5. Renesanso pasaulietinė muzika

Marijano mūšis (1515 m.)

Pasaulietinė daina. Renesanso epochoje toliau plito pasaulietinė muzika. Tie patys kompozitoriai rašydavo ir bažnytinę, ir pasaulietinę muziką. Įvairiuose Europos kraštuose ėmė plisti įvairių tipų dainos, kuriose buvo dainuojama apie meilę, karo žygius, kitus įvykius. Įdomu tai, kad dainuodavo ir grodavo dažnai patys didikai, kurie šalia kitų dalykų mokydavosi ir muzikos. Dažnai kūrinius atlikdavo visi kartu, tad nebūdavo klausytojų – buvo tik muzikuojantys.

     Prancūzijoje klestėjo šansona (chanson – daina). Žymiausias šansonų kūrėjas buvo Klemanas Žanekenas (Clement Janequin, apie 1485–1558). Jis sukūrė apie 250 šansonų, iš kurių ypač populiarios buvo „Paukščių čiulbesys“, „Medžioklė“, „Paryžiaus šūksniai“, „Karas“. Jose labai vaizdingai muzikos garsais buvo vaizduojama tai, apie ką kalbama šansonos žodiniame tekste – pamėgdžiojami paukščių balsai, gatvės prekeivių šūksniai, ginklų žvangesys. Šansonas dažniausiai rašė 4 balsams a cappella (be instrumento pritarimo).

Pavyzdžiui, šansonoje „Karas“ (La guerre) vaizduojamas mūšis prie Marinjano, kuriame prancūzai nugalėjo šveicarų armiją (1515 m.). O šansonoje „Paukščių čiulbesys“ (Le chant des oiseaux) tarp priedainių pamėgdžiojami įvairių paukščių balsai.

Ž. Deprė. Šansona Plaine de duel (fragmentas)

Svarbus Renesanso pasaulietinės muzikos žanras – madrigalas – atsiradęs Italijoje XIV a. Tai itališka daina, kurioje dažniausiai dainuojama apie meilę. Madrigalai buvo rašomi italų poetų tekstais. Vienas žymiausių to meto poetų – Petrarka. Daug madrigalų yra sukūrę Renesanso kompozitoriai Orlandas Lasas, Palestrina, vėliau – Klaudijus Monteverdi. Madrigalai buvo dainuojami visuose aukštuomenės sambūriuose.

K. Monteverdis. Madrigalas Io mi son giovinetta

Vokietijos kraštuose išplito vadinamasis lyd žanras (lied – daina).

Karavadžio paveikslas „Liutnininkė“ (1596)

Instrumentinė muzika. XVI a. išpopuliarėjo instrumentinė muzika. Iš pradžių instrumentai pakeisdavo vieną ar keletą balsų vokaliniuose kūriniuose, akompanuodavo, o vėliau atsirado kompozicijų, skirtų atlikti vien instrumentais.

Klavesinas

Renesanso muzikos instrumentai. Renesanse buvo tobulinami senieji ir pamažu atsirasdavo naujų instrumentų. Bažnyčiose toliau buvo grojama vargonais. XV–XVI a. buvo sukonstruoti nauji klavišiniai instrumentai – klavesinas bei gerokai už jį mažesnis klavikordas.

„Skambinant klavesinu klavišai kelia svirteles, prie kurių pritaisytos stygas užgaunančios plunksnos, o klavikordu garsas išgaunamas prie klavišo galo pritvirtinto metalinio virbo su plokščia galvute smūgiu į stygą. Klavikordo skambesys labai tylus, tačiau turtingas spalvų, todėl šis instrumentas labiausiai tiko muzikuoti namuose. Klavesino tipo instrumentų yra įvairaus dydžio: mažas, ant stalo dedamas instrumentas vadinamas spinetu, Anglijoje – virdžinalu; didelis ir skambesnis − čembalu.“ (Siitan, p. 151)

Klavikordas

Iš styginių instrumentų buvo labai populiari liutnia (gitaros pirmtakė) ir įvairios violos (iš jų netrukus išsivystė smuiko tipo instrumentų šeima). Labiausiai naudojamos buvo viola da gamba (panaši į violončelę, statomas tarp kojų) ir viola da braccio (primena altą, tik ja grojama pasidėjus ant kelių).

