9. Populiarioji muzika: nuo pop iki rock  

 

 

 

  

 

 

 

 

      Nuo senų laikų žmonės mėgo pramogas: dainavimas, šokis, muzikavimas buvo vienas iš svarbiausių pramogos formų. Populiariosios muzikos istorija sena ir apima daugelį jos vystymosi etapų. XX a. įsigalėjo žodžio „populiarus“ sutrumpinta pop forma, o jo kilmė – iš lotyniškojo papulos (liaudis). Populiari muzika taikoma ne prie atskirų grupių, bet prie daugumos žmonių skonio. Ji skirta poilsiui, pramogoms, dažnai turi komercinę paklausą, o nesudėtingas jos turinys ir aiški muzikos kalba daugeliu atveju tampa fonu. Ausinukai, radijas, televizija, garso aparatūra ir įvairios muzikos laikmenos lėmė nuolatinį žmogaus ryšį ir poreikį klausytis populiarios muzikos.

   XX a. viduryje vis daugiau bendrose sueigų vietose (kabaretuose, restoranuose) nuo estrados (pranc. k. estrade – „pakyla“) skamba lengvo turinio dainos, praturtintos šokio, teatro, cirko elementais. Dainų eilė – numerinė, o jas atliekantis vienas arba keli dainininkai stengiasi jausti publiką bendraujant per dainą. Populiarioji vokiečių muzika buvo vadinama šlageriais (vok. k. – „paklausi prekė“) – vodevilių, liaudies dainų, romansų supaprastintos ir dažnai dainuojamos melodijos. Joms būdinga lyrinė nuotaika, nujaučiamas šokio žingsnis.

 

Norbertas Šulcė. „Lili Marlen“

 

 

Kareivis susitinka savo mylimąją Lili prie žibinto, išsiskiria ir vėl svajoja ten pat susitikti... Vokiečių šlageris, per karą skambėjo vokiečių, britų, amerikiečių stotyse. Norberto Šulcės (Norbert Schultze) daina sukurta pagal Pirmojo pasaulinio karo kareivio eiles. Kimiu balsu Antrojo pasaulinio karo metais dainą dainuodavo aktorė Marlena Ditrich (Marlene Dietrich) kareiviams fronte.

     Prancūzų estradoje buvo mėgstama šansona – solinė daina su pritarimu. Tai – sentimentalios, šmaikščios miesto dainos, kurios buvo atliekamos nedidelėse scenose. Garsiausia XX a. šansonų atlikėja Edita Piaf (Edith Piaf). Ji tarsi išaugino prancūzų estradinės muzikos kartas – Džo Daseną (Joe Dasin) ir Mirėj Motjė (Mirielle Mathieu), Patriciją Kas (Patricia Kaas).

 

Margarita Mono. „Himnas meilei“

 

 

Editos Piaf biografija marga: skurdi vaikystė, dainavimas nuo 9 metų gatvėse, vėliau – kabaretuose, o triumfo metais – nuo Eifelio bokšto iki nesėkmės gyvenimo pabaigoje. Pasižymėjo ekspresyvia dainavimo maniera, jaudinančiomis temomis. Pasakojama, kad žurnalisto ir bičiulio Žano Kokto savižudybė buvo susijusi su Piaf mirtimi, kurios laidotuvėse dalyvavo apie 40 000 žmonių. Dainos „Himnas meilei“ ("Hymne à l'amour")  muzikos ir žodžių autorė Margarita Mono (Marguerite Monnot).

 

1954 m. buvo įkurta Tarptautinė televizijos organizacija, o po dvejų metų jos iniciatyva surengtas pirmasis dainų konkursas Eurovision, kuris turėjo įtakos tolesnei populiarios muzikos raidai. Šis festivalis išgarsino švedų grupę ABBA, 1974 m. laimėjusią  konkurse, o grupės atliekama muzika vadinama disco arba eurodisco (populiaraus disko) stiliumi. 

