10. Vėlyvojo romantizmo simfonizmas

M. Liebermanno tapytas R. Štrauso portretas,

1918 m.

Hugo von Hofmannsthal

      Richardas Štrausas (Richard Strauss)

(1864–1949)

      Richardas Štrausas buvo ne tik populiarių operų ir simfoninių poemų autorius, bet, kaip ir Maleris, vienas žymiausių orkestro dirigentų Europoje. Dirigavo Miuncheno, Veimaro, Berlyno, Vienos operos teatruose bei garsiausiems pasaulio orkestrams.

      Svarbiausi gyvenimo faktai

     R. Štrausas gimė 1864 m. Miunchene, jo tėvas buvo valtornininkas operos teatre. Keletą semestrų Miuncheno universitete studijavo filosofiją, meno istoriją, estetiką. Tuo metu parašo pirmuosius kūrinius.

      1886 m. paskiriamas trečiuoju Miuncheno operos dirigentu. Nuo 1889 m. − Veimaro operos dirigento asistentas. Simfoninė poema „Don Žuanas“ išgarsina jį tarp jaunųjų Vokietijos kompozitorių.

     1894 m. po kelionės į Egiptą pagal savo libretą parašo pirmąją operą „Gunaram“. Veda dainininkę Pauliną de Ahna. 1895−1898 m. parašo simfonines poemas „Tilio Oilenšpygelio išdaigos“, „Don Kichotą“, „Zaratustra taip kalbėjo“. Gastroliuoja Europoje kaip dirigentas.

      1900 m. susipažįsta su poetu H. fon Hofmanštaliu, tapusiu septynių Štrauso operų libretistu. 1905 m. Drezdene įvyksta skandalinga žymiausios operos „Salomėja“ premjera. Publika ją laikė pernelyg modernia. Kituose teatruose pastatymai buvo sėkmingi – honoraro pakako namui Garmiš-Partenkirchene pasistatyti.

      1909 m. įvyksta „Elektros“, po poros metų − „Rožės kavalieriaus“ premjeros Drezdene.

      1917 m. kartu su bendraminčiais ima vystyti Zalcburgo festivalio (Salzburger Festspiele) idėją − taip organizatoriai siekė įamžinti Mocarto gimtinę. 1919 m. kartu su F. Šalku vadovauja Vienos operai. Po penkerių metų F. Šalkas užleidžia Vienos operos direktoriaus vietą Maleriui. Kompozitorius gyvena kaip laisvas menininkas pakaitomis Vienoje arba Garmiš-Partenkirchene.

      1929 m. po nuolatinio savo libretisto mirties sunkiai randa kitą poetą.

     1933 m. į valdžią atėjus naciams, dėl bendradarbiavimo su žydu S. Cveigu tenka atsistatydinti iš Reicho muzikos rūmų prezidento pareigų. Tačiau A. Toskaniniui dėl politinių motyvų atsisakius diriguoti Bairoite, Štrausas sutiko...

      Kaip dirigentas gastroliuoja įvairiuose operos teatruose.

      1945 m. po karo įsikuria Šveicarijoje. 1949 m. miršta Garmiš-Partenkirchene.

Richardas Štrausas

Zalsburgo festivalio organizatoriai. Centre –

 R. Štrausas

Orestas, Elektra ir Hermes prie Agamemnono kapo

         Svarbiausi kompozitoriaus kūriniai

Artimiausias R. Štrausui buvo simfoninės poemos žanras. Čia jis tęsė Berliozo ir Listo tradicijas. Poemas kūrė pagal filosofines („Zaratustra taip kalbėjo“, 1896 m., „Don Kichotas“,1897 m.) ir iliustracines („Don Žuanas“, 1889 m.) programas. Viena populiariausių antrojo tipo poemų yra „Tilio Oilenšpygelio išdaigos“ (1895 m.) Rondo formos kompozicijoje autorius realistiškai perteikia herojaus nuotykių detales, kurios yra išspausdintos partitūroje. „Don Kichote“ variacijų forma kompozitorius pasakoja M. de Servanteso romano veikėjų nuotykius.

         Vėliau R. Štrausas kuria beveik vien operas. Jos ne tokios maištingos, nuosaikesnės nei poemos. R. Štrausas buvo didelis Vagnerio muzikos gerbėjas ir pasekėjas. Pirmiausia išgarsėjo jo „Salomėja“, o nuo „Elektros“ (pagal graiko Sofoklio tragediją) prasidėjo bendradarbiavimas su H. fon Hofmanštaliu. Tai aštrių disonansų muzika. Šedevru laikomas dar vienas bendraautorių darbas – „Rožės kavalierius“. Operos veiksmas vyksta XVIII a. Vienoje, joje vėl vyrauja balsas, melodingos arijos, ansambliai.

