1.2. Ankstyvojo muzikinio ugdymo tradicijos Lietuvoje1.2.1. Ankstyvasis muzikinis ugdymas liaudies pedagogikoje Lietuvių kultūroje liaudies dainos užima labai svarbią vietą. Neatsitiktinai Lietuva vadinama dainų šalimi. Senajame Lietuvos kaime buvo dainuojama visais gyvenimo atvejais. Tai buvo žmonių gyvenimo būdas. Apie tai byloja ypač didelė liaudies dainų žanrų įvairovė. Kiekviena gyvenimo aplinkybė ugdė tipiškas dainų žanrų grupes. Garsinis intonacinis pasaulis, melodinis mąstymas buvo tarp svarbiausių žmogaus dvasinės raiškos, bendravimo, protinės veiklos formų. Dainose sukaupta pagrindinė emocionalioji tautos atmintis: estetinė ir dorovinė pasaulėjauta, kilniausi jausmai, mintys, nuostatos, tikėjimai, fantazija, istoriniai įvykiai ir kt. Senajame Lietuvos kaime buvo sukurta savita vaiko muzikinio ugdymo sistema, glaudžiai susieta su bendruoju vaiko ugdymu. Žmonėms buvo žinomi visi ankstyvojo vaiko ugdymo metodai, kuriuos dabar galime rasti užsienio mokslininkų darbuose. Gimus kūdikiui motina myluodavo, šnekindavo jį, dainuodavo daineles, žaidinimus, raminimus, lopšines. Ir kūdikis viską suprasdavo. Žinoma, ne žodžius, o intonacijas, palydimas motinos žvilgsnio, veido išraiškos, rankų prisilietimo. Taigi, kalbinimo intonacijoms tekdavo kone lemiama reikšmė formuojant pirminį mažylio pasaulio įvaizdį, diegiant atitinkamas nuostatas. Mūsų tauta turėjo ir tolesnio vaiko augimo ir brendimo laikotarpio ugdymo metodiką. Jis augo apsuptas melodinės kalbos, jausmingai atliekamų dainų. Vaikas žaisdamas, ganydamas įsimindavo beveik viską, ką dainuoja suaugusieji, gerai įsiklausydavo net į dainų atlikimo manierą. Skambanti aplinka nejučiomis suformuodavo jo klausą, etines ir estetines pažiūras, kurios jam pasidarydavo suprantamos ir reikalingos. Kai paauglystėje suaugusieji jį priimdavo į savo būrį, jis netrukdavo pritapti prie bendros dainos, nes dainų repertuarą ir dainavimo manierą jau žinojo. Taigi muzikinė aplinka vaiką supo nuo pat mažens ir buvo lyg koks modelis, idealas, kurio jis turi siekti, kad neišsiskirtų iš visų. Todėl didžiuliame liaudies poetinės kūrybos lobyne vaikų folkloras užima nedidelę, bet svarbią ir savitą vietą. Jis skiriasi nuo kitų tautosakos rūšių bei žanrų tuo, kad jo adresatas, o iš dalies ir atlikėjas yra vaikas, su savo psichinėmis ir fizinėmis ypatybėmis, specifiniais poreikiais, savitomis meninio imlumo galiomis. Vaikų dainų grupę sudaro:
Dauguma vaikų dainų yra suaugusiųjų kūryba: lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimai, formulinės dainos. Juos suaugusieji kūrė specialiai vaikams, pritaikydami žodžius ir vaizdus jų sąmonei. Pačių vaikų kūryba: piemenų dainos, erzinimai, skaičiuotės, žaidimų dainos. Bet ir čia suaugusiųjų bei vaikų kūryba susipina, jos neįmanoma griežtai atskirti. Lietuvių liaudis kūrė vaikams labai gerai jausdama jų psichologiją, grožio ir gėrio suvokimo galimybes. Muzikos kūriniai, kurie buvo kuriami vaikams, turėjo aiškius didaktinius tikslus. Dainos, žaidimai, rateliai, žaidinimai buvo kuriami ne tik estetiniam vaiko pasigėrėjimui, bet ir doroviniais, pažintiniais tikslais. Šie kūriniai turėjo vienaip ar kitaip vaiką auklėti. Liaudis suvokė, kad auklėjant mažus vaikus bausmės, nuobodūs pamokslavimai mažai efektyvūs. Kas kita daina. Daina vaikui visada turėjo tiesioginį, o ne tarpinį vaidmenį. Muzikos kūriniai, veikdami emocinę vaiko sferą, sužadindami teigiamas reakcijas, padėdavo įsijausti į jų tekstus, kurie atitinkamai nukreipdavo vaiko mintis. Suaugusieji matė to poveikio rezultatą iš karto:
Žinias apie aplinką mažieji taip pat įsimena geriau, kai jos perteikiamos eiliuotai, o dar geriau – dainuojant. Pirmiesiems vaiko gyvenimo metams daugiausia skiriamos lopšinės ir žaidinimai – dainelės su judesiais. Šios dainelės dainuojamos intymiai bendraujant su vaiku: migdant, maitinant, rengiant, raminant. Švelniais mažybiniais žodžiais motina apdainuoja savo meilę vaikui, supažindina su aplinka, gyvūnija ir kt. Dainelių melodija primityvi, teksto struktūra daugiausia atitinka kalbinį bendravimą su vaiku. Nors pirmaisiais mėnesiais kūdikis dar nesupranta teksto, bet dainelės melodija, balso intonacija, kuria daina atliekama, padeda jam dainelės turinį suvokti emociškai. Taip prasideda muzikos suvokimo