1

8. Džiazas

Iš juodojo kontinento į Šiaurės Amerikos rajonus maždaug nuo XVII a. vidurio buvo vežami vergai. Namų ilgesį ir prisiminimus apie savo gimtąsias vietas jie sudėjo į liūdnas, sielvartingas dainas. Siekiant palengvinti vergų dalią, juos pradėta mokyti krikščioniškų tiesų, maldų ir giesmių. Tačiau tamsiaodžiams Afrikos atvykėliams bažnytinės melodijos buvo svetimos – perėmę kai kuriuos žodžius, muzikinius vingius, jie papildė savomis intonacijomis, kol galiausiai visa susiliejo į juodaodžių religines giesmes, vadinamas spiričiueliais ir gospelais (angl. k. spiritual – „dvasinis“, gospel – „evangelija, pamokslas“). Tuo pat metu pradėjo plisti ir estradinis pramoginis teatras, vadinamas varjetė. Pritariant tambūrinui, būgneliui, bandžai, baltieji atlikdavo linksmas daineles, šoko, improvizavo, ritmingai kaukšėjo batų kulniukais ir vaidindavo pašaipias juodaodžių gyvenimo sceneles. Iš Afrikos juodaodžių ir Amerikos, Europos baltaodžių muzikinių liaudies tradicijų – giesmių, baladžių, maršų, šokių, linksmų dainelių, pradėjo augti nauja rūšis – džiazas.

Gospelas „Mes nugalėsim“

„Mes nugalėsim“ (We Shall Overcome) yra tradicinė afroamerikiečių religinė daina. Jai būdinga nesudėtinga harmonija, sinkopinis ritmas, vokalinė improvizacija. Nukeliavusi į Angolą daina grįžo atgal į JAV, kur tapo mėgstama skautų, laužaviečių daina. Joje dainuojama apie žmonių artimumą ir vienybę. Ypač ji buvo populiari apie 1960 m. Dainuojama daugelio džiazo ir roko muzikantų, „Mes nugalėsim“ tapo pilietinių teisių judėjimo himnu, o labiausiai išpopuliarėjo, kai ją dainuodavo „gospelų muzikos karalienė“ Mahalija Džekson (Mahalia Jackson).

Džiazas (angl. k. − jazz) – afroamerikiečių muzika, kurios pagrindas yra improvizacija. Susiformavo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Žodžio „džiazas“ kilmė neaiški, tačiau jį juodaodžiai naudojo kaip slengą ekspresyvioms emocijoms išreikšti. Muzikinis džiazo (jazz) terminas pradėtas vartoti nuo 1913 m. Per šimtmetį džiazo istoriją kūrė daugelis muzikantų, kurių dėka formavosi jo istoriniai etapai (tradicinis džiazas, modernusis džiazas ir avangardinis džiazas) ir skirtingi stiliai.

Pirmuoju džiazo muzikantu, kuris 1895 m. subūrė savo kolektyvą, vadinamas kornetininkas Badis Boldenas (Buddy Bolden). Šie metai laikomi džiazo gimimu. 1917 m. penki baltieji iš Naujojo Orleano (Original Dixieland Jazz Band) įrašė pirmąją džiazo plokštelę, daugėjo įrašų, muzikantų, kurie noriai grojo tokio stiliaus muziką. Ne visi mokėjo groti ar dainuoti iš natų, todėl gerai ir kūrybiškai improvizuoti atlikėjui buvo pats svarbiausias tikslas. Todėl reikšmingiausia 1920–1930 m. džiazo muzikos figūra tapo trimitininkas ir dainininkas Luisas Armstrongas, vadinamas pirmuoju džiazo genijumi ir pirmuoju solistu improvizatoriumi.

Ankstyvosios džiazo formos išsivystė Naujajame Orleane ir jo apylinkėse, todėl pirmasis stilius vadinamas Naujojo Orleano stiliumi. Jį įprasmina bliuzas, regtaimas, ansamblinių muzikavimų pradžia.

