8.1. Tradicinių muzikinių kultūrų vokalo
akustikos įvairovė
Tikslai
- patyrinėti ir išsiaiškinti kai kuriuos
dzūkų tradiciniam dainavimui būdingus
bruožus
- išsiaiškinti obertoninio balso susidarymo akustinius
pagrindus
- susipažinti su indų klasikinio vokalo savitumais
8.1.1 Dzūkų tradicinis dainavimas
Muzikinių kultūrų
įvairovė pasaulyje neaprėpiama. Sunku aprėpti
ir vokalo technikų įvairovę. Šiame skyriuje
panagrinėsime tik kelis būdingus vokalo pavyzdžius
ir įsitikinsime, kad nors esminiai dainavimo akustikos
bruožai yra bendri, tačiau atskiros vokalo savybės
yra visai nepanašios į vakarietiškojo akademinio
vokalo.
Turbūt dera pradėti nuo savo
lietuviškojo dainuojamojo folkloro. Pirmasis pavyzdys –
vienos iš garsiausiųjų dzūkų
dainininkių Marės Navickienės daina. Paklausykime
jos pirmojo posmo
(navickiene.wav)
.
Aptarsime kai kuriuos būdingus dainavimo
bruožus. Pirmiausiai, melizmos. Sakoma, kad dzūkų
dainavime jų gausu. Iš tikrųjų jų
nėra itin gausu (norėdami palyginti vėliau
paklausysime klasikinės indų muzikos), tačiau
kartais garsai papuošiami foršlagais, nachšlagais ar
kitomis puošmenomis. Štai kad ir dvigubo foršlago
atmainos pavyzdėlis – apie 6,3 s nuo įrašo
pradžios (skiemuo du- žodyje dunojun):
Klausant suvokiamas (nors nebūtinai taip)
struktūrinis garsas (3), jungiamas su vėlesniu (4) bei
papuoštas foršlagu (1-2). Įdomu, kad foršlagas
nėra nuosekliai išdainuojamas, jis susidaro tarsi trumpam
kilstelėjus balsą į aukštesnį
registrą. Palyginkime spektrus; laiko momentu 2:
ir laiko momentu 3:
Pirmajame spektre labai stiprios pirmosios dvi
harmonikos, kitos žymiai silpnesnės. Tuo tarpu antrajame
spektre stiprios jau keturios pirmosios harmonikos. Prisiminkime,
kad aukštesniam registrui būdingas ryškesnis
pagrindinis tonas. Taigi galima manyti (tai patvirtina ir klausa),
kad dainininkė trumpam peršoko į aukštesnį
registrą (2), vėliau grįžo į
pagrindinį (3).
Beje, kaip matome iš spektro, balsui
neabejotinai yra būdinga dainininko formantė.
Dabar paklausykime įrašo pradžios
(Aš suskyniau) ir pažiūrėkime jos
intonogramą bei spektrogramą:
Pirmajam garsui būdingas glisandinis
„įvažiavimas“. Toliau pastebime
vibrato, nors nelabai ryškų ir nelabai
reguliarų. Įdomi pirmojo garso spektrograma: joje iš
žemųjų harmonikų ryškios pirmoji,
trečioji ir penktoji. Prisiminkime spektro ir tembro
atitikimą: jei ryškios nelyginės harmonikos, tembras
turi nosinį atspalvį. Ir iš tiesų,
pasiklausę pirmojo garso, galime tai konstatuoti.
Ryškesnis ar menkesnis nosinis atspalvis pastebimas ir
vėliau. Tiesa, jį nebūtinai atitinka intensyvios
nelyginės harmonikos – svarbu, kad tam tikros
pavienės harmonikos yra ryškios (detaliau to
neaptarsime).
Pridursiu, kad dainavimas „pro
nosį“, būdingas kai kurioms vokalinėms
tradicijoms, nėra joks balso netobulumas. Tiesiog, toje
tradicijoje tai yra įprasta, gražu. Ir nebūtinai
gražu tai, kas gražu operiniame balse. Jeigu sutiksite
ką nors aiškinant, kad jokiais atvejais nevalia ar
negražu „dainuoti pro nosį“, tai tas
aiškintojas, matyt, nelabai žino apie kitokias vokalines
technikas, išskyrus vakarietiškąją
akademinę J.
Jau minėjau, kad įvairioms
vokalinėms technikoms vibrato yra būdingas nevienodai.
