7. Elektroninė muzika  

 

 

 

  

 

 

 

 

    Elektronine muzika vadiname elektros prietaisais – magnetofonu, sintezatoriumi, kompiuteriu ar kitu specialiu įrenginiu sukurtą muziką. Elektroninės muzikos atsiradimas glaudžiai susijęs su technologine pažanga. Pirmiausia muzikos meną nuo „pririštos“ erdvės, t. y. koncertų salių, „išlaisvino“ garso įrašai. Dėl jų šiandien muzikos galime klausytis bet kur ir bet kada. Atsiradus muzikos įrašų galimybei, kompozitorius galėjo laisvai visur dirbti su garsais: gamtoje, mieste, teatruose ar tam skirtose studijose. Kompozitoriaus darbas XX a. labai pasikeitė – kūrėjas gavo galimybę kurti muziką nuo pačių jos pagrindų: garso sukūrimo, jo apdirbimo ir paskleidimo norimoje erdvėje ir norimu laiku. 

    Futurizmas. Nusivylęs tradicinio orkestro galimybėmis italų dailininkas ir kompozitorius Luidžis Rusolo (Luigi Russolo) XX a. pradžioje sugalvojo sujaukti romantinę nuobodybę ir kūrinius atlikinėti savadarbiais instrumentais – intonarumoriais ir kitais triukšmingais būdais (italų k. rumori reiškia triukšmą). Sukūrė elektra varomas 27 triukšmo mašinas, kurių kiekvienai pagal skleidžiamą garsą suteikė pavadinimą („staugūnas“, „zirzlys“, „švilpikas“ ir t. t. ). Naujieji instrumentai buvo panašūs į dėžes su garsiakalbiais ir sukama rankena. Taip gimė „triukšmų muzika“, kurią jie vadino futurizmu („ateities menu“).

Luidžis Rusolo. „Miesto pabudimas“

 

 

Russolo vadinamas žymiausiu eksperimentinės ir triukšmų muzikos pradininku. Nors kartu su futuristais surengė keletą savo muzikos koncertų, tačiau kūrinius sunaikino praūžęs Antrasis pasaulinis kartas. „Miesto pabudimas“ („Risveglio Di Una Città“) sukurtas 8 intonarumoriams, likęs tik trumpas kūrinio garso ir partitūros fragmentas.

 

  Konkrečioji ir elektroninė muzika. Tikroji elektroninės muzikos era prasideda XX a. antroje pusėje ir sutampa su muzikinio avangardo pradžia. Tuo metu elektroninės muzikos daugiausia buvo galima išgirsti iš plokštelių ar magnetofono juostos. Futuristinio laikotarpio dvasia atgimė su ypatingomis muzikinėmis idėjomis, kurias jau buvo galima atlikti mikrofonu, magnetofonu ir visais įmanomais, gyvais ir negyvais aplinkos garsais. Prasideda naujas „triukšmo“ muzikos etapas, o prancūzas Pjeras Šeferis (Pierre Schaeffer) tokiai muzikai sugalvoja „konkrečiosios muzikos“ pavadinimą. 1948 m. per Paryžiaus radiją nuskambėjo pirmasis triukšmų koncertas.

Pjeras Šeferis – Pjeras Anri. „Simfonija vienišam žmogui“ − Valsas

 

Inžinierius Pjeras Šeferis ir kompozitorius Pjeras Anri (Pierre Henrry) – du skirtingų išsilavinimų kūrėjai dažnai minimi greta, nes po pirmojo triukšmų koncerto sugalvojo dirbti dviese. Kaip ir senieji prancūzų kompozitoriai, jie išskirtinį dėmesį teikė gamtos garsams. 1950 m. jie kartu sukūrė „Simfoniją vienišam žmogui“ („Symphonie pour un homme seul“), kuri ypač išgarsino Šeferį – kūrinio idėjos ir techninį autorių. Simfonija – 12 dalių, skirtingų nuotaikų prancūziška siuita, kurios pagrindinė mintis – žmogaus išorės ir vidaus vaizdavimas vienu metu.