Bliuzas – vokalinis, vokalinis-instrumentinis, o vėliau ir instrumentinis žanras. Jo formavimuisi įtakos turėjo vergų, gyvenusių pietinėse valstijose liūdnos dainos. Žodis blue (mėlynas) juodaodžiams reiškė ilgesį, liūdesį. Išsivystęs iš ankstesnių religinių giesmių bliuzas dar labiau pasižymėjo improvizaciniu atlikimu, instrumento ir vokalisto „pasikalbėjimais“. Bliuzas turi savitą formą, ritmą ir dermę. Dvylikataktį bliuzą sudaro 3 posmo eilutės (aab), sinkopinis ritmas ir bliuzo dermė (blue mode), pažemintais 3 ir 7 laipsniais. Žymiausieji pirmųjų bliuzų atlikėjai – Viljamas Hendis (Handy William), Besė Smit (Bessie Smith), Ela Ficdžerald (Ella Fitzgerald), Luisas Armstrongas (Louis Armstrong). Bliuzų buvo įvairių – kaimo, miesto, vėliau atsirado rėksmingesnis ritmo bliuzas, jame pirmą kartą buvo panaudotos elektrinės gitaros. Judresnis, tokios pat formos improvizacinis bliuzas vadinamas „bugivugiu“ (boogie-woogie).

Bliuzo gama

Mahalija Džekson

Original Dixieland Jazz Band

L. Armstrongas

B. Smit

Džimis Koksas. Bliuzas „Niekas nežino, kada visko neteksi“ (su B.Smit)

Džimis Koksas. Bliuzas „Niekas nežino, kada visko neteksi“ (su E.Klaptonu)

„Kontrabandinis likeris, šampanas ir vynas, praleisti milijonai, pamesti draugai... Niekas nežino, kada žemyn krisi, visko neteksi..“. – apie nuslydimus ir praradimus dainuoja Besė Smit. Ją vadino „bliuzo imperatore“, gražaus tembro ir aiškios dikcijos dainininke, propagavusia miesto bliuzą. Tačiau šis kūrinys atspindi ir tragišką jos gyvenimo baigtį – alkoholis, depresijos, automobilio katastrofa, rankos amputavimas ir mirtis. „Nobody Knows You When You’re Down And Out“ bliuzą, kurio autorius yra Džimis Koksas (Jimmie Cox) vėliau pamėgo dainuoti ir kiti atlikėjai. Tarp jų – ir šių dienų dainininkas ir gitaristas Erikas Klaptonas (Eric Clapton).

Regtaimas (angl. k. ragtime – „nutrauktas ritmas“) – tai pramoginės, neimprovizacinės pjesės, pirmiausia atliekamos fortepijonu, vėliau – įvairiais ansambliais ar orkestrais. Gimęs XIX a. pabaigoje užeigų, barų, naktinių klubų aplinkoje buvo populiarus apie 20 metų. Regtaimas dažnai vadinamas „driskių muzika“, nes jam būdingas laužytas sinkopinis ritmas, aktyvus tempas, turi bendrų panašumų su judriais Europos šokiais – polka, kadriliu.

Juodaodis Skotas Džoplinas (Scott Joplin) daugiausia žinomas dėl savo regtaimų, kurių sukūrė apie 600 regtaimų ir operą. Jo veikla buvo įvairi – turėdamas muzikinį išsilavinimą ir žinodamas iškiliausių Europos kompozitorių muziką, jis vadovavo muzikiniams kolektyvams, aranžavo kūrinius, dainavo, grojo, mokė. Populiarus kompozitoriaus regtaimas – „Klevo lapas“ (Maple Leaf Rag).

Skotas Džoplinas. Regtaimas „Klevo lapas“

Diksilendas (angl. k. dixiland – „pietų kraštas“) – tai nedidelės atlikėjų grupės ansamblis, sudarytas iš solistų (trimitas, klarnetas, trombonas) ir įvairių sudėčių akompanuojančių instrumentų (fortepijonas, gitara, bandža, kontrabosas arba tūba, mušamieji). Pirmieji Naujojo Orleano stiliaus atlikėjai buvo 3−4 solistų ansambliai (angl. k. band – „muzikantų grupė“), kurie grodavo gatvėse per masines šventes, rengdavo varžybas, polifoniškai improvizuodami. Diksilendo muzika buvo grojama iš klausos, be natų. Baltaodžių orkestrai muzikuodavo santūriau, juodaodžių – temperamentingiau. Buvo žinomi du skirtingi diksilendų stiliai – Naujojo Orleano ir Čikagos. Naujojo Orleano stiliaus muzikantai pasirinkę spiričiuelio, bliuzo, regtaimo ar kitos populiarios dainos melodiją kartu ją improvizuodavo. Šiam stiliui dar nebuvo būdingos išplėtotos solistų improvizacijos. O Čikagos diksilendų stilius išsiskyrė tuo, kad be kolektyvinio muzikavimo, vis didesnį vaidmenį juose vaidino solistai improvizatoriai. Erdviose šokių salėse grojantys Niujorko ansambliai išplėtė mažąją atlikėjų sudėtį, todėl atsirado didelių ansamblių kolektyvai – bigbendai.

