Papildomam skaitymui

Aptartas muzikos mokytojų vertybinis orientacijų modelis bei bendrieji ir specifiniai pedagogikos principai sudaro prielaidas modeliuoti ugdymo procesą. Remdamiesi A. Vilkelienės (2003) rekomendacijomis, pateiksime keletą pavyzdžių, kaip galima organizuoti integruotąjį muzikinį ugdymą taikant  asmeninės prasmės metodą (APM) ir spalvas.

Ieškant optimaliausių neįgaliųjų muzikinio ugdymo būdų, labai veiksminga pamokoje dainuoti liaudies dainas, kuriose užkoduota mūsų tautos gyvastis, iš kartos į kartą perduodami jausmai, mąstymas, pasaulėjauta. Dainuojant liaudies dainas labai svarbu pajusti ne tik intonacijas, bet ir atskirai aptarti tekstą. Atsižvelgiant į dainelės nuotaiką, dermę ir tekstą, rekomenduojama sukeltus išgyvenimus išreikšti piešimo sąsiuvinio lape teptuko potėpiais, t. y. kurti pedagoginę situaciją, kurioje mokiniai turi pabandyti sukurti emocinį vaizdą ir rasti sąsajų su asmenine prasme.

Specialiųjų poreikių vaikų ritmo pojūtis dažniausiai yra sutrikęs.  Tai kelia papildomų sunkumų vaiko savijautai (ritmuodami vaikai būna susikaustę, įsitempę). Tokiu atveju svarbiausias pedagogo uždavinys – atpalaiduoti vaiko psichiką, įtraukiant judesius ir spalvas. Iš klausos mokant nustatyti pusinių, ketvirtinių ar aštuntinių natų garso trukmę, nepakanka vadovautis tradiciniu suaugusiojo ir vaiko žingsnelių sugretinimu. Patartina klausyti lėtos, ilgų tęsiamų garsų muzikos ir paprašyti, kad mokiniai teptuku popieriuje vedžiotų linijas, o vėliau savo piešinius komentuotų patys arba pasikeitę darbeliais komentuotų draugų piešinius. Išmokius spontaniškai mėgdžioti muzikos garsais perteikiamą nuotaiką, galima pabandyti iliustruoti draugo atliekamą muziką: vienas mokinys atlieka žemus ilgus garsus, o kiti piešia tamsiai rudas dėmes (vaizduoja stambias meškos pėdas). Paklojus popieriaus lapus ant grindų, žingsniuojant atliekami lėti judesiai, imituojami sunkūs meškos žingsniai. Analogiškai parenkant linksmą, nuotaikingą muziką, spalvomis iliustruojami ir aukšti trumpi garsai. Piešinių kontrastai provokuoja diskusiją, paskatinančią kurti namų užduotis, kuriomis vaikai išreiškia save, improvizuoja. Pedagogas modeliuoja situaciją, kintančią atsižvelgiant į  besiplėtojančias diskusijas. Piešiniai, vaizduojantys trumpus ir ilgus garsus, gali padėti patikrinti išmokimą. Pedagogas pats atlieka muziką arba pateikia jos įrašą, o moksleiviai atitinkamai pakelia piešinius, kuriuose vaizduojami ilgi ir trumpi garsai.

Vaizdų įprasminimas ir spalvos padeda suvokti ir pastoviuosius bei veržliuosius garsus. Pastovieji garsai lyginami su nameliu:

I laipsnis – namelio grindys, tvirtas pagrindas (spalvinama tamsia spalva);

III laipsnis – sienos, apaugusios žaluma (spalvinama žalia spalva);

V laipsnis – lubos, lyginamos su dangumi (spalvinama mėlyna spalva);

VIII laipsnis – stogas, šviečiantis iš tolo (spalvinama ryškia raudona spalva).

Pastoviųjų laipsnių įtvirtinimas tampa žaidimu, nes vaikai, atlikdami mokytojo rodomas intonacijas, „šokinėja“ nuo stogo ant grindų, „kopia“ namelio sienomis, eina vienas pas kitą į svečius. Mokytojas ugdytiniams nuolatos rodo pavyzdį, žaidimo forma pakviesdamas į pastoviųjų laipsnių namelį neįgalų, silpnesnį ar nedrąsesnį vaiką.

Užsimezga bendravimas, paremtas džiugiomis emocijomis ir malonia pamokos atmosfera. Neįgalieji šitaip gali praplėsti savo veiklos ribas (...aš šokinėju kaip visi vaikai; ...aš einu į svečius). Visi mokiniai savo sąsiuviniuose piešia pastoviųjų laipsnių namelius ir fantazuoja, ką pakvies pasisvečiuoti savo namelyje. Taip kuriami draugiški tarpusavio santykiai, dėmesio silpnesniajam įgūdžiai.

