2. Impresionizmas  

 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje Prancūzija garsėjo talentingais dailininkais. Vienų tapytojų darbai buvo nuolat eksponuojami parodų salėse, kiti ieškojo naujų spalvų, naujų temų savo paveikslams, bet negalėjo pasigirti geru savo darbų įvertinimu. Pastarieji teigė, jog nebūtina gamtą tapyti taip kaip ji atrodo – vandenį mėlynai, žolę žaliai, daug svarbiau – perteikti gamtos sukeltą įspūdį. Taip atsirado impresionistai. Terminas (iš prancūzų k. „impression“ − įspūdis) buvo pritaikytas tiems, kurie dėl savo drąsių darbų nebuvo priimti į Saloną – oficialias prancūzų dailės parodas. Todėl dailininkai surengė atskiras parodas ir dalyvavo jose 1874−1886 m. Šių parodų organizatoriai ir aktyviausieji dalyviai buvo dailininkai, kaip antai Klodas Mone, Ogiustas Renuaras, Edgaras Dega. Sakoma, kad pirmą kartą „impresionisto“ terminą panaudojo prancūzų žurnalistas ir meno kritikas Lui Lerua, norėdamas pajuokti spalvingą K. Mone paveikslą Įspūdis. Saulės patekėjimas. Taip dailininko kūrinio pavadinimas tapo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios meno kryptimi, padovanojusia mums daug meno kūrinių.

Nuotaika, spalva ir akimirka... Impresionistams būdingi trumpalaikiai pojūčiai, įspūdžiai, kūriniuose svarbiausia vieta tenka nuotaikai. Jokių konstrukcijų, gilinimosi į sudėtingą žmogaus vidaus pasaulį, išgyvenimus, o labiau iškėlė spalvos, garso, žodžio niuanso reikšmę. Impresionistų temos – gamta, kasdienybė ir žmogus joje. Vengė tamsių tonų spalvų maišymo, tapė daugiausia lauke iš natūros, pabrėžė šviesos įtaką spalvų kaitai, suliejo kontūrus, linijas, − taip radosi žaismingas spalvų mirgėjimas.

Nuosekliausiai impresionizmas muzikoje reiškėsi Klodo Debiusi kūryboje, impresionizmo įtaką patyrė daug XX a. kompozitorių – taip pat prancūzas Morisas Ravelis, ispanas Manuelis de Falja, italas Otorinas Respigis, rusas Igoris Stravinskis.

Kompozitoriai stengėsi perteikti regimuosius ir girdimuosius įspūdžius, kartais – tolimų kraštų egzotiką. Daug dėmesio skyrė skambesio spalvai. Tembras impresionistams yra svarbiausias elementas, todėl gausiai kūrė fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Kaip ir vagneristai, impresionistai išplėtė mažoro−minoro ribas, tačiau juos praturtino ne tik chromatika, bet ir senovinėmis dermėmis, pentatonika, naudojo sudėtingus akordus, jų junginius.

Orkestrinėje muzikoje dažnai išskiriamos solinių instrumentų partijos, grojama su surdinomis. Ypatingą spalvą orkestre sukuria anglų rago, čelestos, arfos tembrai, stengiamasi subtiliai ir spalvingai perteikti orkestro skambesį. Naudojamas sudėtinis metras, kuris kūriniams suteikia asimetrinį įvaizdį, vengiama aiškios ritminės pulsacijos, sukuriamas vis naujas mirguliuojantis muzikinis piešinys (faktūra) – dažniausiai svarbesnis už melodiją ar harmoniją.

Indonezijos gamelano ansamblis. „Šventimas“

 

Apie 1899 m. Klodas Debiusi vienoje parodoje Paryžiuje išgirdo gamelano ansamblio atliekamą muziką. Gamelanas – tai tradicinė Indonezijos Javos ir Bali salų muzika, dažniausiai atlieka mušamaisiais instrumentais. Klodą Debiusi sužavėjo rytietiškas tembrų skambesys, pentatonikos dermių naudojimas, monotoniška garsų tėkmė.

