1.1.5. M. Montessori pedagoginės idėjosXX a. pradžioje visuomenėje kilus naujos humanistinės pedagogikos poreikiui buvo sukurtos M. Montessori ir R. Steiner ugdymo sistemos, kurios darė įtaką ir tuometinei muzikinio ugdymo situacijai. Maria Montessori, išskirdama „jautriuosius“ vaiko lavinimo periodus, gerokai pakoregavo visuomenės suvokimą apie ankstyvąjį ugdymą: jis gali prasidėti, kai vaikui sukanka vieneri - dveji metai. Kartu ši sistema reikalauja ir naujų darbo metodų, tinkamų mažųjų ugdytinių amžiaus tarpsniui. Muzika M. Montessori sistemoje suvokiama kaip neatsiejama paruoštos aplinkos dalis, kuri lavina muzikinius gebėjimus, padeda atsiskleisti saviraiškai ir ją formuoja. Muzikinis ugdymas suprantamas kaip neatskiriama vaiko kasdienės aplinkos bei integruotojo ugdymo dalis. Muzikinį auklėjimą ji skirstė į tris etapus:
Pirmajame etape, mokslininkės nuomone, labai svarbu, kad vaiką suptų gera muzika. Vaiką reikia „panardinti“ į muziką, bet tai reikia daryti atsargiai, neprimestinai, neįkyriai. Muzikos kūrinėliai turi būti trumpi, melodingi, turi skambėti tyliai ir ramiai. Dėmesį ir klausą, jos nuomone, aktyvina ir „tylos klausymas“. Antrajame etape praktikuojami judesiai pagal muziką – supaprastintas E. J. Dalcroze‘o sistemos elementų naudojimas. Trečiajame etape įvedama daug specialių instrumentų, su kuriais vaikai grodami ugdo savo muzikinius gabumus. Šioje muzikinėje sistemoje išskirtinę vietą užima muzikinės didaktinės priemonės: varpeliai, metalofonai, „nebyliosios klaviatūros“ ir kiti žaisliniai instrumentai. M. Montessori ikimokyklinio amžiaus grupių vaikai muzikinius poreikius gali tenkinti bet kokiu laiku, čia pat grupėje – nėra apibrėžto laiko bei nustatytos vietos muzikos pratyboms. Daugiausia dėmesio pedagogė skyrė vaiko interesams, kategoriškai atmetė autoritarizmą. Dėl šių savybių ir orientacijos į ugdytinio raišką M. Montessori sistema ir šiandien reikšminga muzikos pedagogikos plėtotei. Toliau: 1.1.6. R. Steinerio pedagoginės idėjos |