9. Bacho gyvenimas ir kūryba

J. S. Bachas

Johanas Sebastianas Bachas (Johann Sebastian Bach, 1685–1750) dažnai muzikos istorikų pristatomas kaip Hendelio priešingybė. Ir iš tiesų Bachas nekūrė muzikos teatrui, propagavo daugiausia vokiečių muzikos tradicijas ir savo laiku buvo daugiau žinomas kaip virtuoziškai grojantis bažnyčios vargonininkas, o ne kaip muzikos kūrėjas. Tačiau abu vokiečių kompozitoriai puikiai įvaldė polifonijos techniką ir sukūrė puikių kūrinių.

Biografija. Vokietijoje (daugiausia Tiuringijoje) XVII a. gyveno plati Bachų giminė, kurioje buvo daug muzikantų. Eizenacho muzikantas Johanas Ambraziejus, kaip ir kiti Bachai, mokė savo vaikus muzikos. Vienas iš jo sūnų – Johanas Sebastianas Bachas – tapo žymiu vargonininku ir kompozitoriumi.

Bacho gimtasis namas Eizenache

Veimaro pilies bažnyčia (taip ji atrodė 1660–1774 m.) 

Kai Johanas Sebastianas buvo devynerių, mirė jo motina, o po metų − ir tėvas. Našlaitį ėmė globoti jo vyresnis brolis Johanas Kristofas, Ordurfo vargonininkas. Vėliau J. S. Bachas mokėsi įvairiose mokyklose, ir, būdamas 17-os, jau buvo puikiai pasirengęs muzikantas, mokantis griežti smuiku ir altu, skambinti klavesinu, vargonuoti ir vadovauti chorui. Aštuoniolikos jis pradėjo savarankiškai dirbti. Iš pradžių dirbo bažnyčiose vargonininku Arnštate ir Miulhauzene. Čia jis pradėjo kurti muziką. Vėlesnė Bacho kūryba skirstoma į tris laikotarpius. Jie vadinami miestų, kuriuose Bachas dirbo, pavadinimais.

Veimare (1708–1717) Bachas dirbo rūmų muzikantu ir vargonininku. Rūmuose buvo turtinga biblioteka, kurioje Bachas turėjo galimybę susipažinti su kitų šalių kompozitorių kūriniais. Kadangi pagrindinės jo pareigos buvo vargonuoti rūmų bažnyčioje, tai šiuo laikotarpiu Bachas daugiausia ir kūrė vargonams.

Kėtene (1717–1723) Bachas buvo rūmų kapelos vadovas – kapelmeisteris. Kėteno kunigaikštis labai mėgo muziką ir turėjo gerą kapelą, kurioje grojo ir kuriai dirigavo Bachas. Šiuo laikotarpiu Bachas sukūrė savo svarbiausius instrumentinius kūrinius: muziką orkestrui, klavesinui, kitiems instrumentams.

Veimaro pilis

Kėteno pilis

Šv. Tomo bažnyčia Leipcige dabar

Leipcige (1723–1750) Bachas užėmė prestižines pareigas – buvo Šv. Tomo bažnyčios kantorius ir miesto muzikos direktorius. Bachas turėjo rūpintis miesto muzikiniu gyvenimu, kiekvienam sekmadieniui sukurti ir surepetuoti naują kantatą, vadovauti chorui ir nedideliam bažnyčios orkestrui. Be to, Bachas dar mokė prie Šv. Tomo bažnyčios veikiančioje mokykloje. Leipcige Bachas daugiausia kūrė bažnytinę muziką: rašė kantatas, sukūrė didžiuosius vokalinius-instrumentinius kūrinius. Keičiantis muzikos madoms, Bacho kūriniai atrodė senamadiški, tad paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje Bachas jau mažiau kūrė ir koncertavo. Gyvenimo pabaigoje kompozitorius visiškai apako.

Bachas palaidotas Šv. Tomo bažnyčioje

Šv. Tomo bažnyčia Leipcige apie 1735 m.

