5. 4. G. Meyerbeeras, F. Halévy. Didžioji opera

Gia­co­mas Meyerbeeras (1791–1864, tik­ro­ji pa­var­dė Ja­ko­bas Lieb­ma­nas Be­eris) – nau­jo pran­cū­zų mu­zi­ki­nio te­at­ro kū­rė­jas, 18 ope­rų au­to­rius. Pa­sak H. Kret­zschma­ro, „Meyerbeeras pri­klau­so tiems žmo­nėms, ku­riems kon­flik­tas tarp gar­bės troš­ki­mo ir ta­len­to truk­do iki ga­lo at­si­skleis­ti in­di­vi­dua­­ly­bei. To­dėl to­kie žmo­nės pa­pras­tai pra­ran­da ori­gi­na­lu­mą ir tam­pa ek­lek­ti­kais. Ta­čiau bū­na nai­vūs ek­lek­ti­kai, kaip Si­mo­nas Mayras, ir sub­ti­lūs ek­lek­ti­kai, prie ku­rių pri­skir­ti­nas G. Meyerbeeras. <...> Jam trū­ko tik vie­no – me­ni­nės są­ži­nės ir ge­ro sko­nio“. Pa­sak V. Ko­nen, jo mu­zi­ka „daž­niau bū­da­vo ge­nia­liai ap­skai­čiuo­ta nei pa­dik­tuo­ta me­ni­nio įkvė­pi­mo“.

Meyerbeeras su­ge­bė­jo lais­vai kur­ti įvai­riais sti­liais, ma­nie­ro­mis, bet dėl ne­pa­sto­vių idė­ji­nių ir es­te­ti­nių pa­žiū­rų jo mu­zi­ka ne­re­tai įgau­da­vo pa­vir­šu­ti­niš­ku­mo, ek­lek­ti­kos. A. Se­ro­vas ra­šė: „Mu­zi­ka mar­ga kaip Ar­le­ki­no rū­bas, nes vi­sa su­da­ry­ta iš ga­ba­liu­kų a’la We­be­ris, Ros­si­ni, Au­be­ras, Spoh­ras, a’la tut­ti qu­an­ti“. A. Dar­go­myž­skis apie „Hu­ge­no­tus“ ra­šė: „Ne­pa­pras­tas meist­riš­ku­mas ir iš­ma­ny­mas, bet joks meist­riš­ku­mas ir iš­ma­ny­mas ne­ga­li pa­mėg­džio­ti žmo­gaus šir­dies“. Lis­ztas Meyerbeero ope­ras va­di­no „si­tu­a­ci­jų ope­ro­mis“ ir tei­gė, kad pa­sta­ty­mo puoš­nu­mas, mu­zi­kos ta­py­biš­ku­mas jo ope­ro­se su­stip­ri­na dra­ma­tiz­mą: „De­ko­ra­ci­jų puoš­nu­mas, pra­ban­gus sce­ni­nis api­pa­vi­da­li­ni­mas, ne­pa­pras­ti ba­le­tai, ste­buk­lin­ga sce­nos tech­ni­ka, ki­taip sa­kant, vi­si jau­kai, skir­ti žiū­ro­vų akims, ne­bė­ra, kaip anks­čiau, tik įvai­rūs prie­dai... Jie ta­po ne­at­ski­ria­ma ope­ros da­li­mi, or­ga­niš­ku kiek­vie­no kū­ri­nio ele­men­tu ir bu­vo skir­ti si­tu­a­ci­jos ta­py­biš­ku­mui, jos reikš­mei ir po­vei­kiui su­stip­rin­ti“.

