2.1. Šiuolaikinės muzikinio ugdymo teorijos

2.1.1. E. J. Dalcroze‘o muzikinio lavinimo sistema

Šveicarų kompozitorius ir pedagogas Emile Jacque Dalcroze sukūrė muzikinio ugdymo sistemą, kuri remiasi ritmo taikymu ugdant vaiko muzikalumą. Kurdamas metodiką, Dalcroze siekė muzikinio ugdymo visybiškumo. Jis ieškojo būdo, padaryti muzikos mokymą tikrai muzikalų, t. y. kad jis būtų paremtas žmogaus emocine reakcija ir turtintų jausmus. Pedagogo nuomone, suteikti muzikos mokymui emocionalumo galima tik emociniu būdu įsisavinant muziką. Išraiškos priemonių pažinimas neturi slopinti emocinio santykio su muzika. Dalcroze pabrėždavo, kad pats svarbiausias dalykas mokant muzikos – jos išankstinis pažinimas klausa. Muzikalumo neįmanoma ugdyti ignoruojant jautrų muzikos suvokimą. Tik suvokimas klausa suteikia vaikui muzikalumo pamatus, tik šiuo pagrindu galimas jo sėkmingas tolesnis mokymas ir lavinimas.

Muzikos ištakos ir pagrindas – ritmas – lengviausiai įsisavinamas analizuojant plastinio judesio vaizdą. Be ritmo pajautimo kūnu negali būti atkurtas muzikinis ritmas, – teigė E. J. Dalcroze. Tačiau ritmo sąvoka neapsiribojo ritmo piešinio, metro ir tempo visumos supratimu. Ritmą E. J. Dalcroze suvokė plačiausia prasme, t. y. kaip ritmo piešinių, akcentų ryšį su visais muzikos elementais, kūrinių struktūra ir forma bei, svarbiausia, jų išraiškos pobūdžiu.

Ritmas yra susijęs su judesiu, kurį galima laikyti smegenų veiklos rezultatu. Muzikos ir plastinių judesių ritmas turi bendrą pagrindą – judėjimą. Todėl labai svarbu muziką išgirsti ne tik ausimi, bet ir pajausti visu kūnu, nes tai stiprina muzikos išgyvenimą. E. J. Dalcroze teigė, kad  sudėtingu raumenų ir nervų tinklu žmogaus kūnas yra sujungtas su smegenimis ir kad fizinės reakcijos į muziką treniravimas yra pati tikslingiausia priemonė ugdyti muzikos ir ritmo pojūtį.

E. J. Dalcroze, lavindamas ir tobulindamas mokinių nervų sistemą ir raumenų veiklą, siekė ugdyti vaiko asmenybę, meninį skonį bei poreikį muzikai turtinti  dvasinį gyvenimą.

Žinomiausias E. J. Dalcroze‘o metodas yra euritmija. [1]

Vienas iš pagrindinių euritmikos mokymo principų yra tas, kad garsas gali būti transformuotas į judesį, o judesys į garsą. Euritmija ugdo sugebėjimą reaguoti į muziką kinestetiniu būdu, o klausos lavinimo arba solfedžio tikslas yra ugdyti vidinę klausą. Manoma, kad vidinę klausą vaikas įgyja tada, kai sugeba mąstyti ir girdėti melodiją ar ritmą be instrumento ar balso pagalbos. Derinant euritmikos ir solfedžio mokymo metodus, lavinami klausymo, natų skaitymo ir rašymo, muzikos kūrinių analizavimo, jutimo, judėjimo, improvizavimo įgūdžiai, per pratybas lavinama absoliučioji klausa ir gebėjimas improvizuoti.

E. J. Dalcroze ypač pabrėžė, kad vaiko muzikalumas visada yra individualaus pobūdžio. Jis kėlė tikslą muzikos suvokimo ir specialių ritminių pratimų pagrindu sužadinti vaiko asmeninį ritmą. Jo teigimu, kiekvieno vaiko emocinio ir motorinio reagavimo į muziką formos yra skirtingos. Pedagogas savo metodu stengėsi ugdyti kiekvieno vaiko asmenines savybes pagal jo psichofizinius ypatumus.

E. J. Dalcroze sukūrė ritminių pratimų rinkinį, sudarytą laipsniškai sunkėjančia tvarka. Jis skirtas vaikams nuo penkerių metų. Vaikai tuos pratimus atlieka pagal atitinkamą muziką. Pedagogas niekada nesistengė mokyti tiesioginės imitacijos būdu. Norėdamas jiems padėti, jis propagavo improvizaciją kaip svarbią muzikinio lavinimo dalį.

E. J. Dalcroze‘o mokymo metodo pratybos reikalauja vaiko reakcijos: šokti, ploti rankomis, judinti jas, diriguoti, dainuoti, groti instrumentais. Dažniausiai šiuos pratimus vaikai laiko žaidimu. O geram žaidimui būtina jautri klausa, didelis susikaupimas ir beveik staigus reagavimas į muziką. Pedagogas pabrėžė, kad ritmo pratybų metu vaikas turi jausti džiaugsmą. Tik tada vaiko siela atsivers ir patirs ugdomąjį poveikį. Nors E. J. Dalcroze‘o pamokose imitacija neakcentuojama, vis dėlto mokytojas mokiniams yra pavyzdys. Kartais mokytojas dalyvauja euritmijos pratybose, pats muša būgną ar ritmą arba jam akompanuoja mokinys. Abiem atvejais vaikai gali stebėti ir imituoti pedagogo judesių grakštumą, pusiausvyrą ir lankstumą. Mokant E. J. Dalcroze‘o metodu imitacija yra netiesioginė ir ypač daug laiko jai neskiriama, kadangi tikslas yra kuo greičiau suteikti mokiniams muzikinės raiškos laisvę.

E. J. Dalcroze‘o sukurtas euritmijos metodas iki šiol plačiai taikomas ne tik žymaus pedagogo tėvynėje, bet ir visame pasaulyje.

Toliau: 2.1.2. C. Orffo muzikinio ugdymo sistema