1. Romantizmo stiliaus charakteristika

Eženas Delakrua (Delacroix). Laisvė, vedanti liaudį į barikadas

      XIX a. įsivyrauja naujas meno stilius, vadinamas romantizmu. Jis išreiškė pasipriešinimą griežtam, tvarkingam ir harmoningam klasicizmo menui. 1789 m. prancūzų Didžioji revoliucija pakėlė Europos tautas kovai už nacionalinę nepriklausomybę bei valstybingumą, bet jos idealų („laisvė, lygybė, brolybė“) žlugimas sukėlė didžiulę nevilties ir pesimizmo bangą. Mėginimai atgaivinti senąsias monarchijas sklaidė laisvės ir demokratijos vizijas. Todėl XIX a. iškilusius įvairių meno sričių menininkus (Baironas, Hugo, Novalis, Mendelsonas, Šopenas, Šumanas, Listas, Grygas ir kiti), nepaisant jų skirtingų individualybių, vienijo viena – jausmingo ir maištingo žmogaus pasaulėjauta.    

Menininkai, anksčiau kūrę mecenatų arba bažnyčios užsakymu, įgijo iki tol nepažintą meninę laisvę, kuri išsiveržė stipriais individualiais jausmais ir vaizduote. Kūrybinė laisvė iškėlė žmogaus konfliktą su aplinka, todėl Žmogaus ir Likimo, Žmogaus ir Laiko, Žmogaus ir Gamtos, Žmogaus ir Kovotojo temos tapo vyraujančios (Delakrua paveikslai, Žorž Sand romanai, Berliozo simfonijos ir kt).

Viljamas Terneris (Turner)Vergų laivas

          Menas buvo iškeltas į neregėtas aukštumas. Viešos koncertų salės, muziejai tapo naujomis „šventovėmis“, prieinamomis ne tik aukštuomenei, bet ir viduriniajai visuomenės klasei, todėl menas privalėjo ne tik pakylėti virš realybės, bet būti žemiškas ir suprantamas.                

    Stiliaus individualumas.

„Naujas muzikos pasaulis“ buvo jaunojo Šopeno tikslas. Daugelis romantikų susikūrė savo muzikos pasaulį. Šiandien nesunkiai galime atpažinti Šopeną, Listą, Čaikovskį ar Bramsą, ar bent jau pasakyti, kad girdime romantizmo epochos muziką.

Išraiška ir temos

Romantikai iškėlė išsilaisvinusio žmogaus asmenybės vertę, atskleidė maištingą žmogaus jausmų pasaulį. Šalia svajingų, švelnių, lyrinių muzikinių paveikslų (Šuberto, Šumano dainos, pjesės), atsiranda nerimo, demonų ir baimės (Verdi, Pučini operos, Berliozo „Fantastinė simfonija“).

Daugeliui romantikų ypač artima gamtos tema (Šuberto „Girių karalius“, „Forelės“, Smetanos „Vltava“, Berliozo „Fantastinės simfonijos“ III d. ir pan.)

    Tautiškumas ir egzoti(ci)zmas

Tautiškumas buvo svarbus XIX a. politinis judėjimas, turėjęs įtakos ir muzikai bei paskatinęs formuotis tautinėms (nacionalinėms) muzikos mokykloms. Muzikinis tautiškumas pasireiškė, kai kompozitoriai ėmė rašyti muziką su tautiniu atspalviu, t. y. naudojo liaudies dainas, šokius, mitologiją, istoriją. Tai buvo tipiškas romantinės muzikos bruožas.

Kita ryški romantizmo kryptis muzikoje vadinama egzoticizmu. Menininkai romantikai, nusivylę esamu gyvenimu, svajojo apie geresnį. Jį matė tolimuose viduramžiuose ar egzotiškuose Rytų kraštuose. Tai paskatino juos kurti ir pagal kitų kraštų muzikos intonacijas, – taip prancūzas Bizė parašė ispanišką operą „Karmen“, italas Pučinis – japonų tematikos operą „Madam Baterflai“, rusas Rimskis-Korsakovas arabiško kolorito „Šecherezadą“... Muzikinis egzoticizmas buvo romantinių svajonių atgarsis.

    Programinė muzika

XIX a. parašoma labai daug programinės instrumentinės muzikos. Ja siekiant pritraukti daugiau publikos ir padėti jai lengviau orientuotis gan neįprastuose romantikų kūriniuose (prisiminkime, kad koncertai tapo vieši). Todėl neretai prieš kūrinio atlikimą pateikiama programa kaip pasakojimas, bet kartais apsiribojama tik kūrinio pavadinimu.

