Li­te­ra­tū­ri­nis šal­ti­nis – W. von Es­chen­ba­cho („Tanhoizerio“ veikėjo, XII–XIII a. minezingerio) poema „Par­si­fa­lis“, bet iš es­mės – tai lais­va kom­po­zi­ci­ja vi­du­ram­žių le­gen­dų mo­ty­vais. Čia ryš­kus jaus­mų ir dva­si­nio pa­sau­lio su­prie­ši­ni­mas, ku­ris jau bu­vo anks­tes­nė­se ope­ro­se (Lo­heng­ri­nas – Gra­lio ka­ra­lys­tės ka­ra­liaus Par­si­fa­lio sū­nus), bet „Par­si­fa­ly­je“ įga­vo iš­baig­tą for­mą. Jau „Ny­be­lun­go žie­do“ ope­ro­se kal­ba­ma apie ka­la­vi­ją, per­vė­ru­sį nu­kry­žiuo­tą Kris­tų, ir apie ste­buk­lin­gą tau­rę, į ku­rią bu­vo su­rink­tas Kris­taus krau­jas. Šias re­lik­vi­jas pi­ly­je sau­go­jo ty­ri ri­te­riai, ku­rie pri­sie­kė sa­vo gy­ve­ni­mą skir­ti gė­riui ir tei­sin­gu­mui. Ka­ra­lius Am­for­tas su­žeis­tas ste­buk­lin­gu Kling­zo­ro ka­la­vi­ju, ku­rį jis iš­lei­do iš ran­kų, su­si­ža­vė­jęs Kun­dri. Nuo to lai­ko jo žaiz­da krau­juo­ja, o Par­si­fa­lis ka­ra­lių iš­gy­do.

Ope­ro­je su­prie­ši­na­mi du pa­sau­liai – Gra­lio šven­to­vė ir Kling­zo­ro rū­mai, kaip siau­čian­čių aist­rų ir iš­tvir­ki­mo bu­vei­nė. Par­si­fa­lis – pa­pras­tas jau­nuo­lis, ne­pa­žįs­tan­tis že­miš­kų aist­rų, ne­pa­si­duo­dan­tis gun­dy­to­jos Kun­dri, Kling­zo­ro ver­gės, vi­lio­nėms. Jis tam­pa vy­riau­siuo­ju tarp Gra­lio ri­te­rių. „Parsifalyje“ iš­ky­la ryš­kūs vaiz­dai – miškas Gralio kalnuose (I paveikslo įžanga), ri­te­rių ei­ty­nės, Di­džio­jo penk­ta­die­nio ste­buk­las, Par­si­fa­lio gun­dy­mo sce­na, orkestriniai interliudai tarp paveikslų. Or­kest­ruo­tė meist­riš­ka, po­li­fo­niš­kai iš­plė­to­tos cho­ro sce­nos.