10. H. Berliozo simfoninė muzika

HEKTORAS BERLIOZAS

(HECTOR BERLIOZ, 1803–1869)

   H. Berliozas – prancūzų kompozitorius, dirigentas, muzikos kritikas. Vaikystėje mokėsi groti fleita ir gitara. Jo tėvas buvo gydytojas, tad 18-metis Berliozas taip pat buvo išsiųstas į Paryžių studijuoti medicinos. Tačiau laisvalaikiu domėjosi muzika, lankėsi operos teatre ir, susižavėjęs opera, nusprendė savo gyvenimą skirti muzikai.

   1826 m. prieš tėvų valią jis pradėjo studijuoti Paryžiaus konservatorijoje. Tėvas atsisakė finansuoti naujuosius sūnaus mokslus. Hektoras vertėsi iš privačių pamokų ar dainuodamas antraeilio teatriuko chore. Tačiau jis buvo kupinas entuziazmo ir noro kurti.1830 m. Liepos revoliuciją Berliozas sutiko gatvėje, dalyvaudamas mūšiuose. Revoliucijos įvykių įkvėptas patriotinę prancūzų dainą „Marseljetė“ pritaikė chorui ir orkestrui. Tais pačiais metais nuskambėjo ir garsioji „Fantastinė simfonija“.

Baigdamas konservatoriją, Berliozas gauna Paryžiaus konservatorijoje įsteigtą Romos premiją – Prix de Rome – stipendiją gabiems menininkams, kuri suteikia galimybę trejiems metams išvykti tobulintis į Italiją valstybės lėšomis. Italijoje patirti įspūdžiai vėliau atsispindės jo kūriniuose (opera „Benvenuto Čelini“, uvertiūra „Romos karnavalas“, simfonija „Haroldas Italijoje“). Tačiau nusivylęs italų konservatyviomis pažiūromis, Berliozas grįžo į Paryžių 1832 m., neišbuvęs skirto laiko.

Hektoras Berliozas

     1833 m. kompozitorius veda airių kilmės aktorę Harietą Smitson (ir vėl prieš tėvų valią), laimingas ir kupinas įkvėpimo daug kuria (simfonija „Romeo ir Džiuljeta“, ,,Requiem“).

   1838 m. didysis smuiko virtuozas N. Paganini, susižavėjęs naujuoju autoriumi, dovanoja jam 20 000 frankų čekį, kuris leido kompozitoriui atsisakyti smulkių darbų ir visą dėmesį skirti kūrybai.

Tačiau asmeniniame gyvenime prasideda nesėkmės: dėl ligos baigiasi žmonos aktorinė karjera, kūrinių atlikimas atneša vien išlaidų. Daugelis paties Berliozo atliekamų kūrinių Prancūzijoje nesulaukė sėkmės. Berliozas priverstas naktimis rašyti recenzijas, publicistinius ir kritinius straipsnius, kad gautų nors nedideles, bet pastovias pajamas.

   1842 m. Berliozas išvyksta į užsienį (Vokietija, Austrija, Čekija, Rusija, Anglija), kur rengia autorinius koncertus ir kaip naujos kartos dirigentas ir kompozitorius čia sulaukia pripažinimo.

   1848 m. jis grįžta į Paryžių. Nuostolingi koncertai, nesėkmės ir prarasta viltis būti įvertintam meno sostinėje. Miršta H. Smitson, netrukus ir antroji žmona – dainininkė M. Resio bei mylimas sūnus Lui. Vienišas ir nusivylęs, apimtas depresijos Berliozas miršta 1869 m. Palaidotas Monmartro kapinėse.

„FANTASTINĖ SIMFONIJA“

(„Epizodas iš artisto gyvenimo“, 1830)

„Fantastinė simfonija“ neretai vadinama prancūzų muzikos romantizmo manifestu. Būtent joje pažangūs Paryžiaus menininkai įžvelgė naujos muzikinės mokyklos pradžią. Novatoriška buvo ne tik simfonijos muzikinė kalba. Ypač neįprasta buvo tai, kad kūrinio partitūra turėjo savotišką „priedą“ – išsamią, filmo scenarijų primenančią literatūrinę programą, pavadintą „Epizodu iš artisto gyvenimo“. Ši programa − autobiografinė, ji atskleidžia temperamentingojo muziko ir airių aktorės H. Smitson meilės istoriją.

Joje susipina tikrovė ir fantastiniai vaizdai. Kompozitorius sukuria pasakojimą apie jauną muzikantą, kuris, apimtas sielvarto dėl beviltiškos meilės, mėgina nusinuodyti, tačiau tik nugrimzta į slėpiningų vizijų pasaulį... Išgyventus jausmus, emocijas ir prisiminimus Berliozas paverčia muzikiniais vaizdais ir fantazijomis.