Vaikams su negale sunkiau sekasi išmokti teorijos taisykles, todėl būtina atsiriboti nuo sauso teorizavimo ar taisyklių kalimo. Dermės pojūtį rekomenduojama išryškinti spalvomis, atskleidžiant moksleivių emocionalumą. Pedagogas, apibūdindamas harmoninio minoro VI ir VII laipsnių intonacijų veržlumą, pabrėžia emocinio nusiteikimo svarbą.

Integruotoje klasėje visus muzikos rašto elementus vaikai pirmiausia turi išgirsti, pajausti kūnu, pakartoti judesiais pagal muziką, išsiaiškinti žodžiais ir tik tada mokytis įprasminti simboliais. Pradiniame etape siekiama supaprastintos notacijos, vėliau pereinama prie tradicinio natų užrašymo būdo. Atliekant ir užrašant melodiją, spalvos padeda nustatyti melodijos judėjimo kryptį. Siekiant, kad vaikas teisingai užrašytų melodijos atkarpą, siūloma naudoti testus (pusiau užrašytas melodijas), kuriuose reikia įrašyti trūkstamas natas. Melodijos linija yra pagrindinis muzikos parametras, o jos galingumo laipsnis išryškėja augančiomis ar mažėjančiomis linijomis. Melodijos liniją vaikai mokosi piešti žiūrėdami į natas, o vėliau iš klausos. Jei neįgalūs vaikai nesugeba užrašyti melodijos arba nespėja to padaryti kartu su visa klase, siūloma, kad jie grafiškai pavaizduotų melodijos slinktį (trumpi garsai – trumpi brūkšneliai, ilgesni garsai – ilgesni brūkšneliai).

Spalvos padeda geriau įsiklausyti į muzikos garsą, labiau pajusti jo niuansus. Tai ypač aktualu mokantis įsiklausyti pavienius intervalus. Intervalai piešiami kaip konkretūs vaizdai: prima – lietaus lašas, kvarta – nerimas, ilgesys, septima – baimė ir pan.

Modeliuojant muzikos klausymąsi, rekomenduotina remtis kompozitorių biografiniais ir kūrybiniais epizodais. Mokiniams, turintiems negalę, įdomu sužinoti, kad P. Čaikovskis, F. Hendelis, H. Berliozas, N. Paganinis sirgo epilepsija, tačiau jų negalė netrukdė pasiekti kūrybinių aukštumų. L. van Bethovenas gyvenimo pabaigoje apkurto, tačiau net ir kentėdamas klausos negalę kompozitorius kūrė meno šedevrus.

Klausant muzikos formuluojami klausimai: „Kaip kompozitorius, turėdamas negalę, perteikė savo išgyvenimus?; „Ar šalia manęs esantis neįgalus draugas neišgyvena tokių pat jausmų, tik nemoka jų atskleisti?“ Klausant muzikos modeliuojama diskusija, siekiama atskleisti muzikos sukeltus išgyvenimus, įvardyti savo potyrius ir perkelti juos į emocijų lygmenį. Meninio vaizdo modelį galima įtvirtinti regimaisiais vaizdiniais, įtraukiant regėjimą, lytėjimą. Mokiniai dalijasi nuomonėmis, kokių savybių reikia neįgaliajam, kad jis įveiktų neviltį, liūdesį, pesimizmą. Neįgalūs vaikai taip pat dalyvauja diskusijoje – klausydami muzikos, jie įsivaizduoja esą kupini jėgų ir optimizmo. Tai padeda jiems suprasti, kad negalė iš esmės netrukdo aukštesniems siekiams. Jie gali būti garsūs, žinomi ir prisidėti prie visuomenės kultūros ir mokslo.

Visuose minėtuose pamokų epizoduose vyrauja emocinių išgyvenimų įprasminimas, kuriuo siekiama ne tik vesti neįgalųjį į visų vaikų pasaulį, bet ir siekiama, kad stipresnieji padėtų silpnesniesiems. Meninių išgyvenimų išaukštinimas muzikinio ugdymo procese leidžia specialiųjų poreikių vaikams labiau pasitikėti savo gebėjimais bei suvokti savo kūrybinių galių sklaidą. 

Grįžti atgal: 9.3. Integruoto muzikinio ugdymo bendrieji ir specifiniai pedagogikos principai