Tuo metu buvo grojama ir pučiamaisiais: fleitomis, krumhornais, trimitais, trombonais ir kt.

Liutnia

Violomis griežiantys angelai (pirmame plane – viola da gamba, antrame – viola da braccio)

Instrumentinės muzikos žanrai. Pirmieji grynai instrumentiniai kūriniai – įvairūs šokiai (pavana, galjarda, pasamecas). Vėliau Italijoje plito kansonos (iš pradžių tai buvo instrumentiniai dainų variantai). Nuo XVI a. pabaigos instrumentinės pjesės buvo vadinamos sonatomis. Sudėtingos technikos ričerkarai, skirti ansambliui ar vargonams, pasižymi sudėtinga polifonine imitacine technika. Taip pat plito fantazijos (laisvos formos polifoninė pjesė liutniai ar klavyrui), preliudai (įžanginė pjesė, tarsi improvizacija).

H. Isakas. Maudit soyt instrumentų ansambliui

V. Bakfarkas. Fantazija liutnei solo (fragmentas)

V. Bakfarkas. „Vokiškas šokis“ instrumentų ansambliui

   Klausimai                                                                        

1. Kas atlikdavo pasaulietinę Renesanso muziką?

2. Kuo garsus Klemanas Žanekenas?

3. Paaiškinkite, ką reiškia terminai „šansona“, „madrigalas“ ir „lyd“.

4. Kokiais instrumentais buvo grojama Renesanse?

5. Kokius žinote Renesanso instrumentinės muzikos žanrus?

__________________________________________________________

Skaitiniai

   Palestrina ir bažnytinis muzikos stilius

    Džovanis da Palestrina gimė ne Romoje, bet Palestrinos miestelyje. Šios vietovės pavadinimą kompozitorius prisiėmė kaip pavardę. Didžiąją gyvenimo dalį Palestrina praleido Romoje, dirbdamas įvairiose bažnyčiose kapelmeisteriu.

Tuo metu bažnytinė muzika tapo labai sudėtinga. Vienbalsis grigališkasis choralas virto daugybės balsų raizginiu. Buvo giedama keturiais, aštuoniais ir šešiolika balsų. Dėl to dažnai žodžių nebūdavo galima suprasti, nes skirtingi balsai ne visada kartu tardavo tekstą.

Tačiau bažnyčiai rūpėjo žodžio aiškumas, jo suprantamumas. Juk jos tikslas buvo ne muzikos grožis, bet Dievo garbinimas. Todėl bažnyčia pradėjo vis priešiškiau žiūrėti į naująją muziką. Ji tapo tokia sudėtinga ir puošni, kad popiežius ją buvo visai beuždraudžiąs. Muzikos instrumentų, išskyrus vargonus, buvo visai atsisakyta.

O Palestrina rašė labai aiškius kūrinius. Kompozitoriui niekas negalėjo priekaištauti, kad jis netinkamai naudoja Biblijos žodžius. Jo kūryba sulaukė pripažinimo kompozitoriui dar esant gyvam. Po Palestrinos mirties jo kūriniai vertinami kaip idealios bažnytinės muzikos pavyzdžiai. Jei vėlesniais šimtmečiais bažnytinė muzika nuo savo paskirties nutoldavo, kompozitoriai būdavo raginami prisiminti Palestrinos stilių. Todėl ir šiandien su pagarba atliekamos jo mišios, motetai, litanijos, himnai ir kt. kūriniai. (Pagal Hercfeldas, p. 32)

Vakarų Europoje kilmingųjų šeimų berniukai iki septynerių metų buvo auginami namie, vėliau, iki keturiolikos metų, senjoro dvare buvo mokomi būti pažais (asmeniniais tarnais), paskui tapdavo ginklanešiais, galiausiai – juos įšventindavo į riterius. Pagal tradiciją riteriai privalėjo žinoti religijos tiesas, išmanyti dvaro etiketą (elgesio taisykles), turėti „septynias riterių dorybes“: gerai joti, kovoti kardu, meistriškai valdyti ietį, plaukti, medžioti, žaisti šaškėmis (arba šachmatais), kurti ir dainuoti eiles širdies damos garbei akompanuojant muzikos instrumentais. Mokėti skaityti ir rašyti nebuvo reikalaujama.“ (Ikamas, p. 226)