8.1. Tradicinių muzikinių kultūrų vokalo akustikos įvairovė

Tikslai

  1. patyrinėti ir išsiaiškinti kai kuriuos dzūkų tradiciniam dainavimui būdingus bruožus
  2. išsiaiškinti obertoninio balso susidarymo akustinius pagrindus
  3. susipažinti su indų klasikinio vokalo savitumais

8.1.1 Dzūkų tradicinis dainavimas

Muzikinių kultūrų įvairovė pasaulyje neaprėpiama. Sunku aprėpti ir vokalo technikų įvairovę. Šiame skyriuje panagrinėsime tik kelis būdingus vokalo pavyzdžius ir įsitikinsime, kad nors esminiai dainavimo akustikos bruožai yra bendri, tačiau atskiros vokalo savybės yra visai nepanašios į vakarietiškojo akademinio vokalo.

Turbūt dera pradėti nuo savo lietuviškojo dainuojamojo folkloro. Pirmasis pavyzdys – vienos iš garsiausiųjų dzūkų dainininkių Marės Navickienės daina. Paklausykime jos pirmojo posmo (navickiene.wav) .

Aptarsime kai kuriuos būdingus dainavimo bruožus. Pirmiausiai, melizmos. Sakoma, kad dzūkų dainavime jų gausu. Iš tikrųjų jų nėra itin gausu (norėdami palyginti vėliau paklausysime klasikinės indų muzikos), tačiau kartais garsai papuošiami foršlagais, nachšlagais ar kitomis puošmenomis. Štai kad ir dvigubo foršlago atmainos pavyzdėlis – apie 6,3 s nuo įrašo pradžios (skiemuo du- žodyje dunojun):

 

 

Klausant suvokiamas (nors nebūtinai taip) struktūrinis garsas (3), jungiamas su vėlesniu (4) bei papuoštas foršlagu (1-2). Įdomu, kad foršlagas nėra nuosekliai išdainuojamas, jis susidaro tarsi trumpam kilstelėjus balsą į aukštesnį registrą. Palyginkime spektrus; laiko momentu 2:

 

 

ir laiko momentu 3:

 

Pirmajame spektre labai stiprios pirmosios dvi harmonikos, kitos žymiai silpnesnės. Tuo tarpu antrajame spektre stiprios jau keturios pirmosios harmonikos. Prisiminkime, kad aukštesniam registrui būdingas ryškesnis pagrindinis tonas. Taigi galima manyti (tai patvirtina ir klausa), kad dainininkė trumpam peršoko į aukštesnį registrą (2), vėliau grįžo į pagrindinį (3).

Beje, kaip matome iš spektro, balsui neabejotinai yra būdinga dainininko formantė.

Dabar paklausykime įrašo pradžios (Aš suskyniau) ir pažiūrėkime jos intonogramą bei spektrogramą:

 

 

Pirmajam garsui būdingas glisandinis „įvažiavimas“. Toliau pastebime vibrato, nors nelabai ryškų ir nelabai reguliarų. Įdomi pirmojo garso spektrograma: joje iš žemųjų harmonikų ryškios pirmoji, trečioji ir penktoji. Prisiminkime spektro ir tembro atitikimą: jei ryškios nelyginės harmonikos, tembras turi nosinį atspalvį. Ir iš tiesų, pasiklausę pirmojo garso, galime tai konstatuoti. Ryškesnis ar menkesnis nosinis atspalvis pastebimas ir vėliau. Tiesa, jį nebūtinai atitinka intensyvios nelyginės harmonikos – svarbu, kad tam tikros pavienės harmonikos yra ryškios (detaliau to neaptarsime).

Pridursiu, kad dainavimas „pro nosį“, būdingas kai kurioms vokalinėms tradicijoms, nėra joks balso netobulumas. Tiesiog, toje tradicijoje tai yra įprasta, gražu. Ir nebūtinai gražu tai, kas gražu operiniame balse. Jeigu sutiksite ką nors aiškinant, kad jokiais atvejais nevalia ar negražu „dainuoti pro nosį“, tai tas aiškintojas, matyt, nelabai žino apie kitokias vokalines technikas, išskyrus vakarietiškąją akademinę J.

