Kūrinys užrašytas viename lape, sudarytas iš trumpų 53 motyvų, kuriuos atlikėjai groja paeiliui. Autoriaus pageidavimu kūrinį galima atlikti, „bet kiek melodinių instrumentų“, tik svarbu, kad jie negrotų unisonu. Pasirinktas atkarpas atlikėjas gali kartoti daug kartų. Kūrinys sukurtas 1964 m., kai buvo labai vertinama avangardinė muzika.

Jis sukūrė 19 operų. Daug kas jį vadina „apsigimusiu teatro kompozitoriumi“. Opera „Satyagraha“ – II-oji kompozitoriaus opera. Opera parašyta senąja sanskrito kalba, yra 3 veiksmų. Operos pavadinimas reiškia „tiesos galia“. Opera pasakoja apie Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderį Mohandą Karamčandą Gandį.

„Smuiko fazė“ („Violin phase“) smuikui ir magnetofono juostai arba 4 smuikams, kaip ir „Fortepijono fazė“, sukurta 1967 m. Kūrinys „padarytas“ iš vieno takto. Abiejose fazėse minimalizmas panašus į kanoną: pradžioje tą pačią medžiagą visi groja kartu, vėliau ją kartojant atsiranda instrumentų pasislinkimai – per šešioliktinę, aštuntinę ir t. t., kol apsisuka ratas ir grįžtama į pradžią. Tokį pasislinkimą kompozitorius vadino „faze“.

Hiliardo ansamblis (vyrų vokalinis kvartetas) žinomas senosios ir akademinės muzikos žinovams, Janas Garbarekas (Jan Garbarek)  – džiazo mėgėjams. Skambant originaliam Renesanso ispanų kompozitoriaus kūriniui „Pasigailėk manęs, Dieve“ saksofonininkas savąja improvizacija jį „aprengia“ šiuolaikiniu rūbu.

Muzikantas, prodiuseris Hovardas Bernštainas, žinomas kaip Howie B, sukūrė remiksą pagal Raicho kūrinį („Eight Lines“). Remiksas – dažniausiai elektroninės muzikos kūrinys, kuris sudaromas iš sukurtos ir naujos muzikos fragmentų.

Meridit Monk – ne tik kompozitorė, bet ir dainininkė, šokėja. Ant pasikartojančių, nesudėtingų akordų ir paprastos faktūros kompozitorė kuria sudėtingą vokalinį žemėlapį: nuo kvėpavimo, trūkčiojimo iki kalbėjimo, dainavimo („Turtle Dreams“ - Waltz) kūrinyje.

Maiklas Naimanas – žymus XX a. anglų kompozitorius minimalistas, pirmasis muzikoje panaudojęs minimalizmo terminą. Naimano muzikai būdingas nuolatinis kartojimas, pastiprintas gausiais klavišiniais, bosiniais instrumentais, kuriuos kompozitorius derina temperamentingai, veržliai, – lyg džiazo ar roko muzikantas. Naimanas teigia, kad svarbiausias jo muzikos tikslas – sužadinti klausytojų emocijas. Naimano kūrybai didelę įtaką daro baroko anglų muzikos tradicijos, susijusios su teatru, šokiu ir jų kūrėjai – Perselas, Hendelis, atsekama Mocarto, Bartoko muzikos įtaka. Sakoma, kad Naimanui, kaip ir baroko kompozitoriams, pavyksta būti rimtam ir pokštaujančiam. Savo muziką jis atlieka su grupe The Michael Nyman Band, kurią jis įkūrė ir joje groja fortepijonu.

Daug kompozitorius rašo muzikos kino filmams. Daugiausia sukūrė garso takelių britų režisieriaus Piterio Grinavėjaus (Peter Greenaway) kino filmams.

Grinavėjaus kino filmas „Dailininko kontraktas“ („The Draughtsman's Contract“) buvo sukurtas 1982 m. Filme pasakojama apie XVII a. dailininką, kuris pasirašo pelningą sutartį (nutapyti vienos šeimos portretus) ir kartu įtraukiamas į intrigų sūkurį.