K. Mone paveikslas            „Į   įspūdis. Saulės patekėjimas“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

E. Dega paveikslas       „Žydrosios šokėjos“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gamelano orkestras

 

 
 

Klodas Ašilis Debiusi (Achille-Claude Debussy)

(1862–1918)

Aš noriu dirbti ir sukurti originalų kūrinį, o ne visą laiką pataikyti į tuos pačius kelius…(K. D.)

      Prancūzų kompozitorius, pianistas, ryškiausias muzikinio impresionizmo atstovas, kuriam nelabai patikdavo impresionisto etiketė. 1873–1884 m. studijavo Paryžiaus konservatorijoje fortepijoną ir kompoziciją, už kantatą „Sūnus palaidūnas“ laimėjo Romos premiją, todėl trejus metus galėjo be rūpesčių gyventi ir kurti Romoje. Nuolat domėjosi muzikiniu gyvenimu, literatūra, vaizduojamaisiais menais, įvairiuose susibūrimuose buvo įdomus, išsilavinęs pašnekovas. Muzikos istorijoje Debiusi vadinamas novatoriumi. Savo garsų atspalvių ieškojo pentatonikoje, užmirštose bažnytinėse dermėse, kvartinėje harmonijoje, poliritmijoje, spalvingoje, bet ne rėksmingoje orkestruotėje. Labiau mėgo subdominantės funkcijos akordus, kurie jo muzikai suteikė švelnumo ir ramybės savybių. Subtilios emocijos ir jų kaita – pagrindinis prancūzų kompozitoriaus kūrybos bruožas. Beveik visi Debiusi instrumentiniai kūriniai yra programinio pobūdžio, daugumoje jų atsispindi literatūros, dailės įspūdžiai. Iškiliausias sceninės muzikos veikalas – impresionistinė 5 veiksmų opera „Pelėjas ir Melisanda, kurią solistai atlieka rečituojant, vengdami dinamikos kontrastų, jausmų įtampos.

K. Debiusi operos „Pelėjas ir Melisanda“ partitūros rankraščio puslapis

   Svarbesni kūriniai:

Fortepijonui: „Mėnesiena“ iš „Bergamo siuitos“, du preliudų rinkiniai, estampai

Orkestrui: simfoninis preliudas „Fauno popietė“, Simfoniniai noktiurnai

Scenai: opera „Pelėjas ir Melisanda"

 

     Klodo Debiusi kūrybinį palikimą daugiausia sudaro fortepijonė muzika (apie 80 pjesių). Vaikystėje kompozitorių mokė groti buvusi F. Šopeno mokinė, kuri dešimtmetį berniuką parengė Paryžiaus konservatorijos mokslams. Ji pasakodavo apie lenkų kompozitorių, todėl Šopeno muzika tapo artima, jam Debiusi paskyrė savo 12 etiudų, kuriuose atlikėjui sugalvojo techninių užduočių („tercijos“, „pagražinimai“, „pasikartojančios natos“). Iš ankstyvųjų fortepijoninių kūrinių poetiška nuotaika išsiskiria Arabeska (Arabesque) ir pjesė iš „Bergamo siuitos“ − „Mėnesiena“ („Clair de Lune“).

 

Klodas Debiusi. „Mėnesiena“ iš „Bergamo siuitos“

Pjesė buvo sukurta XIX a. pabaigoje, ir vadinama gražiausiu impresionistiniu nakties peizažu.

      Tačiau fortepijoninio stiliaus suklestėjimas Debiusi kūryboje – 1901−1913 m.. Šiuo laikotarpiu sukuria 24 preliudus ir trijų pjesių ciklą „Estampai“. Preliuduose kompozitorius įdomiai pažymi jų pavadinimus – po daugtaškio, kūrinio pabaigoje. Naujai suskamba viduramžių dermės, pilnų tonų gama, plati dinamikos skalė (nuo pppp iki ffff ), kurią reikia perteikti aksominiu prisilietimu, fonetinės naujovės pedalų ir kraštinių registrų pagalba. Preliuduose kompozitorius naudoja švelnius pasažus, nurodo fortepijono asociacijas su kitais instrumentais („kaip nutolę ragų garsai“, „kaip gitara”). Fortepijoninį ciklą „Estampai“ sudaro pjesės –  „Pagodos”, „Vakaras Grenadoje” ir „Sodai lietuje”. Žaisdamas dermėmis kompozitorius perteikia indoneziečių, ispanų, prancūzų garsų pasaulį. Susižavėjęs Klodo Debiusi fortepijoninėmis pjesėmis japonų elektroninės muzikos kūrėjas Isao Tomita jas pritaikė sintezatoriui ir dar plačiau išgarsino Debiusi vardą. 

