9. Maištingasis operos reformatorius Richardas Vagneris

(Richard Wagner) (1813–1883)

Richardas Vagneris

      R. Vagneris – vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės vokiečių kompozitorių, paskutinis muzikas romantikas, pasižymėjęs drąsiu novatoriškumu ir didžiuliais užmojais. Jis − ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, kartu su H. Berliozu padėjęs pamatus dirigavimo menui. Jis − poetas ir dramaturgas, visų 13 savo operų libretų autorius.

Svarbiausi gyvenimo faktai

     Richardas Vagneris gimė 1813 m. gegužės 22 d. Leipcige policijos valdininko

šeimoje. Tėvui anksti mirus, motina ištekėjo už aktoriaus, ir šeima persikėlė gyventi į Drezdeną. Berniuką supo teatrinė aplinka, jis mėgo literatūrą, žavėjosi Homero, V. Šekspyro veikalais.

    Didelę įtaką muzikiniam Vagnerio brendimui darė Leipcigo „Gevandhauzo“ koncertai. Išgirdęs Vėberio „Stebuklingąjį šaulį“, Bethoveno simfonijas, jaunuolis nutarė tapti kompozitoriumi. Trumpai pasimokęs Leipcigo universitete (muzikos studentas) ir privačiai, jis pradėjo savarankišką kūrybos kelią.

     Nuo 1833 m. prasideda klajonių metai, rašomos pirmosios operos. Pagaliau jis atsiduria Paryžiuje – tuometiniame Europos meno centre. Čia tikėjosi išgarsėti, tačiau svajonė neišsipildė.

    Paryžiuje praleidęs beveik ketverius vargingus metus, 1842 m. kompozitorius grįžo į tėvynę. Drezdene buvo pastatytos operos „Rienci“ ir „Skrajojantis olandas“. Tapęs populiarus buvo paskirtas Drezdeno operos direktoriumi. Parašo „Tanhoizerį“ ir „Lohengriną“.

   Drezdene Vagneris išvystė aktyvią muzikinę visuomeninę veiklą, ėmėsi kritiko publicisto plunksnos.

R. Vagnerio portretas, 1882 m. Dailininkas P. A. Renoir.

Leipcigo „Gewandhaus“ koncertų salė

R. Vagneris 1868 m.

Karalius Liudvikas II

     1849 m. Drezdene įsiliepsnojus revoliucijai, kompozitorius su ginklu rankoje

stojo į sukilėlių pusę. Sukilimui pralaimėjus, jis buvo priverstas bėgti į Ciurichą. Prasidėjo „šveicariškoji tremtis“, trukusi 10 metų. Parašė daug straipsnių. Naujas idėjas kūrėjas realizavo keturių muzikinių dramų cikle (tetralogijoje) „Nybelungo žiedas“, imasi „Tristano ir Izoldos“.

      1861 m. Vagneris gavo leidimą grįžti į Vokietiją. 1864 m. jį pakvietė didelis jo muzikos gerbėjas Bavarijos karalius Liudvikas II (žr. skait.). Materialinių rūpesčių nebevaržomas, Vagneris atsidėjo vien kūrybai: parašė komišką operą „Niurnbergo meisterzingeriai“, baigė tetralogiją. Tai iškiliausias kompozitoriaus darbas. Visų keturių dramų veiksmas vyksta miglų gaubiamoje vokiečių mitų praeityje, jas sieja bendri veikėjai ir muzikiniai motyvai.

 Liudvikas II padėjo įgyvendinti kompozitoriaus puoselėjamą svajonę apie nuosavą, vien jo muzikinėms dramoms skirtą teatrą. Paskutinis kompozitoriaus kūrinys buvo drama – misterija „Parsifalis“.

   Vagneris mirė 1883 m. vasario 13 dieną Venecijoje, kur buvo nuvykęs gydytis.

R. Vagnerio namas Liucernoje

Scena iš operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ (Bairoito festivalio metu, 1984 m.)

      Richardas Vagneris ir muzikinė drama

    Operos. Visos kompozitoriaus operos parašytos pagal legendas. Kaip ir Verdi, jam rūpėjo stiprūs charakteriai, dvasinė drama. Pagrindinė jo operų tema – tragiška kova už laimę. Mėgstami simboliai, idėjos: garbė, neapykanta, kerštas, viltis, atgaila, o herojus gelbsti tik meilė ir pasiaukojimas.

      Operų dramaturgija grindžiama ištisiniu vystymu. Jis praturtino operą naujomis formomis : monologu, dialogu, stambiais simfoniniais numeriais.

       Operose kompozitorius naudojo išplėtotą leitmotyvų sistemą. Beveik kiekvienoje brandžioje jo operoje jų yra nuo dvidešimt penkių iki trisdešimties. Kompozitorius naudojo ir temas simbolius. Visa tai simfonizavo operą.                                                    

         Daug naujovių R. Vagneris įvedė ir harmonijos srityje. Jo harmoninė kalba pasižymi gausiomis alteracijomis, chromatizmais, sudėtingomis akordų sekomis.