patirtis. Antrąjį pusmetį jau dainuojamos žaidinimų dainelės su judesiais. Jomis siekiama vaiką užimti ir pralinksminti. Žaidinimais jos vadinamos todėl, kad jas atliekant vaikas yra žaidinamas suaugusiųjų, o ne žaidžia savarankiškai. Vaikas pamažu pratinamas kartu dainuoti ir atlikti kai kuriuos judesius savarankiškai (ploti, trepsėti, siūbuoti į šalis ir kt.). Kontrastingi judesiai, paprasta melodija, linksmas tekstas, humoristinės situacijos vaikui patinka. Jis džiūgauja, kvatoja, prašo kartoti ir pats bando atlikti judesius. [1] Žaidinimuose taip pat susipina judesys, melodija ir žodis. Tik skirtingai negu lopšinėse, judesiais yra imituojamas apdainuojamas veiksmas. Sąlygiškai galime išskirti dvi grupes žaidinimų – dainuojamų su judesiais ir be jų. Žaidinimai su judesiais: katutės, mylavimai, kykavimai. Žaidinimai be judesių: raminimai, juokinimai. Žaidinimuose su judesiu dainuojant arba rečituojant atliekamas nedidelės apimties tekstas ir daromi tam tikri judesiai su vaiku: jis myluojamas, supamas, glostomas, kutenamas, jodinamas ant suaugusiojo kojos ar kelių, švelniai kratomas, žaidžiama jo rankutėmis, pirštais. Judesiai pralinksmina mažylį, sukelia žvitrumą, lavina dėmesį ir koordinaciją. Judesiais atliekamas savotiškas masažas, skatinantis raumenų įsitempimą bei atsipalaidavimą, vidaus organų veiklos aktyvumą, galūnių judrumą. Mokslininkai įrodė, kad tarp vaiko pirštelių miklumo ir kalbos vystymosi yra tiesioginis ryšys: kuo judresni, lankstesni, jautresni pirštukai, tuo greičiau ir daugiau žodžių išmoksta mažylis, taisyklingesnė jo dikcija ir artikuliacija. Rankų paslankumo lavinimas jas masažuojant, lankstant pirštukus, atliekant smulkius judesius skatina kalbos centrų smegenyse aktyvumą. Itin teigiamai centrinę nervų sistemą veikia glostymas (ypač galvytės). Žaisdamas su vaiku suaugusysis sukuria labai teigiamą emocinį gerumo lauką, vienodai gerai abu veikiantį. Be to, žaidinimai vaikui yra ir tikra aplinkos pažinimo priemonė, nes juose atsispindi ta tikrovė, kurią pajėgus suvokti vienerių, trejų metų vaikas. Be to, žaidinimų gyvumas, žaismingumas, o kartu ir konkretumas labai atitinka vaiko „mąstymą vaizdais“. Pagrindinis ankstyvojoamžiaus vaikų muzikinio ugdymo uždavinys – intonacinio žodyno sukūrimas. Mažų vaikų muzikiniam lavinimui reikia paprastų melodijų. Todėl pirmosiose dainelėse vaikams dominuoja mažosios tercijos intervalas, apipintas sekundinėmis slinktimis, vienodas ritminis judėjimas, nesudėtinga forma bei struktūra. Vaikų liaudies dainos savo paprastumu mažai skiriasi nuo natūralios vaikų kalbos, todėl jos daug greičiau sužadina vaikų emocijas, lengviau įsimenamos. Liaudies dainų dainavimas padeda teisingai formuoti balsą, įtvirtinti pagrindinius muzikinius vaizdinius, skatina muzikinę kūrybą. Vaikai jau ankstyvojoje vaikystėje pradeda čiauškėti, cypauti, pamėgdžioti įvairius garsus. Dainuojamasis balsas atsiranda iš mažylio krykštavimo, gugavimo ir kitų neartikuliuotų garsų. Šiuo metu labai svarbus suaugusiųjų padrąsinimas ir dialogas, nes vaikas turi įgimtą savybę pamėgdžioti, imituoti aplinkinių judesius, kalbą ir net intonacijas, ir tai gali padėti skatinti kai kuriuos muzikinius įgūdžius. Be padrąsinimo, taip pat labai svarbu, kad vaikai savo aplinkoje kuo dažniau girdėtų aplinkinių dainavimą, nes girdėdami įvairius intonacinius, ritminius darinius, kartu ir savotišką modelį, vėliau juo remdamiesi jie išplėtos savo vokalines galimybes.
Lietuvių liaudies vaikų dainos yra labai svarbi nacionalinės kultūros dalis. Todėl šios dainos užima pagrindinę vietą ir šiuolaikinio mažųjų muzikinio ir dorovinio auklėjimo, kūrybinių galių ugdymo šeimoje ir darželyje srityje, nes liaudies daina vaikystėje suvokiama geriausiai. Paprasti jos vaizdai, konkrečios nuotaikos, aiškios emocinės būsenos labiausiai atitinka mažųjų mąstymo ypatumus. Vaikas, nuo pat mažens girdėdamas ir pagal išgales atlikdamas liaudies daineles, ratelius, kitus kūrinius, susiformuoja tam tikrus estetiškai vertingus muzikos etalonus, kurie visą gyvenimą išlieka pagrindiniais muzikos vertinimo svertais. Dėl sinkretinio suvokimo vaikas kūrinį suvokia kaip vientisą, aiškią vertybę, taip praturtindamas savo dvasinį pasaulį. Toliau: 1.2.2. Ankstyvasis muzikinis ugdymas Lietuvos darželiuose |
