1. XX amžiaus muzikos charakteristika  

 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

Ant XIX amžiaus slenksčio paliekame karietas, žvakes ir į XX amžių persikeliame automobiliais, elektros energijos tiekiama šviesa. Telefonas, lėktuvas, kosmoso erdvės pažinimas, skaitmeninių garso įrašų ir interneto atsiradimas – tai keletas svarbiausių pasiekimų, dėl kurių XX a. vadinamas mokslo ir technikos era. Atradimai turėjo įtakos mūsų gyvenimui, pakeitė  jo tempą. Tačiau didžiuodamiesi žmonijos pasiekimais turime pripažinti, kad į XX a. istorijos puslapius bus įrašyti karai, katastrofos, nepagydomos ligos, kurių gijos driekiasi ir iki šių dienų. Amžiaus atradimai ir praradimai tapo visų meno sričių kūrėjų įkvėpimo arba nevilties šauksmu, lyg veidrodis atspindinčiu ir mums prabylančiu apie naujos epochos žmonijos gyvenimo puslapius.

Dailininkai, rašytojai, kompozitoriai stengėsi nekartoti to, kas matyta, rašyta ar girdėta, o ieškoti naujų „neatrastų žemių“. Būti originaliam, sukurti savo spalvų gamas, žodyną, garsyną, stilių ir taip palikti apie save ir savo laikmetį žymę ateinančioms kartoms – toks pagrindinis XX a. kūrėjo siekis. Romantinį kompozitoriaus portretą, laukiantį kūrybinio įkvėpimo, palaipsniui išstumia mąstantis ir konstruojantis, todėl pasikeičia ir muzikos kūrimo principas. Idėjos muzikai gimti įvairiausios: susijusios su mašinomis, egzotiniais kraštais, persipinančios su kitais menais. Jos kompozitoriams siūlo ieškoti naujų išraiškos priemonių harmonijoje, melodijoje, tembre, naujame natų žymėjime, ritme, naujose erdvėse muzikai suskambėti. Kai kurie minėti bruožai pradeda ryškėti jau XIX a. pabaigoje.

Naujos muzikos pranašu dažnai vadinama dar 1859 m. sukurta R. Vagnerio opera „Tristanas ir Izolda“, kurioje gausu neišrištų akordų, vengiama tonikos. Todėl svarbiausieji pokyčiai muzikoje ir prasideda nuo dermės, garsaeilio. Kompozitorių jau netenkina diatoninės melodijų slinktys, darnūs sąskambiai, o ilgainiui atsiranda noras kurti muziką be mažoro ar minoro, naudoti aštresnius akordų junginius, žaisti viduramžių ar Tolimųjų Rytų dermėmis, mažesniais už pustonį intervalais ar tiesiog sukurti savąją dermę. Pakinta ir melodija, kuri yra kompozitoriaus naudojamo garsaeilio dalis. Ji gali būti kaprizinga, besiblaškanti keliuose registruose, susilydžiusi ir paskendusi bendrame tembrų audinyje arba skambanti vingriai, dainingai, tarsi reveransas praėjusiems šimtmečiams. Ritminių verčių įvairovė, netolygiai pasikartojantys akcentai, dinamikos kontrastai ir dažna metro kaita XX a. muzikai suteikia dar aštresnį skambėjimo atspalvį. Kompozitorių pradeda netenkinti ir įprastos koncertų salės, todėl ieškoma naujų erdvių arba kūriniuose autoriai nurodo specialiai sugalvotą atlikėjų išdėstymą scenoje. 

Igoris Stravinkis. Baletas „Šventasis pavasaris“ – Didysis šventasis šokis (Išrinktoji)

 

 

„Le Sacre du printemps“ – Danse sacrale (l'Élue). Metras keičiasi beveik kiekviename takte. Sinkopės ir akcentų kaita sukelia įtampą, tačiau kompozitorius prisipažino, kad ilgą laiką negalėjo sugalvoti, kaip ją tiksliai užrašyti.

