5.2.2.2. Klausymas ir judėjimas pagal muziką

Jei pradedantiems vaikščioti vaikams suteikiama tokia galimybė, jie sugeba susitelkti į klausymąsi, įdėmiai ir gana ilgai klausytis muzikos. Kai vaikai iš tiesų klausosi susitelkę, išplėtę akis, įsmeigę žvilgsnį į vieną tašką ir budrūs, jie beveik nejuda. Tai ypač dažnai atsitinka, kai jie stebi muzikos atlikėją.

Kai skamba muzikos įrašas, kur yra vietos judėti, vaikai paprastai į ją reaguojama fiziškai. Pradedantys vaikščioti vaikai sulenkę kelius, šokčiodami šoka pagal muziką. Kitas būdingas tokio amžiaus vaikų judesys – išskėtus abi rankas į šonus lėtai suktis vietoje. Tai taip pat vienas pagrindinių mažų vaikų judėjimo, kai jie šoka pagal muziką, būdų.

Pradedantys vaikščioti vaikai juda nuolat. Tačiau jie vis dar mėgsta užsiropšti suaugusiesiems ant kelių, kad pastarieji juos pasuptų ir pašokdintų. Tai ir toliau išlaiko ryšį tarp suaugusiojo ir pradedančio vaikščioti vaiko. Tokius ypatingus momentus reikėtų vertinti ir išnaudoti.

Pradėję vaikščioti vaikai lavina pagrindinius savo judesius. Vaikai tiria, ką gali nuveikti jų kūnai. Jie ne tik mokosi vaikščioti, bet ir lankstosi, tiesiasi, linguoja, trepsi kojomis, ploja, purto ir judina savo kūno dalis. Šiuos kūno judesius galima tirti muzika. Įtraukdamas šiuos judesius į pritarimą dainoms bei klausomai muzikai, ugdytojas sukuria vaikui judesių repertuarą.

Šio amžiaus vaikams taip pat reikia judesių pavyzdžių ir idėjų. Ugdytojai gali rodyti judesių pavyzdžius, judėdami už vaikus pagal dainas, skanduotes ir muzikos įrašus. Jų atliekami judesiai turėtų atitikti vaikų išsivystymą bei galimybes. Tai reiškia, kad tie judesiai turi būti paprasti. Nors vaikščioti pradedantys vaikai gali stengtis pamėgdžioti suaugusiojo judesius, nereikia tikėtis, kad jie tiksliai juos atkartos. Vaikai mokosi judėti, ir dėmesį reikia skirti judėjimo pagal muziką procesui, o ne rezultatui. Judesius galima atlikti įvairiai. Tai gali būti:

rankų ar kojų pirštų judinimas pagal žaidimus pirštais ar ritmines skanduotes;
rankų ir kojų arba viso kūno judinimas, kai dainuojama daina ar grojamas muzikos įrašas;
organizuoti judesiai pagal dainą ar instrumentinės muzikos kūrinį. Tai judesiai, dėl kurių susitarta iš anksto, prieš pradedant groti muziką. Paprastai juos sugalvoja pats pedagogas, pasiūlydamas vaikams pažygiuoti, patrepsėti ar kt.;
laisvi, improvizaciniai judesiai pagal dainuojamą ar grojamą įrašytą muzikos kūrinį.

Vaikščioti pradedantys vaikai, išgirdę muziką, į ją reaguoja „šokdami“. Vaikai taip pat atlieka judesius, kai jie čiauška muziką patys sau (Gordon, 1990). Vienerių dvejų metų vaikai mėgsta žaidinimus ir žaidimus pirštais. Daugelį klausymo ir judėjimo veiksmų, pradėtų kartu su kūdikiais, reikėtų tęsti kartu su vaikščioti pradedančiais vaikais. Skirtumas tik toks, kad kūdikiai muzikinėje veikloje dalyvauja pasyviai, o vaikščioti pradedantys vaikai – daug aktyviau.