M. Navickienės balse jis nėra labai ryškus. O
štai kito garsaus dzūkų dainininko P. Zalansko
balse vibrato beveik visai nėra. Paklausykime
pirmąjį jo vienos dainos posmą (zalanskas.wav) ir
pažvelkime į jo pradžios intonogramą:
Aiškus vibrato čia atsiranda
tik frazės pabaigoje.
Teneįsižeidžia
aukštaičiai, žemaičiai ar suvalkiečiai,
kad čia patyrinėjome tik dzūkų dainavimo
akustiką. Nors ir apie ją labai nedaug paminėta.
Tačiau Jūs galėsite visa tai tyrinėti praktikos
darbe, jame rasite pavyzdžių ir iš kitų
etnografinių Lietuvos regionų.
Pridursiu, kad tie pavyzdžiai, be abejo,
neapima visos tradicinio dainavimo įvairovės, tačiau
yra tipiški, taigi atspindi pagrindinius regioninius vokalo
bruožus.
8.1.2 Obertoninis dainavimas
Pasiklausykime
šio įrašo:
(khoomey.wav)
.
Iš pradžių dainavimas neatrodo kuo
nors ypatingas, girdisi mūsų klausai šiek tiek
keistokas įtemptas balsas. Bet toliau viskas keičiasi:
„normalus“ balsas beveik išnyksta ir lieka tarsi
fleitos melodija. Prisimenu, folkloro festivalio Vilniuje metu kai
kurie klausytojai ima dairytis, ieškodami fleitininko,
tačiau scenoje stovi tik vienas dainininkas. Tas dainininkas
ir dainuoja fleitos „balsu“. Tai chumei
(khoomey, xoomij,..), tuvių
obertoninis dainavimas, viena iš
egzotinių vokalinių technikų.
Panagrinėkime ją išsamiau.
Įrašo pradžios spektrogramoje – daug gana
intensyvių obertonų:
Paskui lieka tik vienas ryškus obertonas,
kuris ir girdimas kaip atskiras garsas. Atkreipiu dėmesį,
kad pagrindinis tonas visą laiką išlieka pastovus.
Tačiau keičiant obertoną, sukuriamas melodijos
įspūdis:
Taigi čia pasireiškia žmogaus
klausos analitiškumas: šiaip jau klausa yra linkusi visus
dalinius tonus jungti į vieną garsą (tai
sintetinė klausa), tačiau jeigu kuris nors dalinis tonas
yra žymiai stipresnis už kitus, jis jau suvokiamas kaip
atskiras garsas.
Paskaičiuokime, kurie obertonai yra
ryškūs (paveikslėlis – viso įrašo
spektrograma, gauta garso redaktoriumi Cool Edit):
Kai tik balsas pereina į obertoninę
techniką (apie 5 s nuo įrašo pradžios),
išryškinamas aštuntasis obertonas (devintoji
harmonika), su trumpais šuoliais aukštyn, tada ilgesniam
laikui pereinama į vienuoliktąjį obertoną (7 s
nuo įrašo pradžios), paskui kuriama melodija iš
greitų obertoninių pokyčių: devintasis
obertonas – vienuoliktasis – aštuntasis ir
t. t.
Įdomu, kad taip dainuojant, melodija gali
būti kuriama tik iš tam tikrų –
natūraliojo garsaeilio – garsų. Pravartu prisiminti
garso spektro pagrindus. Į kokią garsų eilę
išsidėstytų visos garso harmonikos? Kad
būtų paprastesni skaičiai, pasirinkime
didžiosios oktavos la. Tada pagrindinis tonas ir yra
didžiosios oktavos la, t. y. 110 Hz. Pirmasis
obertonas (antroji harmonika) – 220 Hz, vadinasi,
mažosios oktavos la. Antrasis obertonas
(trečioji harmonika) – 330 Hz. Šis garsas,
pasirodo, bus dviem centais aukštesnis už pirmosios
oktavos mi. Ir t. t.:
Iš: Ambrazevičius
2007
Po natomis užrašytas dažnis
hercais, virš jų – nuokrypiai centais nuo tolygiai
temperuoto garsaeilio. Paveikslėlyje pavaizduotas garsaeilis
vadinamas natūraliuoju. Nesvarbu, ar pagrindinis tonas yra
didžiosios oktavos la, ar koks nors kitas,
natūraliojo garsaeilio intervalai yra tokie patys, tik visas
garsaeilis transponuotas aukštyn ar žemyn.