Klodas Debiusi. „Mergaitė linų spalvos plaukais“, (fragmentas)

 

 

„Mergaitė linų spalvos plaukais” („La fille aux cheveux de lin“) vadinama muzikiniu portretu. „Nutraukta serenada“ („La sérénade interrompue“) niekaip negali prasidėti – toks buvo kompozitoriaus preliudo sumanymas. Preliudą „Paskendusi katedra“ („La cathédrale engloutie“) kompozitorių sukurti įkvėpė sena bretonų legenda, kai varpų fone auštant iš jūros pakyla paslaptingas miestas. „Arabeska“ vadinamas ornamentas iš augalinių ir geometrinių figūrų, paplitęs ir atkeliavęs iš arabų meno. Muzikoje – tai nedidelės apimties įmantrios, vingrios melodikos kūrinys.

K. Debiusi

 

Aktorė Mary Garden K. Debiusi operos „Pelėjas ir Melisanda“ Melisandos vaidmenyje

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Arabeska dailėje

 

 

 

 

      

K. Debiusi ir M. Ravelis: orkestrų spalvos

 

 

      Trylika metų jaunesnis prancūzų kompozitorius Morisas Ravelis (Maurice Ravel) sukūrė nemažai impresionistinių kūrinių kaip ir Klodas Debiusi – daugiausia fortepijonui, orkestrui. K. Debiusi kūryba turėjo įtakos Moriso Ravelio muzikai, ypač – harmonijai ir orkestruotei. Šie menininkai dažnai lyginami, nors yra gana skirtingi. Vaikystėje Ravelis buvo pakankamai tingus muzikos mokslams, tačiau įžvalgusis ir griežtokas tėvas privertė sūnų muzikuoti, mokėdamas jam už kiekvieną pamokos pusvalandį. Tiesa, tokį auklėjimo būdą tėvas sūnui taikė neilgai – netrukus Ravelis pats pradėjo nuosekliau domėtis muzika. Kaip ir Debiusi, Ravelis taip pat mokėsi fortepijono ir kūrybos Paryžiaus konservatorijoje, netgi bandė jėgas Didžiajai Romos premijai gauti (deja, nesėkmingai), abu XX a. prancūzų kompozitorius išgarsino orkestrinės muzikos spalvos. Šiandien Ravelio dėka skamba ir rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėliai“ orkestrinė versija.

     Jei Klodas Debiusi vadinamas grynu impresionistu, tai Ravelio muzikoje vienu metu pastebimos dvi tendencijos – impresionizmas ir neoklasicizmas. („Antikinis menuetas“ ir „Garsiniai landšaftai“ sukurti 1895 m., Sonatina ir „Atspindžiai“ – 1905 m. menuetas ir Sonatina – neoklasicistinio stiliaus, kituose kūriniuose vyrauja impresionistinis tapybiškumas.) Ravelis visą laiką labiau domėjosi senąja prancūzų kultūra, linko į klasikines formas – sonatiną, styginių kvartetą, trio, tuo tarpu Debiusi viliojo naujosios formos. Debiusi vadinamas pojūčio poetu, jo ritminiai kontūrai neapibrėžti, Ravelis pirmenybę teikė žmogiškiems jausmams, todėl muzika pulsuoja temperamentu, daug muzikos sukūrė šokio stichijoje, anot kompozitoriaus – „valsuodamas“ („Choreografinis valsas“). Ravelis mėgo lankytis poetų literatūriniuose susibūrimuose, studijavo prancūzų dailę ir literatūrą, tačiau, kitaip nei Debiusi, savo bendraminčius sakėsi atradęs tik artistų salone, vadinančių save valkatomis.

