1

4. Neoklasicizmas: Igoris Stravinskis

ir Sergejus Prokofjevas

Kai A. Šėnbergas paskelbė naują muzikos kūrybos būdą, o prancūzų impresionistiniai kūriniai jau skambėjo koncertų salėse, apie 1920-uosius metus gimė neoklasicistinė kryptis. Šios krypties kompozitoriai ilgėjosi tonalios muzikos, savo šalies tradicijų puoselėjimo, kartu siekė atstatyti aiškumą muzikos formose, harmonijoje, vengė emocionalumo, naudojo klasicizmo ir ankstesnių epochų (ypač baroko) žanrus, polifoniją. Galima teigti, kad neoklasicizmo kompozitoriams tiko daug kas, išskyrus romantizmą. Neoklasicizmo bruožus girdime daugelio XX a. kompozitorių darbuose: Igorio Stravinskio, Sergejaus Prokofjevo, Pauliaus Hindemito. Savitai ir įdomiai neoklasicistinės muzikos bruožai skleidėsi prancūzų „Šešeto“ kūrybinės grupuotės veikloje, Karlo Orfo muzikoje.

Igoris Stravinskis (Igor Stravinskij)

(1882–1971)

Mano muziką geriausiai supranta vaikai ir gyvūnai. (I. S.)

Moderniosios muzikos tėvas, chameleonas, tūkstančio veidų ir stilių kompozitorius, Rusijos, Prancūzijos, Amerikos pilietis, palaidotas Italijoje. Tokia kompozitoriaus „vizitinė kortelė“, kuria dažniausiai pristatomas kompozitorius, pianistas, dirigentas Igoris Stravinskis. Muzikos mokėsi savarankiškai, keletą orkestruotės ir harmonijos pamokų nusprendusiam muziku tapti jaunuoliui paskyrė kompozitorius Nikolajus Rimskis-Korsakovas. Pirmieji baletai „Ugnies paukštė“ ir „Petruška“, sukurti 1911 m. ir 1913 m., nė trisdešimties metų neturinčiam Stravinskiui padovanojo pripažinimą, tačiau trečiajam baletui „Šventasis pavasaris“ teko stipriausi kritikų kirčiai ir žlugusios premjeros dalia.

Igorio Stravinskio muzikinis skonis nuolat keitėsi. Iš pradžių jis kūrė spalvingų orkestruočių kompozicijas, kurias praturtindavo rusų liaudies muzikos motyvais. Tokia yra pirmųjų baletų muzika, dažnai vadinama „rusiškojo“ laikotarpio kūriniais, vėliau, pakeitęs gyvenamą vietą, pakeitė ir stilių. Šveicarijoje, vėliau – Prancūzijoje kompozitorius prisipažįsta, kad nori kurti šaltesnę muziką – taip nuo 1920 m. iki XX a. vidurio kompozitoriui didelę įtaką daro neoklasicizmas. Dar vėliau, persikėlęs į JAV, savo muzikos kraitelę praturtina religiniais, dodekafoniniais kūriniais. Igorio Stravinskio muzikos įvairovę, stiliaus pokyčius galima atsekti paklausius skirtingo laikotarpio kūrinių, kuriuose atsispindi ritmų ir harmonijų aštrumas, spalvingi orkestro pasažai, džiazo intonacijos, serijos klaidžiojimai ar praėjusių šimtmečių dvasia.

Svarbesni kūriniai:

Scenai: baletai „Ugnies paukštė“, „Petruška“, „Šventasis pavasaris“, baletinė pantomima „Kareivio istorija“

Instrumentinė: „Regtaimas“

Simfoninė: „Psalmių simfonija“, Simfonija in C

Igoris Stravinskis. „Psalmių simfonija“, I dalis, III dalis (fragmentas)

„Psalmių simfonija” („Symphonie des Psaumes“) chorui ir orkestrui sukurta 1930 m. Trijų dalių kūrinys gimė Bostono orkestro 50-mečio proga. Kompozitorius orkestro partitūrą sukūrė be smuikų, altų, klarnetų, tačiau su dviem fortepijonais, kurie sausai, ritmiškai pulsuoja bendrame tembrų audinyje. Tokia pasirinkta orkestro sudėtimi kompozitorius norėjo išvengti jausmingo romantiškumo. Simfonijos dalyse panaudoti 38, 39 ir 150 psalmių fragmentai. 38 ir 39 psalmėse kalbama apie nuodėmingojo atgailavimus dėl padarytų nuodėmių, 150-oji psalmė – aukščiausiojo šlovinimas, garbinimas, pagal kurią, kaip teigė kompozitorius, galima šokti. Nuo paskutinės dalies į pradžią – taip Igoris Stravinskis kūrė „Psalmių simfoniją“.

