4. Renesanso epochos charakteristika, bažnytinė muzika
RENESANSAS (pranc. renaissance atgimimas) Europos meno kryptis, pirmiausia susiformavusi Italijoje (XIV a., ypač dailėje), vėliau paplitusi ir kitose šalyse. Muzikoje ji truko porą šimtmečių XVXVI amžius.
Renesanso kūrėjai žavėjosi senovės graikų menu ir laikė jį savo idealu. Mene svarbūs tampa grožis, harmoningumas, derėjimas. Menas vis labiau tapo pasaulietiškas.
Iš istorijos. XVXVI a. Europoje buvo gausu įvairių įvykių ir atradimų. Baigėsi Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos. Toliau augo Europos miestai, kuriuose formavosi laisvo, išsilavinusio žmogaus idealas. Iš esmės keitėsi pasaulio supratimas. Buvo atrasta Amerika (1492), jūrų kelias į Indiją, M. Kopernikas paskelbė savo teoriją, kad Žemė aplink Saulę sukasi, o ne atvirkščiai (ši teorija iš pradžių bažnyčios buvo uždrausta). Taip pat buvo atrastas knygų spausdinimas.
Muzikos kalba. Renesanso muzikoje dominavo daugiabalsė polifonija, pamažu gausėjo imitacinės polifonijos, atsirado aiškesnis ritmo ir metro skaičiavimas, buvo naudojamos senovinės dermės.
Renesanse klestėjo bažnytinė muzika, tačiau buvo kuriama ir daug pasaulietinių kūrinių. Renesanso kompozitoriai kūrė įvairių žanrų muziką. Daugiabalsė polifoninė muzika darėsi vis sudėtingesnė. Susiformavo keletas polifoninės muzikos kūrybos centrų, vadinamosios polifonijos mokyklos. Jų centrais tapdavo tų kraštų katedros bazilikos, nes jose ir dirbdavo žymiausi to meto muzikai.
Dižono katedra
Nyderlandų mokykla. XIVXVI a. Nyderlandai buvo svarbus Europos mokslo ir meno centras. Nyderlandų valstybė apėmė dabartinių Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo ir dalies Prancūzijos teritoriją. Svarbiausias to meto muzikinis centras buvo Dižonas (dabar Prancūzijos teritorijoje).
Nyderlandų polifonijos mokykla susiformavo 14201460 metais, muzikoje įtvirtindama ir griežtąjį polifoninį stilių. Siekdami balsų vienovės, kompozitoriai ieškojo naujų komponavimo būdų. Taip atsirado imitacinė technika, kuria sukurtuose kūriniuose balsai tarsi seka vienas kitą, atkartodami tą patį motyvą ar frazę. Aiškiausia imitacinės polifonijos forma yra kanonas.
Nyderlandų polifonijos mokykloje buvo kuriamos keturbalsės mišios, motetai, šansonos ir madrigalai. Čia kūriniai dažniausiai buvo rašomi chorui a cappella (be instrumentų pritarimo). Pavyzdžiui, Žoskeno Deprė motetas Ave Maria (Sveika Marija) yra parašytas imitacine technika ir skirtas atlikti keturių balsų chorui a cappella:
Žoskeno Deprė motetas Ave Maria
Dižono katedra
Žoskenas Deprė
Svarbiausi Nyderlandų mokyklos kompozitoriai: Gijomas Diufai (Guillaume Dufay, 13971474), Žoskenas Deprė (Josquin des Pres, apie 14501521), Orlandas Lasas (Orlando di Lasso, apie 15321594).
Orlandas Lasas
Šv. Petro katedra Romoje
Šv. Morkaus katedra Venecijoje
Romos mokykla. Romos mokyklos kūrėjai dirbo Romoje, Vatikane, Šv. Petro bazilikoje. Svarbiausias kūrėjas Džovanis da Palestrina (Giovanni da Palestrina, apie 15241594) išgrynino daugiabalsės muzikos skambesį, tekstai tapo suprantamesni. Jis išgelbėjo polifoninę bažnytinę muziką, nes tuo metu buvo rimtai suabejota, ar tokia sudėtinga muzika yra tinkama skambėti bažnyčioje.
