2.1.2. C. Orffo muzikinio ugdymo sistema

C. Orff sukūrė vaikų muzikinio ugdymo sistemą, gavusią pavadinimą „Schulverk“. [1]  Tai penkių tomų ritmizuotų žodžių, deklamacijų, ritminių pratimų, miniatiūrinių ir stambesnės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių, skirtų dainuoti, groti, improvizuoti besimokantiems muzikos vaikams. Šis metodas pritaikytas vaikams nuo ketverių metų. Metodas sukurtas remiantis geriausiais psichologijos, pedagogikos, muzikinio lavinimo pedagogų laimėjimais. C. Orff, remdamasis patirtimi teigė, kad labai nemuzikalių vaikų pasitaiko retai ir visada galima rasti būdų, kaip plėtoti kiekvieno vaiko muzikinius gabumus. Jo nuomone, puoselėjant vaiko muzikalumą ypač svarbus pedagogo vaidmuo.

C. Orff teigė, kad muzikinis vaikų ugdymas negali apsiriboti tik muzikinių vaikų gabumų lavinimu, įgūdžių formavimu. Muzika vaikams turi būti pateikiama taip, kad žadintų jų humaniškus jausmus: gerumą, sąžiningumą, savigarbą, drąsą ir kt. Jo manymu, muzikinis vaikų ugdymas turi prasidėti nuo „elementarios muzikos". Elementarioji muzika – tai ne tiesiog muzika: ji susijusi su judesiu, šokiu ir žodžiu; ją reikia pačiam kurti ir į ją reikia įsitraukti ne kaip klausytojui, o kaip dalyviui. Todėl maži vaikai su muzikos instrumentais tik žaidžia, patys ieško garsų, atlieka ritminius pratimus. Jie daugiau dainuoja, atlieka ritmikos ir išraiškos judesius, žaidžia ritmizuotais žodžiais. C. Orff teigia, kad muzika neatsiejama nuo judesio ir kalbos įgūdžių, įgytų vaikystėje. Per kalbos ritmus ir rečitavimus, dainas, spontaniškus ir tikslingus judesius vaikai atranda ir išreiškia muzikines sąvokas. Ritmas – tik pradžia, o galutinis C. Orffo mokymo tikslas – ugdyti kūrybišką muzikavimą gebant improvizuoti.

Natūralūs vaikų judesiai – reikšmingas C. Orffo muzikinio lavinimo komponentas. Mokytojo ar kitų mokinių žaidybiniais veiksmais atliekamą muziką skatinama perteikti šokinėjimu, šuoliavimu, sukimusi ir bėgiojimu. Dėmesys kreipiamas į vaikų judesių formos ir ritmo savitumus. Judesys atspindimas muzikos, muzika – judesio, siekiant, kad jie natūraliai susilietų.

C. Orff ir jo sekėjai pripažįsta, kad svarbiausias veiksnys perteikti muziką yra klausa. Mokiniai skatinami įsiklausyti į aplinkos garsus bei juos analizuoti. Taip siekiama lavinti muzikinę klausą, kuri vėliau atvers kelią vaiko kūrybai.

C. Orffo nuomone, vienas iš svarbiausių muzikinės kultūros, muzikinio auklėjimo tikslų – skatinti vaiką nuo mažens suaugti su šiomis gyvomis muzikos ištakomis, pažinti muzikos pradžių pradžią, išmokti iš žodžio, ritmo, judesio sukurti elementariąją muziką. Jo nuomone, jei vaiko muzikiniame ugdyme nėra „elementariojo muzikavimo“ etapo, o mokoma tik interpretuoti, jei vaikas nepatiria, kaip kuriama muzika, tai tvirtų muzikalumo pagrindų neįmanoma sukurti.

C. Orffo pagrindinis pedagoginis principas – kūryba kaip tikslas ir būdas ugdyti žmogų. Tai muzikinio folkloro tradicijomis paremta muzika. Vaiko kūrybingumas ugdomas muzikuojant elementariais muzikos instrumentais, veikiant įvairiais būdais (varijuojant, improvizuojant, kuriant). Šiuo tikslu C. Orff sukūrė specialų instrumentų rinkinį, kuris vadinamas Orffo instrumentarijumi. C. Orffo ir jo bendradarbio K. Sakso atrinkti muzikos instrumentai pasižymi paprastumu, grojimo patogumu, jie nereikalauja sudėtingos grojimo technikos. Instrumentai labai gražiai skamba, gerai dera su rankų judesiais bei dainavimu. Tai įvairūs melodiniai bei ritminiai mušamieji, mediniai pučiamieji bei styginiai.

C. Orffo instrumentai ir metodika sudaro sąlygas vaikams sugalvoti ir atlikti elementarias kompozicijas. Muzikavimu siekiama lavinti vaiko muzikalumo pagrindus – muzikinę klausą ir muzikinio ritmo pajautimą. Todėl muzikavimo tikslas – ne demonstruoti kam nors savo improvizacijas ir kūrybą, o pati muzikinė meninė veikla. Ji stimuliuoja vaikų muzikinę kūrybą, teikia kolektyvinio muzikavimo ir saviraiškos džiaugsmą.

C. Orffo sistemos privalumas yra priemonių, veiklos rūšių sintetiškumas ir meniškumas. Šios sistemos lopšys – muzikinis antikos teatras, kur kūno judėjimas, pantomima, žodis, vaidyba, ritmas, improvizacija, grojimas, dainavimas sudaro vientisą junginį. C. Orffo sistema remiasi pačiu natūraliausiu vaiko poreikiu – poreikiu judėti, improvizuoti įvairiais ritmais, naudojant įvairius kūno judesius, įvairius instrumentus, solfedžiuoti, dainuoti.

Pagrindinė C. Orffo idėja – ugdyti vaiką, įtraukiant jį į kūrybinę veiklą elementariojo muzikavimo būdu. Ši idėja persmelkė XX a. muzikos pedagogiką, ji reikšmingai praturtino muzikinio ugdymo priemonių arsenalą. C. Orffo pedagoginės idėjos turėjo įtakos ir kuriant Lietuvos muzikinio ugdymo sistemą.

Toliau: 2.1.3. Z. Kodaly muzikinio ugdymo sistema