I. Stravinskis. „Psalmių simfonija“, III dalis

I. Stravinskis

A. Benua scenografija baletui „Petruška“

I. Stravinskis groja „Šventąjį pavasarį“

Sergejus Prokofjevas (Sergej Prokofjev)

(1891–1953)

Rusų kompozitorius Sergejus Prokofjevas už Stravinskį jaunesnis beveik dešimčia metų. Nuo vaikystės skambino fortepijonu, anot kompozitoriaus, būdamas 5 metų sukūrė pirmąją miniatiūrą. Vėliau Sankt Peterburgo konservatorijoje aukso medaliu baigė fortepijono studijas. Kūrybos ir muzikos teorijos žinių įgijo lankydamas kompozitorių A. Liadovo ir N. Rimskio-Korsakovo paskaitas. Mokėjo tris užsienio kalbas, gyveno Prancūzijoje, JAV, daug koncertavo Rusijoje ir užsienio šalyse. Prokofjevas kūrė simfonijas, instrumentinius koncertus, operas, muziką kino filmams, sonatas fortepijonui, simfonines siuitas, kompozitoriaus „arkliukas“ – ironiški, kandūs kūriniai.

Svarbesni kūriniai:

Scenai: baletai „Romeo ir Džiuljeta“, „Pelenė“

Simfoninė: Simfonija Nr. 1 („Klasikinė“) op. 25, D-dur; Nr. 7 op. 131, cis-moll

Fortepijonui: Koncertas fortepijonui op. 26, Nr. 3 C-dur, pjesių ciklai „Sarkazmai“, „Akimirkos“

Prokofjevo kūryba įdomi harmoniniais vingiais, orkestruotės sprendimais. Visiems instrumentams rašė in C derinime. Jo stilius aiškus, kapotai aštrus, lakoniškas, su grotesko elementais (netikėti juoko ir baisumo, tikrovės ir prasimanymo deriniai). Kritikams siūlė tokius savo kraštutinumus vadinti švelniau ir paprasčiau – pašaipa, išdaiga, juoku. Iš vienos pusės – S. Prokofjevo muzika teka „rusiškaja“ M. Musorgskio, N. Rimskio−Korsakovo, M. Glinkos, A. Borodino vaga, nes kūriniams būdingos valingos pradžios, dinamiškumas.

Sergejus Prokofjevas. Baletas „Romeo ir Džiuljeta“ op. 64 – „Riterių šokis“ nr. 13

Baletą kompozitorius pagal Viljamo Šekspyro tragediją sukūrė 1936 m. Romantiška amžinos meilės istorija, jaunuolių likimai priešiškai nusiteikusių šeimų fone. Baleto muzikoje daug leitmotyvų. Besivaidijančių šeimų pyktį taikliausiai atspindi I veiksmo I paveikslo „Riterių tema“(taip pat vadinama Montekių ir Kapulečių tema), parašyta rondo forma. Punktyrinis refrenas atspindi neapykantą ir keršto siekį.

Iš kitos pusės – pastebimas susižavėjimas „klasikine” rašymo maniera (Haidnas, Mocartas, ankstyvasis Bethovenas). Pastarieji kūriniai spinduliuoja giedra nuotaika, lengvumu. Nors šiandien tvirtiname, kad Prokofjevo muzikos stilius neoklasicistinis, pats kompozitorius jį nusakė papildomomis savybėmis: ilga, kiek kampuota, melodija, svajingumas atsispindi visuose lyrinių baletų epizoduose, novatoriškoji linija pasireiškia ieškojimais harmonijoje, instrumentuotėje, melodikoje, o tokatiškumą, bėglumą įkvėpė Šumano tokatos.