Džovanis da Palestrina
Palestrinos muzikos stilius pasižymėjo aiškumu, nuosekliu (beveik be šuolių) balsų judėjimu, retu chromatizmų vartojimu, konsonansiškumu.
G. Palestrina. Mišios dainos Ginkluotas
žmogus tema: Kyrie
G.
Palestrina. Motetas Peccantem me quotidie (fragmentas)
Venecijos mokykla. Čia buvo ištobulintas, išgražintas, teatralizuotas bažnytinės muzikos stilius. Muzika buvo prisodrinta įvairių pagražinimų. Žymiausias atstovas Džovanis Gabrielis (Giovanni Gabrieli, apie 15541612), daugiau kaip 30 metų dirbęs Šv. Morkaus katedroje Venecijoje vargonininku. Jis kūrė motetus, bažnytinius koncertus ir madrigalus.
Džovanis Gabrielis
Šv. Petro katedra Romoje
Šv. Morkaus katedra Venecijoje
Klausimai
1. Kas yra Renesansas?
2. Kuo pasižymėjo Renesanso muzikos kalba?
3. Kokias žinote Renesanso polifonijos mokyklas?
4. Kokius žinote Renesanso kompozitorius ir kokioms mokykloms jie atstovavo?
5. Ką reiškia terminas a cappella?
__________________________________________________________
Skaitiniai
Palestrina ir bažnytinis muzikos stilius
Džovanis da Palestrina gimė ne Romoje, bet Palestrinos miestelyje. Šios vietovės pavadinimą kompozitorius prisiėmė kaip pavardę. Didžiąją gyvenimo dalį Palestrina praleido Romoje, dirbdamas įvairiose bažnyčiose kapelmeisteriu.
Tuo metu bažnytinė muzika tapo labai sudėtinga. Vienbalsis grigališkasis choralas virto daugybės balsų raizginiu. Buvo giedama keturiais, aštuoniais ir šešiolika balsų. Dėl to dažnai žodžių nebūdavo galima suprasti, nes skirtingi balsai ne visada kartu tardavo tekstą.
Tačiau bažnyčiai rūpėjo žodžio aiškumas, jo suprantamumas. Juk jos tikslas buvo ne muzikos grožis, bet Dievo garbinimas. Todėl bažnyčia pradėjo vis priešiškiau žiūrėti į naująją muziką. Ji tapo tokia sudėtinga ir puošni, kad popiežius ją buvo visai beuždraudžiąs. Muzikos instrumentų, išskyrus vargonus, buvo visai atsisakyta.
O Palestrina rašė labai aiškius kūrinius. Kompozitoriui niekas negalėjo priekaištauti, kad jis netinkamai naudoja Biblijos žodžius. Jo kūryba sulaukė pripažinimo kompozitoriui dar esant gyvam. Po Palestrinos mirties jo kūriniai vertinami kaip idealios bažnytinės muzikos pavyzdžiai. Jei vėlesniais šimtmečiais bažnytinė muzika nuo savo paskirties nutoldavo, kompozitoriai būdavo raginami prisiminti Palestrinos stilių. Todėl ir šiandien su pagarba atliekamos jo mišios, motetai, litanijos, himnai ir kt. kūriniai. (Pagal Hercfeldas, p. 32)
Vakarų Europoje kilmingųjų šeimų berniukai iki septynerių metų buvo auginami namie, vėliau, iki keturiolikos metų, senjoro dvare buvo mokomi būti pažais (asmeniniais tarnais), paskui tapdavo ginklanešiais, galiausiai juos įšventindavo į riterius. Pagal tradiciją riteriai privalėjo žinoti religijos tiesas, išmanyti dvaro etiketą (elgesio taisykles), turėti septynias riterių dorybes: gerai joti, kovoti kardu, meistriškai valdyti ietį, plaukti, medžioti, žaisti šaškėmis (arba šachmatais), kurti ir dainuoti eiles širdies damos garbei akompanuojant muzikos instrumentais. Mokėti skaityti ir rašyti nebuvo reikalaujama. (Ikamas, p. 226)