Boney M. „Saulutė“

 

Bent ir Ašlio Bydlo miksas „Visada” (Always)

 

 

Boney M ,,Saulutė” (Sunny) – aštuntajame dešimtmetyje įkurtos vokiečių grupės pop disco pavyzdys, kuris dar vadinamas šokių muzikos stiliumi. Jam būdingas aktyvus ritminis pulsas, ryškus sintezatoriaus bei styginių instrumentų naudojimas. Disco stiliaus paveiktas devintajame dešimtmetyje formavosi ir house stilius, papildytas elektroninėmis linijomis. Bent-Always (Ashley Beedle Mix) kompozicija Always yra gilaus (deep) house pavyzdys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

M. Ditrich

 

 

 

E. Piaf

 

 

ABBA, 1974 m.

 

 

 

 

 

 

 

 

Boney M
 

   Nuo 1981 m. dainas su vaizdo klipais pradėjo transliuoti muzikos televizijos kanalas MTV. Keičiasi populiarios muzikos „formatas“: ji keliauja į ekranus su vaizdu, iškilus naujoms žvaigždėms koncertai rengiami jau ne mažose, bet didelėse erdvėse. Kaip ir amžiaus viduryje, atlikėjams išlieka tie patys arba aukštesni reikalavimai – kurti efektingą dainavimo, judesio šou tiek scenoje, tiek vaizdajuostėje. Todėl žymūs pop muzikos atlikėjai − Madonna, Maiklas Džeksonas (Michael Jackson) yra ne kartą pabrėžę, kad norint gerai atlikti dainą itin svarbus geras fizinis pasirengimas, o su Džeksono pavarde siejami pirmieji brangūs vaizdo klipai. 

Maiklas Džeksonas. „Trileris”

 

1982 m. Maiklo Džeksono 14 minučių vaizdo klipas „Thriller“ buvo lyg teatras – nuo dūmų iki sudėtingos choreografijos.

   1951 m. Klivlendo radijo studijos laidų vedėjas Alanas Frydas, kalbėdamas apie muzikos stilių, surado apibūdinimą – rokenrolas (angl. k. – „rock and roll“). Taip Šiaurės Amerikoje pirmą kartą oficialiai buvo pavadinta naujoji pramoginė muzikos rūšis, kuri į muzikos pasaulį įsiveržė netikėtai, o praėjus dešimtmečiui priblėso. Naujam stiliui įtakos turėjo ritmo bliuzas, kurį temperamentingai grojo juodieji. Pažodžiui rokenrolas reikštų – „suptis ir suktis“, bet prasmė susijusi ir su nuotaika – šėlti, dūkti, siausti. Žymiausias rokenrolo atlikėjas, vadinamas jo karaliumi – dainininkas, gitaristas ir aktorius Elvis Preslis (Elvis Aaron Presley).

Elvis Preslis. „Kratykis, vartykis ir supkis“

Čabis Čekeris. „Vėl šokim tvistą“

 

Sodrus Elvio Preslio tembras, sėkmė, turtai ir kvaišalai – tai buvo jo „laisvės“ stilius. Rokenrolas pritilo šeštojo dešimtmečio pabaigoje, dainininkui išėjus į armiją. Pasikartojantis rokenrolo ritmas bosinėje gitaroje, elektrinė gitara, mušamieji, greitas tempas ir garsus vokalas – svarbiausios rokenrolo muzikinės savybės. Jos atsispindėjo ir šio žanro atmainoje – tviste (angl. k. – „sukimasis“), kuris iki grupės „The Beatles“ atsiradimo buvo populiarus greitais judesiais ir Lotynų Amerikos šokių elementais. Geriausiai tvisto stilistiką atspindi juodaodžio Čabio Čekerio (Chubby Checker) daina „Vėl šokim tvistą“ (Twist again).