Prokofjevo neoklasicistinį braižą taikliausiai atspindi jo pirmoji simfonija, baigta 1917 m. Pirmiausia buvo sukurta III dalis „Gavotas“ (1916 m.). Kūrinys gimė iš noro parašyti simfoniją „lengva ranka“ – linksmą, giedrą, klasikiniu stiliumi. Tokie siekiai buvo pastebimi ir anksčiau sukurtuose Prokofjevo kūriniuose („Simfonijetė“ op. 5, fortepijoninės pjesės op. 12 „Rigodonas“, „Kapričio“). S. Prokofjevas šioje simfonijoje panaudojo Haidno porinės sudėties orkestrą, jam būdingą faktūros lengvumą ir skaidrumą. Besišypsančią, nerūpestingą, lengvai ironišką muzikos tėkmę pabrėžia netikėti tonacijų sugretinimai, įvairūs harmoniniai šuoliai. Jei Haidnas gyventų iki mūsų dienų, jis išsaugotų savo rašymo manierą ir tuo pačiu panaudotų kažką naujo. (S. P.)

Sergejus Prokofjevas. Simfonija Nr. 1 („Klasikinė“) op. 25, D-dur, I dalis

Simfonija („Классическая“) − keturių dalių. Kraštinės dalys judrios. I dalis parašyta miniatiūrine sonatos forma. Joje daug trelių, pasažų, gamų, pabrėžtinai stilizuotų foršlagų. II dalis – Larghetto, artima menuetui, Gavotas „prokofjeviškas“ – iškilmingas, bet kartu ir nenuspėjamas netikėtais melodijų, harmonijų posūkiais.

Sergejus Prokofjevas. Simfonija Nr. 1 („Klasikinė“) op. 25, D-dur, II dalis

Sergejus Prokofjevas. Simfonija Nr. 1 („Klasikinė“) op. 25, D-dur, III dalis

Sergejus Prokofjevas. Simfonija Nr. 1 („Klasikinė“) op. 25, D-dur, IV dalis

S. Prokofjevas

Scena iš baleto „Romeo ir Džiuljeta“ (balerina G. Ulanova)

Neoklasicizmo karuselė

Aš grįžtu prie Bacho, prie grynojo kontrapunkto... Tai – vienintelė medžiaga, iš kurios kaldinama tikra ir ilgaamžė muzika. Taip Igoris Stravinkis po „rusiškojo“ periodo pasuko neoklasicizmo keliu. Gimė daug puikių kūrinių – baletas „Pulčinela“ Pergolezio temomis, opera-oratorija „Karalius Edipas“, „Psalmių simfonija“. 1934 m. kompozitorius viešėjo Lietuvoje, Kauno Valstybės teatre skambėjo Stravinskio kūriniai. Apie modernų koncerto atspalvį viename kultūros žurnale slapyvardžiu pasivadinęs klausytojas rašė: Įkyriai žmogus jautei, kad čia žūt būt stengiamasi viską pareikšti kitaip, negu lig šiol kiti. Bet susidaro vis dėlto kažkas gražu, originaliai gražu. (Kultūros žurnalas „Židinys”, 1934 m., Nr. 4, p. 388)

Igoris Stravinskis. Regtaimas

„Regtaimas“ („Ragtime“) vienuolikai instrumentų pirmą kartą sukurtas ir atliktas 1918 m. Tuo metu kompozitorius gyveno Šveicarijoje. Vienas šveicarų dirigentas iš Amerikos atsivežė rinkinį regtaimų, aranžuotų fortepijonui, kuris padarė didelį įspūdį Stravinskiui, todėl vėliau kompozitorius sumanė parašyti koncertinę pjesę (kaip tai daroma su valsais ar mazurkomis). Su „Regtaimu“ baigėsi „šveicariškas“ laikotarpis, nes 1919 m. kompozitorius persikėlė į Paryžių.

Stravinskio muziką ypač vertino prancūzų kompozitoriai, pasivadinę „Šešetu“, susikūrę po I pasaulinio karo ir kaip kūrybinė grupuotė gyvavusi iki 1929 m. „Šešetą“ sudarė kompozitoriai Arturas Honegeris, Darijus Mijo, Francisas Pulenkas, Lui Diurei, Žoržas Orikas, Žarmena Taifer. „Šešeto“ „krikštatėviais“ tapo rašytojas ir kritikas Žanas Kokto bei kompozitorius Erikas Sati, garsėję triukšmingais pasisakymais, kandžia impresionizmo kritika. Erikas Sati (Eric Satie) nevengdavo savo kūrinius pavadinti įmantriai, idant pasišaipytų iš Debiusi programiškumo: „Trys kriaušės formos pjesės“, „Biurokratiškoji sonatina“ ir kt.