   Amerikoje magnetofonine muzika taip pat susidomėta XX a. viduryje. Naudojami triukšmai, žinomų muzikos kūrinių fragmentai, įprasti instrumentai, įvairūs garsiniai efektai, išgaunami apdorojant magnetofono juostas. Pirmųjų kūrinių autoriai ją vadina tape music. Pradžioje jų magnetofoninės muzikos kūriniai nepasižymėjo turtingomis priemonėmis ar ypatinga kūrėjų fantazija, bet naujovę netrukus „pasigavo“ vis daugiau kompozitorių, kurie sugalvojo magnetofoninę muziką praturtinti. Kūrybiškiau į magnetofoninės muzikos galimybes pažvelgė Džonas Keidžas, kuriam patiko žaidimas juostomis ir nenuspėjamas rezultatas. Todėl 1955 m. paveiktas įvairių bandymų sugalvojo naują terminą – „eksperimentinė muzika“, kurį taip apibūdino: „Eksperimentinė muzika – tai eksperimentinis veiksmas, kurio rezultatas yra nenuspėjamas.“ Keidžas juostas raižė, karpė geometrinėmis formomis, klijavo tvarkingai ir atsitiktinai. Vėliau gimė idėja sujungti juostos abu galus ir sukti muziką ratu. Taip atsirado „kilpos efektas“ (loops), kurį ir šiandien kompozitoriai naudoja, dirbdami kompiuteriais.

Otas Lueningas. „Fantazija erdvėje“ fleitai ir magnetofono juostai

Pirmuosius bandymus su magnetofonu pradėjo amerikietis Vladimiras Usačevskis (Vladimir Ussachevsky) 1951 m., o jau 1952 m. Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje įvyko magnetofoninės muzikos koncertas. Jame skambėjo dviejų elektroninės muzikos pionierių – Usačevskio ir Oto Lueningo (Otto Luening) kartu sukurti kūriniai.

 

Futurizmas: Dž. Balos paveikslas „Pesimizmas ir optimizmas“

 

 

 

 

L. Rusolo ir U. Piatis su       intonariumorais

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Konkrečios muzikos

 koncertas, 1948 m.

 

 

 

 

 

 

P. Šeferis ir P. Anri

 

 

 

 

 

 

 

Juostinis magnetafonas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

V. Usačevskis ir

O. Lueningas

 

 
 

   Didžiausias susidomėjimas elektroninės muzikos aparatais buvo apėmęs vokiečių kompozitorių Karlheincą Štokhauzeną, kuris vadinamas tikruoju elektroninės muzikos lyderiu. Kompozitoriui įspūdį padarė prancūzų konkrečiosios muzikos eksperimentai, kuriuos pradėjo pats bandyti Kelno radijo studijoje. Visais gyvenimo etapais kompozitorius su dideliu išradingumu kūrė elektroninę muziką, kurioje geriausiai apibendrino ieškojimus elektroninės muzikos srityje ir kartu atspindėjo viso amžiaus laikmečio techninę pažangą: nuo sudėtingų, matematiškai apskaičiuotų elektroninių kūrinių iki muzikos, transliuojamos tiesiog iš dangaus („Malūnsparnių kvartetas“ (Helikopter-Streichquartett); kompozitoriaus partitūrą 1995 m. atliko muzikantai ir pilotai, o radijo ir televizijos ryšiu kūrinys buvo matomas ir girdimas).

K. Štokhauzenas. „Malūnsparnių kvartetas“

 

Karlheincas Štokhauzenas. „Jaunuolių giesmė“ (fragmentas)

 

Populiariausi Štokhauzeno šeštojo dešimtmečio elektroniniai kūriniai – Studija – II (Studie) ir „Jaunuolių giesmė“ („Gesang der Jünglinge“). Jame kompozitorius panaudoja berniuko balsą, kūrinys atliekamas penkiais garsiakalbiais, išdėstytais aplink žiūrovus.

K. Štokhauzenas. „Studija II“  

   Kompiuterinė muzika. Ji yra dviejų rūšių: sukurta ir atliekama kompiuteriais, ir sukurta kompiuteriais, bet atliekama gyvais ar elektroniniais instrumentais. Pirmasis kūrinys kompiuteriui, sukurtas amerikiečių kompozitoriaus Lejareno Hilerio (Lejaren Hiller) 1956 m.. Tai styginių kvartetas Nr. 4 „Ilijako siuita“. Jį atlieka tradicinis styginių kvartetas, pavadinime atsispindi kompiuterio„Illiac I“, kuriuo kompozitorius dirbo, pavadinimas.

