3. Ekspresionizmas  

     Kompozitorius, norėdamas savo kūrinio fragmentą išgirsti raiškiai, jausmingai, pabrėžtai artikuliuojant dažniausiai natose pažymi nuorodą espressivo. Šis žodis XX a. pradžioje įgauna dar platesnę reikšmę – juo nusakoma nauja muzikinė srovė − ekspresionizmas. Išvertus šį žodį iš lotynų ir prancūzų kalbų, jis reiškia tą patį – išraišką. Jei impresionizmo tėvynė yra Prancūzija, tai ekspresionizmo dailės, literatūros ir muzikos darbų daugiausia yra  Vokietijoje, Austrijoje. Todėl sakome, kad ekspresionizmas – vokiškas šaknis turinti meno kryptis.

     Impresionizmas – išorinius įspūdžius atspindinti kryptis, o ekspresionistams labiau rūpėjo žmogaus vidus, siela. Kaip ir impresionizmas, ekspresionizmas anksčiausiai pasireiškė tapyboje. Populiariausias ir kartu pavyzdinis ekspresionizmo modelis dailėje – XIX a. pabaigoje nutapytas norvego Edgaro Munko paveikslas „Šauksmas”. Ryški spalva, potėpis, realaus gyvenimo ir sapnų košmarai, nerimas iki psichikos sutrikimų, kraujas ir mirtis – pagrindinės kūrėjo ekspresionisto temos. Jas atspindi XX a. pradžios dailininkai – „iškreipto meno” kūrėju vadinamas vokietis Ernstas Liudvikas Kirchneris, austras Oskaras Kokoška, austrų poetas Georgas Traklis, vadinamas „mirties dainiumi“ ir kt. Ypač išraiškinga tampa teatro scena, kurioje nuo spektaklio pradžios tvyro įtampa, gausu riksmų, kliedesių, kampuotais judesiais besiblaškančių aktorių. Nors muzikinių ekspresionistinių kūrinių girdime Gustavo Malerio simfonijose, ryškiausiais šios krypties užgimimo pavyzdžiais vadinamos Richardo Štrauso XX a. pradžioje sukurtos vienaveiksmės operos „Salomėja“ ir „Elektra“. Net Klodas Debiusi išgirdęs operą „Elektra“ teigė, kad tam tikrų vietų neįmanoma klausytis, nes akordai surašyti kreivai.

     Ekspresionistinėje muzikoje vis daugiau kūrinių, kuriuose tonika paslėpta sudėtinguose, sodriai skambančiuose sąskambiuose. Ryškėja kompozitorių noras kurti muziką be mažoro ir minoro, vengti darniai skambančių trigarsių. Iki tol gyvavusi muzika, vadinama tonaliąja užleidžia vietą atonaliajai – muzikai be tonacijos. Iš pradžių kompozitoriai atonalią muziką kurdavo intuityviai, be jokios sistemos – tiesiog vengdami tonikos akordų, diatoninių melodijų, ramaus pasikartojančio ritmo. Kapotas, staigus, nuolat kintantis garsų organizavimas, liūdnos, pesimistinės ar rėksmingos nuotaikos – ekspresionistinės muzikos bruožai. 1921 m. austrų kompozitorius Arnolas Šėnbergas pareiškė, kad muzikos garsų grupavimas be jokios tvarkos gali kūrėją atvesti į visišką netvarką, todėl jis paskelbia savo dodekafoninės muzikos atradimą – sąmoningą kūrimo sistemą, kurioje visi dvylika pagrindinių garsų vadinami lygiais.

Arnoldas Šėnbergas. Penkios pjesės fortepijonui op. 23, „Valsas“

E. Munko paveikslas „Šauksmas“

Salomėja su Jono Krikštytojo galva iš R. Štrauso operos „Salomėja“

O. Kokoškos paveikslas „Muzikos galia“

     XX a. modernios muzikos istorija yra susijusi su trim austrais, Vienoje gyvenusiais ir kūrusiais kompozitoriais – Arnoldu Šėnbergu, Albanu Bergu ir Antonu Vėbernu. Juos jungė ne tik gimtasis miestas, bet ir naujovių troškimas, jų įprasminimas dodekafoniniuose kūriniuose, todėl jie vadinami Naujosios Vienos kompozitoriais. Minėtieji kompozitoriai gyveno laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, matė ir jautė žmonėse augantį naikinančios technikos alkį, badą, žūtis, tragiškus likimus, gyvybės nevertinimą, todėl jų muzika yra išraiškinga, ekspresyvaus stiliaus. Pasirinkę kūrėjo dalią jie pirmiausia domėjosi ir sekė Richardo Vagnerio tradicijomis, vėliau pradėjo kurti atonalią muziką, kol galiausiai atrado naujus dodekafoninio kūrimo klodus, labiausiai, anot jų, tinkančius savo laikmečio dvasiai išreikšti. Todėl visų trijų kelią būtų galima suskirstyti į nevienodos apimties laikotarpius: pradžioje kuria tonaliai, vėliau − atonaliai, galiausiai – konstruoja muziką serijomis. Nors dodekafoninės muzikos pradininkas Arnoldas Šėnbergas manė, kad jo sugalvota sistema naudosis viso XX a. kompozitoriai, jis taip pat teigė, kad dar daug geros muzikos galima parašyti C-dur tonacijoje. Ieškodami naujovių ir kūrimo būdų, Naujosios Vienos kompozitoriai buvo ištikimi ir seniesiems žanrams − koncertui, siuitai, kantatai.