Džeris Hermenas. „Sveika, Doli!“

Luisas Armstrongas gimė Naujajame Orleane. Pradėjo groti kabaretuose, užeigose. Daug grojo su įvairiais orkestrais ir ansambliais. Reikšminga atlikėjo muzikinės karjeros pradžia siejama su Čikagos orkestru „Creole Jazz Band“. Armstrongo grojimo stilius vadinamas „karštuoju“. Nuo 1950 m. daugiau dainavo negu grojo. Džerio Hermeno (Jerry Herman) daina „Hello, Doolly!“ iš to paties pavadinimo miuziklo yra Armstrongo išskirtinio vokalinio tembro ir dainavimo manieros pavyzdys.

E. Klaptonas

S. Džoplinas

Diksilendas

Bigbendai ir svingas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje žmonės pradėjo gyventi geriau, tapo madingi dideli daiktai – automobiliai, pastatai, o muzikoje išpopuliarėjo dideli džiazo ansambliai (big band), kuriuose grodavo daugiau kaip 10 atlikėjų, skirstomų į 3 grupes – liežuvininius pučiamuosius, varinius pučiamuosius ir ritmo grupę (gitara, fortepijonas, kontrabosas ir mušamieji). Šie orkestrai dažniausiai grodavo didelėse šokių salėse, kartais surengdavo solinius koncertus, pasirodydavo televizijos programose, juos populiarino radijo stotys ir kino filmai.

Glenas Mileris. „Nuotaikoje“

Glenas Mileris. „Mėnesienos serenada“

Bigbendo ir svingo eros laikmetį atspindi 2 populiarios kompozicijos „Nuotaikoje“ (In the Mood) ir „Mėnesienos serenada“ (Moonlight serenade), kurios išgarsino autorių – trombonininką, kompozitorių, orkestro vadovą ir Amerikos armijos majorą Gleną Milerį (Alton Glenn Miller).

Bigbendų populiarumo laikotarpis džiazo istorijoje dar vadinamas ankstyvuoju džiazu ir „svingo era“. Nors aktyviausias jo klestėjimas – tik dešimtmetis (1930–1940), tačiau jis buvo populiarus net iki septintojo dešimtmečio – roko klestėjimo metais. Svingas (angl. k. swing – „suptis“) – tai nelygus lyginių ritminių verčių grojimas, kai aštuntinės grojamos kaip triolės. Taip sukuriama lengvumo, supimosi nuotaika, kurią reikia jausti ir mokėti perteikti muzikuojant. Tuo pat metu mažesniuose klubuose, restoranuose grodavo nedidelės sudėties džiazo muzikos grupės vadinamos combo, prasidėjo solistų virtuozų era. Vokalinėje džiazo muzikoje vyrus populiarumu palaipsniui pradėjo lenkti moterys, o trimitas vis dažniau „užleisdavo vietą“ solinėms saksofono improvizacijoms.

Svingo populiarumą lėmė baltaodžio klarnetininko Benio Gudmeno (Benny Goodman) ir jo orkestro veikla. Jis buvo vadinamas „svingo karaliumi“, nes būtent jis svingą paskleidė po visos Amerikos radijo ir televizijos programas. Svingas populiarino juodaodžio pianisto Kaunto Beisio (Count Basie), Diuko Elingtono (Duke Ellington), dainininkių Ellos Ficdžerald, Dinos Vašington (Dinah Washington), saksofonininko Jango Lesterio (Young Lester) ir daugelio kitų muzikavimas. Bliuzas, svingas, diksilendai ir bigbendai – tai tik džiazo „vaikystė“, kuri dar turtingiau išsiskleidžia modernaus ir avangardinio džiazo laikmečiu.

Svingo ritmas

Kreolų jazz band

G. Milerio orkestras

Džiazo muzikos kalba ir svinguojantis kompozitorius

Džiazas turi savo kalbą, specifinius terminus, pradedant pavadinimais ir baigiant džiazo muzikų pasaulio pravardėmis. Terminų, pavardžių ir pravardžių šaknys slypi Amerikos juodųjų slenge bei jų buitinėje kalboje, todėl vertimai ne visada būna tikslūs, o kartais – beprasmiai. Garsų žodyną, kaip ir bet kurią kitos rūšies muziką, formuoja svarbiausi elementai – ritmas, melodija, harmonija ir t. t.