Čarlzas Aivzas. „Helovinas“

 

A. Matiso paveikslas „Muzika“

 

I. V. Leo Smit paveikslas „Multiamerika“ 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

N. K. Rericho scenografija I Stravinskio baletui „Šventasis pavasaris“. Žemės pabučiavimas I pav.

 

Č. Aivzas
 

Humoristinę 18 taktų pjesę „Hallowe'en“ kompozitorius Charles Ives rekomenduoja kartoti 2 ar 3 kartus vienodu ar skirtingais tempais. Instrumentai groja keturiose tonacijose (C, H, Des, D). Tokį kūrinį galima vadinti politonaliu.

   Jei iki XX a. dėmesys daugiausia buvo kreipiamas į smuiko, fortepijono, violončelės, aukšto registro medinių pučiamųjų tembrus, jų solinės literatūros kūrimą, tai XX a. pirmojoje pusėje pakankamai kūrinių sukuriama žemo registro ir mažiau paslankiems instrumentams. Šioje srityje pasidarbavo ir atlikėjai – nuolatiniai kompozitorių skatintojai.   

Paulius Hindemitas. Sonata altui op. 25 Nr. 1, IV dalis

 

 

 „Garso grožis – antraelis dalykas, svarbiausia – velniškas tempas.“ Taip kompozitorius tarsi norėjo pažymėti išskirtines alto technines savybes.

   Vis daugiau sukuriama kūrinių netradicinėms instrumentų sudėtims. Kūriniuose kompozitoriai siekia pabrėžti instrumentų virtuoziškumą, įvairius garso išgavimo būdus. XX a. išauga mušamųjų instrumentų vaidmuo, o naujos muzikos išraiškai pasitelkiami nauji natų žymėjimo būdai, kurie iš penklinės keliauja į braižybos ar piešimo lapus. Ilgainiui kompozitorių pradeda netenkinti ir tradiciniai instrumentai, susiję su romantiniu skambesiu, todėl naujovių ieškoma gamtoje, gatvėje, skambančiuose daiktuose ar XX a. instrumente – sintezatoriuje.

Haris Parčas. Siuita „Vienuolika įsibrovimų“, 11-ta pjesė (fragmentas)

 

Nedidelės apimties amerikiečių kompozitoriaus Harry Partch pjesės („Eleven Intrusions“) įvairioms atlikėjų sudėtims. Tačiau greta mums pažįstamų instrumentų naudojami nauji tembrai. Tai Vilsono kameros rezervuarai (cloud-chamber bowls), kurie buvo skirti fizikos eksperimentams atlikti.

      XX a. muzikoje nėra vienintelio žanro, kuris geriausiai atspindėtų laikmečio dvasią. Būdingos įvairios jungtys: daina simfoniniam orkestrui, kamerinė simfonija, opera-oratorija. Opera ar simfonija gali būti sudaryta iš vieno ar kelių kalbančių ar dainuojančių atlikėjų, iš anksto paruoštos garso fonogramos. „Knyga“, „muzika“, „kamerinė muzika“ – tai kūrinių pavadinimai, nesuteikiantys žinių apie muzikos žanrą, greičiau atspindintys autoriaus užmanymą.

      XX a. menas panašus į mozaiką, kuri sudaryta iš įvairių stilių. Margoje stilių panoramoje pastebime autorių, kuriuos jungia naudojamų muzikos išraiškos priemonių panašumas. Todėl remiantis panašumu galime išskirti ir apibūdinti svarbiausias kompozitorių grupes, muzikos stilius.

