3.2. Muzikos įtaka vaisiaus vystymuisiNorint ištirti kaip muzika veikia žmogų, būtina prisiminti keletą muzikos prigimties aspektų. Muzika yra garsas, o garsą sukelia virpesiai. Visa mus supanti aplinka yra vienokio ar kitokio dažnio, tempo virpesiai. Jie veikia žmogų, o ypač augantį, besiformuojantį vaisių prenataliniu laikotarpiu. Kaip teigia M. Lazarevas, muzikos sukelti virpesiai atlieka mikromasažą, kuris stimuliuoja, optimizuoja ir gerina vaisiaus psichofizinį vystymąsi. Todėl mokslininkai daro prielaidą, jog tinkamas muzikavimas nėštumo metu ir po gimimo lemia sveikesnių vaikų gimimą ir augimą. Daugiau nei prieš šimtą metų mokslininkai atkreipė dėmesį, kad naujagimio smegenyse yra tam tikras procentas atrofavusių neuronų. Buvo iškelta hipotezė, kad šie neuronai atrofavosi dėl to, kad jie nebuvo išnaudoti vaisiaus buvimo įsčiose metu. Kita vertus, mokslininkai teigia, kad galvos smegenų nervinių ląstelių skaičius didele dalimi lemia intelektinio išsivystymo lygį bei vaiko psichinę brandą. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais Europoje, o vėliau ir Amerikoje, kilo idėja apie žmogaus ugdymo tikslingumą jau prenataliniu periodu siekiant išsaugoti ir išvystyti didžiausią skaičių galvos smegenų neuronų. Atsiradus naujai medicinos aparatūrai, susidarė galimybė stebėti vaisiaus būseną ir elgesį. Remiantis D. Myers (2000), žmogaus prenatalinis laikotarpis skirstomas į šiuos periodus:
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%97%D0%B8%D0%B3%D0%BE%D1%82%D0%B0
Žmogaus embrionas penktą savaitę http://de.wikipedia.org/wiki/Embryo
Žinoma, kad jaučiamas keturių mėnesių vaisiaus širdies pulsas – nuo 120 iki 160 dūžių per minutę, t. y. širdis pradeda plakti gerokai anksčiau, nei atlikti savo pagrindinę – siurblio – funkciją. Penkių savaičių vaisius jau reaguoja į stimulus. Su specialios aparatūros pagalba įrodyta, kad prisilietimas prie jo kūnelio sukelia atsakomąją reakciją judesiu. Nuo aštuntos vystymosi savaitės jaučiamas ryškus vaisiaus smegenų ląstelių augimas. Nuo dvyliktos savaitės vaisiaus veidas pradeda įgauti savitus bruožus ir veido mimika reaguoja į tai, kas vyksta jį supančioje aplinkoje. Vestibuliarinė sistema sparčiai progresuoja dėl aktyvių vaisiaus judesių įsčiose. Jau pirmame trimestre ultragarsu pastebimi tam tikri reguliarūs judesiai: pasilenkimai, pasisukimai ir t. t. (Van Dongen, Goudie, 1980). Judesiai atrodo lyg gracingas kūlverstis, palenkiant nugarą, kaklą, pasukant galvą, mojuojant rankomis ir skėsčiojant kojomis. Tuo metu, kai kūdikis pasisuka įsčiose, širdies rimtas staiga pagreitėja. L. de Mause (1982) glaustai aprašo kūdikio reakcijas antrame trimestre: „tuo metu įsčiose vaisius ramiai plūduriuoja, spardosi, sukinėjasi, dūsauja, griebiasi už bambos, susijaudina nuo garsų, nurimsta, kai mama tyliai kalba, miegodamas siūbuojasi tuo metu kada mama vaikščioja“. 