    Debiusi pianizmo stilius susijęs su Šopenu, Ravelio fortepijoniniuose kūriniuose, kaip ir Listo kūryboje vyrauja greitesni tempai, sudėtingi, smulkiausių ritmų pasažai, garsų repeticijos. Ravelio mama buvo baskė, todėl kompozitorius savo muzikoje gausiai naudojo ispaniškus motyvus. Opera „Ispanų valanda“ – ne tik kompozitoriaus „duoklė“ ispanų kultūrai, bet ir kompozitoriaus domėjimosi laikrodžiais, mechaniniais žaislais atspindys. Ravelio kūryba įvairi, apimanti beveik visus žanrus, išskyrus religinius. Sakė verčiau patikėsiąs fėjomis, negu Dievo buvimu.

       Morisas Ravelis labai vertino Klodo Debiusi kūrybą, kurio dėka Raveliui tarsi atsivėrė spalvų žaismas, dėmesys akimirkai, muzikinės faktūros dėlionėms. Debiusi simfoninis preliudas „Fauno popietė“ Raveliui buvo tikras atradimas. Jį Morisas Ravelis vadino „epochos šedevru“. Šis kūrinys du prancūzų kompozitorius susiejo draugystės saitais, tačiau kitas – išskyrė. Nesusipratimas įvyko dėl Ravelio fortepijoninės pjesės „Habanera“, kuri buvo labai panaši į Debiusi pjesę „Vakaras Grenadoje“ iš „Estampų“ ciklo. Nesusipratimas peraugo į konfliktą, kurį dar labiau „pakaitino“ intrigų išsiilgę žmonės. Vėliau abu kompozitoriai apgailestavo dėl įvykusio nesusipratimo, draugiški jausmai negrįžo, tačiau vienas kito darbus sekė, vertino ir gerbė.

 

       

M. Ravelis

 

 

 

 

 

 

 

M. Ravelis tarp svečių savo gimimo dieną

 

 

 

 

 

 
 

Klodas Debiusi. Simfoninis preliudas „Fauno popietė“ (fragmentas)

Klodas Debiusi. „Noktiurnai“. I dalis, „Debesys“ (fragmentas)

 

Po Liudviko van Bethoveno kurti 4 dalių simfoniją – beprasmis darbas. Taip manė Klodas Debiusi ir ieškojo naujų idėjų savo simfoniniams kūriniams. Labiausiai jį išgarsino 2 kūriniai – nedidelės apimties Simfoninis preliudas „Fauno popietė“ ir „Noktiurnai“ – abu parašyti 1890–1900 m. laikotarpyje. Orkestro stilius spalvingas, nors nenaudoja kokių nors ypatingų instrumentų kaip Richardas Štrausas. Remiasi grynais tembrais, nepiktnaudžiauja tutti, o išskiria atskirų instrumentų solo. Pirmenybę teikia ne variniams, o mediniams pučiamiesiems, dažnai naudoja arfą, styginių flažoletus, „prislopintą“ (con sordini) orkestrą.

Debiusi Simfoninis preliudas „Fauno popietė” („Prélude à l'après-midi d'un faune“) parašytas 3 dalių forma. Kompozitorių įkvėpė Stefano Malarme poema apie tai, kaip senovės graikų miškų dievas groja fleita, kviečia šokiui nimfas, įsimyli. Nors kūrinys sukurtas XIX a. pabaigoje, jis muzikos istorijoje dažnai vadinamas pirmuoju moderniu kūriniu.

„Noktiurnai“ (Nocturnes) –  išaugo iš gamtos įspūdžių. Trys dalys įprasmina tris stichijas – orą, ugnį ir vandenį. Nekintantis dangaus paveikslas su melancholiškai pilkais debesų tonais I dalyje „Debesys“ („Nuages“), šokanti atmosfera II dalyje „Šventės“ („Fêtes“)  ir poetiškų jūros viliokių III dalis „Sirenos“ („Sirènes“).