 

     Rokenrolo dvasia ir maištingumas septintajame dešimtmetyje peraugo į roką. Terminą rocking kaip religinį džiūgavimą naudojo Amerikos dainininkai savo gospeluose. Ankstyvasis rokas turėjo bliuzo, bugivugio, džiazo, ritmo bliuzo ir rokenrolo muzikos savybių. Vėliau rocking suprantamas kaip šokis ir gyvenimo būdas – gėrėtis vidiniu grožiu, mylėti, būti laisvam. Tokiame fone kūrėsi keturių jaunuolių grupė „The Beatles“ (nuo angl. k. beetles – „vabalai“) ir tapo britų roko arba bigbito (stipraus smūgio) lyderiais. Jie tapo pirmieji dainuojantys tik savo kūrybos dainas. Jos buvo melodingos, nuoširdžios, nesudėtingos ir lengvai įsimenamos. Savo dainomis jie užkariavo jaunimo simpatijas ir paveikė tolesnę roko muzikos raidą. Bitlai susikūrė 1960 m., po dešimtmečio išsiskyrė, kiekvienas toliau tęsdamas solinę karjerą.

Džonas Lenonas (John Lennon, gitara – buvo nušautas 1980 m.)

Polas Makartnis (Paul McCartney, bosinė gitara)

Džordžas Harisonas (George Harrison, gitara – mirė nuo vėžio 2001 m.)

Ringo Staras (Ringo Starr, tikrasis vardas Richard Starkey, būgnai)

 

Džonas Lenonas ir Polas Makartnis. „The Beatles“ – „Vakar“

 

„Vakar“ (angl. k. − Yesterday) įrašyta 1965 m. albume „Pagalbos“ (angl. k. − Help). Ši daina turi daugiau „koverių“ (kitų atlikėjų savaip atliekamų versijų) nei bet kuri kita iki šiol parašyta daina (apie 3000). „Vakar“ yra melancholiška akustinė baladė išsiskyrimo tema. Tai buvo pirmasis „The Beatles“ įrašas, kuriame dainavo tik vienas grupės narys Polas Makartnis, o pritarė tik styginių kvartetas. Galutinis įrašas taip stipriai skyrėsi nuo kitų grupės darbų, kad kiti nariai uždraudė išleisti šią dainą Jungtinėje Karalystėje.

Tame pačiame dešimtmetyje taip pat formavosi įvairios roko rūšys – progresyvusis (pažangusis) rokas, džiazrokas (su varinių pučiamųjų papildymu) ir t. t. Šiandien roko porūšių priskaičiuojama virš 60. Svarbi roko muzikos istorijoje yra britų grupė „Pink Floyd“. 1979-ųjų metų albumas / roko opera „Siena“ (The Wall) yra progresyvaus roko pavyzdys.

Rodžeris Vatersas ir grupė „Pink Floyd” – Dar viena plyta sienoje (iš albumo „Siena“)

 

 

Rodžeris Vatersas (Roger Waters) – „Pink Floyd“ narys, roko dainininkas ir kūrėjas, prodiuseris, groja bosine gitara.

...Albumo herojus Pinkas nuo mokyklinio yra įtrauktas į žiaurų suaugusiųjų pasaulį: mokytojas tyčiojasi iš mokinių, ant valstybių krinta bombos, o jauni niekšeliai laiko baimėje taikius gyventojus...

 Sienos įvaizdis yra daugiareikšmis – tai kliūtis, skirianti du draugus, nenugalimos valstybės simbolis ir pasaulio gyventojai, kurių kiekvienas – maža plyta. Herojus nenori dalyvauti Sienos statyboje ir svajoja ją sugriauti. Jį teisia, pripažįsta kaltu ir nuteisia iki gyvos galvos už Sienos. „Dar viena plyta sienoje“ “(„Another Brick in the Wall“)  albume pasikartoja kelis kartus ir traktuojama kaip leittema.

 

MTV, 1981 m.