1982 m. japonų mokslininkai hidrofonu nustatė, kad įsčiose būdamas vaisius girdi viską, kas vyksta tiek motinos viduje, tiek ir išorėje. Pirmiausia klauso kūnu, vėliau ausimis. Ausys yra pirmasis įsčiose išsivystantis organas. Jau septintą dieną gydytojai atpažįsta besivystančias embriono ausis. Nors ausys pradeda vystytis trečią savaitę po apvaisinimo, reikia dar keturių mėnesių ar daugiau, kad atsirastų jų ryšiai su smegenimis, kad jos visiškai susiformuotų ir vaisius galėtų girdėti. Apie penktą nėštumo mėnesį kūdikio klausos sistemos ryšiai yra pakankamai subrendę, tad smegenys gali kuo puikiausiai apdoroti garsą. Dvidešimt ketvirtą savaitę kūdikis jau pradeda aktyviai klausytis. Žinoma, kad vaisius girdi ir reaguoja į garsą maždaug nuo šešioliktos savaitės (Shahidullah, Hepper, 1992). Kaip tik tada visiškai susiformuoja ausies sraigė. Subrendusios sinapsės susiformuoja apie dvidešimt ketvirtą ir dvidešimt aštuntą savaitę. Dėl tos priežasties didžioji dalis prenatalinio stimuliavimo programų paprastai pradedamos nuo trečio trimestro. Vaisiaus aplinka triukšminga. Nuolatinis kraujo pulsavimas, kvėpavimo kaita, žemas pilvo gurgėjimas, skysčių judėjimas įsčiose bei netoli jų ir visa nustelbiantis nepaliaujamas motinos širdies plakimas. Garsai, sklindantys per kraują į placentą, gimdoje gali būti girdimi labai garsiai – 50-60 dB, kartais gali siekti net 80 dB. Skystis geriau negu oras perduoda garso svyravimus. Todėl garsai lengvai pasiekia vaisiaus klausą. Visi garsai, kurie pasiekia vaisių, yra prislopinti. Vaisių pasiekia iki 30 procentų silpnesnis garsas, nes gimdos garsai sukuria apsauginę dangą. Ryškiausias vaisių pasiekiantis garsas yra motinos širdies veikla. G. Crayg rašo, kad vaisius girdi tik tuos garsus, kurie pagal jėgą prilygsta garsumui motinos viduje. Daugelio mokslininkų tyrimais įrodyta, kad kūdikiai prisimena ir atpažįsta savo motinos širdies plakimą. Jis išlieka jiems labai svarbus. L. Salk (1960) įrodė, kad naujagimiai ligoninėje girdėdami širdies veiklos garso įrašus geriau vystėsi ir greičiau priaugo svorio. Be to, jų kvėpavimas buvo gilesnis ir reguliaresnis nei kitų naujagimių. Kiekviena mama intuityviai žino, kad sunerimusį kūdikį reikia glausti prie krūtinės. Pastebėta, kad vaikelis labiausiai glaudžiasi prie kairės pusės – kur plaka motinos širdis. Vėl girdimas mamos širdies plakimas kūdikį sugrąžina į jam saugų pasaulį – tai jį ramina. Motinos širdies plakimas kūdikiui – saugumo garantas. Ankstyvojo muzikinio ugdymo studijoje (A. Kerulytė) buvo atliktas stebėjimas – prie verkiančio mažylio buvo pastatomas metronomas, kurio ritmas atitinka ramioje būsenoje esančios mamos širdies plakimą. Girdėdamas šį ritmą mažylis nurimdavo. Tuo ypač džiaugėsi tie, kuriems tekdavo prižiūrėti vaiką nesant mamų. Taigi daugelį dalykų naujagimis atsineša iš gyvenimo iki gimimo. Klausos nervas, perduodantis informaciją iš ausų į smegenis, yra pirmas kūno jutimo nervas, kuris pradeda funkcionuoti. Jis nustato ryšį su visais kūno raumenimis per kūdikio smegenų kamieną, veikiantį vestibuliarinę sistemą, nuo kurios priklauso raumenų judesiai ir pusiausvyra. Taigi ausys turi nepaprastą poveikį fiziniam kūno vystymuisi, kuris paveikia vaiko pusiausvyrą ir lankstumą. Dar negimęs vaikas gali suvokti informaciją, emociškai reaguoti į dirgiklius ir net mokytis dar būdamas įsčiose. Šia nuojauta buvo tikima jau senosiose Kinijos ir Japonijos kultūrose, kai vaiko amžių nutarta skaičiuoti nuo jo pradėjimo. Šimtametė Azijos tae-gio praktika remiasi besivystančio kūdikio ugdymu duodant nėščiosioms klausantis muzikos. Kiekviena motina žino, kad besivystantys kūdikiai