|
„Romeo ir
Džuljeta“: Nr. 1 –
Introdukcija
(Gatvės susidūrimai.
Sąmyšis. Hercogo
pasirodymas); orkestro priemonėmis
atkuriamas Montekių ir Kapulečių susidūrimas,
kurį sutramdo pasirodęs hercogas (princas) –
tembrų personifikacija (trombonai, ophicleide, p.
12). Prologas – tarsi
kūrinio turinio santrauka. Anonsuojamas veiksmas, skamba
būsimų dalių fragmentai, kuriuos vienija meilės
leitmotyvas. Posmai (partitūros p. 33 :
mecosopranas/kontraltas
nepersonifikuotas) šlovina pirmos meilės
džiaugsmą ir jo poetą
Shakespeare’ą.
Moderato (p. 40 : tenoro solo – tai Merkucijus
šaiposi iš įsimylėjusio Romeo, jo
lūpose atgyja fėjos Meb
išdaigos), Nr. 2 – „Pokylis
pas Kapuleti“; (p. 54) Romeo
vienatvę sutrikdo pokylio atgarsiai, jie tik paryškina
Romeo jausmus, kurie išsilieja epizode Larghetto
espressivo (p. 66). Pokylis pas Kapuleti –
Allegro (p.69) – kontrastas, tačiau netrukus
Larghetto epizode (p. 91) sujungiamos Romeo ir pokylio
temos. Nr. 3 – „Meilės
scena“ (p. 126); iš pradžių
tarsi įžangoje Allegretto piešia
šviesios nakties paveikslą (ataidi choro
sąšaukos, p. 126), tolesnis Adagio (p. 136)
– meilės leitmotyvo įtvirtinimas kulminacijoje.
Allegro agitato (p. 147) – aukščiausias
jausmo pakilimo taškas. Nr. 4 –
„Fėja Meb“ (p. 177)
Berliozo orkestruotės šedevras; Nr. 5 –
„Džuljetos
laidotuvės“ (p. 231) fugato;
Nr. 6 – „Romeo
Kapulečių
požemyje“ (p. 248);
Herojų mirties scena gana iliustratyvi. Nr. 7 –
finalas. Liaudis skuba prie laidojimo
rūsio (p. 277). Ginčas tarp Monteki ir Kapuleti.
Tėvo Lorenco pasakojimas. Susitaikymas.Susitaikymo priesaika
(p. 348). Partitūroje pažymėti veikėjai –
Tėvas Lorenzo (Pater Lorenzo) ir Montekiai bei Kapulečiai
(choras).
| |