R. Štrauso muzika buvo itin svarbi atsirandant naujoms srovėms muzikoje.

Elektra ant Agamemnono kapo

Zalsburgo „Festspielhaus“

      Salzburger Festspiele. Zalcburgas, įsikūręs Alpių kalnų papėdėje, yra ketvirtasis Austrijos miestas. Kiekvieną vasarą liepos–rugpjūčio mėnesiais jis virsta visos Europos muzikos centru. Festivalio programą sudaro ne tik koncertai, bet ir operų spektakliai.. Nuo 1877 m. jie vyko nereguliariai, o 1920 m. juos organizuoti imasi R. Štrausas su savo komanda -− H. fon Hofmanštaliu, režisieriumi M. Rainhardtu, scenografu A. Roleris, Vienos operos direktoriumi F. Šalku.

Iš pradžių festivalio programą sudarė kameriniai ir simfoniniai koncertai, vėliau imama statyti austrų-vokiečių kompozitorių operas. Ilgainiui autorių ratas plečiasi, įvyksta pasaulinės premjeros, dalyvauja žymūs XX a. dirigentai A. Toskanini, B.Valteris, H. Karajanas ir kt. Šiandien spektakliai ir koncertai vyksta keturiose salėse, viena jų – Didžioji (Grosses Festspielhaus). Ją 1960 m. atidarė H. Karajano diriguojamas R. Štrauso „Rožių kavalierius“.

Zalcburgo festivalyje dažnas svečias buvo Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas S. Sondeckio.

Diriguoja S. Sondeckis

Gustavas Maleris

Gustavas Maleris (Gustav Mahler)

(1860–1911)

      Svarbiausi gyvenimo faktai

      G. Maleris, antras iš 14 vaikų, gimė 1860 m. Čekijos miestelyje. Anksti pažino vargą ir skausmą. Esu triskart benamis: kaip bohemietis – Austrijoje, kaip austras – Vokietijoje ir kaip žydas – visame pasaulyje. Visur – tik įsibrovėlis, niekad nelaukiamas

      Nuo 1875 m. studijavo Vienos konservatorijoje, pradeda kurti „Stebuklingą berniuko ragą“. Nesėkmė lydi daugelį jo kūrinių, tarp jų − ir kantatą „Rauda“, kurią atmetė Bethoveno premijos komisija.

      Sėkmingai kilo karjeros laiptais dirbdamas alinantį dirigento darbą. Buvo paskirtas Vienos operos teatro vyriausiuoju dirigentu. Tai buvo prestižiškiausias postas Austrijos imperijoje. Juo dirbo 10 metų. (žr. 6 t.). Šiame poste išgarsėjo ne tik įspūdingais Mocarto „Don Žuano“ ir Vagnerio „Tristano ir Izoldos“ pastatymais, bet ir griežtumu publikos atžvilgiu. O orkestrą ęsą jis tiesiog hipnotizuodavęs... Dirigavo Prahoje, Leipcige, Budapešte. 1909−1911 m. vadovavo Niujorko filharmonijos orkestrui.

      Visus metus diriguodamas, o vasarą kurdamas, išseko ir mirė būdamas vos 50-ies metų.                               

Vienos operos teatras

      Svarbiausi kompozitoriaus kūriniai

     G. Malerio muzika išpopuliarėjo tik praėjus 40 metų po jo mirties. Dėl to kaltas buvo ir pats kompozitorius. Jis buvo labai griežtas orkestrui ir dirigentams. Be to, jo kūrinai ilgi. Prie savo kūrinių nuolat grįždavo, juos vis taisydavo, tobulindavo partitūrų detales, nes dirigento veikla leido jam savo idėjas patikrinti praktiškai.

    Didžiausią dėmesį kompozitorius skyrė simfoninei muzikai. Parašė 9 simfonijas, visos jos programinės. Maleris sakydavo, kad „simfonija – tai pasaulis“. Simfonijos didžiausios ne tik trukmės prasme, bet ir instrumentų skaičiumi. Ištisas pasaulis yra didžiulė Aštuntoji simfonija. Ji parašyta solistams, dvigubam chorui ir orkestrui. Todėl ji praminta „Tūkstančio atlikėjų simfonija“. O apie Malerio instrumentuotę R. Štrausas sakė, kad ji tiesiog pavyzdinė.

      Pirmosios simfonijos D-dur I dalis Langsam. Schleppend. Wie ein Naturlaut – Im Anfang sehr gemächlich (Lėtai. Velkant. Kaip gamtos garsas – pradžioje labai ramiai, patogiai) parašyta laisva sonatos forma. Jos ekspozicijoje – tik viena tema. Tai daina, ją Maleris „pasiskolino“ iš savo paties kūrinio „Keliaujančio pameistrio dainos“.