Jau minėjau, kad įvairioms vokalinėms technikoms vibrato yra būdingas nevienodai. M. Navickienės balse jis nėra labai ryškus. O štai kito garsaus dzūkų dainininko P. Zalansko balse vibrato beveik visai nėra. Paklausykime pirmąjį jo vienos dainos posmą (zalanskas.wav) ir pažvelkime į jo pradžios intonogramą:

 

Aiškus vibrato čia atsiranda tik frazės pabaigoje.

Teneįsižeidžia aukštaičiai, žemaičiai ar suvalkiečiai, kad čia patyrinėjome tik dzūkų dainavimo akustiką. Nors ir apie ją labai nedaug paminėta. Tačiau Jūs galėsite visa tai tyrinėti praktikos darbe, jame rasite pavyzdžių ir iš kitų etnografinių Lietuvos regionų.

Pridursiu, kad tie pavyzdžiai, be abejo, neapima visos tradicinio dainavimo įvairovės, tačiau yra tipiški, taigi atspindi pagrindinius regioninius vokalo bruožus.

8.1.2 Obertoninis dainavimas

Pasiklausykime šio įrašo: (khoomey.wav) .

Iš pradžių dainavimas neatrodo kuo nors ypatingas, girdisi mūsų klausai šiek tiek keistokas įtemptas balsas. Bet toliau viskas keičiasi: „normalus“ balsas beveik išnyksta ir lieka tarsi fleitos melodija. Prisimenu, folkloro festivalio Vilniuje metu kai kurie klausytojai ima dairytis, ieškodami fleitininko, tačiau scenoje stovi tik vienas dainininkas. Tas dainininkas ir dainuoja fleitos „balsu“. Tai chumei (khoomey, xoomij,..), tuvių obertoninis dainavimas, viena iš egzotinių vokalinių technikų.

Panagrinėkime ją išsamiau. Įrašo pradžios spektrogramoje – daug gana intensyvių obertonų:

 

Paskui lieka tik vienas ryškus obertonas, kuris ir girdimas kaip atskiras garsas. Atkreipiu dėmesį, kad pagrindinis tonas visą laiką išlieka pastovus. Tačiau keičiant obertoną, sukuriamas melodijos įspūdis:

 

Taigi čia pasireiškia žmogaus klausos analitiškumas: šiaip jau klausa yra linkusi visus dalinius tonus jungti į vieną garsą (tai sintetinė klausa), tačiau jeigu kuris nors dalinis tonas yra žymiai stipresnis už kitus, jis jau suvokiamas kaip atskiras garsas.

Paskaičiuokime, kurie obertonai yra ryškūs (paveikslėlis – viso įrašo spektrograma, gauta garso redaktoriumi Cool Edit):

   

Kai tik balsas pereina į obertoninę techniką (apie 5 s nuo įrašo pradžios), išryškinamas aštuntasis obertonas (devintoji harmonika), su trumpais šuoliais aukštyn, tada ilgesniam laikui pereinama į vienuoliktąjį obertoną (7 s nuo įrašo pradžios), paskui kuriama melodija iš greitų obertoninių pokyčių: devintasis obertonas – vienuoliktasis – aštuntasis ir t. t.

 

Įdomu, kad taip dainuojant, melodija gali būti kuriama tik iš tam tikrų – natūraliojo garsaeilio – garsų. Pravartu prisiminti garso spektro pagrindus. Į kokią garsų eilę išsidėstytų visos garso harmonikos? Kad būtų paprastesni skaičiai, pasirinkime didžiosios oktavos la. Tada pagrindinis tonas ir yra didžiosios oktavos la, t. y. 110 Hz. Pirmasis obertonas (antroji harmonika) – 220 Hz, vadinasi, mažosios oktavos la. Antrasis obertonas (trečioji harmonika) – 330 Hz. Šis garsas, pasirodo, bus dviem centais aukštesnis už pirmosios oktavos mi. Ir t. t.:

 

Iš: Ambrazevičius 2007

Po natomis užrašytas dažnis hercais, virš jų – nuokrypiai centais nuo tolygiai temperuoto garsaeilio. Paveikslėlyje pavaizduotas garsaeilis vadinamas natūraliuoju. Nesvarbu, ar pagrindinis tonas yra didžiosios oktavos la, ar koks nors kitas, natūraliojo garsaeilio intervalai yra tokie patys, tik visas garsaeilis transponuotas aukštyn ar žemyn.