Kūriniai. Bachas sukūrė daugiau kaip 1000 kūrinių: kantatų, mišių (žymiausios − Mišios h-moll), pasijų („Pasija pagal Matą“), kūrinių vargonams (Tokata ir fuga d-moll), koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui (iš kurių ypač išpopuliarėjo 6 „Brandenburgo koncertai“), klavyrinių kūrinių – siuitų, preliudų ir fugų, invencijų ir kt.

Bacho autografas 

Paminklas Bachui Eizenache

Stilius. Bacho kūryba yra laikoma baroko muzikos meno viršūne. Jis puikiai įvaldė polifonijos technikas, kūrė sudėtingas kompozicijas, kurios stebino išradingumu, idėjų turtingumu, racionalumu ir kartu išraiškingumu. Bachui ypač artimas buvo bažnytinės muzikos stilius, kurį dar praturtindavo ir teatrinės muzikos elementais. Iš muzikos formų Bachas ypač meistriškai kūrė fugas. Būdamas puikus atlikėjas (grojo vargonais, klavesinu ir smuiku), ir savo kūriniuose rašydavo sudėtingas atlikti instrumentų partijas. Bacho kūryboje susilieja senųjų polifonijos meistrų, vokiškosios dainos (lyd), protestantiškojo choralo ir įvairių baroko kompozitorių instrumentinės muzikos tradicijos. Šiam kompozitoriui pavyko sukurti savitą muzikos stilių, o jo kūriniai dabar skamba visame pasaulyje (po Bacho mirties jo muzika buvo tarsi užmiršta, tačiau romantikai XIX a. vėl ją atgaivino, pradėję koncertuose vėl atlikti didžiuosius Bacho kūrinius).

Paminklas Bachui prie Šv. Tomo bažnyčios Leipcige

   Klausimai                                                                        

1. Kokios šalies ir kokiuose miestuose gyveno bei dirbo Bachas?

2. Kuo dirbo Bachas?

3. Kokią muziką jis kūrė?

4. Kiek Bachas parašė kūrinių? Išvardinkite kelis žymiausius.

5. Trumpai apibūdinkite Bacho muzikos stilių.

__________________________________________________________

Skaitiniai

Šimtai kantatų

„Tomo bažnyčios kantorius Bachas buvo atsakingas už sekmadienio pamaldas, ir ne tik šioje, bet ir dar dviejose kitose didelėse bažnyčiose. Kiekvienų pamaldų svarbiausia muzikinė dalis buvo kantata, atliekama prieš arba po pamokslo. Kiekvieną kartą buvo tikimasi išgirsti naują kantatą, sukurtą Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus.

Taigi Bachas kiekvienam sekmadieniui sukurdavo po kantatą. Jam pačiam tekdavo susirasti tekstą ir parašyti partitūrą. Paskui reikėdavo išrašyti balsus ir išmokyti chorą, mažą orkestrą bei solistus, kad sekmadienį ją galima būtų atlikti. Vien tik tai reikalaudavo visos savaitės darbo.

Šias sunkias pareigas Bachas atlikdavo sąžiningai. Ne mažiau kaip septynerius metus jis rašė kantatas. Kiek sukūrė, tiksliau nežinoma, nes sekmadienį, kantatai nuskambėjus, toliau niekas jos natomis nebesirūpindavo. Taip žuvo didelė kantatų šūsnis. Niekas nepagalvodavo apie tai, kad tos kantatos vertingos ir galėtų būti dar kartą atliktos. <...>

Tačiau Bachas kantatas rašė ne tik pamaldoms. Šis žanras jam taip patiko, kad jis sukūrė apie dvidešimt pasaulietinių kantatų. Dažnai jas kompozitoriui žmonės užsakydavo, pavyzdžiui, kokiam kilmingam asmeniui pagerbti. Iš šių pasaulietiškų kantatų matyti, kad Bachas buvo ne tik griežtas magistras, bet mėgo ir pokštus.

