4.3. Kūdikio kalbos vystymasisKalbos vystymasis ženkliausias antraisiais gyvenimo metais. Tačiau norint, kad vaikas išmoktų kalbėti, jam reikia sveikų kalbos ir klausos organų, normalaus psichinio vystymosi ir žmonių dėmesio. Garsinė saviraiška kūdikystėje – labai svarbus ir būtinas kalbos mokymosi etapas. Vaikui gimus, kalbos receptoriai ir artikuliacijos aparatas anatominiu fiziologiniu atžvilgiu yra susiformavę, bet naudojami lavėja toliau. Kartu bręsta ir atitinkami smegenų centrai. Kūdikio nervinių ląstelių tinklai vystydamiesi turi atkoduoti daugybę garsų, tarp jų kalbą ir muziką. Nors mažyliai nesupranta žodžių, jie stengiasi suvokti garsų prasmę. Pamažu kūdikiai pradeda suprasti žodžių reikšmes dar nepradėję kalbėti. Tai stimuliuoja kalbos nervinių ląstelių jungtis, kurios savo ruožtu siunčia signalus smegenims, kad šie išlaikytų jas ateičiai. Kalbos vystymuisi esminę reikšmę turi regos ir klausos koordinacija. Girdėdami žmogaus balsą, kūdikiai sugeba nustatyti jo buvomo vietą, ar garsą skleidžia žmogus, kurį jie mato kalbant. Svarbu, kad tėvai kalbindami savo kūdikį būtų arti jo, nes vaikas mato tik apie 30 centimetrų atstumu. Be to, suaugusiojo veidas turi būti labai išraiškingas. Vaikas daugiausia susidomi išraiškinga veido mimika ir dainavimu. A. Gučas teigia, kad jau trijų mėnesių kūdikis iš atskirų garsų pereina į ištęstinį žaidimą garsais. Penkių mėnesių kūdikis šneka pats su savimi, guguoja, krykščia, tarška. Šneka ir guguoja dažniausiai tada, kai lieka vienas, kai maloni ir jauki nuotaika. Jis eksperimentuoja savo balsu ir garsais. Tarimo ir girdėjimo įspūdis kūdikiui teikia malonumą, todėl tuos garsus kartoja ilgesnį laiką. Tai turi didelę reikšmę, nes vėliau, mokydamasis kalbėti, naujus skiemenis ar žodžius taria panašius į klausa suvokiamus garsus. Čiauškėdamas vaikas įpranta suvokti savo paties garsus. Taip lavėja jo akustinė analizė. Šešių mėnesių kūdikis jau gali nustatyti, iš kurios pusės sklinda garsas. Jis jau skiria malonius ir nemalonius garsus. Su dėmesiu klausosi garsų ir žodžių, kuriuos girdi tariant kitus žmones. Kūdikis nenuilstamai treniruoja savo balsą, turi jautrią klausą ir yra labai pastabus. Kūdikiai dar neskiria muzikos garsų ir kalbos garsų. Todėl labai svarbu, kad šiame etape jie girdėtų kuo daugiau muzikos, rimuotų tekstų, judėtų pagal muziką iki tol, kol pradeda ištarti ne tik garsus, garsų junginius, bet ir žodžius. Pirmoji kūdikio kalba yra ne žodinė, o intonacinė, kuria jis supranta artimuosius. Šios kalbos dėka jį taip pat geriau supranta motina, artimieji. Kūdikiui intonacinė kalba yra tuo artimesnė ir suprantamesnė, kuo didesnę muzikinio intonavimo patirtį įgijo prenataliniu laikotarpiu. Klausant kiekvieno kalbančiojo su kūdikiu, išgirstame, kad jų kalba intuityviai pasikeičia į kūdikiams būdingą kalbą. Dažniausiai suaugusieji su vaikais kalba paprastais žodžiais, trumpomis frazėmis, kurias keliskart pakartoja. Kalbama lėtai, išlaikant ilgesnes pauzes taip kalbą paverčiant ritmiškesne, keičia kalbėjimo toną (aukštyn, žemyn) (Papousek, 1996). Sėkmingas bendravimas su kūdikiu priklauso nuo kalbos muzikalumo. Žodžiai neturi didelės reikšmės. Tos pačios kalbėjimo su kūdikiu charakteristikos yra atpažįstamos tarp skirtingų kalbų ir kultūrų. Kūdikiai nuo gimimo momento sugeba įsijausti ir suprasti muzikinį kalbėjimo stilių. Akivaizdu, kad mažas vaikas negali suprasti konkrečių žodžių prasmės, tačiau motinos padedamas jis mokosi suvokti jų emocinį turinį. Pamažu kūdikiai ima suprasti žodžių reikšmes, dar nepradėję kalbėti. Tai stimuliuoja kalbos nervinių ląstelių jungtis, kurios savo ruožtu siunčia signalus smegenims, kad šie išlaikytų juos ateičiai. Z. Rinkevičius pabrėžia, kad kūdikiui jo motinos kalba svarbi ne tik dėl semantinio turinio ar kalbėjimo formos. Jam svarbi pati kalbėjimo raiška. Mamos balsas pratęsia emocinį komfortą, buvimą kartu dar prieš gimimą. Tai teikia kūdikiui pasitikėjimo, mažina baimės pavojus. Garsų bagažas visiškai susidaro iki vienerių metų amžiaus. Dvylikos mėnesių kūdikiai praranda gebėjimą skirti garsus, nebūdingus jų kalbai, o čiauškėdami jie išmoksta savo kalbos garsų. 11–12 mėnesį įvyksta esminis garsinės saviraiškos lūžis. Iki to momento kūdikis savo tariamais garsiais daugiausia praneša apie savo poreikius ir nuolat kartoja ką išmokęs. O dabar jau bando su savo išmoktais ir daug sykių girdėtais skiemenimis susieti „prasmę“. V. Glebuvienė ir kiti mokslininkai nustatė, kad lavinant kūdikio kalbą veiksmingiausi bendravimo su vaiku būdai yra:
Mokslininkai taip pat siūlo tėvams kuo daugiau kalbėti savo kūdikiui, skaityti jam rimuotus tekstus. Kaip ypač veiksmingą priemonę, lavinant vaiko kalbinius gebėjimus, jie išskiria dainavimą. M. K. Ang teigia, kad dainavimas yra vienas iš efektyviausių būdų bendraujant su savo kūdikiu. Bendravimas per dainavimą gali būti suskirstytas į kelias dalis:
Klausa, lytėjimu ir regėjimu patiriamos teigiamos emocijos, motinos fizinio ir dvasinio artumo pajauta – pirmoji ir būtiniausia kūdikio harmoningo vystymosi sąlyga, užtikrinanti jam saugumą ir ryšį su šeima ir visu pasauliu. Toliau: 4.4. Kūdikio muzikiniai gabumai |