2. F. Schuberto gyvenimas, kamerinė kūryba (dainos, fortep. kūriniai, kvintetas)

Francas Šubertas

FRANCAS ŠUBERTAS

(FRANZ SCHUBERT, 1797–1828)

Romantizmo židinys ir centras buvo Prancūzija. Tačiau romantizmas muzikoje anksčiausiai susiformavo ne Prancūzijoje, o Austrijoje ir Vokietijoje. Šiuose kraštuose vyko itin intensyvus muzikinis gyvenimas. Ir XIX amžiaus pradžioje, dar klestint klasicizmui ir gyvenant Bethovenui, pasirodė pirmieji jau naujajam romantizmo stiliui atstovaujantys kūriniai – Šuberto dainos, pasakinės romantinės Vėberio, Hofmano operos.        

J. M. Foglis atlieka Šuberto dainas (Šubertas prie fortepijono)

    Francas Šubertas yra laikomas romantinės muzikos pradininku. Per savo trumpą gyvenimą (mirė 31 metų) kompozitorius nepaprastai daug dirbo ir paliko apie 1500 kūrinių. F. Šuberto kūryba labai lyriška ir melodinga, joje naudojama daug buitinės šokių, ypač austriškos muzikos elementų. 

F. Šubertas gimė Vienos priemiestyje mokytojo šeimoje. Anksti pradėjo muzikuoti, grojo fortepijonu ir smuiku, mokėsi Vienos karališkoje giedojimo mokykloje. Vėliau baigė mokytojų seminariją ir tikėjosi dirbti mokytoju, tačiau šis darbas kompozitoriui nebuvo įdomus, nes visos jo mintys buvo susijusios su kūryba. Prieš tėvo valią palikęs mokyklą Šubertas išvyko į Vieną pas draugus, vertėsi privačiomis pamokomis ir daug kūrė.

Kad ir kaip sunkiai gyvendamas, kartais net badaudamas, Šubertas vieną po kitos rašė naujas dainas (apie 600), instrumentines miniatiūras (lendleriai, valsai, maršai), kvartetus (20), uvertiūras (10), simfonijas (9), operas. Tačiau nei natų leidyklos, nei koncertinės organizacijos nerodė jokio susidomėjimo jo kūryba, nei viena simfonija nebuvo atlikta jam gyvam esant. (Tik po ankstyvos Šuberto mirties buvo susidomėta jo asmenybe, išleistas romansų rinkinys „Gulbės giesmė“ ir kitos dainos, o 1834 m. Listas parašė pirmąsias Šuberto dainų transkripcijas.)

F. Šubertas. „Forelių“ kvintetas: tema su variacijomis (smuikui, altui, violončelei, kontrabosui ir fortepijonui)

Vienoje apie Šubertą susibūrė romantinio meno idėjoms atsidavęs jaunimo būrelis – poetai, muzikai, aktoriai, dainininkai, filosofai. Šubertas rengė „Šubertiadas“ – muzikinius vakarėlius savo draugams, kuriuose improvizuodavo prie fortepijono. (Taip gimė jo 6 muzikiniai momentai bei 8 ekspromtai fortepijonui – pirmosios tokio žanro miniatiūros.) Ypač graži draugystė jį siejo su dainininku Johanu Michaeliu Fogliu, kuris atlikdavo jo dainas bei populiarino jas visoje Austrijoje.

F. Šubertas. Muzikinis momentas f-nui f-moll, op. 94, nr. 3           

F. Šubertas. Ekspromtas f-nui Es-dur, op. 90, nr. 2

J. M. Foglis atlieka Šuberto dainas (Šubertas prie fortepijono)

Dainose (Lied) Šubertas atskleidė romantinio herojaus vidinį pasaulį – vienišo, nelaimingo, kenčiančio ar svajojančio žmogaus, kuris užuovėjos ieško gamtos prieglobstyje. Jo palydovais tampa gamtos motyvai – upelis, gėlės, paukščiai. Tarp populiariausių dainų –„Margarita prie ratelio“, „Girių karalius“, „Klajūnas“, „Forelė“, „Roželė“, „Serenada“.