Programinis kūrinys galėjo išreikšti emociją („Liūdesys“, „Meilės svajos“), tam tikrą istoriją, pasakojimą („1812 metai“, „Romeo ir Džuljeta“, „Ėjimas į bausmės vietą“) arba iliustruoti gamtos garsus ar judesius („Drugeliai“, „Scena laukuose“). Programinėmis tampa ne tik nedidelės pjesės (miniatiūros), bet ir simfonija, simfoninė poema, koncertinė uvertiūra.

    Muzikos kalba

Romantikai mėgaujasi garso spalva. Niekada tembras nebuvo toks svarbus. Romantikų orkestras išsiplėtė iki 100 muzikantų. Lygiateisiais orkestro nariais tapo bosinis klarnetas, anglų ragas, piccolo fleita, taip pat lėkštės, trikampis bei arfos. Daugelio instrumentų konstrukcija buvo patobulinta, tai leido jiems groti lanksčiau ir tiksliau. Hektoras Berliozas 1844 m. parašo garsųjį savo veikalą apie orkestruotės meną „Traktatas apie modernią instrumentuotę ir orkestruotę“.

XIX a. instrumentų dievaitis – fortepijonas. Patobulinta jo konstrukcija leido išgauti daugiau garso bei dinaminių spalvų (dėl papildomo pedalo), dainingai (kantileniškai) atlikti melodines linijas.

Romantikų fortepijoninėje muzikoje karaliauja melodija, apipinta homofonine faktūra su mėgstamais polifoniniais pobalsiais.

Labai svarbi harmonija. Palyginti su klasikiniu akordu. romantikai leido sau laisvesnę akordo sandarą, todėl disonansas pamažu tampa svarbia išraiškos priemone. Neapsiribojama vien mažoro ar minoro garsaeiliu, naudojama chromatinė harmonija.

Romantikai mėgsta kontrastingą dinamiką nuo pppp iki ffff, daug crescendo ir diminuendo, tempų laisvę (rubato), kraštutinius registrus.

   Formos: miniatiūra ir monumentalumas

Romantizme pastebimi formų kontrastai – nuo kelių minučių trukmės miniatiūrų (Šuberto dainos, Šopeno pjesės) iki gigantiškų Berliozo ir Vagnerio opusų, besitęsiančių kelias valandas (simfonijos, operos). Pasinėrę į jausmų pasaulį, romantikai nesirūpino naujų muzikos formų, konstrukcijų išradimu, o laisvai naudojo anksčiau sukurtas klasikų formas. Todėl romantinės simfonijos, sonatos dalių skaičius įvairuoja nuo 2 iki 7 priklausomai nuo autoriaus sumanymo.

Pastebima ir kita tendencija: sonatinio-simfoninio ciklo dalys jungiasi tarpusavyje į vientisą vienos dalies formą. Taip ilgainiui atsirado simfoninės poemos žanras (Listas).

Kompozitoriai romantikai labai mėgsta pjeses, dainas sujungti į ciklus. Suvienija juos bendra idėja ir suteikia jiems bendrą programinį pavadinimą (Šumano „Karnavalas“, „Poeto meilė“, Mendelsono „Dainos be žodžių“, Grygo „Norvegų šokiai“, „Lyrinės pjesės“).   

    Interpretacija

Romantizmas daugiau ar mažiau palietė visas gyvenimo, kultūros, meno (net moralės, elgesio) puses. Palietė ir interpretaciją – atlikimo meną. Paganinio, Listo, Vėberio, Šopeno ir kitų žymių XIX a. atlikėjų virtuozų grojimas pasižymi padidintu jausmingumu, jautrumu, afektacija. Jie mėgsta rubato, daug dėmesio skiria garso atspalviams, dinaminiams niuansams.

  H. Berliozas. „Fantastinė simfonija“, IV dalis „Ėjimas į bausmės vietą“

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Apibūdinkite romantizme vyraujančią išraišką ir temas.

2. Kas yra tautiškumas ir egzoticizmas muzikoje?

3. Apibūdinkite romantizmo muzikos kalbos ypatumus.

4. Kas yra programinė muzika? Sugalvokite savo pavyzdžių.

5. Kokias muzikines formas mėgo romantikai?

6. Kas yra interpretacija?

__________________________________________________________