7. Apibendrinimai

XIX a. daugelyje Europos šalių formuojantis savarankiškoms valstybėms ėmė klostytis nepriklausomybės ir tautinio identiteto idėjos. Svarbiu jų reiškimo būdu muzikoje buvo opera. Kompozitoriai domėjosi patriotiniais siužetais, liaudies muzika, tačiau įvairių  šalių sceninė muzika turėjo savo specifinių ypatybių. Italijoje opera nuo seno, ir XIX a. buvo svarbiausia muzikinės kūrybos sritis. Ge­riau­si italų kompozitorių kūriniai (Rossini, Bellini, Donizetti operos) at­spin­dė­jo na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mo pa­ki­li­mą, bel canto meno klestėjimą, instrumentinį virtuoziškumą (Paganini). Ryškus italų operos etapas – G. Verdi kūryba, išlaikiusi tradicišką vokalinių partijų dainingumą, drauge praturtinusi jį, taip pat ir orkestro partiją gilesne išraiška, dramaturgine funkcija, sukuriant įtaigią, veiksmingą muzikinę sceninę dramą. G. Puc­ci­ni, tęsdamas Ver­di pasiekimus, perteikdamas veiksmingą teatrinę dramaturgiją, ita­lų tra­di­ci­ją dar daugiau papildė europinės mu­zi­kos naujovėmis, šiuolaikinėmis tendencijomis, toliau simfonizavo operą (leitmotyvai, išplėtotos scenos), prioritetą atidavė išraiškingoms ariozinėms vokalo formoms, bet niekada jo neužgožė orkestru. Realistinės italų operos tendencijos iš dalies pasireiškusios ir Puccini veikaluose ryškiausiai atsispindėjo kompozitorių veristų kūryboje (P. Mas­cag­ni, R. Le­on­ca­val­lo operos).

Vokietijoje, išsiskiriančioje turtingomis instrumentinės muzikos tradicijomis, XIX a. opera taip pat tapo svarbiu veiksniu tvirtinant tautinį identitetą, priešinantis itališkosios operos invazijai. Pirmosios romantinių siužetų operos pasižymėjo klasicistinei muzikai būdingomis raiškos priemonėmis (E. T. A. Hof­fman­nas, L. Spohras). C. M. von We­be­ris tapo tikruoju vo­kie­čių na­cio­na­li­nės ro­man­ti­nės ope­ros kū­rė­ju. Jos pa­grin­di­nės ypatybės – siu­že­tų ir mu­zi­kos liau­diš­ku­mas, psi­cho­lo­gi­nio pra­do su­stip­ri­ni­mas, re­a­laus ir fan­tas­ti­nio pa­sau­lio ­prie­ši­ni­mas, ry­šys su zingš­py­liu. Reformatoriškas operos raidos etapas susijęs su R. Wagnerio kūryba. Jis maksimaliai simfonizavo operą, kūrė muzikines dramas, grindžiamas menų sintezės (Gesamtkunstwek) idėja, leitmotyvų sistema, begaline melodija. Ko­vo­da­mas prieš pa­vir­šu­ti­niš­ku­mą, už me­lo­di­kos turiningumą, sie­kė at­kur­ti „kal­bos ak­cen­tus“ ir in­to­na­ci­jas, vo­ka­lą trak­ta­vo sa­vi­tai – kiekvienas garsas, pauzė vokalo partijoje turėjo būti reikšmingas, „kalbantis“.

XIX a. opera Prancūzijoje pasižymėjo žanrų įvairove. Amžiaus pradžioje jai būdingas aka­de­mi­nis kla­si­ciz­mas, ampyro stilius (G. Spontini, F. Le­su­eu­ro, E. N. Méhu­lio, operos), klesti komiška opera, vieno iš ryškiausių jos autoriaus F. Aubero kūryboje užgimsta prancūzų he­ro­ji­nė-ro­man­ti­nė opera („Nebylė iš Potičio“), vadinama didžiąja. Grand opéražanrui būdinga monumentali kompozicija,dažniausiai 5 veiksmų spektaklis su šokio intarpais, dekoruotas tapytais scenovaizdžiais ir tikroviškais kostiumais. Jame siekiama smulkmeniškai atkurti istorinę veiksmo vietą, veiksmą papildant sceniniais efektais, išryškinančiais romantizmo epochoje sustiprėjusį veiksmo pradą. Grand opéražanras suklestėjo operose, sukurtose, pagal E. Scri­be’o libretus (G. Meyerbeero „Hugenotai“, F. Halévy „Žydė“).

Prancūzijos kultūrai būdingas suartėjimas su dramos teatru taip pat pasireiškė programinėje simfoninėje H. Berliozo muzikoje. Ji pasižymi teatriškumu, sceniškumu, vokalo naudojimu.

Senas šokio meno tradicijas turinčioje Prancūzijoje romantinę ideologiją, fan­tas­ti­nės te­mos, re­a­laus ir nere­a­laus pa­sau­lio kon­tras­to plėtojimą puikiai atspindėjo, romantinio baleto, bal­let blanc („bal­ta­sis ba­le­tas“) – užuomazgos ir gimimas („Silfidė“).

XIX a. antroje pusėje Prancūzijoje klestint pramogų industrijai užgimė operetė (J. Of­fen­ba­chas), klestėjo lyrinė opera (Ch. Gou­nod, L. De­li­bes’as, A. Thomas, J. Massenet). Susirūpinus Prancūzijos instrumentinės muzikos likimu ir siekiant pratęsti turtingas H. Berliozo instrumentinės muzikos tradicijas prasidėjo „At­si­nau­ji­ni­mo“ (Le Re­nou­ve­au) pe­ri­odas (C. Franc­kas, C. Saint-Saënsas). Iškilo savita G. Fauré vokalinė instrumentinė kūryba.