Šumeras grojantis arfa     

Priešistorė

Muzika skamba Žemėje jau labai seniai. Matyt, tiek, kiek gyvena žmogus. Svarbi ji buvo įvairiuose ritualuose ir šventėse. Muzikuojama buvo senosiose kultūrose (Senovės Egipte, Mesopotamijoje), ir tai žinome iš archeologinių radinių (piešiniai su grojančiais muzikantais, skulptūros, muzikos instrumentų liekanos).

1. Antikos muzika

Muzikuojantys egiptiečiai

Romėnų amfiteatras Puloje

     Antika (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis) – senovės graikų bei romėnų istorijos laikotarpis, buvęs nuo 1250 m. pr. Kr. ­iki 476 m. (Vakarų Romos imperijos žlugimo). Antikos meno stilius susidarė Senovės Graikijoje, o vėliau buvo perimtas ir toliau kuriamas Sen. Romos valstybėje. Antikos menas darė įtaką visos Europos menui.

         Tuo metu sen. graikai tikėjo į daug dievų, iš kurių pats svarbiausias buvo Dzeusas; jie statė jiems šventyklas ir kūrė giesmes. Didžiuliai vaidinimai su muzika vykdavo ir rūmuose, ir aikštėse, ir didžiuliuose antikiniuose amfiteatruose.

        Muzika. Senovės Graikijoje neegzistavo muzikos kaip atskiro meno supratimas. Ji buvo susijusi su kitais menais – poezija, šokiu ir buvo neatskiriama dainos (poezija + muzika), šokio (šokis + muzika), dramos vaidinimų (poezija + drama + teatras + muzika) dalis. Sen. graikų žodis musikē (mūzų menas) reiškė kartu ir poeziją, ir muziką. Supratimas apie muzikos ir poezijos vienovę ėmė kisti apie III a. pr. Kr. Nuo tada šie menai tapo labiau savarankiški.

Muzikuojantys graikai

Delfų amfiteatras

Dieviškoji muzikos kilmė. Apie muzikos atsiradimą ir galią daug žinių yra sen. graikų mituose. Graikai tikėjo dieviška muzikos meno prigimtimi, o muzikantai ir poetai buvo laikomi apdovanotais dievų. Pirmaisiais muzikais jie laikė Dzeuso sūnus: Apoloną ir Amfioną (jo grojimo lyra paveikti akmenys patys gulė į Tėbų miesto sieną).

           Apolonas buvo laikomas poezijos ir muzikos globėju, mūzų valdovu. Dailėje jis dažnai vaizduojamas su lyra ar kitara rankose. Apolonui buvo pavaldžios 9 mūzos – mokslo ir meno globėjos.

Apolonui dažnai buvo priešinamas augmenijos ir vyno dievas Dionisas, kuris visada buvo siejamas su pučiamojo instrumento – aulo – muzika.

Su muzika susiję ir graikų mitai apie Paną ir Dafnę (Syringę), Orfėją ir Euridikę ir kt.

Apolonas su kitara

       Piešiniai ant indų.        Apolonas su kitara

Graikų muzika buvo vienbalsė, dainuojama unisonu, dažnai su instrumentų pritarimu. Archeologų rasti ir keli jos užrašymai, tačiau jų neįmanoma tiksliai iššifruoti. Todėl, deja, bet negalime atkurti sen. graikų muzikos skambesio. Apie sen. graikų muziką sužinome iš mitų, literatūros kūrinių, teoretikų darbų. Muzikuojančių muzikų atvaizdų gausu sen. graikų dailėje.

  Satyras grojantis aulu

     Aulas

Muzikos instrumentai daugiausia buvo naudojami dainoms ir giesmėms pritarti. Populiarūs buvo styginiai gnaibomieji instrumentai – kitara, lyra, arfa. Iš pučiamųjų dažniausiai grota aulu (dvi dūdelės, turinčios liežuvėlį), Pano fleita arba syringe (sudaryta iš kelių įvairaus ilgio vamzdelių), fleita, trimitu.

Svarbiausi sen. graikų muzikos žanrai buvo:

pajana (Apolonui skirta daina su kitaros pritarimu);

ditirambas (Dionisui skirta daina su aulo pritarimu);

trena (laidotuvių giesmė);

himnas (iškilminga giesmė).

V a. pr. Kr. svarbiausiu sen. graikų meno žanru tapo tragedija, apėmusi choro dainavimą ir aktorių vaidybą, suvienijusi keletą dabarties menų – dramą, poeziją, muziką ir šokį. Gerokai vėliau – baroko epochoje (XVII a.) – pagal tragediją buvo sukurta opera.