 

  
 

      Pirmasis Ravelio orkestrinės muzikos šedevras buvo „Ispaniška rapsodija“. Jį kompozitorius sukūrė dar nebuvęs Ispanijoje. Rapsodija klausytoją įtraukia į nenutrūkstamą, temperamentingą ir sodrų garsų srautą. Kompozitorius stebina orkestro dinamikos kraštutinumais (nuo pianissimo šnabždesių iki staigių ir stiprių orkestro tutti). „Kiekvienas orkestrantas – jam solistas“, − taip anuomet pažymėjo muzikos kritikai. Rapsodiją sudaro 4 dalys: „Nakties preliudas“, „Malaguenija“, „Habanera“, „Ferija“. Ispanijos muzikinis peizažas išauginamas iš besileidžiančio keturių garsų motyvo, kuris primenamas II ir IV dalyse. (III daliai buvo pritaikytas anksčiau Ravelio sukurtos fortepijoninės pjesės variantas.)

Morisas Ravelis. „Ispaniškoji rapsodija“ – „Malaguenija“

 

Pirmą kartą „Ispaniškoji rapsodija“ („Rapsodie espagnole“) buvo atlikta 1908 m., Paryžiaus teatro salėje. Salės gale buvo daug studentų, kurie išprovokavo orkestrą pakartoti „Malagueniją“ (Malaguena)  net du kartus. (Malaga – uostamiestis pietų Ispanijoje). Pasakojama, kad įspūdžio pagautas vienas klausytojas sušuko: „Sugrokite dar kartą publikai apačioje – jie nieko nesuprato!“ Šie žodžiai buvo skirti konservatyviems parterio klausytojams – daugiausia Paryžiaus konservatorijos profesoriams. Galiausiai ilgų aplodismentų fone tas pats balsas, sukeldamas visų juoką, sušuko: „Pasakykite jiems – tai Vagneris, ir jie pripažins, kad puiku!“

    „Nuostabi tembrų karuselė“, „keistenybių rinkinys“, „virimo knyga su receptais apie tembrų prieskonius“ – tokiais vertinimais buvo pasitiktas geriausias Ravelio ir XX a. prancūzų kūrinys simfoniniam orkestrui „Bolero“, sukurtas 1928 m. (Bolero – santūrus, vidutinio tempo šokis, populiarus Ispanijoje.) Kūrinys buvo užsakytas balerinos Idos Rubinštein, jo pagrindą sudaro ritmo, melodinio piešinio ir tempo nekintamumas. Pagal savo formą tai variacijos, kuriose varijuojama tembrais ir dinamika. „Bolero“ kartais vadinamas „crescendo orkestrui“, nes charakteringa tema palaipsniui auginama vis kitais instrumentais, jų grupėmis iki pat galingo tutti skambesio.

 

Morisas Ravelis. „Bolero“ (fragmentas)

M. Ravelio „Bolero“ ostinatinis būgnelio ritmas

 

Diriguodamas savąjį „Bolero“ (Boléro),, Ravelis iš orkestro reikalaudavo lygaus, nekintamo tempo. „Jokių rubato“ – perspėdavo tuos, kurie sumanydavo skubėti. Tačiau yra žinomas atsitikimas su garsiu italų dirigentu Arturu Toskaniniu, kuris sugalvojo kitaip pagroti Ravelio „Bolero“. Kompozitorius nutraukė repeticiją ir pareikalavo, kad dirigentas nenukrypdamas laikytųsi nurodyto tempo. Šis susinervinęs savo ruožtu atsakė: „Jūs nesuprantate savo paties muzikos... Tai vienintelė teisinga jos atlikimo maniera.“

 

  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ida Rubinštein

 

 

Arturas Toskaninis
 

   Klausimai ir užduotys                                                  

 

 

 

1. Kas yra impresionizmas? Su kokiu menininku susijęs impresionizmo terminas?

2. Koks muzikos kalbos elementams kompozitoriams impresionistams svarbiausias?

3. Kokius muzikos žanrus mėgo kurti impresionistai?

4. Kodėl Debiusi vadinamas novatoriumi?

5. Kokiuose kūriniuose Debiusi pavadinimus rašo pabaigoje.

6. Paklausykite K. Debiusi fortepijoninių kūrinių. Kokio kūrinio muzikos ritmas panašus į K. Mone paveikslo linijų ritmiką „Įspūdis. Saulės patekėjimas"?

7. Aptarkite K. Debiusi – I. Tomitos Arabeską; kokius tradicinius instrumentų tembrus atpažįstate?

 

 

 

 

__________________________________________________________