Jau­nys­tė­je Meyerbeeras bu­vo pui­kus pia­nis­tas. Gi­mė Vo­kie­ti­jo­je, vė­liau gy­ve­no Ita­li­jo­je, kur įsi­sa­vi­no vo­ka­li­nę Ros­si­ni ma­nie­rą ir kū­rė ope­ras, ku­rios tu­rė­jo pa­si­se­ki­mą. 1824 m. sukurta opera „Kryžiuotis Egipte“ – paskutinė, kurioje kompozitorius numatė vaidmenį ,vyriškam soprano‘, žymiam kastratui Giovanni Velluti (1780 –1861). 1827 m. kom­po­zi­to­rius at­vy­ko į Pa­ry­žių, o 1831 m. pa­sta­tyta ope­ra „Ro­be­ras vel­nias“,ku­ri au­to­riui at­ne­šė eu­ro­pi­nę šlo­vę. Operos „Ro­be­ras vel­nias“ II v. Filippo Taglioni pastatytas „Vienuolių baletas“  – drauge ir romantinio „baltojo“ baleto užuomazgos. Tai pir­mo­ji Meyerbeero ope­ra, pa­ra­šy­ta pa­gal E. Scri­be’o lib­re­tą. Efek­tin­gą, puoš­nią, kar­tais sen­ti­men­ta­lią dra­mą ly­dė­jo to­kia pa­t mu­zi­ka. Scri­be’o lib­re­tas ins­pi­ra­vo di­de­lių aist­rų, fan­tas­ti­nių sce­nų do­mi­na­vi­mą ope­ro­je, ak­cen­ta­vo he­ro­jiš­ku­mą. Šis vei­ka­las reiš­kė ro­man­ti­nio mu­zi­ki­nio te­at­ro gi­mi­mą Pran­cū­zi­jo­je. Jau čia ryš­kūs di­džio­sios ope­ros (grand opéra) bruo­žai; kar­tais „Ro­be­ras vel­nias“va­di­na­mas tie­siog pir­mą­ja di­dži­ą­ja ope­ra. Ryškiausias pavyzdys – ope­ra „Hu­ge­no­tai“ (1836), ki­tos ope­ros – „Pra­na­šas“ (1849), „Af­ri­kie­tė“ (1864). Sa­vi­tai Meyerbeero ta­len­tas atsiskleidė ko­miš­ko­je ope­ro­je „Di­no­ra“ (1859). Ši ope­ra – tai an­ti­po­das puoš­niam te­at­riš­ku­mui, ji pa­si­žy­mi sti­lis­ti­niu už­baig­tu­mu, sub­ti­liu ly­riz­mu, sa­vi­tu fol­klo­ro per­tei­ki­mu.

Ope­ros „Hu­ge­no­tai“ (1836) siu­že­tas pa­grįs­tas is­to­ri­niais XVI a. įvy­kiais – ka­ta­li­kų ir pro­tes­tan­tų ko­va. Ga­li­ma įžiū­rė­ti pa­ra­le­lę su P. Mérimée ro­ma­nu „Kar­lo IV lai­kų kro­ni­ka“. Dė­me­sys is­to­ri­nėms te­moms – ro­man­ti­kų bruo­žas. Hu­ma­nis­ti­nė idė­ja „Hu­ge­no­tuo­se“ bu­vo iš­reikš­ta pran­cū­zų te­at­rui bū­din­ga monumentalia for­ma. Pi­lie­ti­nė te­ma taip pat bu­vo ak­tu­a­li prancūzų Ra­ci­ne’o, Cor­neil­le’o (XVII a. II pusės) teat­rui, ly­ri­nėms Gluc­ko tra­ge­di­joms, dau­ge­liui dra­mų, ope­rų, ku­rios bu­vo pa­sta­ty­tos pran­cū­zų sce­no­je XIX a. pra­džio­je (ryš­kiau­si pa­vyzdžiai – Au­be­ro „Nebylė iš Portičio“, Ros­si­ni „Vil­hel­mas Te­lis“).