G. Maleris. Simfonija Nr. 1 D-dur: I dalis

    Iš penkių ciklų dainų su orkestru ( „Keliaujančio pameistrio dainos“, „Dainos apie mirusius vaikus“, „Stebuklingasis berniuko ragas“) geriausiai žinoma vokalinė simfonija „Daina apie žemę“. Simfoninėje muzikoje panaudodamas vokalą, seka Bethoveno, Berliozo, Listo pavyzdžiu. „Daina apie žemę“ sukurta pagal šešių eilėraščių ciklą, išverstą iš kinų kalbos. Tekstas atspindi jausmus, atsisveikinant su gyvenimu.   

  Klausimai ir užduotys                                                   

1. Kokius žinote kompozitorius dirigentus?

2. Kokie pagrindiniai R. Štrauso muzikos žanrai?

3. Kokiame operos teatre dirbo G. Maleris?

4.Kokias ir kieno tradicijas tęsia G. Maleris, simfoninėje muzikoje panaudodamas vokalą? 

5. Užpildykite lentelę:

Romantizmo opera

Lentelę Word formatu atsisiųsti galite čia

 __________________________________________________________

Skaitiniai

         Kompozitoriai dirigentai

Romantizmo epochoje patys kompozitoriai dažnai buvo ir dirigentai. Prie dirigento pulto stovėjo H. Berliozas, K. M. Vėberis, G. Maleris ir R. Štrausas (žr.10 t.), P. Čaikovskis ir kt. Pasak dirigavimo technikos pagrindų kūrėjo H. Berliozo, neteisinga mintis, kad kiekvienas kompozitorius iš prigimties yra ir dirigentas. Štai Čaikovskis teigė, kad R. Šumanas visiškai nesugebėjo diriguoti. Nesėkmių prie dirigento pulto patyrė ir jis pats, ir N. Rimskis-Korsakovas, kuris, būdamas kuklus, nemokėjo pozuoti prieš publiką. Jis sakė, kad „dirigavimas – tamsus reikalas“. Tačiau tai puikiai sekėsi K. M. Vėberiui. Diriguodamas operas, jis buvo pirmasis, atlikdavęs ne tik dirigento, bet ir režisieriaus funkciją. Vagneris jį vadino „karaliumi prie pulto“. Beje, kurį laiką K. M. Vėberis dirigavo susuktu natų ritiniu... O H. Berliozas diriguodavęs taip emocingai ir taip išsikraudavęs, kad kartą po savo operos uvertiūros bejėgis kritęs ant timpanų ir pratrūkęs raudoti...

Vėliau menininkai ima vis labiau specializuotis ir užsiimti kuria nors viena veikla. 

Vienas žymiausių XIX a. pab.–XX a. pr. dirigentų yra Arturo Toskanini. Išgarsėjo atsitiktinai. Italų trupei (jos orkestre grojo Toskaninis) gastroliuojant Brazilijoje ir dirigentui atsisakius diriguoti, prie pulto stojo vos 19 metų sulaukęs Arturas, kuris mintinai padirigavo Verdi „Aidą“ (žr. 8 t.). Sulaukęs 31-erių tapo Milano „La Scala“ (žr. 6 t. skait.) dirigentu. Siekdamas lavinti italų publikos skonį, kiekvieną sezoną pastatydavo po Vagnerio ir Mocarto kūrinį. Garsėjo kaip labai solistams ir muzikantams griežtas dirigentas. Karjeros pradžioje dirigavęs operas, vėliau imasi vien instrumentinės muzikos. Jis buvo pirmasis italas, pakviestas į Bairoito (žr. 9 t.) festivalį. Mėgo ten diriguoti, nes šiame teatre orkestras yra paslėptas ir publikai nematomas: mat nors ir būdamas ūmaus, sunkiai sugyvenamo būdo, išliko kuklus. Jis atsisakė kelių universitetų siūlymų tapti jų garbės daktaru. Anonimiškai rėmė našlaičių vaikų namus. Didžiausia savo gyvenimo laime laikė tris susitikimus su Verdi − kompozitorius jam buvo didžiausias idealas. Jis buvo genijus. Gimė kaimietis ir mirė kaimietis. Taip kaip ir aš, – sakė dirigentų legenda. Jam niekas neprilygo dirigavimo meistriškumu ir hipnotiška galia valdyti pačius įnoringiausius orkestrus. Mirė sulaukęs 90 metų, buvo pašarvotas Milano „La Scala“ teatro fojė skambant Verdi „Requiem“.