 

 

 

 

 

M. Džeksonas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

E. Preslis šoka rokenrolą

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

E. Preslis

 

 

 

 

 

Č. Čekeris

 

 

 

 

 

 

 

 

The Beatles

 

 

 

 

Pink Floyd

 

 

„The Wall“ CD viršelis

 

 

 

 

 

 

      

Populiarios muzikos teatras: nuo miuziklo iki operos

     XIX a. pabaigoje europiečiai turėjo „mažosios operos“ žanrą – operetę, kuri atkeliavo į Ameriką. Tačiau greitai pasirodė, kad Europos kompozitorių – operečių karalių Ferenco Leharo (Franz Lehár), Žako Ofenbacho (Jacques Offenbach) sukurtos muzikinės istorijos apie karalius, princus ir grafus nelabai tinka amerikiečiams. Pas juos nebuvo nei monarchų, nei kilmingų aristokratų, todėl amerikiečiai sugalvojo savotišką operetės atmainą – miuziklą. Ieškodami įdomių temų, perdirbdavo klasikines dramas ir jas šiuolaikiškai pastatydavo. Taip iš V. Šekspyro „Užsispyrėlės sutramdymo“ buvo pastatytas „Bučiuok, mane Keit“, B. Šou „Pigmalionas“ tapo miuziklu „Mano puikioji ledi“. Nors kaip ir operetė, miuziklas buvo pramoginio meno rūšis, amerikiečiai miuziklų kūrėjams bei atlikėjams kėlė labai aukštus reikalavimus – muzika turėjo būti efektinga, veiksmas – dinamiškas ir greitas, o aktoriai – ne tik gerai dainuoti, bet ir gerai šokti, atlikti reikiamus akrobatinius triukus.

Miuziklo pavadinimas nusistovėjo iš sutrumpinto muzikinės komedijos (Musical comedy) termino ir atsirado XIX a. pabaigoje, todėl vadinamas jauniausiu muzikiniu – teatriniu žanru. Jo pirmtakas – Tomo Bekerio (Thomas Baker) muzikinė komedija „Niūrus nusikaltėlis“ („The Black crook“), pastatyta Brodvėjaus muzikiniame teatre 1866 m. 1916 m. pasirodė pirmieji dėmesio verti kūriniai, kurių reikšmingiausias kompozitorius – Džeromas Kernas – 700 dainų autorius.

 

Džeromas Kernas. „All the things you are“ –„Tu esi viskas“

 

 

Džeromas Kernas. „Dūmai graužia tavo akis“

 

 

Visus muzikinius reginius sudarė daug komponentų – scenos dekoracijos, choreografinis masiškumas, kostiumai, apšvietimo efektai ir daugeliu atvejų išliko tik jų muzika ar atskiros dainos. Antai dvi Džeromo Kerno (Jerome Kern) dainos „Tu esi viskas“ (All the thinks you are“)  ir „Dūmai graužia tavo akis“ („Smoke gets in your eyes“) – kažkada buvo miuziklo numeriai, o šiandien žinomos kaip temos – džiazo standartai, pagal kurias atlikėjai kuria savas improvizacijas.

Sudėtingesnė miuziklų dramaturgija tapo ketvirtajame dešimtmetyje. Nors vyrauja gyvenimiški siužetai, tačiau vietoj įprastų džiaugsmingų finalų dažniau sutinkama tragiška baigtis, juose sparčiai plėtojami choreografijos elementai, išauga simfonizmo reikšmė.

Leonardas Bernstainas. „Vestsaido istorija“ – Tonio daina „Marija“

 

Leonardas Bernstainas – Amerikos kompozitorius, pianistas ir ilgametis Niujorko Filharmonijos orkestro dirigentas. Miuziklo „Vestsaido istorija“ premjera Brodvėjaus teatre kompozitoriui atnešė šlovę. 1961 m. buvo pastatytas filmas, kurį JAV kino ir meno akademija iškart pristatė apdovanojimui ir jų paskyrė 10, tačiau kompozitorius garbingo Oskaro negavo – komisijos sprendimu, už muziką apdovanojimą pasidalijo aranžuotojai, kurie, anot jų, ir padarė muziką vertą ypatingo dėmesio. „Vestsaido istorija“ („West side story“)  pasakoja šiuolaikiškai perkurtą Romeo ir Džiuljetos – Tonio ir Marijos meilės istoriją. Tarp dviejų skirtingų, besivaidijančių etninių gatvės gaujų gimsta jaunuolių meilė, ir kaip Šekspyro istorijoje – tragiška lemtis nekaltiesiems.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