Žymiausia iš pasaulietiškų yra „Valstiečių kantata“, ne mažiau mėgstama ir „Kavos kantata“. Parašyti kantatą būtent apie kavą tuo metu buvo visiškai natūralu, nes ji vos tik pasirodė Europoje. Puodelis kavos tuo metu laikytas didžiausiu gardumynu, o šiandien tai visai eilinis malonumas. Leipcigiečiai turėjo itin mėgti kavą, nes Bachas kantatoje perspėja apie pavojų, kuris galįs ištikti per daug besimėgaujančius kava“. (Hercfeldas, 60−61)

Bachas ir sūnūs

Bachas ir sūnūs

Bachas, kaip ir daugelis to meto žmonių, turėjo daug vaikų − 20. Ne visi jie užaugo, kai kurie dar maži mirė nuo įvairių ligų. Be to, gan jauna mirė ir Bacho pirmoji žmona Marija Barbora. Su ja Bachas susilaukė septynių vaikų, iš kurių Vilhelmas Frydemanas ir Karlas Filipas Emanuelis tapo žymiais kompozitoriais.

Antrą kartą Bachas vedė rūmų trimitininko dukterį Aną Magdaleną, jau žinomą dainininkę. Su ja Bachas susilaukė 13 vaikų, iš kurių ne vienas taip pat buvo muzikas, o ypač išgarsėjo Johanas Kristofas Fridrichas ir Johanas Kristianas. Anai Magdalenai Bachas parašė dviejų dalių rinkinį „Anos Magdalenos Bach natų sąsiuvinis“. Jį sudaro dainos ir nesudėtingos pjesės klavesinui, ir šiandien dažnai mokinių grojamos.

Kartais Bachas trumpam išsiruošdavo paviešėti pas savo sūnus. Vilhelmas Frydemanas buvo Šv. Sofijos bažnyčios vargonininkas Drezdene.

„Per vieną tokį apsilankymą Bachas labai išgarsėjo. Tuo metu Drezdene viešėjo Paryžiaus klavesinininkas ir kompozitorius Lui Maršanas. Su juo Bachas turėjo susiremti prie klavesino. Tokios koncertinės varžybos tuo metu buvo labai populiarios. Ir kiti didieji muzikai jose mielai dalyvaudavo.

Bacho triumfo esmė buvo ta, kad varžybos visai neįvyko. Maršanas, išsamiau pasiteiravęs apie Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios kantorių, nusprendė, kad jam geriau iš tų varžybų pasitraukti. Jis neturėjo jokių šansų atsilaikyti prieš magistrą Bachą. Taip Maršanas naktį paslapčiomis dingo iš Drezdeno. Didesnės sėkmės Bachas ir negalėjo tikėtis.“ (Hercfeldas, 63)

Bachas atlikėjas

 Ilgą laiką J. S. Bachas buvo geriau žinomas kaip atlikėjas, o ne kaip kompozitorius. Klausytojus jis žavėdavo puikiomis improvizacijomis ir nepriekaištinga grojimo technika. Ypač jis pagarsėjo po Drezdene neįvykusių varžybų su Lui Maršanu (1717 m.). Kartais jis spaudoje buvo vadinamas „pasaulinio garso virtuozu ir klavyro karaliumi“, „beveik vieninteliu klavyrinio meno valdovu“. Štai keletas atsiliepimų spaudoje apie Bacho grojimą:

„Bacho meistriškumas tiesiog stebina, ir sunku suprasti, kaip jam pavyksta taip neįprastai, taip mikliai darbuotis rankomis ir kojomis, supinant ir ištempiant pirštus, kad net darant didžiausius šuolius negirdėti nė vieno neteisingo garso, ir šitaip energingai judant, visai nepajudinti korpuso [kūno].“ (J. A. Šeibė)

„Bachas, didysis Johanas Sebastianas Bachas, kaip vienbalsiai tvirtina visi, kurie jį girdėjo, visiškai nejudindavo liemens, o jo pirštai lakstydavo beveik nepastebimai. Ko verti dabartiniai sunkumai, grojant visokiais instrumentais ar dainuojant visais balsais, palyginus juos su tais, kuriuos prieš trisdešimt metų įveikdavo šis žmogus, grodamas klavyru arba vargonuodamas?“ (J. A. P. Šulcas, cituota iš Druskinas, p. 329)