F. Šubertas. Daina„Margarita prie ratelio“

F. Šubertas. Daina „Forelė“

Šubertas pirmasis dainas pradeda jungti į ciklus. Jo vokalinis ciklas „Gražioji malūnininkė“ pasakoja apie jauną malūnininką, kuris kartu su savo palydovu upeliu leidžiasi į kelionę ieškoti laimės.

Gyvenimo negandų prislėgtas Šubertas ėmė rašyti ir niūresnę muziką. Savo vokalinį ciklą „Žiemos kelias“ (V. Miulerio ž.) pats kompozitorius vadino „siaubo dainomis“. Tai pasakojimas apie neturtingą jaunuolį, kuris, atstumtas savo mylimosios, iškeliauja į platų pasaulį, lydimas pūgos, vėjo ir varno.

 Vėlyvajam laikotarpiui taip pat priklauso jo paskutinioji IX-oji simfonija C-dur („Didžioji“), dainos pagal Heinės tekstus, kvartetas d-moll („Mirtis ir mergelė“), kamerinės muzikos šedevras – styginių kvintetas C-dur, sonatos fortepijonui.

Ligos palaužtas pačiame kūrybinių jėgų žydėjime Šubertas mirė.

Savo paties valia jis buvo palaidotas šalia Bethoveno. Antkapyje iškalti poeto Grilpercerio (Grillperzer) kompozitoriaus likimą įprasminantys žodžiai: Muzika čia palaidojo didelį lobį ir dar šviesesnes viltis.  

        Daina–baladė „Girių karalius“ (Der Erlkönig, 1815)

F. Šubertas. Daina-baladė „Girių karalius“

Pagal Gėtės baladę Šubertas sukūrė naujo žanro vokalinės muzikos kūrinį – vokalinę baladę. Tai vienas ryškiausių ankstyvojo romantizmo lyrikos pavyzdžių.

Jos siužetas pusiau fantastinis: nakčia per tamsų mišką joja tėvas, ant rankų laikydamas mirštantį sūnų. Jis kliedi, girdi girių valdovą, kuris vilioja, kviečia pas save...

Gėtės eilėraščio didžiąją dalį sudaro pagrindinių veikėjų – tėvo, sūnaus, girių karaliaus – tarpusavio pokalbiai. Dainos atlikėjas turi įsikūnyti ir perteikti visus tuos charakteringus personažus. Kiekvieno jų vokalinė partija yra skirtinga, pasižymi tik jam vienam būdingomis intonacijomis.

Kliedinčio vaiko regėjimai, jo išgąstingi šauksmai perteikti aštria disonansine harmonija, veržlia sujaudinta melodija. Jo didėjančią baimę vaizduoja melodijos kilimas į vis aukštesnį registrą bei iki forte išaugusi dinamika.

„Girių karalius“

Tėvas bando išlikti ramus, jo partija parašyta žemiausiame registre, tačiau intonacijose jaučiamas artėjančios mirties siaubas.

Fantastinis girių karalius švelniai ir meiliai vilioja vaiką į savo karalystę, siūlydamas įvairius malonius žaidimus.

Tėvas skuba joti greičiau, bet sūnus jo glėbyje jau miręs...

Baladės forma laisva. Muzika kinta ar kaitaliojasi (grįžta temos, intonacijos) priklausomai nuo siužeto vingių. Slogią, nejaukią nuotaiką kuria ir visą dainą vienija fortepijono akompanimentas. Nesulaikomu srautu liejasi oktavomis atliekamos triolės, grėsmingai skamba g-moll gamos pasažai bose. Įtampa neatslūgsta iki pat kūrinio pabaigos.

Žirgui sustojus, įsivyrauja slegianti tyla. Gūdžiai joje nuskamba paskutinė rečitatyvinė dainininko frazė: „Ant rankų jau miręs jo sūnus.“ Pauzė ir keli tylūs fortepijono akordai užbaigia kūrinį.

   Klausimai                                                                        

__________________________________________________________

Skaitiniai

       F. Šuberto daina „Margarita prie ratelio“

   Daina parašyta pagal ištrauką iš J. W. Gėtės „Fausto“. Margarita prisimena miesto aikštėje sutiktą jaunuolį. Tai šėtonui savo sielą pažadėjęs ir mainais į jaunystę išmainęs senasis mokslininkas Faustas. Ji pamilo jį, bet ją kankina nežinia ir ilgesys. Ji verpia ir negali atsikratyti sunkių minčių. Muzikoje girdėti, kaip be perstojo sukasi ratelis, kaip auga Margaritos nerimas...