„Jaunas, labai jautrus ir lakios vaizduotės muzikantas beviltiškai įsimyli, o nevilties akimirką nuodijasi. Tačiau nemiršta, o nugrimzta į sunkų miegą. Jo sąmonėje iškyla keisčiausios vizijos, gimsta keisti vaizdai, kurie tampa muzikinėmis melodijomis. Jo mylimoji taip pat tampa melodija ir persekioja jį nepalikdama nė minutei.

Jaunuolis prisimena laimingas meilės dienas ir pirmąjį susitikimą puotoje, kur jis pamatė savo mylimąją.

Vėliau vaizduotė perkelia į gamtą, dar vėliau jis sapnuoja košmarą – kad nužudė savo mylimąją ir maršo garsams aidint vedamas į bausmės vietą – kartuves.

Paskui jis sapnuoja raganų puotą – pabaisos susirinko į jo laidotuves. Pragaro orgijos įkarštyje paskutinį kartą skamba „besišaipanti“ mylimosios tema. Laidotuvių varpai, raganų šokis ir viduramžių choralo „Dies irae“ („Rūsčioji diena“) tema baigiasi simfonija.“

Iš laiško tėvui: „Vakarykštis mano koncertas turėjo neįtikimą pasisekimą. „Fantastinė simfonija“ sukėlė riksmus, trypimą; publika reikalavo pakartoti „Eiseną į bausmės vietą“. <...> Spontini, klausydamasis mano „Eisenos“, sušuko: „Buvo tik vienas žmogus, gebėjęs sukurti tokią dalį – Bethovenas.“ Listas, tas garsusis pianistas, jėga nusitempė mane pas save pietauti ir apibėrė mane savo karšto entuziazmo pliūpsniais.“

Simfonijos dalys:

I d. Svajos ir aistros (įžanga ir Allegro su „mylimosios“ tema)

II d. Puota (valsas)

III d. „Scena laukuose“

IV d. „Ėjimas į bausmės vietą“

V d. „Raganų orgijos“

Simfonijos novatoriški bruožai:

• Siužetinis programiškumas (simfonija turi literatūrinį siužetą);
• Monotematizmas (mylimosios tema, kuri vienija visą ciklą);

• Orkestruotės naujovės – anglų ragas, arfos, mažasis ir bosinis klarnetai, fagotas;

• 5 dalių ciklas, kiekviena dalis turi pavadinimą.

Harriet Constance Smithson (1800–1854)

Svarbiausios muzikinės temos:

I d. „Svajos ir aistros“ („mylimosios“ tema, kuri simfonijoje kartojama visose dalyse ir tampa kūrinio leitmotyvu):

H. Berliozas. „Fantastinė simfonija“, I d. „Svajos ir aistros“

II d. „Puota“ (valso tema):

II d. „Puota“ („mylimosios“ tema):

H. berliozas. „Fantastinė simfonija“, II d. „Puota“

IV d. „Ėjimas į bausmės vietą“:      

      II-oji, maršo tema:   

H. Berliozas. „Fantastinė simfonija“, IV d. „Ėjimas į bausmės vietą“

V d. „Raganų orgijos“ (Dies irae tema):            

H. Berliozas. „Fantastinė simfonija“, V d. „Raganų orgijos“

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Palyginkite klasikinę simfoniją (pvz., Mocarto Simfoniją nr. 40 g-moll ir „Fantastinę“). Parašykite tris svarbiausius skirtumus:

2. Kokie instrumentai atlieka „mylimosios“ temą I-oje, II-oje ir V-oje dalyse?

I-oje_________________________

II-oje________________________ 

V-oje_________________________

3. Apibūdinkite simfonijos II dalies charakterį. Kokiomis išraiškos priemonėmis kuriamas puotos muzikinis vaizdas? Kodėl? (Apibūdinkite muzikos judėjimą, melodiką, instrumentuotę.)

______________________________________________________________________________

4. Kuri “Fantastinės” simfonijos dalis labiausiai įsiminė ir kodėl?

______________________________________________________________________________

5. Suraskite tekste keturis H.Berliozo simfoninius kūrinius ir užrašyk jų žanrus bei pavadinimus:

·        ____________________________________________________

·        ____________________________________________________

·        ____________________________________________________

·        ____________________________________________________

Užduotį Word formate galite atsisiųsti čia

_______________________________________________________

Skaitiniai

Berliozas daugelį metų gyveno iš muzikos kritikos ir publicistikos. Garsiausi jo darbai:

„Vakarai su orkestru“ – satyra apie XIX a. Prancūzijos provincijos muzikinį gyvenimą. „Berliozo memuarai“ – romantizmo epochos paveikslas.

H. Berliozo karikatūra