T. Bekerio miuziklo „Niūrus nusikaltėlis“ afiša

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

L. Bernstainas

 

 

 

 

 

 

 

   Nuo šeštojo dešimtmečio kompozitoriai tapo dar labiau išrankesni literatūrinei ir muzikinei „medžiagai“. Siužetai – jau ne tik gyvenimiškų scenų atspindys, bet pasitelkiami ir istorijos, politikos, folkloro, satyros elementai, melodingumas, o disonansai ir ekspresija tapo svarbiausiu muzikos kalbos bruožu. Žymiausiais miuziklais penktą-septintą dešimtmečiais  tapo ir mūsų dienomis triumfo sulaukė miuziklai:

Ričardo Rodžerso (Richard Rodgers) „Oklahoma“, 1943 m. ir „Muzikos garsai“, 1959 m.

Kole Alberto Porterio (Cole Albert Porter) „Bučiuok, mane Keit“, 1948 m.

Frederiko Lou (Frderic Low) „Mano puikioji ledi“, 1956 m.

Leonardo Bernstaino (Leonard Bernstein) „Vestsaido istorija“ 1957 m.

Mičo Laito (Mitch Leigh) „Žmogus iš Lamančo“, 1965 m.

Džerio Hermeno (Jerry Herman) „Sveika, Doli“, 1964 m.

Džono Kanderio (John Kander) „Kabaretas“, 1966 m.

 

Džonas Kanderis. „Kabaretas“ – Pinigų daina

 

 

Džono Kanderio miuzikle sukasi asmeninė drama Berlyne, kur 1930-aisiais šalį kankina politiniai neramumai, ekonomika žlugusi, dauguma − bedarbiai. Į šį chaosą papuola amerikietė kabareto šokėja, dirbanti klube, o į jos gyvenimą įžengia turtingas vokiečių politikas, jaunas žydas, anglas mokytojas ir, žinoma, viską žinantis ir viską matantis konferansjė. „Pinigai verčia pasaulį suktis“, – dainuoja miuziklo „Kabaretas“ („Cabaret“)  pagrindinė veikėja „Money, money“ dainelėje. Ypač populiari ši daina tapo aktorės Laizos Mineli (Liza Minnelli) dėka, kuri 1972 m. kino juostoje sukūrė Sali vaidmenį.

    Greta amerikiečių kompozitorių – miuziklo žanro lyderių, XX a. antrojoje pusėje atsirado ir kitų šalių kompozitorių pavardžių. Miuziklo bei roko muzikos sąveikoje 1969 m. gimė naujas terminas − „roko opera“. Jį sugalvojo anglų roko grupė „The Who“, išleidusi albumą „Tommy“. Jame pasakojama išgalvota istorija apie kurčią ir aklą kiniečių biliardo čempioną, kuris stebuklo dėka įveikia negalią ir tampa mesiju. Albumo dainos tarpusavyje intonaciškai ir siužetiškai susietos, todėl 74 minučių kūrinį grupė pavadino roko opera, nenutuokdami, kad sukūrė naujo muzikos žanro pavadinimą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Scena su Laiza Mineli iš miuziklo „Kabaretas“

 

 

 

 

 

 

„The Who“
 

   Reikšmingiausia figūra miuziklo žanre vadinamas britų kompozitorius – Endriu Loidas Vėberis (Andrew Lloyd Webber), sukūręs jų apie 16. Keli Vėberio miuziklai tiek Brodvėjuje, tiek West End’o Londono teatre išgyveno neįtikimai ilgą laiką – buvo rodomi daugiau nei dešimt metų. Už muzikinius nuopelnus kompozitorius yra gavęs daug apdovanojimų, o jo roko opera „Jėzus Kristus – super žvaigždė“ tapo muzikiniu kultūriniu įvykiu.