XX a. pabaigoje sugrįžo tonalumas. Dėl kompozitorių minimalistų, postmodernistų ar atskirų jų kūrinių tokia muzika buvo vadinama „naujuoju tonalumu“. Nereikia bijoti konsonansų, mažoro, minoro, įprastinės tonacijos – tokias ir panašias mintis skelbia anglų kompozitorius – dažnai vadinamas minimalistu ir „naujojo tonalumo“ lyderiu Gavinas Bryarsas. Pagal išsilavinimą – filosofas, pagal profesiją – kompozitorius, kontrabosininkas, kurio muzika − neskubaus tekėjimo, melancholiška, grindžiama nuolatiniais pasikartojimais, paveikta ne tik minimalizmo, bet ir eksperimentinės anglų muzikos. Populiariausias kompozitoriaus Gavino Bryarso kūrinys − „Jėzaus kraujas niekada manęs nenuvylė“ („Jesus Blood Never Failed Me Yet“). Jo populiarumą lėmė ne tik gražus muzikos paprastumas, bet ir sukūrimo istorija, kurią papasakojo autorius.

1971 m. kompozitorius gavo į magnetofono juostą įrašytą vieno stoties benamio religinę giesmę. Įvairiai karpydamas ir klijuodamas senuko dainavimą, Bryarsas išskyrė tik vieną frazę, kuri nuolat pasikartodavo. Kartą, ją perrašinėjant į ištisinę ritę, kompozitorius nuėjo atsinešti puodelio kavos, tačiau paliko atviras studijos duris. Grįžęs atgal jis rado nenatūraliai nutilusią patalpą, joje esantys žmonės judėjo kur kas lėčiau, o kai kurie sėdėjo, dar kiti – tyliai verkė. Kompozitorius nustebęs pamatė, kad juosta vis dar sukasi, o žmonės iki ašarų sujaudinti senojo žmogaus dainavimo. Tokia stipri emocinė būsena veikė kompozitorių kūrybos procese. 1975 m. kūrinio variante benamio balsas, iš pradžių skambantis tyloje, vėliau apauginamas garsėjančiu orkestro akompanimentu. Kompozitorius padarė keletą šio kūrinio versijų – „valkata su styginių kvartetu“, „valkata su žemais styginiais“, „valkata su simfoniniu orkestru“ ir t. t.

Gija Kančelis – žymiausias Gruzijos kompozitorius, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Belgijoje. Jo muzika vadinama postmodernia ir dvasinga. Malda, vulkaninės kulminacijos ir ramybė, iš tamsių, sonorinių sąskambių iškylantis tonalumas ir gruzinų folkloras – Kančelio kompozitoriaus muzikos stiliaus bruožai, kuriam įtakos turėjo ir dviejų dešimtmečių darbas teatre. Kompozitorius daugiausia žinomas kaip simfoninių ir didelių apimčių kūrinių autorius, o pasaulinę šlovę jam pelnė IV-oji simfonija, dedikuota Mikelandželo atminimui.

„Nakties  maldininkai“ („Night Prayers“) – trečioji Kančeli ciklo „Gyvenimas be Kalėdų“ („Life without Christmas“) kompozicija. Sukurta 1992 m. styginių kvartetui, 1995 m. padaryta versija saksofonui ir styginių orkestrui (arba saksofonui ir magnetofono juostai). Paskutinę versiją kompozitorius skyrė džiazo muzikantui, improvizatoriui Janui Garbarekui. Kūrinyje panaudotas lotyniškos psalmės tekstas „O, Dieve, išgirsk mano balsą“. Anot muzikos klausytojų ir vertintojų, tai ir malda, ir beprotiškų, niūrių minčių noktiurnas.

Jei dar visai neseniai akademinė muzika gyveno sau, o pramoginė sau, XX a. pabaigoje ryškėja noras „sutaikyti“ skirtingus dalykus. Šiandien jau nieko nestebina tokie postmodernizmo kultūroje paplitę reiškiniai, kai populiarios muzikos grupės atlieka garbių akademinės muzikos kompozitorių kūrinius ir atvirkščiai – populiarią muziką gali išgirsti iš pasaulyje pripažintų virtuozų, kolektyvų, kaip antai – styginių kvarteto smuikininkė Vanesa Mei (Vanessa May), styginių kvartetas „Kronos“ ir t. t. Muzikos rūšių sutaikymo pavyzdys gali būti populiari sunkaus roko anglų grupės „Led Zeppelin“ (liet. k. – „švininio dirižablio“), jo lyderio – vokalisto Roberto Planto (Robert Plant) ir gitaristo Džimio Peidžo (Jimmy Page) daina iš ketvirtojo albumo „Laiptai į dangų“ („Stairway to Heaven“). Manoma, kad grojant dainą atbulai, vienoje vietoje girdimi žodžiai, skirti tamsių jėgų galios skelbėjams, kurie gausiai lankydavosi „Led Zeppelin“ koncertuose.