Dainos „Margarita prie ratelio“ fragmentas

 Dainos „Margarita prie ratelio“ akomponimento fragmentas

F. Šubertas. Daina„Margarita prie ratelio“

*******

Fausto tema buvo nepaprastai mėgiama romantikų.  Romantikai nuolat blaškėsi savo mintyse tarp meilės ir kančios, realybės ir idealo, gėrio ir blogio. Kaip neišsemiamas gėrio ir blogio temos šaltinis jiems buvo Getės “Faustas”. Šia tema muziką kūrė H. Berliozas, Š. Guno, F. Listas.

Trumpas Š. Guno operos “Faustas” siužetas

         Senas mokslininkas Faustas, nesugebėjęs atskleisti gyvenimo paslapčių, nutaria atsisveikinti su šiuo pasauliu ir pakelia prie lūpų nuodų taurę. Pasigirdusi daina jį sustabdo ir įžiebia norą susigrąžinti jaunystę, džiaugsmą, laimę. Faustas keikia Dievą, mokslą, į pagalbą šaukiasi piktąją dvasią.

          Pasirodęs Mefistofelis jam siūlo auksą, valdžią, šlovę, tačiau Faustas trokšta jaunystės, nepažintos meilės. Mefistofelis gali padaryti tokį stebuklą, jei Faustas pažadės šėtonui savo sielą. Jam sutikus ir sudarius sandėrį, Faustas išgeria stebuklingo gėrimo ir tampa jaunuoliu. 

          Triukšmingoje miesto aikštėje linksminasi studentai, miesto jaunimas, kariai. Išvykdamas į karą Margaritos brolis Valentinas palieka globoti seserį savo draugams Vagneriui ir Zibeliui.

         Mefistofelis šlovina visagalę aukso jėgą, demaskuoja žmonių godumą, besaikį valdžios ir pinigų troškimą. 

           Aikštėje prasideda šokiai, skamba valsas. Jo metu susitinka Faustas ir Margarita. Jis siūlosi palydėti Margaritą, bet ji nesutinka.

          Sode Zibelis skina gėles Margaritai. Pasirodo Faustas ir Mefistofelis. Palikęs Mefistofelio atneštą brangenybių dėžutę Margaritai, Faustas dingsta.

          Grįžusi Margarita sėdasi prie ratelio ir verpia. Ji vis prisimena susitikimą su nepažįstamu jaunuoliu. Pasipuošusi brangenybių dėžutėje rastais papuošalais, Margarita gėrisi savimi, džiaugiasi gyvenimu.

          Mefistofelio burtų padedamas, Faustas suvilioja Margaritą.

         Prie bažnyčios Margarita meldžiasi, atgailaudama dėl savo nuodėmės. Į maldą įsipina  Mefistofelis ir pragaro dvasios, pranašaujančios jai amžinas kančias. Margarita apalpsta.

         Grįžta iš žygio kariai, tarp kurių yra Valentinas. Veltui jis žvalgosi Margaritos. Jis išgirsta Mefistofelio dainuojamą serenadą apie suvedžiotą merginą ir kviečia Faustą į dvikovą. Valentinas mirtinai sužeidžiamas (Faustui padeda velnias) ir miršta, prakeikdamas savo seserį.

          Mefistofelis, norėdamas išblaškyti Faustą, Valpurgijų naktį veda jį į vykstančią raganų puotą. Tačiau Faustas negali užmiršti nekaltos mergaitės. Išgirdęs Margaritos balsą, jis kviečia Mefistofelį skubėti pas ją.

         Iš sielvarto išprotėjusi Margarita nužudė savo kūdikį ir kalėjime laukia bausmės. Faustas siūlo mylimajai bėgti. Pamačiusi šalia Fausto Mefistofelį, Margarita krenta be sąmonės. Ji miršta, maldaudama dangaus atleidimo.

       Angelai skelbia, kad Margaritos siela išgelbėta.