Erikas Sati. Gimnopedija Nr. 1

Rami, sausa, tyli, nesentimentali – toks apibūdinimas tiktų daugeliui Sati fortepijoninių pjesių, kuriose kompozitorius nepokštauja. Populiariausia Sati pjesė – pirmoji gimnopedija („Gymnopedie“), dėl kurios kompozitorius kartais pavadinamas „ambientinės“ (rami pramoginės elektroninės muzikos rūšis) muzikos tėvu.

„Šešeto“ (Les Six) kompozitoriai priešinosi emocionalumui, daugžodžiavimui. Aiškumas, paprastumas, neilgos kompozicijos, buitiniai motyvai, miesto triukšmo atspindžiai, kartais − konstruktyvizmas – pagrindiniai „Šešeto“ idealai. Labiausiai jie vertino I. Stravinskio kūrybą, ne vieną kūrinį sukūrė drauge (pvz., baletas „Eifelio bokšto jaunavedžiai“). Ryškiausieji „Šešeto“ kompozitoriai – D. Mijo, A. Honegeris, F. Pulenkas muziką aktyviai kūrė ir grupuotei iširus.

I. Stravinskio Regtaimo iliustracija

E. Sati

„Šešetas“

D. Mijo (Darius Milhaud) kūrė greitai ir įvairius žanrus: nuo dainos iki operos. Kūryboje naudojo politonaciškumą, įspūdingus dinamikos efektus, prancūzų muzikinį folklorą, džiazo ir Lotynų Amerikos liaudies šokių (tango ir samba) elementus. Viešėjo Brazilijoje, kur buvo įkvėptas sukurti efektingas kūrinius „Brazilijos prisiminimai“, baletą-pantomimą „Jautis ant stogo“. Pastarąjį kūrinį Paryžiaus publika vertino ne tik už spalvingą muziką, bet ir už klounados elementus.

Darijus Mijo. Siuita 2 fortepijonams „Skaramušas“, III dalis – „Brazileira“

Siuita „Scaramouche 3 dalių. Skaramušas – komedijos personažas. Pirma versija buvo teatrinė – saksofonui ir orkestrui (1937 m.), vėliau saksofoną pakeitė klarnetu (1939 m.), dar vėliau – padarė aranžuotę 2 fortepijonams.

A. Honegeris (Arthur Honegger) – šveicarų kompozitorius ir muzikos kritikas gimęs Prancūzijoje. Jo kūrybos pagrindą sudaro stambios formos – oratorijos, simfonijos. Ypač kompozitorių išgarsino oratorija „Žana d’Ark ant laužo“ ir simfonija Nr. 3 („Liturginė“). Honegerio kūryboje girdimi miesto triukšmai, kuriuos kompozitorius supina su atonalumu, spalvingai sulietais tembrais ir rūsčia nuotaika.

Arturas Honegeris. Simfoninis judėjimas „Pacific 231“ (fragmentas)

„Pacifik“ – tai greito ir galingo garvežio rūšis. „Nenorėjau nustebinti garvežio triukšmu, o stengiausi pasimėgauti ir atkurti jo greitą judėjimą“ (A. H.). Kūrinys sukurtas 1923 m.

F. Pulenkas (Francis Poulenc) pagal išsilavinimą – pianistas, kompozicijoje buvo beveik savamokslis. Į Prancūzų „Šešetą“ Pulenkas buvo priimtas vėliausiai – tam priešinosi Sati: demonstratyviai išeidavo iš Pulenko koncertų, manė, kad pasiturinčiam jaunuoliui nėra reikalo tapti kompozitoriumi. Muzikos stilių formavo XVIII a. klavesinininkai, džiazas, Ravelis, Stravinskis. „Nežinau, ar būčiau tapęs kompozitoriumi, jei nebūtų I. Stravinskio“ (F. P.).

Francisas Pulenkas. Sonata fleitai op. 164, I dalis (fragmentas)

Populiari kompozitoriaus kamerinė ir vokalinė muzika. Jei dėl fortepijoninių kūrinių jis vadinamas XX amžiaus Kuperenu, tai dėl vokalinių – XX amžiaus Šubertu.