Dabar grįžkime prie obertoninio dainavimo. Vadinasi, jeigu pagrindinis tonas dainuojant išlieka pastovus, obertoninė melodija gali būti kuriama tik iš obertonų, t. y. tik iš natūraliojo garsaeilio garsų! Pavyzdžiui, kaip jau išsiaiškinome, pirmiausiai yra stipri nagrinėjamojo įrašo devintoji harmonika. Pažvelkime į natūraliojo garsaeilio schemą aukščiau (palyginkime 990 ir 110 Hz dažnio garsus): tai yra dviem oktavom ir dar didžiąja sekunda (+ 4 centai) aukštesnis tonas už pagrindinį. Toliau stipri yra dvyliktoji harmonika. Nesunku paskaičiuoti (pamėginkite patys), kad tai – dviem oktavom ir dar grynąja kvinta (+ 2 centai) aukštesnis tonas už pagrindinį. Intervalas tarp šių tonų – grynoji kvarta (minus du centai). Atkreipiu dėmesį, kad temperuotos grynosios kvartos obertoniniu dainavimu neišgausime, o tik siauresnę dviem centais. Tai yra natūralioji grynoji kvarta. Du centai yra nedaug. Tačiau su tercijomis kitaip: natūraliosios tercijos labai skiriasi nuo temperuotųjų, šį „netemperuotumą“ gana nesunkiai galima išgirsti klausantis obertoninio dainavimo įrašo.

Išsiaiškinus obertoninio dainavimo akustiką, kyla klausimas, kaip dainininkas sugeba išryškinti atskirą obertoną? Šiuo atveju taikoma specifinė vokalinė technika. Pirma, dainininkas parengia tokį balso tako rezonatorių, kad jame labai išryškėtų tam tikra formantė (turbūt, dažniausiai antroji). Ji šiek tiek panaši į jau aptartą dainininko formantę, tik žymiai stipresnė, pavadintume dainininko hiperformantėJ. Keičiant artikuliaciją, formantė derinama su atskirais obertonais, taip jie sustiprinami. Antra, dėl specifinės nosinės artikuliacijos susilpnėja tarpiniai obertonai, todėl ryškusis obertonas tampa dar ryškesnis.

Obertoninis dainavimas itin būdingas kai kurioms Azijos tautoms: tuviams, mongolams ir kitoms. Tiesa, jo esama kelių rūšių. Pavyzdžiui, kitaip, negu tyrinėtame pavyzdyje, pagrindinis tonas gali būti irgi ryškus (paklausykite: khoomey1.wav ), be to jis gali būti nepastovus ir kt.

8.1.3 Indų klasikinis dainavimas

O dabar paklausykime visai kitokio balso: carnatic.wav. Tai Pietų Indijos klasikinis dainavimas (kriti). Tikriausiai stebina melizminių puošmenų gausa. Panagrinėkime nedidelę atkarpą ( carnatic1.wav ):

 

Tik pačios ryškiausios puošmenos: 1 – „normalus“ vibrato, 2 – kintamo aukščio vibrato, suvokiamas kaip keturių trumpų garsų seka, 3 – panašu į foršlagą, 4, 5 – glisandiniai slydimai žemyn, 6 – tarsi nepaprastai platus vibrato ir t. t...

Dar viena trumpa atkarpa iš to paties įrašo (carnatic2.wav):

 

Šiuo atveju kylančio aukščio vibrato suvokiamas kaip šešių trumpų garsų seka.

Visa tai – gamakos – garso puošmenos, kurios yra neatskiriama indiškojo klasikinio intonavimo dalis, ne tik vokalo, bet ir instrumentinės muzikos. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad gamakos naudojamos bet kur ir bet kaip, tačiau iš tikrųjų jų sistema yra fiksuota, jos atsiranda pagal tam tikras taisykles, tam tikruose muzikiniuose kontekstuose.

Beje, šiame balse taip pat ryškoka dainininko formantė. Aišku, ne tokia ryški, kaip europiniame operiniame balse ir aišku, kodėl (juk nėra didelio orkestro, kuriame reikėtų išsiskirti). Balsas švelnesnis, labiau „kvėpuojantis“ – spektrogramose galime pastebėti nemažai triukšmo, ypač aukštų dažnių.

Savikontrolės klausimai

Atsakykite į  testo klausimus WebCT sistemoje. Diskutuokite forume.