4.2. Kūdikio reakcija į muziką

Muzikos poreikį žmogui tyrinėję mokslininkai nustatė, kad naujagimio poreikis muzikai pasireiškia nuo pat pirmųjų dienų. Kūdikio klausa, lytėjimas ir regėjimas vystosi pirmiausia. Ypač jautri yra kūdikio klausa, nes ji, kaip ir lytėjimas, turi tam tikrą prenatalinio laikotarpio patyrimą.

Anatominiu požiūriu naujagimių klausa pakankamai išsivysčiusi. Bet pirmosiomis savaitėmis vidinėje ausyje dar esama skysčio. Kol šis skystis nerezorbuojasi, naujagimis girdi dusliai. Smegenų struktūros, atsakingos už garsinės informacijos priėmimą ir perdirbimą, dar nepakankamai išsivysčiusios, jų vystymasis tęsiasi iki 2 metų.

Yra daug įrodymų, kad kūdikiai ateina į šį pasaulį su puikiais gebėjimais girdėti. Pirmą mėnesį kūdikis dar nerodo specifinių reakcijų į muziką. Tačiau jis krūpteli nuo stipresnio garso, sugeba nustatyti garso šaltinio kryptį. Baigiantis pirmajai gyvenimo savaitei, kūdikis jau geba atskirti motinos balsą iš kitų balsų. Motinos dainuojamos lopšinės jį ramina. Švelnus motinos dainavimas jam tampa emocinio bendravimo su suaugusiuoju priemone.

Kūdikiui svarbus ne tik mamos, bet ir tėvo kalbėjimas, dainavimas. Kalbinamas suaugusiųjų jis judina rankytes ir kojytes kalbos ritmu. Dviejų mėnesių nustoja judėti ir suklūsta, kai tik išgirsta žmogaus balsą arba muzikos garsus.

Tyrimais buvo nustatyta įgimta kūdikio regos ir klausos koordinacija. Kūdikio regėjimas ir klausa nuo pat gimimo yra tarpusavyje susiję, regėjimas padeda klausai nustatyti garso šaltinį.

Trijų mėnesių mažylis akimis gyvai seka judantį objektą ir pasuka į jį galvą. Dažnai kūdikis pasisuka į garso pusę. Išgirdęs garsą nuščiūva. Keturių mėnesių kūdikis sąmoningai išskiria garsus, krykščia ir spygauja iš malonumo.

Pastebėta, kad kūdikiai demonstruoja jautrumą diapazonui ir muzikos intensyvumui: per paskutinius tris nėštumo mėnesius ir tris mėnesius po gimimo pastebima, kad embrionai ir naujagimiai geriau skiria žemus garsus nei aukštus. Tačiau jau šeštąjį gyvenimo mėnesį kūdikiai yra jautrūs ir aukštiems garsams kaip ir suaugusieji, jiems net labiau patinka klausytis aukštų garsų. Mažyliams ypač patinka muzikos kūriniai, kuriuos atlieka sopranas, o ne altas. Naujagimis labiau reaguoja į dainą, atliekamą moters balsu, negu į tą pačią melodiją, atliekamą muzikos instrumentu.

Kūdikio gebėjimas girdėti sparčiai auga. Net ir esant daliniam ausų užkimštumui, naujagimis reaguoja į vidutinio stiprumo garsus, tai rodo kvėpavimo ir pulso pokyčiai. Naujagimiai girdi tik apie 50 decibelų stiprumo garsus. Tai yra intensyvesnis nei standartinis lygis, kurį normaliai girdi suaugęs žmogus. Trijų mėnesių kūdikis reaguoja jau į tylesnius (43 dB), o aštuonių mėnesių – net į 34 dB garsus. Taigi kūdikių gebėjimas suvokti muzikos intensyvumą ir garso aukštumą gerėja su tolesne vaiko raida.

Per pirmuosius gyvenimo metus didžioji dauguma vaikų yra jautrūs muzikai ir reaguoja į muzikinius dirgiklius. Keturių – penkių mėnesių kūdikiai geba skirti kai kuriuos garsus, įsiklauso į intonaciją, jaučia melodijos krypties ir ritmo pokyčius. Reaguoja į muzikos pobūdį: džiaugiasi, surimtėja, spurda. Šio amžiaus kūdikiai jau pradeda guguoti ir skleisti pirmuosius tikslingus vokalinius garsus. Guguodami ir veblendami jie savitu būdu eksperimentuoja muzikos garsais ir intonacijomis.

Tačiau garso aukščio suvokimas suprantamas daug plačiau nei skirstymas aukštas-žemas. Suvokiant muziką kūdikiams daug svarbiau melodijos judėjimo kryptis, melodijos kontūras nei pavieniai garsai. Taip yra todėl, kad informacija apie muziką remiasi muzikos kontūru arba kylančiomis ir besileidžiančiomis intonacijomis. Šie melodijos kontūrai, kurie aptinkami lopšinėse ir kūdikiams skirtoje kalboje, yra svarbūs, nes perteikia emocinę informaciją. Literatūroje galime rasti pavyzdžių, kad įvairios melodijos sukelia skirtingą kūdikių elgesį. Pvz., imituojant varpelio melodiją, dažnai aptinkamą žaidimų dainelėse ir mamos kalbos intonacijose, siekiama atkreipti kūdikio dėmesį, o dainuojant „krintančias“ melodijas, būdingas lopšinėms ir tėvų kalbai, siekiama nuraminti vaiką.

Taigi garso aukštis ir melodijos kontūras pirmaisiais gyvenimo metais turi svarbią reikšmę kūdikio elgsenai. Muzikos poveikio naujagimių elgesiui tyrimai parodė, kad naujagimiai, girdėdami muziką, mažiau juda, jų širdies ritmas darosi ramesnis. Muzika taip pat teigiamai veikia deguonies pasisavinimą, širdies bei kvėpavimo ritmą, mažina stresų lygį bei sergamumą.

Tyrimai parodė, kad kūdikis ne tik užfiksuoja jį pasiekusius garsus, bet ir mokosi iš jų. Paprasčiausia mokymosi forma yra įpratimas, kuris atsiranda kartojant informaciją. Kūdikiai parodo įpratimą pirmą kartą reaguodami į naują garsą (pvz., smarkiau čiulpdami iš buteliuko), o vėliau jam kartojantis nustoja reaguoti. Tada vėl reaguoja į naują garsą. Tyrimai parodė, kad paskutiniuosius tris nėštumo mėnesius vaisius taip pat įpranta prie dažnai kartojamo garso, be to, judesiais reaguoja į pasikeitusį dirgiklį. 

Toliau: 4.3. Kūdikio kalbos vystymasis