1.1. Ankstyvojo vaikų ugdymo teorinės prielaidos

1.1.1 . Ankstyvojo vaikų ugdymo idėjos senovės graikų filosofų darbuose

Visų epochų filosofai, estetikai, analizuodami estetinio auklėjimo klausimus, daro išvadas iš esmės remdamiesi menu, jo savybėmis, paveikumo žmogui galimybėmis.

Graikai muziką laikė savotišku plastiniu menu, kuris savo forma veikia žmogų. Buvo tikima, kad muzika turi ypatingos žmogų formuojančios galios.

Platonas ( Plato ) pagrindiniu žmogaus auklėjimo tikslu laiko jo fizinio ir dvasinio grožio vienovę. Jo nuomone, auklėjimo priemonės gali būti tik gimnastika ir muzika. Platonas teigė, kad auklėjimas turi būti organizuojamas pačios valstybės ir atitikti viešpataujančių grupių interesus. Filosofas buvo visuomeninio vaikų auklėjimo nuo jauniausio amžiaus šalininkas, todėl rekomendavo, kad jau 3–6 metų vaikai vadovaujami valstybės paskirtų auklėtojų, žaistų specialiai tam skirtose aikštelėse. Žaidimui, mažamečių vaikų auklėjimo priemonei, kaip ir vaikams kruopščiai parinktai pasakojamajai medžiagai -  Platonas skyrė daug dėmesio.

Aristotelis (Aristotelis) labai išsamiai analizavo meno vaidmenį estetiškai ir doroviškai auklėjant jaunimą. Kaip ir Platonas, jis iškėlė muzikos svarbą, jos ritmo ir melodijos poveikį žmogui. Aristotelis aiškino, kad auklėjimui tinka ne visos dermės. Labiausiai tinkama yra dorinė dermė. Aristotelis pabrėžė, kad menas gali apvalyti sielą. Jausmas, kurį sužadina menas, negniuždo, neslegia, jis tik skatina veikti ir tobulėti. Muzika yra svarbi  priemonė, ugdanti muzikinį skonį.

Aristotelis pirmasis pedagoginės minties istorijoje mėgino periodizuoti žmogaus amžių. Augančio žmogaus amžių filosofas suskirstė į tris laikotarpius:

1. –  iki septynerių metų,
2. –  nuo 7 iki 14 metų (lytinio brendimo pradžia),
3. –  nuo lytinio brendimo pradžios iki 21 metų.

Aristotelio manymu, ši periodizacija atitinka vaiko prigimtį. Filosofas pateikia nurodymų dėl vaikų auklėjimo šeimose, kadangi iki septynerių metų vaikus auklėja tėvai.

 Įžymiausias Romos pedagogas Markas Fabijus Kvintilijanas (Marcus Fabius Quintilianus) daug dėmesio skyrė vaiko kalbos ugdymui nuo ankstyvojo amžiaus. Tuo tikslu jis pataria samdyti gerą tartį turinčias aukles, parinkti vaikui žaidimo draugus, atidžiai sekti su kūdikiu bendraujančių vaikų elgesį ir neleisti bendrauti su blogais vaikais. Muzikos ir kalbos studijavimas, Kvintilijano nuomone, padeda ugdyti gerą tartį, tobulina kalbos būda, daro ją išraiškingesnę. Pedagogas labai vertino įgimtus vaikų sugebėjimus. Vaikas, jo nuomone, turi būti auklėjamas mokykloje, o mokytojas su kiekvienu auklėtiniu turi bendrauti atsargiai ir įdėmiai stebėti jį.

Pateiktosios žymiausių senovės mokslininkų filosofinės – estetinės teorijos sudarė jaunosios kartos ugdymo pagrindą. Jose labai svarbus vaidmuo tenka  muzikiniam ugdymui.

Nors senovės graikai labai daug dėmesio skyrė jaunosios kartos muzikiniam ugdymui, pati ankstyvojo muzikinio ugdymo idėja atsirado tik prieš 300 metų kartu su ikimokyklinio švietimo koncepcija. 

Toliau: 1.1.2. J. A. Komenskio pedagoginės idėjos