Amerikiečių kompozitorius, rašęs dainas, buvo vodevilio akompaniatorius. „Meilės valtis“(„Love boat“) – tuo metu labai vertinamo ansamblinio dainavimo pavyzdys. „Dainuoju lietuje“ („I‘m singing in the Rain“) pirmą kartą nuskambėjo 1929 m. miuzikle „Holivudo reviu” (Holiwood reviu“) ir to paties pavadinimo muzikinėje komedijoje 1952 m.

Malerio simfonijos lyrinis Adagietto tapo įkvėpimo šaltiniu italų režisieriui L. Viskončiui (Luchino Visconti), 1971 m. sukūrusiam kino filmą pagal vokiečių rašytojo Tomo Mano romaną „Mirtis Venecijoje“ („Morte a Venezia“). Kūrinio fragmentai kino juostoje pasikartoja, įgaudami leitmotyvinį bruožą. Režisierius pasitelkęs ekspresyvią Malerio muziką sukuria jaudinantį emocinį finalo vaizdą: pagrindinis herojus miršta sėdėdamas kėdėje, o jo veidu bėga tirpstantis makiažas, kuris buvo skirtas jo amžiui paslėpti.

2000 m. Ridlio Skoto filmas. Kompozitoriaus Hanso Cimerio (Hans Zimmer) ir Lisos Gerard garso takelis („Now we are free“) aranžuojamas įvairiems instrumentams, atliekamas populiarios ir akademinės muzikos atlikėjų.

Nino Rota italų kompozitorius, milanietis. Studijavo Milano konservatorijoje kompoziciją. Nors kūrybiniame palikime gausiai sukurta muzikos kino filmams ir grynosios muzikos žanrų – operų, baletų, kamerinės, orkestrinės muzikos, Rotos kūrybą išgarsino darbai kinui, ypač 1972 m. „Krikštatėvis“ („The Godfather“).. Francisas Fordas Kopola (Francis Ford Coppola) – JAV režisierius, scenaristas sukūrė dinamišką epą, kuris nukelia į 1945 m. Amerikos metus, dviejų mafijų kruvinus vaidus, persipinančius su meilės scenomis ir šeimų šventėmis. Nino Rota aštriam filmo turiniui sukūrė daug romantinių ir melodingų temų, o įsimintiniausia filme yra meilės tema (love theme).

 

Auksiniai ereliai, liūtai, gaubliai – tai apdovanojimai už nuopelnus muzikai italų kompozitoriui Enio Morikonei (Ennio Morricone) – pasaulinio garso kompozitorius. Gimė Romoje, studijavo kompoziciją, orkestruotę ir trimitą. Diplomuotas kompozitorius, aranžuotojas ir trimitininkas savo karjerą pradėjo grodamas trimitu keliuose Romos orkestruose, bet savo ateitį siejo su rimtąja muzika, komponavimu. Įtaką Morikonės stiliui darė pastovus ryšys su avangardine ir eksperimentine muzika besidominčiais muzikais bei kompozitoriais. Morikonė dažnai mėgsta naudoti kelis skirtingus, iš pažiūros nesuderinamus instrumentus, maišyti muzikinius stilius. Kompozitorius sukūrė daugiau kaip 500 kino ir televizijos filmų muziką. Jo muzikinis „veidas“ yra lyrinis-dramatinis. Geriausi muzikos pavyzdžiai sukurti dirbant su režisieriais Romanu Polanskiu, Oliveriu Stounu, Serdžio Leone (Sergio Leone). Pastarojo režisieriaus 1968 m. filmas „Kartą laukiniuose Vakaruose“ („Once Upon a Time in the West“) tapo kompozitoriaus „vizitine kortele“.

