5.2. Muzikos reikšmė vaikų nuo vienerių iki trejų metų ugdymui

5.2.1. Vaikų kalbos lavinimas

5.2.1.1. Vaikų kalbos raida 

Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje vaikas jau daug ką supranta, kas jam sakoma, bet dar mažai gali pats pasakyti, nes negali ištarti visų garsų. Per kitus dvejus metus, vis intensyviau bendraudamas su žmonėmis bei norėdamas išreikšti savo patyrimą, vaikas vis daugiau kalba, kūrybiškai perimdamas gimtosios kalbos struktūrą, tobulindamas ją. Psichologai stebėję ir tyrę vaiko žodyno plėtotę, pastebėjo, kad yra labai daug ženklių individualių skirtumų ir pagal vartojamų žodžių skaičių, ir pagal amžių. V. Prejer nurodo, kad dvejų metų vaiko žodynas svyruoja nuo 175 iki 1500. V. Glebuvienės stebėjimai rodo, kad maždaug iki vienerių metų ir 3 mėnesių vaikai išmoksta iki 50 žodžių, iki vienerių metų ir 6 mėnesių – 100 žodžių, o antrųjų metų pabaigoje vaiko žodyną sudaro 400-700 žodžių. Dvejų metų vaiko dviejų trijų žodžių junginys perteikia daug daugiau informacijos, nes yra reikšminga ir jungtis tarp žodžių.

Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą. Ikikalbinio gyvenimo laikotarpiu vaikas pažino pasaulį tik tiesiogiai – jutimais, veiksmais. Nuo vienerių-dvejų metų amžiaus tarp vaiko ir jo veiksmo įsiterpia žodis.

B. F. Skinner nuomone, vaiko kalbos raida yra paremta imitacijos ir elgesio pastiprinimo būdu. Vograudamas vaikas atsitiktinai arba pamėgdžiodamas ištaria įvairius garsus, o tėvai visokeriopai tai skatina.  Skatinimas lemia, kokie garsai ir jų junginiai pradeda vyrauti vaiko kalboje. A. Bandura teigia, kad kalbos išmokimas priklauso nuo stebėjimo ir imitacijos, tačiau, jo nuomone, pastiprinimas nėra būtinas.

Pirmieji vaiko ištarti žodžiai yra daiktavardžiai, žymintys vaikui svarbius ir įdomius objektus. Po daiktavardžių atsiranda veiksmažodžiai, išreiškiantys akivaizdų judėjimą. Priklausomai nuo konteksto, vienas ir tas pats žodis gali turėti kelias reikšmes. Pavyzdžiui, žodelis „ne“ reiškia ir neigimą, ir protestą, ir atsisakymą, ir konstatavimą, kad kažkas neįvyko, kažko nėra.

Vaiko vartojamas žodynas yra visada siauresnis už pasyvųjį, t. y. vaikai daugiau supranta nei pasako, taigi pavieniai žodžiai gali reikšti mintį. Todėl vaiko kalbą būtinai papildo veido išraiška, gestai.  Visa tai kartu sudaro sakinį.

Dvejų metų mažylis sugeba žodžiais išreikšti savo norus, būsenas. Žaisdamas jis vienas skaito knygutes, atkreipia dėmesį į trumpus tekstus po paveikslėliais. B. Halliday teigia, kad dvejų metų vaiko kalba atlieka dvi funkcijas: yra vaiko priemonė valdyti pasaulį ir leidžia mokytis, kaupti patirtį.

Toliau: 5.2.1.2. Vaikų kalbos lavinimas muzika