Ope­ros te­at­ro pri­klau­so­my­bė nuo dra­mos te­at­ro, glau­dus te­at­ro ir mu­zi­kos ry­šys – tai pran­cū­zų ope­ros bruo­žai. „Hu­ge­no­tuo­se“ aki­vaiz­di tuometinės ro­man­ti­nės dra­mos (V. Hu­go) įta­ka. Hu­go dra­mų pa­grin­das – ryš­kūs kon­tras­tai, an­ti­te­zių dra­ma­tur­gi­ja. Is­to­ri­nis, so­cia­li­nis pla­nas čia py­nė­si su ly­ri­niu, pa­ki­lus pa­to­sas mai­šė­si su gro­tes­ku, pokš­tu, bjau­ru­mas su gro­žiu. Meyerbeero ope­ro­se kon­flik­tas iš­reiš­kia­mas pa­na­šiai: jun­gia­mos dvi li­ni­jos – is­to­ri­nė-so­cia­li­nė ir ly­ri­nė, mak­si­ma­liai pa­brė­žia­mi siu­že­to kon­tras­tai. Tai ro­man­ti­nė kon­tras­tų dra­ma­tur­gi­ja: dva­ro gy­ve­ni­mo bliz­ge­sys ir žiau­rus re­li­gi­nis fa­na­tiz­mas, as­ke­tiš­kas pro­tes­tan­tų ti­kė­ji­mas ir ri­te­riš­kos mei­lės ro­man­ti­ka. Is­to­ri­nis fo­nas la­bai puoš­nus, di­din­gas. Eg­zo­ti­ka, ma­si­nės sce­nos, ryš­kūs kon­tras­tai taip pat pri­me­na hi­per­tro­fuo­tus Hu­go vaiz­di­nius. „Hugenotų“ I veiks­me vy­rau­ja vy­rų cho­ras, II veiksme – mo­te­rų, III veiksme ka­rin­gam vy­rų cho­rui kon­tras­tuo­ja mo­te­rų cho­ras a cap­pel­la.

Meyerbeero ope­rų sti­liui įta­kos tu­rė­jo ben­dra­dar­bia­vi­mas su E. Scri­be’u – vie­nu žy­miau­sių Pa­ry­žiaus dra­ma­tur­gų, ku­ris pa­ra­šė apie 400 kū­ri­nių, iš jų be­veik treč­da­lį mu­zi­ki­niam te­at­rui. E. Scri­be’as ben­dra­dar­bia­vo su žy­miau­siais Pran­cū­zi­jos kom­po­zi­to­riais: Boi­el­dieu (4 lib­re­tai), Au­be­ru (35 lib­re­tai, tarp jų ir „Ne­by­lės iš Por­ti­čio“), Halévy (12 lib­re­tų), Me­y­er­be­e­ru (5 lib­re­tai). Jis pui­kiai iš­ma­nė sce­nos tai­syk­les, ope­ros žan­rų ypa­ty­bes, grei­tai at­si­liep­da­vo į to me­to ak­tu­a­li­jas ir ma­das. Lib­re­tų pa­grin­das – an­ti­te­zių dra­ma­tur­gi­ja, pui­kiai su­regz­tos in­tri­gos, pa­ra­dok­sa­lūs siu­že­to po­sū­kiai, ryš­kūs kon­tras­tai, kul­mi­na­ci­jos. Lis­ztas Scri­be’ą va­di­no si­tu­a­ci­jų dra­ma­tur­gi­jos meist­ru, o jo dra­mas – teks­tais su gau­sy­be si­tu­a­ci­jų. Pa­sak Lis­zto, in­tri­guo­ja­mų, pi­kan­tiš­kų ar tie­siog efek­tin­gų si­tu­a­ci­jų Scri­be’o kū­ry­bo­je tiek daug, kad ne­be­lie­ka vie­tos pa­grin­di­niam kon­flik­tui per­teik­ti. Lis­ztas įžvel­gė ir tei­gia­mų sa­vy­bių – iš­ori­nė, pa­grįs­ta si­tu­a­ci­jo­mis kon­flik­to iš­raiš­ka daž­nai ins­pi­ruo­ja mu­zi­kos dra­ma­tiz­mą.