      Arnoldas Šėnbergas (1874–1951) – vadinamas reikšmingiausiu XX a.pradžios kompozitoriumi, savo muzikiniais atradimais atvėrusiu duris avangardinės muzikos vėjams. Vengrės ir neturtingo žydo pirklio sūnus augo savarankiškai mokydamasis muzikos. Prieš ateinant į didįjį muziko ir atradėjo kelią tarnavo banke, vadovavo chorui, instrumentavo, aranžavo, dirigavo. Gimtajame mieste negavo žymesnės vietos dirbti, tačiau buvo gerbiamas Berlyne, kur su pertraukomis dėstė kompoziciją, harmoniją. 1933 m., stiprėjant nacistiniam režimui, Šėnbergas išvyko į Ameriką, tapo Kalifornijos universiteto profesoriumi. Apie muziką Šėnbergas paliko daug minčių straipsniuose, knygose. Įdomus kompozitoriaus tapytų paveikslų palikimas, kuriame įprasminti išraiškingi portretai, vizijos, emocijos ir kt. Romantinė dvasia ir R. Vagnerio įtaka geriausiai atsispindi sekstete „Nušvitusi naktis“, atonalų laikotarpį įprasmina melodrama „Mėnulio Pjero“, Penkios pjesės orkestrui, dodekafoninį kūrimo principą – Variacijos orkestrui.

„Penkios pjesės orkestrui“ rankraščio fragmentas

1912 m. Šėnbergas sukūrė „Mėnulio Pjero“ („Pierrot lunaire”) – pirmąjį kūrinį, kurio atonalumas neišgąsdino klausytojų. Tai 21 dainos ciklas pagal belgų poeto Albero Žiro eilėraščius. Kūrinys parašytas moters balsui ir 8 atlikėjų ansambliui: fortepijonui, violončelei ir kaitomiems instrumentams – fleitai arba mažajai fleitai, klarnetui arba bosiniam klarnetui, smuikui arba altui. Kūrinyje pasakojama apie poetą, prasimanantį siaubingų fantazijų, įsivaizduojantį save klounu. Dar viena naujovė vokalinėje muzikoje – Šėnbergo sugalvotas kalbinio dainavimo būdas (Sprechgesang), kuriam kompozitorius pritaikė specialų natų žymėjimą.

Sprachgesang

Šiuo žymėjimu vokalinėje muzikoje dabar naudojasi dauguma šiuolaikinės muzikos autorių.

Arnoldas Šėnbergas. „Mėnulio Pjero“ – VII daina „Sergantis mėnulis“

A. Šėnbergas

A. Šėnbergo vizija

A. Šėnbergo autoportretas

A. Šėnbergo žaidimo kortos

A. Šėnbergas, dodekafonija ir jo mokiniai

      Apie Šėnbergo gyvenimą žinoma daug įdomių, rimtų ir juokingų istorijų. Kai kurios – tarsi legendos, kuriomis galima tikėti arba jas paneigti. Pasakojama, kad Arnoldas Šėnbergas taip bijojo 13 dienos, kad, galima sakyti, mirė nuo savo prietaringumo. Visą 1951 m. liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklode. Likus ketvirčiui valandos iki vidurnakčio jo žmona įėjo į kambarį norėdama pasakyti, kad bijoti liko tik 15 minučių. Tuo metu Šėnbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį „harmonija“ ir mirė. Mirties laikas − 23.47 val. (be trylikos minučių dvylikta valanda).

      Tryliktą dieną gimęs ir miręs kompozitorius Šėnbergas nuo 1921 m. tapo ištikimas „švento skaičiaus“ (12) garbintojas ir skelbėjas dodekafoniniuose kūriniuose. Dodekafonija išvertus iš graikų kalbos reiškia 12 garsų. Pagal šią techniką kompozitorius prieš pradedant kurti išdėsto 12 nesikartojančių tonų iš anksto apgalvota eilės tvarka. Susidaro garsų eilė, vadinama serija, kurią kompozitorius vėliau kartoja apverstą (inversija). Palyginti su pirmine serija, inversijoje išlieka tie patys intervalai, bet pasikeičia kryptis – kylantys intervalai leidžiasi, ir atvirkščiai. Taip pat 2 kartus naudojama serija atbuline tvarka, t. y. – nuo galo. Toks būdas vadinamas retrogradu arba vėžiniu pavidalu. Vieną kartą nuo galo pravedama originali serija, kitą kartą – veidrodinis serijos pavidalas. Kompozitorius seriją ir jos pavidalus pasižymėdavo raidėmis (O – originali serija, R – retrogradas, I – inversija, RI – retrogradinė inversija).