L. Hileris. „Illiaco siuita“ (fragmentas)

 

Njumanas Gutmanas. „Sidabrinė  skalė“

 

1957 m. inžinierius Maksas Vernonas Metjus (Max Vernon Mathews) sukūrė pirmąją garsą kuriančią kompiuterinę programą Music I. Pirmąją septyniolikos sekundžių kompoziciją, naudojant Music I, sukūrė Njumanas Gutmanas (Newman Guttman) – tai „Sidabrinė skalė“ („The silver scale“). Inžinierius teigė, kad pirmoji programa buvo ypatingai netobula, nes ji galėjo valdyti tik keturis dalykus – vieną tembrą, garsumą, aukštį ir trukmę.

Kompiuterinės muzikos srityje savitai pasižymėjo graikų ir prancūzų kompozitorius bei architektas Janis Ksenakis (Iannis Xenakis). Jo muzika sudėtinga, matematiškai apskaičiuota, o septintojo dešimtmečio pradžioje, kai dirbo kompiuteriu, sukūrė kompozicijų su simbolių pavadinimais.

Janis Ksenakis. „ST/48 – 1,2402162“  (fragmentas)

 

 

  „ST“ reiškia „stochastinė muzika“ (atsitiktinė). „48“ nurodo, kokiam atlikėjų skaičiui skirtas kūrinys, „1“ – pirmoji kūrinio versija, šeši paskutiniai skaičiai reiškia kūrinio sukūrimo datą – dieną, mėnesį, metus. Kompozitorius 9 kūriniuose pritaikė tokį patį „stochastinį“ muzikos kūrimo būdą: kompiuteriui užduodama tam tikra sąlyga (pvz., trukmės, garsų aukščiai), o jis pats vėliau sukuria kūrinį.

J. Ksenakio natos

K. Štokhauzenas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kompiuteris Illiac I

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

M. V. Metjus

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

J. Ksenakis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

      

 

Elektroniniai muzikos instrumentai

    Telharmoniumas. Daugelis mokslininkų siekė pritaikyti mokslo išradimus muzikai, tačiau tik nedaugeliui pavyko padaryti daugiau ar mažiau įtakos elektroninės muzikos raidai. 1897 m., kai net automobiliai buvo retenybė, Tadeušas Kahilis (Thaddeus Cahill) sumanė užregistruoti pirmąjį savo instrumentą. Šio instrumento paskirtis – per telefonų linijas transliuoti muziką į namus, restoranus, viešbučius, kad žmonės galėtų jos klausytis per telefono ragelį. Taip 1906 m. atsirado pirmasis elektromechaninis instrumentas – telharmoniumas (Telharmonium).

Termenvoksas ir jo pasekėjai. Vienas iš ankstesnių instrumentų, prikausčiusių auditorijos ir kompozitorių dėmesį, buvo rusų inžinieriaus ir violončelininko Levo Termeno (Lev Termen) 1920 m. sukurtas termenvoksas („termeno balsas“), kurį išradėjas pavadino savo vardu. Termenvoksas buvo pirmasis melodinis elektroninis instrumentas, išsiskiriantis savo švilpiančiu tembru, banguojančiu garsu ir galimybėmis atlikti solinius kūrinius. Keisčiausia termenvokso savybė buvo ta, kad juo buvo galima groti neprisilietus prie instrumento. Ši savybė ne tik stebino avangardistus, tačiau atlikimui suteikdavo žavaus teatrališkumo. Termenvoksas panašus į radijo aparatą su antena, o atlikėjas groja mosuodamas rankomis: dešinė ranka reguliuoja garso aukštį, kairė – garsumą. Instrumentas sulaukė ypatingo populiarumo ir finansinės sėkmės. Jį pamėgo ir naudojo daugelis. (Termenvoksą įsigijo garsusis komikas Čarlis Čaplinas, o fizikas Albertas Einšteinas, siekdamas atrasti fizikos ir muzikos ryšį, grojo smuiku kartu su Termenu.)

