1.1.4. J. H. Pestalozzio pedagoginės idėjos

Dar po 50 metų šveicarų švietėjas Johan Heinrich Pestalozzi sukūrė mokymo metodą, kurį taikė eksperimentinėse mokyklose. Jis į mokymo planą įtraukė tradicinius ir naudingus mokymo dalykus. Muzika šioje sistemoje užėmė svarbią vietą. Pasak J. H. Pestalozzio, muzika – tai kelias, siejantis vaiką su grožiu; stiprus jausmas, skatinantis bendradarbiauti ir teikiantis atgaivą mokymosi procese.

Remiantis nuostata, kad muzika yra itin svarbi vaikų emocinei harmonijos, moralinių savybių, pilietiškumo ugdymo palaikymo priemonė, J. H. Pestalozzio  dėka XIX a. muzika buvo įtraukta į pradinių mokyklų mokymo planus. Auklėjimo tikslas, anot J. H. Pestalozzio –  išugdyti visas įgimtas žmogaus jėgas ir sugebėjimus, be to, išugdyti įvairiapusiškai bei harmoningai.

Pagrindinis auklėjimo principas yra auklėjimas atsižvelgiant į vaiko prigimtį. Auklėtojo poveikis vaikui turi derintis su vaiko prigimtimi. Pedagogas neturi slopinti augančio žmogaus natūralaus vystymosi, o privalo nukreipti jį teisinga linkme bei pašalinti kliūtis ir netinkamas įtakas.

J. H. Pestalozzi, priešingai nei J. J. Rousseau, neidealizavo vaiko prigimties. Jis manė, „jeigu gamtos dedamos pastangos žmogaus jėgoms išugdyti paliekamos be paramos, jos lėtai išlaisvina žmones nuo jutiminių-gyvuliškų savybių“.

Taip suprasdamas auklėjimo esmę, J. H. Pestalozzi stengėsi sukurti naujus auklėjimo metodus, padedančius išplėtoti žmogaus jėgas, atsižvelgiant į jo prigimtį. Vaiko auklėjimas, jo nuomone, turi prasidėti nuo jo gimimo dienos. Vaiko gimimo valanda yra pirmoji jo mokymo valanda, – teigė pedagogas. Todėl pedagogika turi suteikti motinai teisingus auklėjimo metodus, o pedagogikos menas – tiek supaprastinti pačią metodiką, kad ja galėtų naudotis bet kuri motina. Jo nuomone, mokymas turi prasidėti namuose, „ant motinos kelių“. Patirtis turi būti aukščiau teorijos, todėl ir muzikos mokyti jis siūlė pradėti nuo dainavimo. Prigimtį atitinkantis auklėjimas, pradėtas šeimoje, vėliau turi būti tęsiamas mokykloje.

Didysis pedagogas iškėlė motinos lopšinės svarbą auklėjant vaiką. Jis rašė, kad motinos lopšinės ugdo vaiko kultūros jausmą, lavina jo psichines funkcijas. Todėl, jo nuomone, būtina sukurti sistemą kaskart sudėtingesnių muzikos kūrinių, kurių mokymasis per ilgą laiką leistų išugdyti vaiko sugebėjimus ir skonį. Jis pabrėžė tautinės dainos reikšmę ir reikalavo „žingsnis po žingsnio kartu su motinos lopšinėmis mokyti liaudies dainų“.

Tačiau J. H. Pestaozzi neapsiribojo tik dainavimu mokant muzikos. Jis pabrėžia, kad vaikai privalo mokytis ir muzikos rašto. Muzikos raštas išmokstamas remiantis patirtimi, įgyta dainuojant liaudies dainas. Būtent J. H. Pestalozziui priklauso posakis „nuo garso prie ženklo“.

Prie vaikų ikimokyklinio bei muzikinio ugdymo prisidėjo ir J. H. Pestalozzio mokinys bei sekėjas, vienas iš vaikų darželio įkūrėjų, F. W. Froebel. Jis taip pat teigė, kad vaikai mokosi įgydami patirties ir patys veikdami. Ikimokyklinio amžiaus vaiko svarbiausia veikla – žaidimas, todėl ir mokyti reikia žaidžiant. Knygoje „Motinos žaidimai ir auklės dainos“ jis pateikia metodikas, patarimus mokytojui, daug žaidimų, eilių, dainų, kurios plačiai naudojamos ugdymo procese. Nors vaiko muzikiniam lavinimui jis skyrė daug dėmesio, svarbiausias ugdymo tikslas jo koncepcijoje – ugdyti moralę, todėl muziką jis naudojo tik kaip ugdymo priemonę. 

Toliau: 1.1.5. M. Montessori pedagoginės idėjos