Žodynėlis

adaptacija – prisitaikymas prie kintančių ar naujų gyvenimo sąlygų.

agresija – elgesys, kuriuo stengiamasi pakenkti kitiems arba kuris skatina kitus pasišalinti ir verčia vengti taip besielgiančio žmogaus.

anomalija – nukrypimas, netaisyklingumas, nenormalumas.

artikuliacija – balso aparato judesiai tariant kalbos garsus; žodžių ir kalbos garsų tarimas.

astigmatizmas – neryškus regėjimas, kurio priežastys – ragenos arba lešiuko pažeidimai.

autizmas – sutrikimas, kuriam būdingas visiškas atsiribojimas, pažinimo sferos trūkumai, kalbos sutrikimai.

brailio raštas – iškilių taškelių sistema, kuri leidžia akliems žmonėms pirštų galais čiuopiant skaityti šiuos taškelius.

cerebrinis paralyžius – būklė, kuriai būdingas paralyžius, raumenų silpnumas, nekoordinuoti judesiai ir kitokie motorinių funkcijų sutrikimai.

dėmesio trūkumo (hiperaktyvumo) sutrikimas – būklė, pasireiškianti sunkiomis nedėmesingumo problemomis, hiperaktyvumu ir impulsyvumu, šis sutrikimas dažnai pasitaiko mokymosi negalių turintiems vaikams.

diagnozė – organizmo požymių mokslinis aprašymas.

elgesio sutrikimas – sutrikimas, pasireiškiantis atviru, agresyviu, griaunamojo pobūdžio elgesiu ir netiesioginiais antisocialiniais veiksmais (vagystėmis, melavimu).

gabumai – pažinimo pranašumas, kūrybiškumas ir motyvacija, kurie būdami tam tikro lygio išskiria vaiką iš daugumos ir leidžia jam įnešti ypač vertingą indėlį į visuomenės gyvenimą.

gestų kalba – manualinė kalba, kurią komunikuodami vartoja kurti žmonės. Tai tikra kalba, turinti savo gramatikos taisykles.

indiferentiškas – abejingas, nesidomintis, neveiklus.

inkliuzija – įsiterpimas, intarpas.

integracija – atstatymas, atsinaujinimas, kurių nors dalių jungimas į visumą.

interesas – svarbus, dominantis, rūpimas dalykas.

įgimtas kurtumas – kurtumas, esantis kūdikiui gimus; jį gali sukelti genetiniai veiksniai, vaisiaus vystymosi sutrikimai ar pažeidimai gimimo metu.

įgytas kurtumas – kurtumas, atsiradęs dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo (iki tol tokio žmogaus klausa nuo gimimo buvo normali).

kalba – sutartiniai ženklai ar simbolių sistema prasmėms perteikti.

kalbos sutrikimai – nesugebėjimas gerai suprasti ir išreikšti minčių. Esant šiam sutrikimui, asmens kalbiniai įgūdžiai atsilieka nuo kitų – motorinių, pažinimo ar socialinių įgūdžių raidos.

klausos sutrikimas – bendras terminas, apibrėžiantis klausos sutrikimą (jis gali būti įvairaus laipsnio – ir lengvas ir labai sunkus). Šiam terminui priskiriamos kurtumo ir neprigirdimumo sąvokos.

kurčias asmuo yra tas, kuris dėl klausos sutrikimo negali sėkmingai apdoroti lingvistinės informacijos, gaunamos per klausą, net ir naudodamasis klausos aparatu.

neprigirdintis asmuo yra tas, kurio klausos likutis, dažniausiai padedant klausos aparatui, leidžia sėkmingai apdoroti lingvistinę informaciją, gaunamą per klausą (Brill, MacNeil ir Newman, 1986.

komunikacijos sutrikimai – gebėjimo vartoti kalbą arba kalbėjimo įgūdžius siekiant komunikuoti sutrikimai.

konformizmas – prisitaikymas, pasyvus prisiderinimas.

komunikabilus – sugebantis bendrauti su kitais žmonėmis.

korekcija – pataisymas, patikslinimas, reguliavimas.

kriterijus – vertinimo pagrindas.

modifikuoti – keisti daikto arba reiškinio formą, savybes nekeičiant jo esmės.

mokymasis bendradarbiaujant – mokymo būdas, kai mokytojas įvairių gebėjimų turintiems moksleiviams skiria bendras užduotis.

negalė – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu, apriboja esmines gyvybines funkcijas – klausą, regą, judėjimą, rūpinimąsi savimi, tobulėjimą, darbą, arba joms kenkia. Kitaip tariant, tai ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus. Dažniausiai neįgalus žmogus dėl fizinių ar psichinių sutrikimų negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, tinkamai įgyvendinti savo teisių.

nerimo sutrikimas – sutrikimas, pasireiškiantis nerimu, baime ir įprastos veiklos vengimu dėl baimės ar nerimo.

pakopinis mokymas – kognityvinis požiūris į mokymą. Jį taikydamas mokytojas konkrečią užduotį atliekantiems moksleiviams trumpam laikui sudaro tam tikrą struktūrą arba suteikia kitokią pagalbą. Moksleiviams išmokus savarankiškai atlikti užduotis, pagalba laipsniškai mažinama.

pažinimas – gebėjimas spręsti problemas ir naudotis strategijomis. Pažinimo problemų kyla daugeliui žmonių, turinčių mokymosi negalių.

priepuoliai (traukuliai) – staigus sąmonės pakitimas, paprastai lydimas motorinio aktyvumo ir sensorinių reiškinių; juos sukelia patologinė elektrinio aktyvumo iškrova smegenyse.

raumenų distrofija – paveldima liga, pasireiškianti progresuojančiu raumenų silpnumu, kurį sukelia raumenų skaidulų nykimas.

šizofrenija – sutrikimas, kuriam būdingas psichofizinis elgesys: nutrūkęs ryšys su realybe, iškreipti mąstymo procesai ir nenormalus suvokimas.

segregacija – žmonių grupių atskyrimas, izoliavimas toje pačioje valstybėje.

socialinė sąvoka – visuomenės sukurta, jos palaikoma ir socialiniams tikslams vartojama sąvoka, idėja (pvz., demokratija, gėris, negalia, gabumai); jomis remiantis priimami socialiniai sprendimai.

socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.

specialiųjų poreikių vaikai – apibrėžiami kaip tokie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų.

tolerancija – kitokios nuomonės, elgesio arba įsitikinimų gerbimas, pakanta.