1.1.2. J. A. Komenskio pedagoginės idėjosJanas Amosas Komenskis (lot. Comenius) – pirmasis vientisos švietimo sistemos projekto Europoje parengėjas, siūlęs mokant vaikus atsižvelgti į jo prigimtį. Jis nustatė visų laipsnių mokyklų periodizaciją ir sukūrė mokymo turinį:
Visose Komenskio nurodytose ugdymo pakopose muzikinis ugdymas užima ženklią vietą. Pedagogas pabrėžia dainavimo ir muzikos reikšmę ir tvirtina, kad be to neįmanoma išugdyti harmoningą sielą. Mokslininkas teigia, kad muzika nuo pat žmogaus gimimo yra natūraliausias dalykas: vaikui malonu klausytis dainos, kanklių ar kitų instrumentų, tad reikia leisti jais groti, kad ausis priprastų prie melodijų. Vaikams iki šešerių metų imtinai jis siūlo „motinos mokyklą“, kuri, jo nuomone, esanti ikimokyklinis auklėjimas, motinos vadovaujamas. Pedagogo nuomone, muzikinis ugdymas turi prasidėti nuo pat kūdikio gimimo. Kuo ilgiau tėvai uždels muzikinį vaiko lavinimą, tuo didesnė žala bus daroma vaikui, o jo muzikiniai gebėjimai menkės. Tačiau J. A. Komenskis siūlo neskubinti ir pirmaisiais metais leisti vaikams klausyti natūralių garsų, kurie daro netiesioginį poveikį. J. A. Komenskio manymu, ugdymo sėkmė priklauso nuo teisingo suaugusiųjų vadovavimo. Be suaugusiųjų vaikui sunku atrasti jausmų ir sąvokų pasaulį. Svarbiausias vaidmuo čia tenka tėvams ir auklėtojams. Kadangi ugdymas prasideda šeimoje, tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai. Jau šeimoje vaikai turi mokytis bendrauti, žaisti, dainuoti, skaičiuoti. Pasak J. A. Komenskio, svarbiausia ugdymo sąlyga – sukurti vaiko sieloje džiugią nuotaiką. Todėl tėvai privalo siekti, kad vaikams netrūktų malonumų. Pavyzdžiui, jau pirmaisiais metais jų nuotaika pakyla nuo lopšinės melodijos, rankų judesio... Antraisiais, trečiaisiais ir vėlesniais metais tai vyksta maloniai žaidžiant, bėgiojant, klausant muzikos... Tai, kas malonu klausai, regėjimui ir kitiems pojūčiams, stiprina vaiko sielą ir kūną (Komenskis). Antraisiais metais, pedagogo nuomone, vaikams malonumą kelia įvairiausia muzika, dainavimas, grojimas muzikos instrumentais. Todėl pamažu vaikams reikia padėti, kad jų „klausą ir širdį džiugintų sąskambis ir harmonija“. Motinoms jispatarė skatinti kūdikių vokalizaciją (čiauškėjimą, gugavimą) ir duoti jiems garsus skleidžiančių žaislų, skatino ir pačias motinas dainuoti vaikams ar su jais paprastas melodijas. Ši ankstyvoji muzikinė patirtis turėjo padėti tolesnio muzikos rašto ir grojimo muzikos instrumentais mokymo pagrindą. Trečiaisiais ir ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikų muzikalumą, anot J. A. Komenskio, ypač ugdo klausymas. Vaikas nejučia įsiklauso į svetimo balso garsus ir prisitaiko prie bendro dainavimo šeimoje. Kai šeimoje giedama, reikia paraginti vaikus giedoti kartu. J. A. Komenskis teigia, kad svarbiausi šiam amžiui tinkantys muzikos kūriniai yra vaikiškos liaudies dainos ir lopšinės. J. A. Komenskis įsitikinęs, kad muzika, su kuria vaikas susilieja ankstyvoje vaikystėje, įsismelkia į jo sielą ir sudaro meninio skonio pagrindą. Todėl jis rekomenduoja auklėms dainuoti kuo daugiau dainelių ir lopšinių. „Tegu auklės dainuoja jas vaikams ne tik dėl to, kad jie greičiau užmigtų, bet ir kad tos dainelės išliktų vaikų atmintyje“ (Komenskis). Taigi, J. A. Komenskio ankstyvojo muzikinio ugdymo svarbiausi uždaviniai:
Pedagogas pabrėžė, kad nuo to, ką vaikas išmoks iki šešerių metų, priklausys jo tolesnis ugdymas. J. A. Komenskio teorijos buvo pernelyg pažangios ir jo amžininkų nepriimtos. Tačiau jo idėja, kad ankstyvoji vaikystė yra unikali žmogaus vystymosi stadija, reikalaujanti specialaus švietimo, plėtojama ir šiomis dienomis. Daugelis vėlesnių tyrėjų rėmėsi J. A. Komenskio suformuluota muzikos, kaip papildomo veiksnio, padedančio ugdyti norimas moralines, fizines ir jutimines asmenybės savybes, samprata. Toliau: 1.1.3. J. J. Rousseau pedagoginės idėjos |