 

Andriu Loidas Vėberis. Roko opera „Jėzus Kristus – super žvaigždė“ – Marijos Magdalenos daina

 

Bendras kompozitoriaus Vėberio ir libretisto Timo Raiso (Time Rice) kūrybinis darbas.

Kai grupės „The Beatles“ lyderis Džonas Lenonas pareiškė, kad jaunimo tarpe jų grupė populiaresnė ir už Kristų, Raisas pasiūlė miuziklui pridėti šiuolaikišką pavadinimo pabaigą („super žvaigždė“) ir „atstatyti“ Kristaus populiarumą. Roko operos žanro kūrinys sukurtas 1970 m., kartais vadinamas pop opera, arba roko miuziklu. Vėberis pasirinko Jėzaus istoriją, kuri vystoma paskutinę evangelijose aprašytų įvykių savaitę – pradedant Jėzaus ir apaštalų atvykimu į Jeruzalę ir baigiant nukryžiavimu. Pagrindinis operos akcentas – politiniai ir asmeniniai Jėzaus bei Judo nesutarimai. Kūrinyje jaučiamos tikslingai įpintos ironiškos užuominos į šiuolaikinį gyvenimo būdą (pvz., ginkluoti automatais kareiviai, kareiviškos kelnės. Svarbią vietą užima Judas, Vėberio pavaizduotas kaip konfliktinė figūra, negalinti susitaikyti su Jėzaus pretenzijomis į dieviškumą. Muzikos kalboje be klasikinių instrumentų karaliauja elektrinės gitaros, ritmo mušamųjų grupė ir folkroko, artroko, rokenrolo stiliaus elementai, muzikinę dramaturgiją sujungdami leitmotyvais. Marijos Magdalenos daina „Aš nežinau kaip jį mylėti“ („I don‘t know how to love him“) yra vienas iš dainingiausių kūrinio lyrinių numerių.

 

 

    Kompozitoriaus Vėberio miuziklai „Katės“ („Cats“), „Operos fantomas“ („The Phantom of the Opera“), „Evita“ – priklauso geriausiems miuziklo pavyzdžiams. Juose gausu skambių arijų, dainų, chorų, kurie perdainuoti ir įrašyti atlikėjų šimtus kartų, tapę populiariais savarankiškais hitais. Įšventintas į riterius, Vėberis tapo seru – kuria muziką, augina žirgus, vadovauja didžiausiai Londono teatrų įmonei.

 

Endriu Loidas Vėberis. Miuziklas „Katės“ – „Atmintis“

 

 

Miuziklo premjera įvyko Naujajame Londono teatre 1981 m., sukurtas pagal vaikiškus eilėraščius. Apie kūrinio populiarumą šiandien byloja faktai ir skaičiai: yra išverstas į 26 kalbas, 300 kartų pastatytas skirtingose pasaulio scenose, o daina „Atmintis” („Memory”)  įrašyta 150 dainininkių.

 

 

  

A. L. Vėberis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Scena iš „Operos fantomas“

 

 

 

 

 

 

 

Scena iš miuziklo „Katės“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

   Klausimai ir užduotys                                                  

 

 

 

1. Kokią muziką vadiname populiaria?

2. Kas yra šlageris ir šansona? Žymiausia XX amžiaus šansonų dainininkė.

3. Kas yra „disco“ ir „housas“?

4. Koks atlikėjas vadinamas „rokenrolo karaliumi“?

5. Kas būdinga ankstyvajam rokui?

6. Palyginkite roką ir rokenrolą: panušumai ir skirtumai.

7. Aptarkite šių dienų populiarios muzikos naujienas, dominuojančius stilius.

    

 

 

__________________________________________________________