Dabar grįžkime prie obertoninio
dainavimo. Vadinasi, jeigu pagrindinis tonas dainuojant
išlieka pastovus, obertoninė melodija gali būti
kuriama tik iš obertonų, t. y. tik iš
natūraliojo garsaeilio garsų! Pavyzdžiui, kaip jau
išsiaiškinome, pirmiausiai yra stipri nagrinėjamojo
įrašo devintoji harmonika. Pažvelkime į
natūraliojo garsaeilio schemą aukščiau
(palyginkime 990 ir 110 Hz dažnio garsus): tai yra dviem
oktavom ir dar didžiąja sekunda (+ 4 centai)
aukštesnis tonas už pagrindinį. Toliau stipri yra
dvyliktoji harmonika. Nesunku paskaičiuoti (pamėginkite
patys), kad tai – dviem oktavom ir dar grynąja kvinta (+
2 centai) aukštesnis tonas už pagrindinį. Intervalas
tarp šių tonų – grynoji kvarta (minus du
centai). Atkreipiu dėmesį, kad temperuotos grynosios
kvartos obertoniniu dainavimu neišgausime, o tik
siauresnę dviem centais. Tai yra natūralioji grynoji
kvarta. Du centai yra nedaug. Tačiau su tercijomis kitaip:
natūraliosios tercijos labai skiriasi nuo
temperuotųjų, šį
„netemperuotumą“ gana nesunkiai galima
išgirsti klausantis obertoninio dainavimo įrašo.
Išsiaiškinus obertoninio dainavimo
akustiką, kyla klausimas, kaip dainininkas sugeba
išryškinti atskirą obertoną? Šiuo atveju
taikoma specifinė vokalinė technika. Pirma, dainininkas
parengia tokį balso tako rezonatorių, kad jame labai
išryškėtų tam tikra formantė (turbūt,
dažniausiai antroji). Ji šiek tiek panaši į jau
aptartą dainininko formantę, tik žymiai
stipresnė, pavadintume dainininko hiperformantėJ.
Keičiant artikuliaciją, formantė derinama su
atskirais obertonais, taip jie sustiprinami. Antra, dėl
specifinės nosinės artikuliacijos susilpnėja
tarpiniai obertonai, todėl ryškusis obertonas tampa dar
ryškesnis.
Obertoninis dainavimas itin būdingas kai
kurioms Azijos tautoms: tuviams, mongolams ir kitoms. Tiesa, jo
esama kelių rūšių. Pavyzdžiui, kitaip,
negu tyrinėtame pavyzdyje, pagrindinis tonas gali būti
irgi ryškus (paklausykite:
khoomey1.wav
), be to
jis gali būti nepastovus ir kt.
8.1.3 Indų klasikinis dainavimas
O dabar paklausykime visai kitokio balso:
carnatic.wav. Tai Pietų Indijos klasikinis dainavimas (kriti).
Tikriausiai stebina melizminių puošmenų gausa.
Panagrinėkime nedidelę atkarpą (
carnatic1.wav
):
Tik pačios ryškiausios puošmenos:
1 – „normalus“ vibrato, 2 –
kintamo aukščio vibrato, suvokiamas kaip
keturių trumpų garsų seka, 3 – panašu
į foršlagą, 4, 5 – glisandiniai slydimai
žemyn, 6 – tarsi nepaprastai platus vibrato ir
t. t...
Dar viena trumpa atkarpa iš to paties
įrašo (carnatic2.wav):
Šiuo atveju kylančio aukščio
vibrato suvokiamas kaip šešių trumpų
garsų seka.
Visa tai – gamakos –
garso puošmenos, kurios yra neatskiriama indiškojo
klasikinio intonavimo dalis, ne tik vokalo, bet ir
instrumentinės muzikos. Iš pirmo žvilgsnio gali
atrodyti, kad gamakos naudojamos bet kur ir bet kaip, tačiau
iš tikrųjų jų sistema yra fiksuota, jos
atsiranda pagal tam tikras taisykles, tam tikruose muzikiniuose
kontekstuose.
Beje, šiame balse taip pat ryškoka
dainininko formantė. Aišku, ne tokia ryški, kaip
europiniame operiniame balse ir aišku, kodėl (juk
nėra didelio orkestro, kuriame reikėtų
išsiskirti). Balsas švelnesnis, labiau
„kvėpuojantis“ – spektrogramose galime
pastebėti nemažai triukšmo, ypač
aukštų dažnių.
Savikontrolės klausimai
Atsakykite
į testo klausimus WebCT sistemoje. Diskutuokite
forume.
|