 

  

 

 

 

 

 

 

 

H. Parčas

H. Parčo instrumentai

 

 

 

 

 

 

      

Pirmoji amžiaus pusė (1910−1945) vadinama modernizmu

   Išvertus iš prancūzų kalbos „moderne“ reiškia naujovišką ir šiuolaikinį. Pagrindinėmis meno ir muzikos naujovių sostinėmis tapo Paryžius ir Viena. Čia telkėsi menininkai, akylai saugantys romantines tradicijas ir eksperimentuojantys dermėmis, apgalvota garsų seka, tembrais, miesto triukšmais. Taip susiformavo modernizmo kryptys − impresionizmas, ekspresionizmas, neoklasicizmas. Ryškiausi epochos pradžios kompozitoriai, turėję įtakos tolesnei muzikos raidai, yra kompozitoriai Klodas Debiusi, Arnoldas Šėnbergas ir Igoris Stravinskis.

Klodas Debiusi. „Noktiurnai“. III dalis, „Sirenos“ (fragmentas)

 

 

Kūrinio naujovė – „nakties muzika“ atliekama simfoninio orkestro. III (Nocturnes. „Sirènes“) dalyje kompozitorius kaip papildomą tembrą įvedė be žodžių dainuojantį moterų chorą.

 

        
 

    Nors eksperimentai dažniausiai pasitinkami įtarumu ir abejonėmis, dėl jų mene ir moksle gimsta naujovės: nauji muzikos kūrimo būdai ir elektronikos naudojimas, įsigalėję antroje amžiaus pusėje.

1945–1965 metai – avangardinis laikotarpis; 7-ojo dešimtmečio pradžioje greta avangardinių kūrinių gimsta minimalizmo stilius, o paskutiniaisiais dešimtmečiais susiformuoja postmodernizmas.

„Avan-Garde“ išvertus iš prancūzų kalbos nelabai ką muzikine prasme mums pasakytų (reiškia „priešakinis būrys“), tačiau mene tai reikia suprasti kaip naujos rūšies modernizmą – dar stipresnį, labiau besipriešinantį tradicijoms. Kartais avangardizmas vadinamas ypatingų naujovių menu. Minimalizmas susijęs su paprastumu, darna ir nuolatiniais pasikartojimais, o postmodernizmu vadinamas neturintis vieningo stiliaus arba įvairiausių mums istoriškai žinomų stilių lydinys, naudojamas vienu metu.

Po Antrojo pasaulinio karo meno madas diktuoja du kontinentai – Europa ir Amerika; avangardui toną duoda prancūzų kompozitoriaus Olivje Mesijano kūryba, o lyderiais tampa Karlheincas Štokhauzenas ir Džonas Keidžas. Svarbiausius populiariosios muzikos įvykius XX a. atspindi amžiaus pradžioje atsiradęs džiazas, viduryje – rokas, pabaigoje – techno muzika.

Šiandien galima tik spėlioti, kokiais vingiais muzika keliaus artimiausiais dešimtmečiais, tačiau jei į XX a. atsigręšime iš laiko perpektyvos, galbūt praėjusio amžiaus stiliaus mozaikai be vargo pritaikysime polistilistinės epochos pavadinimą.

Džonas Keidžas. „Pirmoji metalo konstrukcija“

 

 

Avangardiškai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje suskamba amerikiečių kompozitorius Dž. Keidžo „Pirmoji metalo konstrukcija“ (First Construction (In Metal)“), atliekama egzotiniais mušamaisiais, skardinėmis ir kroketo lazdomis.

 

  
 

Polistilistinė mozaika

      XX a. muzika negali būti nuobodi, nesuprantama, nes vyraujant stilių ir muzikinės kalbos įvairovei klausytojui suteikiama didelė pasirinkimo galimybė. Trokštantys išgirsti ir pajusti modernios muzikos skambesį, būtinai ras pavyzdžių tiek XX a. pradžioje, tiek vėlesniu laikotarpiu. Greta įvairiausių įmantrybių, naujovių, visada buvo ir bus kompozitorių, kuriems plastiška melodijos linija, įprasti mažoriniai ir minoriniai sąskambiai yra gražiausi, prasmingiausi. Greta akademinės muzikos visada gyvavo ir lengvesnio turinio, aiškesnių formų muzika. Kartais nutinka, kad jie tampa tokie populiarūs, jog juos su malonumu groja akademinės muzikos atlikėjai. Skirtingos idėjos, stiliai ir muzikos kalbos žodynas beveik tuo pat metu, tarsi kiekvienas menininkas atskirai keliautų ieškodamas savo veido – tai XX a. muzikos istorijos bruožas, kurį galime atsekti klausydami ir lygindami panašiu laiku (1934–1938), penkerių metų laikotarpiu sukurtų kompozicijų.

