2. Viduramžių epocha. Grigališkasis choralas

Konvojaus pilis (Velsas, D. Britanija)

Viduramžiai – istorijos ir meno epocha. Muzikoje ji truko apie tūkstantį metų – V–XIV a.

 Iš istorijos. Pasaulyje tuo metu vyko daug permainų. Žlugus Senovės Romos imperijai, kūrėsi kitos imperijos ir naujos valstybės (Prancūzija, Italija, Ispanija, Anglija ir kt.). Europoje plito krikščionybė, ir bažnyčia buvo itin svarbi to meto žmonių gyvenime. Buvo statomos bažnyčios, įkuriami vienuolynai. Vienuoliai užsiimdavo ne vien religijos reikalais, bet ir mokslu, perrašinėdavo knygas (nes dar nebuvo išrastas spausdinimas). Pradėtos steigti mokyklos, universitetai. Ir tik XIV a. bažnyčia nustojo būti tokia svarbi žmogaus mąstymui ir pasaulio supratimui.

Vystėsi ir pasaulietinė (ne bažnyčios tarnų) kultūra. Buvo statomos pilys, kuriose gyveno valdovai, o per karus slėpdavosi visi apylinkių gyventojai. Pradėjo augti miestai.      

Trakų pilis

Vitražas

Viduramžių menas. V–XIV a. daugiausia plito bažnytinis ir riterių (pasaulietinis) menas.

Bažnyčios įtaka visoms meno šakoms buvo itin didelė. Buvo siekiama, kad menas padėtų labiau susikaupti maldai ir kad sielą „į dangų keltų“. Manyta, jog visus gražius meno kūrinius kuria Dievas, įkvėpdamas menininką, tarsi perduodamas jam savo sumanymą. Todėl ir menininkas atrodė ne toks svarbus, beveik nežinome to meto kūrėjų pavardžių.

 Viduramžių muzika. Viduramžiais skambėjo bažnytinė muzika, klajojančių muzikantų ir įvairių tautų liaudies dainos. Kadangi bažnytinę muziką pradėta užrašinėti, ji ir šiandien yra atliekama.

Visą viduramžių muziką galime suskirstyti į tris etapus:

1. Ankstyvieji viduramžiai (V−IX a.) – vienbalsis grigališkojo choralo giedojimas.

2. Klasikiniai viduramžiai (X−XIII a.) – daugiabalsės muzikos atsiradimas.

3. Ars nova (XIV a.) – permainų muzikos teorijoje ir praktikoje laikotarpis.

Grigališkasis choralas. Seniausia mus pasiekusi muzika yra grigališkasis choralas, atsiradęs VII−VIII amžiuje. Pasak legendos, popiežius Grigalius I arba Grigalius Didysis (540−604) atnaujino įvairias bažnytines giesmes, jas suvienodino, surinko į rinkinį – tai yra atrinko, kurios labiausiai tinkamos giedoti visose bažnyčiose.

Grigališkasis choralas – tai vienbalsis bažnytinis giedojimas (arba giesmė), lotynišku neeiliuotu tekstu. Taigi, grigališkasis choralas buvo monodinis (vienbalsis, be pritarimo). Giesmės žodžiai ir muzika – neatskiriami, nes šie tekstai visada buvo giedami. Įdomu tai, kad grigališkasis choralas neturėjo įprasto muzikinio ritmo ir metro. Jis giedamas tarsi kalbant, o teksto frazės pabaiga kartu buvo ir muzikinės frazės pabaiga. Ji pasibaigdavo ilgesniu garsu ir atsikvėpimu.

Grigališkojo choralo muzika buvo nevienoda. Yra ir labai puošnių giesmių, su ilgais vieno skiemens išdainavimais. Todėl grigališkasis choralas skirstomas į tris tipus:

1) skiemeninis (silabinis) – kai giedant vienam žodžio skiemeniui tekdavo vienas muzikinis garsas;

2) grupinis (neuminis) – kai vienam skiemeniui tekdavo keli garsai (1−4 natos);

3) puošnusis (melizminis) – kai svarbiausi skiemenys ir žodžių pabaigos būdavo išpuoštos ilgomis puošniomis melizmomis (iš kelių ar keliolikos natų sudarytomis natų grupėmis).

 Notacija. Grigališkojo choralo užrašymui pradėta kurti užrašymo būdus – notaciją. Iš pradžių virš žodžių buvo rašomi ženkliukai, nurodantys melodijos kryptį ar vingį.

Vėliau garsus pradėta žymėti ant ir tarp linijų (pradžioje buvo 4 linijos). XI a. atsirado neumų notacija. Neumos – tai vieną ar kelis garsus užrašantys ženklai. Viena neuma skiriama vienam žodžio skiemeniui ištarti. Neumą gali sudaryti nuo vieno iki visos grupės garsų. Taip atrodo neumine notacija užrašyta grigališkojo choralo giesmė „Salve Regina“ („Sveika, Karaliene“):

Giesmės rankraščio fragmentas

Giedantys dvasininkai

Popiežius Grigalius I

Giesmė, užrašyta neumine notacija

O taip giesmę užrašytume šiandien:

Grigališkojo choralo giesmynai buvo rašomi ranka. Tai tikri meno kūriniai:

Giesmynas

Psalmė – tai giesmė su iš Biblijos pasirinktu psalmės tekstu.

Himnas – iškilminga giesmė Dievo ar šventųjų garbei.

Himnas Audi, benigne Conditor

Sekvencija – giesmės tipo intarpas mišiose.

Velyku sekvencija Victimae Pasclali laude I

Sekvencija Dies irae („Dieną rūsčią“), kurioje pasakojama apie mirties dieną ir pragaro baisumus, tapo mirties simboliu muzikoje bei įprasta gedulingų mišių (Requiem) dalimi.

Sekvencija Dies irae

Grigališkojo choralo giesmės buvo giedamos bažnyčioje per įvairias apeigas.

       Per bažnytines šventes bažnyčiose buvo rengiami vaidinimai. Juose buvo vaidinamos istorijos iš Šventojo Rašto. Taip X a. atsirado liturginė drama (bažnytinis vaidinimas), ypač išpopuliarėjusi XII−XIII amžiais. Jos tekstas būdavo lotyniškas, giedamas grigališkojo choralo (monodijos) būdu.

   Klausimai                                                                        

1. Kokia muzika buvo atliekama viduramžiais?

2. Kas yra grigališkasis choralas? Kokių tipų jis būna?

3. Ką reiškia žodžiai „notacija“ ir „neuma“?

4. Kokius žinote grigališkojo choralo giesmių tipus (žanrus)?

5. Koks muzikinis kūrinys dar viduramžiais tapo mirties simboliu?

6. Kas yra liturginė drama? Kaip ji būdavo sudaryta?

__________________________________________________________

Skaitiniai