|
2. 1. 1. Apibendrinimai
Verdi operose
daug ryškių,
išraiškingų
vokalinių melodijų,
kurios buvo patogios atlikti (Verdi, kaip
ir kiti italų kompozitoriai, buvo puikus balso galimybių
žinovas) ir drauge turiningos.
Sugebėjimas kurti lengvai
įsimenamas melodijas,
tiksliai apibūdinančias
veikėjus, – viena
stipriausių jo, kaip operos
dramaturgo, pusių. Verdi
praturtino orkestrą,
sustiprino jo
dramaturginę
funkciją, siekdamas
muzikos ir dramos vienovės,
nepertraukiamos
muzikinės minties raidos.
Vokalas jo operose darosi vis
išraiškingesnis,
deklamaciškai subtiliai
diferencijuotas.
Kompozitorius buvo labai
reiklus libretui – aštrios
dramatinės
situacijos, konfliktai, ryškūs
charakteriai. Neretai Verdi kurdavo
atsižvelgdamas į
konkrečių atlikėjų
sugebėjimus, operos teatrų trupių
pajėgumą. Jo opera – tai
muzikinė sceninė
drama. Verdi pasisakė prieš
muzikos atitrūkimą nuo
scenos, gerai pažino
pasaulinę muzikinę
kultūrą. Jam įtakos
turėjo Meyerbeeras, Wagneris,
kurio operas
„Lohengrinas“,
„Valkirija“ Verdi labai
vertino. Wagnerio muzika
Verdi privertė
susimąstyti apie orkestro
vaidmenį, harmonijos
reikšmingumą,
ištisinių
plėtojimo principų,
įveikiančių numerių
struktūros dalumą,
pritaikymą operoje. Verdi
pripažino: „Negalima
būti vien tik melodistu. Yra
kažkas daugiau nei melodija,
harmonija – būtent
muzika“.
| |