|
Būdavo
dienų, kai kompozitorius
turėdavo tenkintis kavos
puodeliu. Sunkus gyvenimas
nepadarė jo irzlaus,
nepripildė neapykantos.
Jis išliko toks pats
geraširdiškas,
užsidegęs, visada su
pilnu portfeliu natų ir
tuščia kišene.
Prisiminimuose draugai
rašė, kad pikti liežuviai
jį vadino švaistūnu ir
girtuokliu, nes
neatsisakydavo su
bičiuliais išlenkti vyno
taurelės. Priešingai – jis
buvo labai santūrus ir net labai
įsilinksminęs
neperžengdavo ribų.
Kompozitorius kovojo su
gyvenimo sunkumais, bet jo
jėgas sekino liga, kuri
užaštrino nevilties
jausmą, vienatvės
kančią. Dienoraštyje
jis rašė: „Visada
atrodo, kad einame
pasitikti vienas kito, bet taip ir
praeiname pro šalį. Kokia
kančia tam, kas tai suvokia. Mano
muzikinių kūrinių
šaltinis – protas ir
kančia. Kūriniai, pagimdyti
kančios, atrodo, mažiausiai
džiugina pasaulį“.
| |