Garvežys

Praėjusių epochų muzikos grožis taip pat domino du vokiečių kompozitorius, gimusius tais pačiais, 1895, metais. Paulius Hindemitas (Paul Hindemith) – kompozitorius, dirigentas, altininkas ir muzikos teoretikas. Karo laikotarpiu gyveno Amerikoje, dėstė Harvardo universitete. Kūryboje aprėpė įvairius žanrus, didelį dėmesį skyrė kamerinei muzikai. Kūriniuose siekė įprasminti saikingą emocionalumą, vienodai ir motoriškumą, ir lyrizmą. Hindemitas ilgą laiką grojo Amaro kvartete altu, dalyvavo Zalcburgo kamerinės muzikos festivaliuose. Sonatas rašė smuikui, fortepijonui, altui, violončelei ir t. t. (sukurta bent po vieną sonatą visiems simfoninio orkestro instrumentams, išskyrus mušamuosius). Mėgo polifonines priemones, kurios geriausiai atsispindi cikle fortepijonui „Ludus tonalis“.

Paulius Hindemitas. Ciklas fortepijonui „Ludus tonalis“ – Preliudas ir fuga in G, preliudas

Iš lotynų kalbos išvertus „Ludus tonalis“ reiškia „garsų žaidimas“. Kūrinį sukurti paskatino J. S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ 200-osios metinės. Ciklo pradžioje – preliudas, o pabaigoje – postliudas, viduryje − 12 fugų ir interliudų nuo visų chromatinių garsų. Dermės nenurodomos, jos traktuojamos apibendrintai − in C, in G ir t. t. Apvertus postliudo paskutinį puslapį „aukštyn kojom“ galima vėl sugroti preliudą.

„Visa, ką parašiau iki šiol, o jūs, deja, išleidote, galima sunaikinti. Mano kūrinių rinkinys prasideda nuo „Carmina Burana“, – taip pareiškė kompozitorius Karlas Orfas (Carl Orff),, anksti supratęs nenorįs kurti romansų, kvartetų, todėl daugelį „tradicinių“ kūrinių sunaikinęs. Apie 1920 m. kompozitorius susižavėjo senųjų polifonistų – Palestrinos, Laso, Gabrielio kūryba ir afri – azijietiškais mušamaisiais instrumentais, turėjusiais įtakos jo muzikai. Tarptautinio pripažinimo kompozitorius sulaukė dėl sceninių kantatų „Carmina Burana“, „Catulli carmina“, „Afroditės triumfai“. „Carmina Burana“ (Bavarijos dainos) kantatos tekstas lotyniškas, paimtas iš viduramžių rankraščio. Jame – moralizuojantys, satyriniai, lyriniai eilėraščiai. 1935 m. Orfas pamatė leidinį su „Fortūnos rato“ iliustracija, kuri įaudrino kompozitoriaus vaizduotę, ir per 10 dienų gimė beveik visa „Carmina Burana“ muzika. „Fortūnos ratas” kaip likimo simbolis − sėkmę keičia nesėkme, valdžią − bevaldyste, laimę − nelaime.

Karlas Orfas. Sceninė kantata „Carmina Burana“ – įžangos choras (O, Fortuna) (fragmentas)

Kantata 3 dalių: Įžangoje kreipiamasi į likimo valdovę Fortūną (O, Fortuna), I d. „Anksti pavasarį“ skirta gyvenimo ir mirties žaismei gamtos peizaže („Šokis pievoje“). II d. „Smuklėje“ linksmybės ir jų fone skambanti gulbės rauda. III d.“Meilės rūmas“ – trubadūriškas meilės apdainavimas. Kantatoje vyrauja demoniškas tempas, greitai besikeičianti spalvų ir nuotaikų karuselė, tarsi iš viduramžių atklydę kvartų ir kvintų sąskambiai. Choras daugiausia dainuoja unisonu, dažnai rečituojama viena nata, puošnesni savo ornamentinėmis figūromis solistų epizodai.

P. Hindemitas

K. Orfas

Fortūnos rato iliustracija

Klausimai ir užduotys

1. Kokios savybės būdingos neoklasicizmo kompozitoriams?

2. Koks kompozitorius vadinamas „chameleonu“? Kodėl?

3. Kokios tautybės yra kompozitorius Stravinskis?

4. Kuo ypatinga Stravinkio „Psalmių simfonija“?

5. Svarbiausieji Prokofjevo kūriniai.

6. Kokios savybės būdingos Prokofjevo muzikai? Kokį baletą sukūrė Prokofjevas?

7. Paklausykite I. Stravinskio „Psalmių simfonijos“ fragmentų. Palyginkite su klasicizmo simfonijos struktūromis ir atlikimo sudėtimi.

8. Aptarkite S. Prokofjevo Simfonijos Nr.1 („Klasikinė“) III dalies pirmųjų 4 taktų harmoniją.

__________________________________________________________