ne vien klausosi išorinių garsų, bet ir reaguoja į juos (stiprus spyris roko koncerte arba garsiai klausantis muzikos). Mokslininkai įrodė, kad labai stiprūs garsai spartina kūdikio širdies ritmą, dažnai sukeldami išgąstį. Žinoma, kad kūdikiai įsčiose užsidengia ausis nuo didelio triukšmo. Nauji garsai trumpam sulėtina kūdikio širdies ritmą, jis susidomi. Mokslininkai tyrimais įrodė, kad vaisius gali girdėti muziką. Anksčiausiai vaisius reaguoja į muzikos tempo pokyčius. C. Olds (1986) atliko tyrimą, kuriuo įrodė, kad kūdikiai, būdami įsčiose, ne tik girdi muziką, bet ir širdies pulso pokyčiais reaguoja į skirtingus jo tempus. Lėta ir rami muzika išlaiko ramų širdies pulsą, greita – pagreitina. Panašius tyrimus atliko D. J. Shetler (1989). Jis pranešė, kad net 33 procentai jo tirtų dar negimusių kūdikių reaguodavo į greitos ir lėtos muzikos pokyčius. Tai laikoma pačiu anksčiausiu ir primityviausiu vaisiaus reagavimu į muziką. Kitas mokslininkas, V. Laily, teigė, kad nuo 25 savaitės vaisius net pašoka, staiga išgirdęs timpanus orkestro koncerto metu. M. Clements (1977) Londono gimdymo namuose ištyrė, kad 4–5 mėnesių vaisių labai ramina Vivaldžio ir Mocarto muzika, tačiau priešingai veikia Bethoveno ir Bramso muzika. Trečio trimestro metu būdami įsčiose kūdikiai reaguoja į vibroakustinius garsus. Nuo tokių garsų pagreitėja jų pulsas, jie judina rankytes, tiesia kojytes bei sukioja galvą (Whitwell, 1999). Apie dar negimusio kūdikio gebėjimus suvokti informaciją ir ją vėliau prisiminti, netgi nesąmoningai, buvo įrodyta taip pat moksliškai. Daugybė tyrimų parodė, kad naujagimiai aiškiai atpažįsta ir mėgsta muziką, kurios klausėsi ir dainavo jų besilaukiančios motinos. Išgirdęs jam jau pažįstamą melodiją susikaupia, nustoja verkti. P. Hepper (1991) tyrė dvi naujagimių grupes: viena iš jų paskutinius nėštumo mėnesius nuolat girdėjo muilo operos melodiją. Kada kūdikiai išgirsdavo pažįstamą muilo operos melodiją, lėtėjo jų širdies ritmas, judesiai ir elgsena darėsi ramesnė. Toks elgesys nebuvo pastebėtas kitoje kūdikių grupėje. Šis pažinimo džiaugsmas kūdikius ramina, džiugina. Ontario filharmonijos orkestro dirigentas B. Brott pasakoja: „Pamenu, dar jaunas dirigavau orkestrui, atlikusiam vieną naują, man nežinomą kūrinį. Tik staiga violončelės partija pasirodė labai pažįstama. Net nevartęs natų žinojau, kokia tai melodija. Papasakojau apie tai motinai – violončelininkei. Vos ji sužinojo, kokį kūrinį turiu galvoje, tuoj pat suprato: violončelės partija, kurią mokėjau mintinai, buvo kaip tik ta pati, kurią mama atliko būdama nėščia. Šio kūrinio ji niekada daugiau nebegrojo“. Vieno tyrimo metu motinų pilvas buvo švelniai virpinamas, kad nesukeltų kūdikių reakcijos. Šį masažą lydėjo stiprus garsas, privertęs juos judėti. Kelis kartus sujungus švelnų virpesį su stipriu garsu, kūdikiai pradėjo atskirai reaguoti į virpėjimą, parodydami, kad išmoko sieti jį su stipriu garsu. Faktas, kad kūdikiai jau įsčiose klausosi, mokosi ir atsimena muziką bei garsus, rodo mokslininkams, kad muzikos klausymasis iki gimimo gali būti taikomas norint paspartinti jų vystymąsi ir galbūt palengvinti ar iki minimumo sumažinti kai kuriuos lėtesnio vystymosi atvejus. Toliau: 3.2.1. Motinos balso reikšmė vaisiui |