 

Sergejus Rachmaninovas. Vokalizas op. 34 Nr. 14

 

 

Termenvokso tembrą ir grojimą juo ypač populiarino amerikiečių muzikantė, gimusi Vilniuje, Klara Rokmor (Klara Rockmore), sugrojusi ir įrašiusi daugiausia muzikos šiam instrumentui.

     1928 m. prancūzų muzikantas Morisas Martenas (Maurice Martenot) sukūrė Marteno bangas (Ondes Martenot) – panašų į termenvoksą instrumentą. Išradėjas siekė, kad jo instrumentas galėtų kartu groti su tradiciniais simfoninio orkestro instrumentais, ir kompozitoriai šiam instrumentui kurtų specialią muziką. Martenas pasinaudojo termenvokso muzikinėmis savybėmis, tačiau sukūrė patrauklesnį instrumentą, kuris savo dydžiu buvo panašus į klavesiną, turėjo medinius elementus, kuriuose buvo įtaisyti garsiakalbiai. Marteno bangas prancūzų kompozitoriai savo kūriniuose panaudojo. Minėtini – Olivje, Mesianas, Arturas Honegeris, Pjeras Bulezas, Darijus Mijo ir kt. Panašiu metu kaip ir Marteno bangos (1930 m.) Vokietijoje buvo sukurtas trautonijus (trautwein). Šio išradimo autorius Fridrichas Trautveinas (Friedrich Trautwein) ir uolus pagalbininkas buvo kompozitorius Paulius Hindemitas, kuris norėjo dirbti elektroninės muzikos srityje, naudojant ne vargonus, o styginių instrumentų tembrus. Pasaulyje buvo jau plačiai naudojami klavišiniai instrumentai, beliko tik styginių instrumentų idėja. Elektroninis styginis instrumentas niekuo nepriminė tradicinių styginių instrumentų. Jį sudarė „styga“, t. y. laidas, kurį paspaudus buvo išgaunamas garsas; tai buvo 3 oktavų monofoninis (vieno balso) instrumentas. 1934 m. Trautveinas pridėjo dar vieną laidą, kuriuo vienu metu galėjo būti išgrotos jau dvi natos. Pirmasis koncertas įvyko 1930 m., pavadintas „Elektriniu koncertu“. Po šio koncerto kilo didelis susidomėjimas, ir vokiečių elektronikos kompanija Telefunken pradėjo masinę instrumento gamybą. Tačiau instrumentas prarado susidomėjimą dėl politinių įvykių – Trautveinas reiškė pritarimą naciams, todėl po Antrojo pasaulinio karo jis prarado visuomenės paramą.

Telharmoniumas

 

 

 

 

 

L. Termenas groja termenvoksu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

K. Rokmore

 

 

 

 

 

 

 

Marteno bangos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paulius Hindemitas. Koncertinė pjesė trautonijui ir styginiams

 

Žymiausias trautonijaus atlikėjas – vokiečių kompozitorius Oskaras Sala (Oskar Sala), atlikęs vokiečių kompozitorių kūrinius šiam instrumentui. Paulius Hindemitas trautonijui sukūrė apie 10 kūrinių, Richardas Štrausas šį instrumentą panaudojo 1940 m. japonų muzikos festivalyje. Oskaro Salos dėka šis instrumentas vėliau buvo patobulintas ir pavadintas Mikstur-trautonijumi (Mixturtrautonium).

Hamondo vargonai. Hamondo vargonai (Hammond organ) buvo pagaminti laikrodininko Lorenso Hamondo (Laurens Hammond) 1935 m., JAV. Kaip ir telharmoniumo atveju, buvo įkurta kompanija instrumentui gaminti. Hamondo vargonai buvo skirti plačiam vartotojų ratui. Tai vienas ilgiausiai išsilaikiusių instrumentų istorijoje – iki 1960 m. sėkmingai buvo naudojamas džiazo, bliuzo ir roko muzikoje, kartais jo tembrą galima išgirsti ir šiandien. 

Toploader. „Šokis mėnesienoje“

 

 

Britų roko grupės „Toploader“ dainoje „Dancing in The Moonlight“, atsikartojantis motyvas patikėtas hamondo vargonų tembrui. Ši daina pripažinta sėkmingiausia grupės istorijoje, ją prodiusavo graikų ir amerikiečių muzikantas Džoržas Drakulijas (George Drakoulias).