Edgaras Varezas. „Pusiaujinis“ (fragmentas)

 

Edgar Varèse – (1883–1965) – prancūzas ir amerikietis, vadinamas „elektroninės muzikos tėvu“. Kompozitorius teigė, kad XX a. simfonijos žanras yra tiesiog absurdiškas reiškinys. Todėl kūrė tiems instrumentams, kuriaisbūtų galima išgauti dar negirdėtų garsų. Vienas pirmųjų panaudojo kolonėles. Varezo „Pusiaujinis“ (Ecuatorial) sukurta 1934 m. dviem termenvoksams, bosui, pučiamiesiems ir mušamiesiems.

Karlosas Gardelis. Tango „Per vieną galvą“

Carlos Gardel (1890−1935) − vienas populiariausių amžiaus pradžios kompozitorių, Argentinoje vadinamas tango karaliumi ir Buenos Airių „paukščiu giesmininku“. „Tango“ – lotyniškai reiškia „liečiu“. Tai porinis šokis, perteikiantis įvairiausius žmonių jausmus. Užgimęs Lotynų Amerikoje, šiandien šis šokis turi savo Pasaulinę dieną – gruodžio 11-ąją, kai gimė tango žvaigždė – Gardelis. Kompozitorius gimė Prancūzijoje, o po kelerių metų  motina su mažuoju Karlosu persikėlė gyventi į Argentiną. Gardelis muzikinę karjerą pradėjo dainuodamas liaudies dainas baruose ir vakarėliuose. 1917 m. įrašė dainą „Mano liūdnoji naktis“ (Mi Noche Triste), išgarsinusią kompozitorių. Gardelis tapo tango dainos žanro pradininku: daug gastroliavo, koncertavo garsiausiuose naktiniuose klubuose, filmavosi vaidybiniuose filmuose. 1935 m. kompozitorius žuvo per netikėtą lėktuvo katastrofą. Skambant jo tango kūriniui „Tyla“ (Silencio), minios žmonių lydėjo muzikantą į amžinojo poilsio vietą.
Tais pačiais metais sukurta daina „Per vieną galvą“ (Por una cabeza) yra dainuojama ir grojama įvairiausiais instrumentais. Per gan trumpą savo gyvenimą Gardelis įrašė 770 kūrinių, iš kurių apie 500 yra tango.

 

Bela Bartokas. Muzika styginiams, mušamiesiems ir čelestai, II dalis (fragmentas)

 

 

B. Bartako kūrinio „Muziką styginiams, mušamiesiems ir čelestai“ orkestro išdėstymo scenoje planas

 

Béla Bartók (1881–1945) – vengrų pianistas ir kompozitorius, įrodęs, kad daug minčių kūrybai galima pasisemti iš savo šalies liaudies dainų. Per savo gyvenimą jis surinko ir užrašė daug vengrų, rumunų, slovakų, čigonų (romų) ir kitų tautų melodijų. Bartokas kūrė orkestrui, instrumentinę, vokalinę muziką, dirbo fortepijono mokytoju, kas paskatino parašyti daug fortepijoninės muzikos kūrinių. Bagatelės, burleskos, vaikiškos pjesės, 153 pjesių rinkinys „Mikrokosmosas“ – tai XX a. fortepijoninės literatūros pagrindas. Jose kompozitorius naudoja naujos muzikos įmantrybes – dvi tonacijas arba skirtingus metrus vienu metu. Tai vadinama bitonalumu ir polimetrija. Kai amžiaus pradžioje prancūzai kūrė švelnią garsų poeziją, Bartokas nustebino savo rūščiu Allegro barbaro. 1936 m. kompozitorius sukūrė „Muziką styginiams, mušamiesiems ir čelestai“. Partitūroje kompozitorius nurodė atlikėjų išsidėstymą scenoje. Neoklasicizmas, neofolklorizmas (naujasis folkloras) ir fovistinė (laukinė) muzika. Tokias kryptis atsekame Bela Bartoko kūriniuose, tačiau kompozitorius teigė, kad nepasirašytų po jokia muzikos tendencija, nes jam labiausiai rūpėjo pusiausvyra muzikoje.

