3. 2. C. M. von Weberis 

Car­las Ma­ria von We­be­ris (1786–1826) buvo pia­nis­tas vir­tuo­zas. Jo kū­ry­bai bū­din­gas koncer­tiš­ku­mas, emo­ci­nis pa­ki­lu­mas, efek­tin­gi kon­tras­tai, spal­vin­gi temb­rai. Jis ži­no­mas ir kaip vir­tuo­ziš­kų in­stru­men­ti­nių vei­ka­lų kū­rė­jas.

„Kvie­ti­mas šokiui“ (1819) – pro­gra­mi­nė pje­sė, at­ku­rian­ti po­ky­lio vaiz­dą, po­etiš­kas val­so pa­vi­da­las, pra­na­šau­jan­tis Cho­pi­no val­sus, Ber­lio­zo ba­liaus sce­ną „Fan­tas­ti­nė­je sim­fo­ni­jo­je“, Glin­kos Val­są-fan­ta­zi­ją, Čai­kov­skio V sim­fo­ni­jos val­są.

„Kon­cer­ti­nė pje­sė“ (Kon­zertstück, 1821) – vir­tuo­ziš­ka pje­sė for­te­pi­jo­nui, ly­di­ma or­kest­ro, pri­me­na Be­et­ho­ve­no pa­te­ti­ką.

 C. M. von Weberis. 1. Kvietimas šokiui (fortepijonui)

             2. Kvietimas šokiui (transkripcija orkestrui, H. Berliozo orkestruotė) 

  

We­be­ris – vo­kie­čių na­cio­na­li­nės ope­ros kū­rė­jas. Tik­ras in­to­na­ci­nis at­si­nau­ji­ni­mas iš­ryš­kė­jo bū­tent jo ope­ro­se.

Ope­ros „Lais­va­sis šau­lys“ prem­je­ra 1821 m. Ber­ly­ne ta­po is­to­ri­niu įvy­kiu, nes vo­kie­čių klau­sy­to­jai pa­ga­liau pa­ju­to, kad skam­ba jų na­cio­na­li­nė ope­ra. We­be­ris ope­ro­je nau­do­jo la­ko­niš­kas liau­dies dai­nų for­mas. Liau­dies in­stru­men­ti­nė mu­zi­ka per­kur­ta vals­tie­čių sce­no­se (val­sas, mar­šas). Liau­dis pa­ro­dy­ta per tiroliečių me­džio­to­jų fol­klo­rą, „ra­gų“ in­to­na­ci­jas (Me­džio­to­jų cho­ras). Cho­ri­nis ope­ros sti­lius ar­ti­mas na­mų mu­zi­ka­vi­mui. Nie­ka­da iki tol vo­kie­čių liau­dies ti­pa­žai, bui­tis ne­bu­vo at­spin­dė­ta taip me­niš­kai, tik­ro­viš­kai ir po­etiš­kai. Fan­tas­ti­niai vaiz­dai ope­ro­je pi­na­si su re­a­lis­ti­niais. Vo­kie­čių fol­klo­re vi­sa­da ryš­kūs miš­ko vaiz­dai. Pa­grin­di­nis kon­tras­tas – idi­liš­ka miš­ko ro­man­ti­ka ir niū­ri fan­tas­ti­ka. Įspū­din­gos ma­si­nės sce­nos (I, III v.). Fan­tas­ti­nius vaiz­dus pie­šia or­kest­ras. Ti­piš­kas pa­vyz­dys – de­mo­niš­ka nak­ties sce­na Vil­kų slė­ny­je. Pa­grin­di­nių vei­kė­jų iš­gy­ve­ni­mus at­sklei­džia leit­mo­ty­vai.

„Lais­va­sis šau­lys“ – tai zingšpy­lis (Sings­piel), ku­ria­m būdingi kal­ba­mieji dia­lo­gai, melodramos technika.