Kai vaikai jau pradeda vaikštinėti, jie gali dalyvauti paprastuose rateliuose. Z. Kodály judėjimui patarė naudoti dainuojamuosius žaidimus, ratelius ir šokius, žaidinimus ir liaudies dainas. Jis buvo įsitikinęs, kad vaiko kūnas geriau reaguoja į muziką, kurią atlieka pats vaikas, negu į išorinio šaltinio skleidžiamą muziką. Kuo lėtesnė muzika, tuo sunkiau vaikui pajusti metrą. Dirbant su vaikais, kurie tik pradeda mokytis judėti pagal muziką, reikėtų groti ištraukas, kurių tempas būtų nuo vidutiniško iki greito.

Maždaug pusantrų dvejų metų amžiaus vaikai pradeda naudotis vaizduote. Todėl jie gali apsimesti, kad juda kaip gyvūnai ar mašinos. Pedagogai gali groti muziką, reiškiančią įvairius gyvūnus, o vaikai gali judėti taip, kaip, jų nuomone, judėtų tas gyvūnas. Tai atveria visiškai naują judesių galimybių sritį.

Judesius galima atlikti tiek su muzika, tiek be jos. Kai groja muzika, judėdami vaikai ją girdi, tačiau tai nereiškia, kad jie muzikos klausosi. Judėjimas pagal muziką ir muzikos klausymas yra du skirtingi veiksmai. Todėl pedagogas turi nuspręsti, koks vieno ar kito muzikinio kūrinio grojimo tikslas. Klausydamas muzikos vaikas kreipia į muziką dėmesį, ir muzika nėra vien fonas ar akompanimentas veiklai. Judėjimas gali būti muzikos, kurios klausosi vaikai, akompanimentas, tačiau tokiu atveju judesiais muzika yra interpretuojama. Visai kitų tikslų siekiama, kai dainuojant dainą prie jos pridedamas judesys arba kai muzika yra akompanimentas ėjimui, bėgimui, šokavimui ar šokinėjimui.

Be judėjimo klausant muzikos, reikėtų groti muziką vien klausymui, net kai nenumatyta jokia judėjimo veikla. Vaikų nereikia versti klausytis, kita vertus, muzikos nereikia išjungti vien todėl, kad suaugusysis mano, jog vaikas nekreipia į ją dėmesio. Kaip pabrėžia E. Gordon, per daug muzikos vaikui nepakenks; vaikui kenkia per mažai muzikos.

Muzikai groti reikėtų parinkti tokį laiką, kuris sustiprintų veiklos atmosferą. Muzika gali skambėti kaip fonas, kai vaikai valgo, ruošiasi eiti miegoti. Girdėdami jau pažįstamą muziką, vaikai lengviau sutelkia dėmesį į ją. Reikia priminti, kad šio amžiaus vaikams labai patinka kartojimas, nes mes visi geriau jaučiamės susidurdami su žinomais dalykais. Pradedantiems vaikščioti vaikams priimtini visi muzikos stiliai. Ugdytojai turėtų tuo pasinaudoti ir pateikti vaikams daugelio skirtingų kultūrų, stilių ir tonacijų muziką. Muzika gali skambėti visą dieną bei kai vaikui miegant. E. Gordono nuomone, vaikas greičiau perima savo tautos kultūrą, jei jam miegant skamba muzika. Labai svarbu, kad muzika klausymui ar judėjimui pagal ją būtų parinkta apgalvotai.

Siekiant paskatinti aktyvų vaiko klausymąsi, reikia skatinti juos išgirsti ir kartoti aplinkoje girdimus gamtos ir mechaninius garsus, reikšti juos įvairia intonacija. Tai leis mažyliui pajusti, kad ritmas ir įvairaus aukštumo garsų yra ne tik muzikos kūriniuose ar žmonių kalboje, bet ir įprastoje aplinkoje. Geriau klausydamasis vaikas išmoks susikaupti, tiksliau atkartoti girdimus garsus. Tai sustiprins mažylio kalbinius įgūdžius, greičiau lavės jo protas ir galimybė prisiderinti prie kitų žmonių.

Toliau: 5.2.2.3. Grojimas garsą skleidžiančiais daiktais