Iš visų muzikos kūrėjų kinui išsiskiria savo nenudailinta, liaudiška, pokštaujančia dvasia. Balkanų muzikantas ir kompozitorius, vieno garsiausių dabarties kino muzikos kūrėjų Goranas Bregovičius (Goran Bregovic) vaikystėje mokėsi muzikos, šešiolikos pradėjo groti roko grupėse, studijavo universitete filosofiją ir sociologiją. Vėliau Bregovičius subūrė savo ansamblį. Nuo 1978 m. kompozitorius pradėjo kurti muziką kinui ir teatrui. Itin sėkmingai klostėsi jo bendradarbiavimas su žymiu serbų režisieriumi Emiru Kusturica. Tęsdamas atlikėjo karjerą, Goranas Bregovičius subūrė savo ansamblį, kurį sudaro keistoka sudėtis – 8 pučiamųjų instrumentų ansamblis, keli liaudies dainininkai, būgnininkas ir pats Goranas, grojantis gitara bei valdantis elektroniką. Tokiu ypatingos sudėties ansambliu kompozitorius ir kuria originalią savo muzikos kalbą. Joje persipina įvairių šalių liaudies muzika (daugiausia Balkanų), rokas, džiazas, elektroninė ir šiuolaikinė akademinė muzika perteikta žaismingai ir kiek sujauktai. Minėtų savybių elementai girdimi Kusturicos 1998 m. filme „Morčius, arba katytė juoda („Crna mačka, beli mačor“), o katinas baltas“ pasakoja apie čigonų turtinius skirtumus, vestuves. „Bubamara“ („Saulėgrąža“) – kompozitoriaus pritaikyta balkanų liaudies daina.

Džeimsas Horneris (James Horner) – amerikiečių kompozitorius, nuo 5 metų pradėjęs groti fortepijonu. Studijavo Londono Karališkoje akademijoje, anksti buvo pastebėtas kino kūrėjų, todėl muziką teko kurti iškart 8 filmams. Kartu su televizijos projektais sukūrė daugiau kaip šimtui kino filmų garso takelių. Reikšmingiausias kompozitoriaus darbas – 1997 m. „Titanikas“, tačiau iki šio filmo atsiskleidė individualios kompozitoriaus savybės – choro linijų pynimas su elektronika, herojinis ir epinis melodijos turinys, keltiška, airiška ar kitos kultūros dvasia, įprasminta egzotiškais tembrais – įvairiomis fleitų rūšimis, dūdmaišiais ir kt. Šios savybės suformavo neofolklorinį Hornerio muzikos skambėjimą, kuris girdimas ir režisieriaus bei pagrindinio veikėjo Melo Gibsono istorinėje dramoje apie škotų didvyrio gyvenimą „Narsioji širdis“ („Braveheart“).

Nuolat keliaujantis, nepagaunamas kompozitorius, kuris atokiai laikosi nuo šurmulio, žmonių susitelkimo ir kiekvieną dieną daro du dalykus – kuria muziką ir tapo. Būdamas šešerių, atliko pirmuosius savo kūrinius, baigęs mokyklą sukūrė roko grupę. Vangelis visą laiką ieško naujos patirties, todėl jo muzikos kalboje telpa nuo liaudies dainos iki elektronikos, kuria teatrui, kino filmams, kurių užsakymų neskuba priimti. Nuolat stebina ne tik populiariais, bet ir „nepatogiais“, neįprastais darbais (pvz., „Elektroninė oratorija“). Kompozitorių išgarsino 1982 m. filmo „Ugnies vežimas“ („Chariots of Fire“)  apie du britų atletus muzika. Pagrindinis garso takelis skambėjo 1984 m. žiemos olimpinėse žaidynėse, daugelyje reklamų. Ir elektroninės muzikos Čaikovskiu, ir vienu paslaptingiausiu šių dienų kompozitoriumi vadinamas Vangelis išsako savo, o gal ir daugelio nūdienos menininkų įkvėpimo motyvą kurti: Mano kalba yra muzika, o mano vienintelis mokytojas − gamta.