Džiazo muzikoje svarbus vaidmuo tenka ritmui, dėl kurio nuolatinių akcentų visi instrumentai traktuojami kaip mušamieji. Kai ritmo kirčiai sutampa su metriniu kirčiu – tai vadinama ground beat, kai nesutampa – off beat. Tam tikras melodinių linijos ritmikos nesutapimas su pagrindiniu pulsu kuria vėluojančio, lankstaus judėjimo pojūtį, vadinamąjį swing. Tokiu būdu tarp įvairių grojančių instrumentų ir vokalinės partijos atsiranda keletas ritmo variantų arba poliritmija.

Specifiniai bruožai būdingi ir džiazo melodijai: intonuojama netiksliai, o „šalia tono“ (ypač 3, 5 ir 7 dermės laipsniai). Melodijos trumpi motyvai replikuoja, „kalbasi“ su kitais tembrais, vienas su kitu garsai jungiami glissando principu.

Plati tembrinė džiazo paletė taip pat suteikia spalvų – tiek instrumentinėms, tiek vokalinėms partijoms. Būdinga specifinė artikuliacija, triukšmų mėgdžiojimas, dainavimas prasmės neturinčiais skiemenimis – scat, balso ir gamtos garsų imitavimas growl, wah–wah ir kt.

Džiazo muzikos sėkmės rezultatas – improvizacija ir atlikėjo individualios savybės. Dažniausiai muzikuojama iš anksto apgalvotos formos rėmuose. Gausiai varijuojami visi muzikos kalbos elementai, todėl ta pačia tema improvizuojamas kūrinys kiekvieną kartą suskamba naujai. Tačiau gali būti ir kitaip – visiška improvizacinė laisvė (free), kurioje kiekvieną kartą, tiesiog atliekant užgims ir negrįžtamai iškeliaus tema ir jos improvizacija.

Bodis Atkinsas. „Nervingumas“

1926 m. Luisas Armstrongas įrašė Bodžio Atkinso (Body Atkins) dainą Heebie – jeebies. Šioje dainoje naudojama scat dainavimo maniera, kurios išradėju netyčia ir tapo Armstrongas. Pasakojama, kad įrašinėjant jis pamiršo tekstą ir spontaniškai pradėjo dainuoti nieko nereiškiančius skiemenis. Vėliau šią dainą „perdainuodavo“ vis nauji atlikėjai. Tarp jų – trys Bosvelų seserys (Boswel sisters), kurių ansamblinė darna ir vokaliniai gebėjimai nebuvo pastebėti Naujajame Orleane, tačiau pripažinti – Niujorke. Jos pirmosios vienoje iš savo dainų paminėjo žodį „rokenrolas“ (angl. k. – rock 'n' roll) – 20 metų anksčiau iki šio žanro pasirodymo koncertinėje estradoje.

Bosvelų seserys

Džordžas Geršvinas (George Gershwin)

(1898–1937)

... Mano žmonės yra amerikiečiai. Mano laikas yra dabar. (Dž. G.)

Svarbesni kūriniai:

Scenai: opera „Porgis ir Besė“

Simfoninė: „Amerikietis Paryžiuje“

Fortepijonui ir simfoniniam orkestrui: „Žydroji rapsodija“, Koncertas fortepijonui F-dur

Džordžas Geršvinas. Opera „Porgis ir Besė“ – Klaros lopšinė

1935 m. įvyko kompozitoriaus Dž. Geršvino operos „Porgy and Bess“ premjera. Nors šiuo žanru jau iki XX a. daug buvo papasakota skaudžių žmonių likimų, tačiau pirmą kartą muzikos istorijoje buvo prabilta apie juodųjų žmonių gyvenimą, jų įpročius ir skurdą džiazo ir klasikinės muzikos kalba. Populiari juodaodės Klaros lopšinės tema, kurią ji dainuoja savo sūnui, suskamba 3 operos veiksmuose. Kompozitorius teigė, kad Klaros temai panaudojo ukrainiečių lopšinę, tačiau jai pritaikė spiričiuelio savybes. Šiame muzikos fragmente susitinka trys talentingi džiazo muzikos dievaičiai – Ela Ficdžerald, Luisas Armstrongas ir muzikos autorius.

