties metų jos tyrimai įrodė, kad dainavimas ir muzikos ritmas gali ženkliai pagerinti vaikų motoriką.

Remdamiesi K. Volf ir kt. tyrimais, ankstyvojo amžiaus vaikų ugdytojai siūlo vaikus pasisodinus ant kelių dainuoti jiems, kartu švelniai tapšnojant jo rankas ar kojas dainelės ritmu. Ritmiškai kalbindami ir lengvai šokdindami vaiką mes laviname jo motoriką, suteikiame teigiamų emocijų.

Pastaraisiais dešimtmečiais vaikai ypač daug laiko praleidžia namuose žiūrėdami televizorių. Muzika, sklindanti iš televizoriaus, vaiką dažnai priverčia sustoti, ritmiškai judėti, šokti, juoktis, čiauškėti. Sunku įsivaizduoti, kad ši muzika gali būti žalinga vaikui, jei matome, kad ji vaikui patinka. Tačiau televizija gali ir pakenkti. Ji gali sukelti neurologinį pasyvumą, užuot padėjusi aktyviai mokytis. Ilgą laiką žiūrėdami televiziją, vaikai trumpiau žaidžia lauke, mažiau juda. Tokia pasyvi veikla yra nepaprastai kenksminga vaikams, nes judėti vaikui yra būtinybė, o judėjimo įgūdžiai yra susiję su pažintiniu tobulėjimu. 1981 m. buvo tikrinama šimto Mičigano pirmokų ir paauglių gebėjimas palaikyti pastovų ritmą – tai įgūdis, nuo kurio priklauso daug kitų su laiku susijusių įgūdžių: judėjimas, šokis, muzika, kalbos raida, skaitymas, sportas, organizavimas ir planavimas. Tyrimo rezultatai parodė, kad tik 25 procentai pirmaklasių galėjo išlaikyti pastovų ritmą, tarp paauglių 88 procentai buvo merginos ir 66 procentai – vaikinai. Po dešimties metų pirmaklasių procentas nukrito iki 15, paauglių merginų – iki 48, vaikinų – iki 30. Tik 10 procentų patikrintų vaikų darželio auklėtinių galėjo išlaikyti pastovų ritmą. Kadangi pirmas laikotarpis lavinti šiam paprastam fiziniam suvokimui tęsiasi nuo gimimo iki 7 metų, galima drąsiai sakyti, kad dauguma testo neišlaikiusių paauglių jautėsi nustebę ir nusivylę, kad negalėjo atlikti tokios paprastos užduoties. 

Toliau: 5.2. Muzikos reikšmė vaikų nuo vienerių iki trejų metų ugdymui