Muzikos teorija. Senovės Graikijoje susidarė senovinės dermės. Joms buvo duoti graikų genčių pavadinimai: joninė, dorinė, fryginė, eolinė ir kt. Jose garsai buvo išdėstomi tarsi atvirkščiai – iš viršaus į apačią:

Kitara

Pano fleita

Graikų mokslininkai matavo atstumus tarp garsų intervaluose ir lygino juos su planetų išsidėstymu. Jie tikėjo dieviškąja harmonija, kuri mus supa dėl aplink darniai skriejančių ir skambančių planetų (sen. graikai manė, kad tokie dideli kūnai negali judėti be garso). Kadangi atstumai tarp planetų garsų yra panašūs kaip tarp muzikos garsų, tai judėdami jie turėtų skleisti darnią muziką. Taigi, tas darnus planetų judėdamas kosmose, skleidžiantis (kaip buvo manoma) ypatingą muziką, buvo vadinamas sferų harmonija. Be to, senovės graikai manė, kad muzika gali padėti išgydyti ligas ir yra labai tinkama jaunimui auklėti.

  Muzikos pamoka

   Klausimai                                                                        

1. Kada buvo istorijos laikotarpis, vadinamas antika? Kokias dvi senovės kultūras jis apima?

2. Ką reiškia sen. graikų žodis musike?

3. Kokia buvo sen. graikų muzika?

4. Kokiais instrumentais buvo muzikuojama Sen. Graikijoje?

5. Kokius žinote sen. graikų muzikos žanrus?

6. Ką žinote apie antikoje paplitusias dermes?

7. Kas yra vadinama sferų harmonija?

__________________________________________________________

Skaitiniai

              Mūzos

Mūzos – tai devynios seserys, menų ir mokslų deivės. Jos globojo įvairius Sen. Graikijos menus ir mokslus. Iliustracijoje pavaizduotos visos mūzos:

Klėja – istorijos mokslo mūza,

Talija – komedijos mūza,

Terpsichorė – šokių mūza,

Euterpė – lyrinės poezijos mūza,

Polihimnija – himnų poezijos mūza,

Kaliopė – epo ir mokslo mūza,

Eratė – lyrinės poezijos mūza,

Uranija – astronomijos mūza,

Melpomenė – tragedijos mūza.

Su muzikos menu susijusios net kelios mūzos, nes garsų menas buvo neatsiejama dramos, poezijos ir šokio dalis.

Senovės graikų mitai pasakoja apie sen. graikų dievų, pusdievių, didvyrių ir žmonių gyvenimą bei žygius. Iš mitų, kaip iš pasakų, sen. graikai mokėsi gyvenimo tiesų.

Iš mitų sužinome apie dievą Apoloną, muzikos išradėją, kurio skambinimui kitara niekas negalėjo prilygti. O kas juo suabejodavo, buvo skaudžiai baudžiamas.

Mituose atrandame istoriją apie Pano fleitos, primenančios lietuviškus skudučius, atsiradimą.

Apolonas ir Marsijas

Vieną kartą satyras Marsijas rado nendrinę fleitą, kurią buvo numetusi ir prakeikusi deivė Atėnė. Nežinodamas deivės prakeikimo, Marsijas pakėlė fleitą ir labai greitai išmoko ja puikiai groti, tuo visus sužavėdamas. Išpuiko Marsijas ir iškvietė varžytis patį meno globėją Apoloną.

Apolonas atvyko pasipuošęs, su laurų vainiku ir auksine kitara. Marsijaus grojimas fleita negalėjo prilygti nuostabiems Apolono kitaros garsams. Nugalėjo Apolonas, už įžūlumą liepęs Marsijui gyvam nudirti odą, o jo kraujas pavirto į upę Marsiją.

Panas ir Siringė

Vienas iš sen. graikų dievų Panas gimė labai negražus – su ožio kojomis ir ragais bei ilga barzda. Gyveno jis tankiuose miškuose, kur vieną kartą pamatė žavią nimfą Siringę. Norėjo prie jos prieiti, bet ši išsigandusi ėmė bėgti. Panas puolė ją vytis. Pribėgo Siringė upę ir ėmė maldauti dievų ją paslėpti. Dievai išgirdo Siringės maldą ir pavertė ją nendre. Pribėgęs Panas pamatė tik liauną nendrę. Baisiai nuliūdo Panas. Nulaužęs keletą nendrių stiebų ir sutvirtinęs juos vašku, jis pasidirbo skambią švilpynę, siringe arba Pano fleita vadinamą.

Orfėjas ir Euridikė

Žymus dainius Orfėjas labai mylėjo savo žmoną nimfą Euridikę. Tačiau netrukus po vestuvių jai įgėlė gyvatė. Euridikė mirė, o Orfėjas labai sielvartavo. Jo raudą girdėjo visi, ir ji buvo tokia liūdna, kad dievai nutarė suteikti muzikui galimybę pabandyti susigrąžinti savo žmoną iš mirusiųjų karalystės. Nusileidęs į Hado valdas jis savo gražiomis dainomis sužavėjo šeimininką, ir šis leido parsivesti Euridikę į gyvųjų pasaulį. Bet su viena sąlyga: kad grįžtant Euridikė eis už Orfėjo, ir jis nebandys į ją pažiūrėti, kol abu pasieks žemės paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė, ir prie pat išėjimo žvilgtelėjo atgal, ir taip prarado Euridikę visiems laikams.