 

Trautonijus

L. Hamondas ir Hamondo vargonai

 

Toploader
 

    Sintezatorius. Sintezatorių raida susijusi su amerikiečio muziko ir fiziko Roberto Mūgo (Robert Moog) išradimais. 1949 m. Robertas Mūgas perskaitė straipsnį apie Termeno instrumentą. Dar būdamas moksleivis, jis savo pasiekimais norėjo pralenkti Termeną. Su savo tėvu pradėjo gaminti instrumentus, − taip įsteigė mažą verslą. 1964 m. pavasarį Mūgas sukūrė prietaisą, kuris turėjo stiprintuvą, aukščio ir garsumo reguliatorių. Pirmas šio instrumento „sutikimas“ visuomenėje buvo gan įtarus. Apie tai byloja ir tų pačių metų rengtos pirmosios Audio inžinierių parodos asociacija (Audio Engineering Society arba AES) atgarsiai. Žmonės nelabai suprato to įrenginio esmės. Vėliau Mūgas patobulino savo prietaisą, pritaisydamas jam klaviatūrą ir reguliuojamas rankenėles. Sintezatoriaus pavadinimas prigijo tik nuo 1967 m., iki to laiko Mūgo instrumentai buvo vadinami „moduliuojančiomis sistemomis“ (modulation systems). Pirmieji serijiniu būdu gaminami instrumentai buvo vadinami „minimūgu“, „polimūgu“.

Johanas Sebastijanas Bachas. Orkestrinė siuita Nr. 2 h-moll, Menuetas

 

 

Ypatingo populiarumo ir dėmesio Mūgo sintezatoriai sulaukė 1968 metais, kuomet atlikėja Vendi Karlos (Wendy Carlos) sugrojo Johano Sebastijano Bacho kūrinių programą ir pritraukė tūkstančius naujo instrumentų gerbėjų. Pagrindiniai amerikiečių žurnalai ir laikraščiai pradėjo rašyti apie jį straipsnius, daugelis prodiuserių nujautė, kad šiuo sintezatoriumi galima sukurti daug geros muzikos, ir svarbiausia – susikrauti didžiulį komercinį pelną.

Sintezatoriai buvo pradėti gaminti daugelyje šalių, jų istorija vystėsi toliau: 1975 m. Tomas Oberhaimas (Thomas Oberheim) sukūrė polifoninį sintezatorių, vėliau buvo sukurti programuojami sintezatoriai, o šiandien sintezatoriaus tembrus galime išgauti kompiuterių programomis.

Vangelis. „1492: Rojaus užkariavimas“

 

 

Graikų kompozitorius Evangelos Odisėjas Papatanasu (Evangelos Odysseas Papathanassiou) labiau žinomas Vangelio vardu. Jo garso takelis Ridlio Skoto (Ridley Scott) filmui „Rojaus užkariavimas“ (Conquest of Paradise) yra puikus melodingumo ir simfoninės-elektroninės muzikos pavyzdys. Kurdamas muziką apie Kristupą Kolumbą ir jo Naujojo Pasaulio atradimą, kompozitorius papildomai naudojo Renesanso epochos vokalinės muzikos elementus. „Elektroninės muzikos Čaikovskis“ – taip Vangelį apibūdina jo muzikos gerbėjai.

 

R. Mūgas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

T. Oberhaimo polifoninis sintezatorius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

   Klausimai ir užduotys                                                  

 

 

 

1. Kokią muziką vadiname elektronine?

2. Kas yra futurizmas?

3. Kaip buvo kuriama muzika su magnetofonais? Kokie kompozitoriai pirmi pradėjo eksperimentuoti su magnetofonų juostomis?

4. Kokių elektroninės muzikos įvairovių sugalvojo Štokhauzenas?

5. Pirmojo kūrinio kompiuteriui autorius?

6. Koks kompozitorius kūrė „stochastinę“ muziką? Kokia tai muzika?

7. Paklausykite P. Šeferio – P. Anri muzikos fragmento. Aptarkite skambančius garsus, tembrus ir jų plėtojimo būdą.

8. Aptarkite: kompiuterio galimybes ir grėsmes kūrybiniame darbe.

 

 

__________________________________________________________