Serija ir jos pavidalai

Serija ir jos variantai buvo naudojami melodijose, akorduose, o jos raiškumą dar labiau sustiprino melodijos šokinėjamas skirtinguose registruose, kaprizingas ritmas, dinamikos kontrastai. Galima teigti, kad tokia muzika ne tik ekspresyvi, bet ir turi konstruktyvų užmanymą, tai yra kompozitoriaus sustatyta, sąmoningai apgalvota ir išdėstyta. Šis komponavimo būdas pradėtas Šėnbergo, buvo naudojamas Albano Bergo, Antono Vėberno kūriniuose, vėliau davė impulsą dar sudėtingesnėms serijinėms kompozicijoms po Antrojo pasaulinio karo. O dodekafoniniu būdu ir kai kuriuos atonaliai sukurtus kūrinius šiandien vadiname ekspresyviu muzikos stiliumi.

   Nedaug yra atvejų, kad muzikos istorijos puslapiuose greta mokytojo vienodai reikšmingu indėliu būtų įrašytos mokinių pavardės. Arnoldas Šėnbergas buvo asmenybė, kuris jaunesniems menininkams ir draugams davė daugiau negu muzikos studijos specialiose mokyklose. Stipriausią žymę muzikos istorijoje jis įspraudė savo mokiniams Albanui Bergui ir Antonui Vėbernui.

J. Leniko afiša operai „Vocekas“

Opera „Vocekas“ Milano La Scalos teatre

Alban Berg (1885−1935) niekada neturėjo jokios tarnybos, pragyveno iš kūrybos, tačiau sukūrė nedaug kūrinių. Sonata fortepijonui vadinama tonaliu kūriniu, opera „Vocekas“ („Wozzeck“)  − atonali, o 2 dalių Koncertas smuikui ir orkestrui, parašytas likus keturiems mėnesiams iki kompozitoriaus mirties – dodekafoninis. Kompozitorių išgarsino opera „Vocekas“, kuri šiandien vadinama ryškiausiu ekspresionistinės muzikos pavyzdžiu, parašyta sudėtinga muzikos kalba. Tik baigęs operos partitūrą Bergas susipažino su dodekafonine muzika, o įsisavinęs savo mokytojo rašymo būdą sakė stengęsis savomis serijomis ne pabėgti nuo tonacijos, o kaip tik – ją paryškinti ir „sušildyti“. Toks yra Koncertas smuikui ir orkestrui.

Albanas Bergas. Koncertas smuikui ir orkestrui, I dalis (fragmentas)

Koncerto smuikui serija

A. Bergas

Manon Gropijus, Valteris Gropijus ir Alma Maler

      Anton Webern (1883–1945), vadinęsis fon Vėbernu, buvo kuklus, iš gyvenimo nedaug ko siekė, todėl neturėjo įspūdingų tarnybų, Vienos konservatoriją iš pradžių baigė kaip muzikologas. Per klaidą karo metais jį nušovė vokiečių kareivis. Vėberno muzika neturėjo pasisekimo, pirmasis autorinis koncertas įvyko tik po 20 metų, tačiau palyginti su savo mokytoju Šėnbergu ir savo bendraamžiu Bergu yra moderniausias, nes mėgo muziką išauginti iš griežtų serijinių formulių, ją konstruoti. Vėberno muzika išskirtinė savo trumpumu – ilgiausi kūriniai trunka 10−12 minučių, trumpiausi − 10−12 sekundžių, sukūrė 31 opusą. Juokaujama, kad viena Mocarto opera tęsiasi ilgiau negu visi Vėberno kūriniai, kuriuos galima būtų sudėti į vieną knygą. Nors kompozitorius kūrė ir vokalinės muzikos žanrus, įdomiausios yra instrumentinės kompozicijos, kurias visas Vėbernas vadindavo pjesėmis. Svarbiausi kūriniai, kuriems būdingas minėtos savybės, yra Šešios bagatelės styginių kvartetui op. 9, Simfonija op. 21, Variacijos fortepijonui op. 27.

Antonas Vėbernas. Variacijos fortepijonui op. 27

A. Vėberno puantilizmas (Pasakalija op. 1)

A. Vėbernas

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Ką reiškia „espressivo“? Kada ir kur gimė ekspresionistinė kryptis?

2. Kas būdinga ekspresionistinei muzikai?

3. Kuo skiriasi tonalumas nuo dodekafonijos?

4. Dodekafoninės muzikos atradėjas.

5. Išvardinkite Naujosios Vienos mokyklos kompozitorius.

6. Kokią naujovę Šėnbergas sugalvojo savo vokalinei muzikai?

7. Palyginkite impresionistinius ir ekspresionistinius muzikos, dailės kūrinius, kūrėjų pasirinktas temas.

8. Įvardinkite valsui būdingas savybes. Paklausę A.Šėnbergo valso fortepijonui aptarkite šio žanro naujoves.

__________________________________________________________