1.1.3. J. J. Rousseau pedagoginės idėjos

Maždaug po 100 metų prancūzų filosofas Jean Jacque Rousseau savo švietimo koncepcijoje toliau plėtojo J. A. Komenskio ankstyvosios vaikystės sampratos idėjas.

Šio filosofo teigimu, švietimas turi remtis patirtimi, vykti natūralioje aplinkoje ir suaugusiajam darant mažiausią įtaką. Tai reiškia, kad auklėjant reikia derintis prie vaiko prigimties, atsižvelgti į vaiko amžiaus ypatybes. Jis pabrėžė, kad gamta nori, jog prieš suaugdami vaikai turi pabūti vaikais. Filosofas manė, jog auklėjimą vaikai gauna iš trijų šaltinių: 

Auklėjimas bus tinkamas tada, kai visi trys veiksniai veiks suderintai.

Vaikų ugdymą J. J. Rousseau skirstė į keturis laikotarpius:

Kiekvienai vaiko natūraliojo vystymosi pakopai jis stengėsi rasti vadovaujantį pradą. Į jį nagrinėjamuoju auklėjimo laikotarpiu ir turi būti kreipiama daugiausia dėmesio. Muzikai jis taip pat skyrė reikšmingą vietą, nes ji esanti efektyvus būdas giliausioms emocijoms išreikšti gryna ir paprasta forma.

J. J. Rousseau ypač rūpėjo, kad mokant vaikus būtų atrenkama tinkama muzika. Ji turėtų būti išraiškinga, įdomi to amžiaus vaikams ir tokia pat paprasta kaip ir jo mintys. J. J. Rousseau siūlo parinkti vaikams dainuoti paprastas, nedramatiškas dainas, nekeliančias išorinių emocijų. Dainų žodžiai turi būti paprasti, o dainos turi tenkinti vaikų reikmes, interesus, patraukti jų dėmesį. Pirmenybę jis teikia ne religinėms, o pasaulietinėms dainoms, bet jei tokių nėra, tai dainos turi būtiparašytos specialiai vaikams.

J. J. Rousseau iškelia elementarios kūrybos svarbą. Anot jo, kiekvieną vaiką galima mokyti melodijos kompozicijos. Mąstytojas kelia svarbią idėją – pirma reikia sužadinti meilę muzikai ir tik tada mokyti jos rašto. Jis tikina, jog visa muzikinė veikla turi būti kupina džiaugsmingo nusiteikimo ir teikti malonumą dvasiai. Kalbėdamas apie natūraliojo ir laisvojo muzikos mokymo principą, jis nurodė: mokykite, kaip norite, bet kad tai būtų tik džiaugsmas.

Toliau: 1.1.4. J. H. Pestalozzio pedagoginės idėjos