Ta­čiau tra­di­ci­nės ope­ros for­mos įgy­ja nau­jų bruo­žų: ari­jos plė­to­ja­mos iki di­de­lių sce­nų, ypač svar­bi tam­pa or­kest­ro par­ti­ja, mu­zi­ki­nę dra­ma­tur­gi­ją vie­ni­jan­tys leit­mo­ty­vai.

Ope­ros uver­tiū­ra at­spin­di ope­ros veiks­mą, te­ma­tiz­mą. Įžan­gi­nis Ada­gio – tai har­mo­nin­gas miško pa­sau­lis (val­tor­nos), o epi­zo­do pa­bai­go­je iš­ky­la kon­flik­tas. Tam­sa kon­tras­tuo­ja su švie­sa ir pa­ro­do­ma tie­sos per­ga­lė. Dau­ge­lį šios uver­tiū­ros iš­raiš­kos prie­mo­nių vė­liau pe­rims ro­man­ti­nė mu­zi­ka. Įžan­gos me­lo­di­ja – ro­man­tiš­kas klau­si­mas, val­tor­nos  – gam­tos mo­ty­vas.

 C. M. von Weber

3. Op. Laisvasis šaulys uvertiūra

4. Medžiotojų choras iš III v.

„Lais­va­sis šau­lys“ bu­vo iš­šū­kis Spon­ti­ni, vieš­pa­ta­vu­siam Ber­ly­ne. Ši ope­ra tu­rė­jo įta­kos Ros­si­ni „Vil­hel­mui Te­liui“, Meyerbeero „Ro­be­rui vel­niui“, Vers­tov­skio „As­kol­do ka­pui“.

Na­cio­na­li­nė he­ro­ji­nė ope­ra „Eu­rian­tė“ (1823) – pir­mo­ji stam­bi vo­kie­čių ope­ra, su­kur­ta pa­gal ri­te­rių li­te­ra­tū­rą. Eu­rian­tė – tai kry­žiuo­čių ri­te­rio my­li­mo­ji. Kom­po­zi­to­rius la­biau at­sklei­dė ly­ri­nę psi­cho­lo­gi­nę, o ne dra­ma­ti­nę siu­že­to pu­sę. „Eu­rian­tės“ psi­cho­lo­gi­nis iš­raiš­kin­gu­mas, nu­stel­bian­tis veiks­mą, mis­ti­nis ko­lo­ri­tas, polinkis į he­roi­ką vė­liau įsi­ga­lės vo­kie­čių ope­ro­je.

„Obe­ro­nas“ (1826) – pas­ku­ti­nė We­be­rio ope­ra. Jo­je vy­rau­ja liau­dies pa­sa­kų fan­tas­ti­ka. Mu­zi­ka skli­di­na ste­buk­lin­gos švie­sos. Tai ro­man­ti­nės sva­jo­nės pa­sau­lis, perteiktas sker­ciš­kai. Daug gam­tos pa­veiks­lų (el­fai, un­di­nės, dva­sių skry­džiai), ku­rie ta­po­mi sub­ti­lio­mis or­kest­ro spal­vo­mis. Ypač reikš­min­gi pu­čia­mie­ji in­stru­men­tai – val­tor­nosir me­di­niai pu­čia­mie­ji. Ryš­kus me­lo­din­gu­mas, šo­kių rit­mai.

Pui­ki „Obe­ro­no“ uver­tiū­ra, su­kur­ta ope­ros te­mo­mis. Pir­ma­sis mo­ty­vas – ste­buk­lin­gas Obe­ro­no ra­gas – tai ro­man­ti­nių sva­jo­nių sim­bo­lis. Šia uver­tiū­ra se­kė daug ro­man­ti­kų.

 C. M. von Weber

5.  Op. Oberonas uvertiūra

Ki­ti vo­kie­čių ro­man­ti­nės ope­ros kū­rė­jai – A. Lort­zin­gas, H. Mars­chne­ris, O. Ni­co­lai .