      „Skrajojantis olandas“. Šioje operoje galutinai susiformuoja Vagnerio stilius, joje pirmą kartą jis panaudojo leitmotyvus. Operos libretas pagrįstas XVI a. legenda apie laivą vaiduoklį bei jo kapitoną, kuriam lemta amžinai blaškytis po jūras. Jį išgelbėja Zentos meilė.        

        Operai įkvėpė kelionė bėgant nuo kreditorių, grasinusių kalėjimu, audringa jūra iš Rygos į Angliją. Vietoj 8 dienų kelionė truko beveik mėnesį. Galingos bangos mėtė laivą, o jaunoji Vagnerio žmona prašė vyro ją pririšti prie savęs, kad galėtų nuskęsti drauge. Prietaringa įgula dėl visų nesėkmių kaltino nelegalius keleivius.

      Muzika operos įžangoje išraiškingai vaizduoja audringą jūros šėlsmą.

     Iš libreto: Status uolėtas krantas. Dangus apniukęs, šėlsta audra. Dalando laivas ką tik išmetė inkarą prie kranto. Jūrininkai triukšmingai nuleidžia bures, lynus.

Zentos baladė (iš 2-ojo veiksmo):  

                                      Ei o ei! Ei o ei!

                                      Ar teko jums sutikti jūroj laivą

                                      Su purpurinėm burėm ir juodais stiebais?

                                     Aukštajam deny išblyškęs vyras,

                                     Šio laivo ponas, budi be perstogės.

                                     Ei! Kaip šėlsta vėjas! Ei o ei!                     

Laivas – fantomas

Vagneris rašė: Neapsakomas džiaugsmas užplūdo mane, kai nuo granito sienos ataidėjo įgulos, nuleidžiančios inkarą ir bures, šūksniai. Tų šūksnių ritmas netrukus virto jūreivių choro tema:

                                                   Šturmane, gana budėti!

                                                   Šturmane, eikš pas mus!

                                                   Ho! He! Je! Ha!

                                                   Bures nuleisti! Inkarą tvirtinti!

                                                   Šturmane, čionai!

                           Nebijome nei vėjo, nei piktų uolų

                           Šiandien norime pasilinksminti čionai!

                           Krante kiekvienas turi mergužėlę

                           Puikaus tabako ir degtinės.

R. Vagneris. Opera „Skrajojantis Olandas“. 3 veiksmas: Jūreivių choras

      „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“ dar labiau atsiskleidė Vagnerio operos reformos bruožus. Jose vis daugiau ariozinio-rečitatyvinio dainavimo, ištisinio vystymo scenų, išaugo orkestro vaidmuo, gausu leitmotyvų. „Tanhoizerio“ pagrindinis herojus yra istorinė asmenybė, tai riteris minezingeris, gyvenęs Vokietijoje XIII a.        

      „Lohengrino“ libreto pagrindas − įvairios legendos apie Gralio riterius, nenuilstamus kovotojus už teisybę. „Lohengrinas“ yra pati tyriausia, poetiškiausia, šviesiausia kompozitoriaus opera.

       Didžiulio populiarumo sulaukė simfoninis paveikslas „Valkirijų skrydis“ iš operos „Valkirija“:

R. Vagneris. Opera „Valkirija“: simfoninis paveikslas „Valkirija“

       „Operoje ir dramoje“ (1851 m.) Vagneris išdėstė reformos teoriją. Jis teigė,

kad menas neturi būti tik pramoga, o turi doroviškai auklėti, net išganyti. Nusakė santykius tarp poeto dramaturgo ir kompozitoriaus, tarp žodžio ir muzikos, vokalo ir orkestro.

       Kompozitorius tvirtino, kad muzika turi išryškinti dramą, tikėjo visiška muzikos ir dramos vienove.

      Kritikavo paviršutinišką istorinių siužetų traktavimą, buvo įsitikinęs, kad tik legendos ir mitai yra „amžinos“ vertybės.

      R. Vagneris kalbėjo apie „begalinę melodiją“ – priemonę, leidžiančią dainavime sustiprinti deklamacijos reikšmę bei užmaskuoti atskirų operos numerių ribas.

       Ypatingą vaidmenį jis skyrė orkestrui, jį lygino su antikiniu choru. Orkestras turįs perteikti tai, ko negalima išsakyti žodžiais: herojų jausmus, jų vidinę būseną. Todėl orkestro partija prisodrinama tai perteikiančių leitmotyvų.

       „Operoje ir dramoje“ išdėstyta teorija tarp muzikantų sukėlė aštrią diskusiją.

Scena iš operos „Lohengrinas“

(Kauno valstybiniame teatre, 1937 m.)