Diukas Elingtonas – Chuanas Tizolis. „Karavanas“

Duke Ellington (1899–1974). Kilmingomis manieromis, taisyklinga kalba ir gracingais judesiais visada garsėjo džiazo muzikantas, kompozitorius, aranžuočių meistras Edvardas Kenedis Elingtonas, kuris vėliau dėl savo puošeivos stiliaus buvo pramintas „Duke“ (hercogu). Jo muziką vertino ne tik XX a. pradžios džiazo muzikantai, bet ir rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Nuo 7 metų muzikos pradėjo mokytis namuose (tai buvo padorių namų maniera), rimčiau muzikos pradėjo mokytis tik nuo 15 metų. Su savo orkestro grupe grojo šokių salėse, restoranuose, gangsterių susibūrimų klubuose. Viena žymiausių džiazo kompozicijų yra „Karavanas“ (Caravan), kurią Diukas sukūrė kartu su trombonininku Chuanu Tizoliu (Juan Tizol) 1937 m. Šis kūrinys tapo Lotynų Amerikos džiazo muzikos pradžia. Nors žodžius parašė niujorkietis Mailsas Irvingas, ši kompozicija per visą pasaulį dažniausiai keliauja „instrumentiniais pavidalais“.

 

Samuelis Barberis. Adagio styginiams op. 11(fragmentas)

 

 

Samuel Barber (1910–1981) – amerikiečių kompozitorius. Nuo šešerių metų pradėjo mokytis muzikos, iškart pajuto norą kurti. Būdamas devynerių, viename iš Filadelfijos institutų mokėsi fortepijono, dainavimo, kompozicijos, lankė dirigavimo pamokas. Barberis yra daugelio kūrinių orkestrui, instrumentiniams ansambliams ir vokalinių kūrinių autorius. Gyvenęs apsuptas moderniai skambančios muzikos, daugiausia kūrė romantinę muziką. Pasaulinę šlovę kompozitoriui pelnė Adagio styginiams op. 11, kurį kompozitorius sukūrė 1938 m., būdamas dvidešimt šešerių metų,  o 1967 metais padarė chorinę versiją „Agnus Dei“.

  

  

 

 

E. Varezas

 

E. Varezo darbo stalas

 

Tango

 

 

K. Gardelis

 

 

 

B. Bartokas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D. Elingtonas

 

 

D. Elingtono orkestras

 

S. Barberis
 

   Klausimai ir užduotys                                                  

 

 

 

1. Kokios savybės būdingos XX amžiaus muzikai?

2. Kaip vadinama muzikoje pirma XX amžiaus pusė?

3. Kuo ypatingas Džono Keidžo kūrinys „Pirmoji metalo konstrukcija?“

4. Kaip suprantate žodžius „polistilistika“, „politonalumas“?

5. Kokiems instrumentams kompozitorius XX amžiuje skyrė ypatingą dėmesį?

6. Aptarkite muzikos fragmentų sudėtingiausius muzikos elementus; kaip ir kokiuose kūriniuose pasireiškia naujovės harmonijoje tembre, melodijoje, ritme.

7. Palyginkite romantinės ir XX a. muzikos kalbą.

 

 

__________________________________________________________