1.1.6. R. Steinerio pedagoginės idėjos

Rudolfo Steinerio, arba vadinamoji Valdorfo mokykla, kuri buvo įkurta Štutgarte, Vokietijoje, itin daug dėmesio skyrė asmenybės dvasinei laisvei. Šios sistemos mokymo tikslas – padėti atsiskleisti individualioms dvasios jėgoms: pirmiausia jausmams, mąstymui, valiai. Pastaroji suprantama platesne prasme – kaip vidinė žmogaus energija.

R. Steinerio nuomone, dvasios jėgos įvairiais amžiaus tarpsniais reiškiasi savitai ir sudaro prielaidas vienoms ar kitoms dvasios savybėms ugdyti. Kadangi vaikas ryškiai keičiasi maždaug kas septynerius metus, schematiškai vaiko ugdymo periodizaciją R. Steiner suskirsto taip:

1. 0-7 – valia,
2. 7-14 – jausmai,
3. 14-21 – mąstymas.

Taigi pirmasis vaiko gyvenimo tarpsnis – nuo gimimo iki septynerių metų – labiausiai tinka vaiko valiai ugdyti. Šio amžiaus vaikas nenustygstantis. Tą požymį R. Steiner traktuoja kaip dvasios jėgų išraišką fiziniame kūne, poveikį jam. Mokytojui labai svarbu tinkamai organizuoti tą judėjimą.

Šiame amžiuje labai svarbūs pojūčiai. Vaikas susilieja su tuo, ką mato, o susiliedamas mėgdžioja. Todėl labai svarbu, kad šalia vaiko būtų geras žmogus, kad vaikas turėtų ką mėgdžioti. Todėl tėvai, auklėtojai turi būti tokie, kokius nori matyti vaikus.

R. Steinerio nuomone, įspūdžiai, kuriuos patiria vaikas, veikia jo kūną. Pavyzdžiui, jei tėvas nuolat pyksta, vaikas reaguoja: keičiasi jo kvėpavimas, kraujo apytaka. Taigi tėvo pyktis palieka pėdsakus vaiko kūne. Šiame amžiaus tarpsnyje „užprogramuojami“ kūno organai, o vėliau jie susiformuoja taisyklingai arba netaisyklingai. Tai fizinio kūno formavimosi, augimo laikotarpis. Tam didelę įtaką turi aplinka. Todėl tėvų, pedagogų pareiga sukurti tokią aplinką, kuri padėtų taisyklingai formuotis kūnui. Vaiko kūnui įtakos turi ne tik įspūdžiai, bet ir nusistovėjusios suaugusiojo dvasinės savybės. Sveikas vaiko kūnas poreikiais išreiškia tai, ko jam reikia. Todėl pedagogas siūlo sekti vaiko norus, suteikiančius vaikui džiaugsmo. Džiaugsmas ir pasitenkinimas – tai jėgos, skatinančios normaliai augti fizinį kūną. Todėl šiuo tarpsniu R. Steinerio šalininkai daugiausia dėmesio skiria kūno judesiui, ritmui, mėgdžiojimui, žaidimui.

R. Steiner pabrėžia, jog ankstyvojoje vaikystėje ypač svarbu, kad vaikas pojūčiais patirtų ritmą. Todėl šiuo laikotarpiu svarbi ugdymo priemonė yra ritmiškos vaikiškos dainos. Pojūčiams gražus skambesys yra svarbiau negu prasmė. Kuo daugiau vaikas patirs spalvingų, džiugių, regimų ir girdimų įspūdžių, tuo geriau. Labai svarbią formuojančiąją galią turi ir muzikos lydimas šokio judesys.

Šios žymiausių Europos švietėjų idėjos lėmė ir muzikinio ugdymo teorijos bei praktikos plėtrą. 
E. J. Dalcroze‘o, C. Orffo, Z. Kodaly, S. Suzukio, E. Gordono ir kt. muzikinio ugdymo koncepcijos – tai XX amžiaus atradimai, kurie padarė įtaką tradicinei muzikinio ugdymo sistemai Vakarų Europoje, Amerikoje ir kt. šalyse. 

Toliau: 1.2. Ankstyvojo muzikinio ugdymo tradicijos Lietuvoje