   Klausimai                                                                              

1. Paaiškinkite, koks esminis Vagnerio ir Verdi operų skirtumas?

2. Kokie svarbiausi Vagnerio operos reformos bruožai?

3. Pagal kokius siužetus kompozitorius rašė operas?

4. Ką reiškia „leitmotyvų sistema“?

5. Kas kompozitoriui rašė libretus?

 __________________________________________________________

Bairoito žiūrovų salė

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana

Skaitiniai

      Vagneris ir Bairoitas

      Nenuspėjamai susiklosto kompozitorių likimai. Štai R. Vagneris. Vėlokai pradėjęs mokytis skambinti pianinu – taip ir neišmokęs* − išgyvenęs daugelio savo operų premjerų nesėkmes, pagaliau susipažįsta su Bavarijos karaliumi Ludviku II. Šis susižavi kompozitoriaus muzika ir ima tenkinti visas jo užgaidas, netgi turėti savo nuosavą operos teatrą, ir negaili tam pinigų.

      1876 m. paties R. Vagnerio pasirinktame Vokietijos Bairoito miestelyje (čia Vagneris apsigyveno su šeima), buvo atidarytas teatras, pastatytas pagal paties kompozitoriaus projektą. Statybą finansavo ne tik minėtas didikas, bet ir kompozitoriaus gerbėjai iš viso pasaulio. Šiame teatre buvo atliktas visas keturių operų ciklas „Nybelungo žiedas“: „Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfrydas“ ir „Dievų žūtis“.

      Ir šiandien Bairoite liepos–rugpjūčio mėnesiais vyksta festivaliai, kuriuose skamba tik Vagnerio ar Bethoveno kūriniai. Taip nurodė pats kompozitorius. Mat būtent Bethoveno Devintosios simfonijos finalas sukėlė mintį, kad opera yra visų menų sintezė, apimanti dramą, muziką, veiksmą, scenovaizdį. Kompozitorius netgi sakė: tikiu Dievą ir Bethovenu...

      Bairoitas yra tikras R. Vagnerio miestas: čia jis gyveno paskutiniaisiais gyvenimo metais, čia, Liudviko II rūpesčiu parvežtas iš Venecijos ir palaidotas. Čia gatvės pavadintos jo žmonos ar vaikų vardais, operų, jų veikėjų pavadinimais... Spektakliai trunka ilgai, tarp veiksmų − ilgos pertraukos, per kurias lankytojai užkandžiauja, vaikšto po parką, perka suvenyrus su kompozitoriaus operų vaizdais. Miestelyje yra paminklas kompozitoriui, o parke, kurio dalis ir šiandien yra privati Vagnerių nuosavybė – jo kapas. Ant jo nėra jokio paminklo, jokio užrašo...

      Netradicinė teatro salė – „Festspielhaus“. Joje telpa 1800 žiūrovų, ir viskas suprojektuota taip, kad neblaškytų klausytojų dėmesio: žiūrovų salės eilės beveik tiesios, tad jie negali žiūrėti vienas į kitą kaip tradicinėse pasagos formos salėse, dirigentas ir orkestras – paslėpti. Salė garsėja tobula akustika.

      Po R. Vagnerio mirties festivalius organizavo jo žmona Kozima (F. Listo dukra) ir sūnus, vėliau − kompozitoriaus vaikaičiai.

      Į šiuos festivalius suvažiuoja išprususi publika iš visų kraštų. Solistams dainuoti šiame teatre – prestižo reikalas. Čia savo pasaulinę karjerą pradėjo ir viena garsiausių Lietuvos dainininkių − Violeta Urmanavičiūtė-Urmana.

      Iš autobiografijos: Eidamas devintuosius metus, pradėjau lankyti Drezdeno „Kreuzschule“. Norėjau mokytis muzikos, bet ji nebuvo dėstoma. Niekas man taip nepatiko kaip „Freischuetz“. Dažnai matydavau Weberį* , praeinantį pro mūsų namą po repeticijų. Aš į jį žiūrėdavau su didžiausia pagarbia baime. Pagaliau man buvo pasamdytas pianino mokytojas. Vos išmokęs pirmuosius pirštų pratimus, vogčiomis iš klausos praktikavau „Der Freischuetz“ uvertiūrą. Mokytojas išgirdęs pasakė, kad iš manęs nieko neišeis. Jis buvo teisus. Per visą savo gyvenimą neišmokau taisyklingai skambinti pianinu.

      Vagneris labai žavėjosi Vėberio kūryba. Kai po 18-os metų pastarojo palaikai buvo pervežti į Drezdeną, jis ne tik parašė muziką laidotuvėms, bet ir per laidotuves sakė kalbą. Jis vokiškosios operos pradininką vadino „vokiškiausių iš visų vokiečių kompozitorių“. 

Bairoito teatras

R. Vagnerio kapas

Netradicinė teatro salė – „Festspielhaus“ Boiroite