Žydų kilmės Amerikos kompozitorių nuo 6 metų augino džiazo aplinka ir su kiekviena diena augantis gimtasis miestas – Niujorkas. Muzikos mokėsi nuo 12 metų savarankiškai, iš klausos rinkdamas garsus, kol galiausiai pavyko juos sujungti improvizuojant, grojant populiarias melodijas ir kuriant. Spiričiueliai, bliuzai, svingai, regtaimai buvo pirmosios Geršvino „muzikos pamokos“. Aš klausydavau muzikos ne tik ausimis, bet ir nervais, protu ir širdimi, klausydavausi su tokiu malonumu – aš joje gyvenau... Vėliau mokytojas Čarlzas Hambiceras (Charles Hambitzer) būsimajam kompozitoriui atvėrė ir Europos kompozitorių pasaulį, akcentuodamas baroko klavyrinės muzikos palikimą ir romantinę fortepijoninę literatūrą. Penkiolikmetis Geršvinas praėjo dirbti muzikos prekių parduotuvėje, neilgai trukus – aranžuoti ir komponuoti.

Džordžas Geršvinas. „Žydroji Rapsodija“ (fragmentas)

1924 m. „Žydrosios rapsodijos“ („Rhapsody in Blue“ ) sėkmė buvo palydėta 5 nusilenkimais, kūrinys tapo amerikiečių muzikos simboliu: buvo panaudota filmuose, 1984-aisiais buvo atliktas vasaros olimpinių žaidynių atidaryme Los Andžele, kur 84 pianistai atliko solo partiją grodami 84-iais baltais fortepijonais. 1925 m. Geršvinas buvo toks populiarus, kad tapo pirmuoju amerikiečių muzikantu, kurio nuotrauka buvo išspausdinta ant „Times“ žurnalo viršelio. Antrąją savo rapsodiją Geršvinas sukūrė 1931 m. Ji buvo skirta 102 aukštų Niujorko dangoraižio atidarymui.

Kūrybine sėkme kompozitorius dažnai dalydavosi ir su savo broliu Aira Geršvinu (Ira Gershwin) – daugelio muzikinių spektaklių, dainų tekstų ir operos „Porgis ir Besė“ libreto autoriumi. Didžiausią Geršvino kūrybinį palikimą sudaro dainos (apie 300), kurias mėgo atlikti džiazo muzikantai – Ela Ficdžerald, Luisas Armstrongas. Jose susipina džiazo intonacijos ir svinguojantys ritmai, ankstyvosios dvasinės juodaodžių giesmės bei romantiniai Europos kompozitorių muzikos akcentai, pelnę Geršvino kūrybai populiarumą.

Džordžas Geršvinas. „Svani“

Didžiausio pasisekimo sulaukė jo daina „Svani“ (Swanee), kurios natų ir plokštelių įrašai buvo parduoti milijoniniais tiražais. Ją mėgsta padainuoti ir šių dienų dainininkai. „Svani“ – upės pavadinimas (Suwannee River). Kompozitorius dainos versiją pritaikė fortepijonui, mėgo pats ją groti.

Geršvinas priskiriamas prie gausiai savo metu kuriamų miuziklų autorių, kurie buvo pastatyti Brodvėjaus teatre. Už miuziklą „Aš tave dainuoju“ 1931 m. kompozitoriui buvo paskirta Pulicerio premija. (The Pulitzer Prizes – garbingiausia JAV metinė premija nuo 1917 m., kuri skiriama už nuopelnus žurnalistikoje, literatūroje, muzikoje.) Geršvinas mirė nesulaukęs 40 metų, nedaug trūksta kūrinių ir iki apvalaus – 400 − skaičiaus jo muzikos sąraše. Šiandien Geršviną galime vadinti romantišku XX a. „džiazuojančiu“ kompozitoriumi ir kartu – simfoninio džiazo pradininku.

Džordžas Geršvinas. „Amerikietis Paryžiuje“ (fragmentas)

Per trumpą viešnagę Europoje jis sukūrė simfoninį kūrinį „Amerikietis Paryžiuje“ („An American in Paris“), kuriame pasigirdo Paryžiaus gatvių triukšmas, automobilių signalai ir ilgesinga bliuzo melodija. Šiame mieste Geršvinas susitiko su prancūzų kompozitoriumi Morisu Raveliu, kurio muziką labai vertino, veržėsi pas jį mokytis kompozicijos. „Kam jums būti antruoju Raveliu, jeigu jūs esate Geršvinas! Eikite savo keliu“, – taip prancūzas padrąsino amerikietį.