Scri­be’o lib­re­tuo­se kom­po­zi­to­riai ga­lė­jo at­ras­ti daug ryškių ma­si­nių, bui­ti­nių sce­nų, ly­ri­nių psi­cho­lo­gi­nių epi­zo­dų. Jo dra­mų puoš­nu­mas vei­kė ko­miš­kų­jų ir di­džių­jų ope­rų kū­rė­jus. Ga­li­ma iš­skir­ti „Scri­be’o pe­ri­odą“ pran­cū­zų ro­man­ti­nės ope­ros dra­ma­tur­gi­jo­je ir lib­re­tis­ti­ko­je. Jo lib­re­tuo­se daug dėmesio ski­ria­ma sce­ni­niam veiks­mui ir de­ko­ra­ty­viems ele­men­tams. Re­gi­nio-pra­mo­gos sie­kia­ma plė­to­jant siu­že­tą ir kom­po­zi­ci­ją. To­kiam su­ma­ny­mui rei­kė­jo ir puoš­nios sce­nog­ra­fi­jos. Nors ra­šy­to­jas ben­dra­dar­bia­vo su dau­gy­be kom­­po­zi­to­rių, ryš­kiau­siai jo dra­ma­tur­gi­jos prin­ci­pai per­teik­ti di­džio­sio­se Meyerbeero ope­ro­se. Bū­tent Scri­be’o ir Meyerbeero dė­ka di­džio­ji ope­ra įga­vo iš­baig­tą iš­raiš­ką.

Di­džio­sios ope­ros struk­tū­ra sche­ma­tiš­ka: he­ro­jaus pa­si­ro­dy­mas – so­lo numeris cho­ro sce­no­je; is­to­ri­nės ir so­cia­li­nės li­ni­jos kul­mi­na­ci­ja – II veiks­me, as­me­ni­nės dra­mos – IV veiks­me, ir tai bū­ti­nai mei­lės du­e­tas. Taip pat užaštrinami kon­tras­tai. Kon­tras­tin­go vei­ka­lo iš­ta­kos – gran­dio­zi­nė­je Lul­ly ly­ri­nės ope­ros kom­po­zi­ci­jo­je – 5 veiks­mų su pro­lo­gu ir kul­mi­na­ci­ja III veiks­me. Hu­ge­no­tai“ taip pat 5 veiks­mų. Įta­kos tu­rė­jo ir sen­ti­men­ta­li me­lod­ra­ma – mei­lės pa­te­ti­ka, ta­ria­mai dra­ma­tiš­ki efek­tai. Mei­lės te­ma Meyerbeero „Hu­ge­no­tuo­se“.pertei­kia­ma jaus­min­gu, pa­te­tiš­ku sti­liu­mi. Di­džio­sios pran­cū­zų ope­ros iš­ta­kos sie­ti­nos ir su am­py­ro sti­liu­mi Spon­ti­ni kū­ry­bo­je, su gran­dio­zi­niais pran­cū­zų re­vo­liu­ci­jos lai­ko­tar­pio už­mo­jais, at­gar­sį ra­du­siais ir Ber­lio­zo sim­fo­niz­me.

„Hugenotų“ mu­zi­kos kal­bo­je yra ne­ma­žai nau­jo­vių. Har­mo­ni­ja iš­ra­din­ga, cha­rak­te­ri­zuo­jant ka­ta­li­kus vy­rau­ja pla­ga­liš­ku­mas. Kar­tais Meyerbeeras pa­si­tel­kia ašt­rius, po­li­to­na­lius są­skam­bius. Is­to­ri­nis „Hu­ge­no­tų“ ko­lo­ri­tas su­ku­ria­mas nau­do­jant XVI a. pro­tes­tan­tiškąjį cho­ra­lą, ku­riuo cha­rak­te­ri­zuo­ja­mi hu­ge­no­tai, Pran­cū­zi­jos kal­vi­niz­mo (pro­tes­tan­tiz­mo sro­vės) ša­li­nin­kai. Sub­ti­li or­kest­ruo­tė – į se­no­vę per­ke­lia vio­la d’amour. Efek­tin­gai skam­ba var­go­nai. Įvai­ria­ly­pė, gy­va ir ne­nu­obo­di ope­ros rit­mi­ka. Kri­ti­ka ra­šė: „Meyerbeero mu­zi­ko­je me­lo­di­ka ita­liš­ka, har­mo­ni­ja – vo­kiš­ka, o rit­mi­ka – pran­cū­ziš­ka“. Pas­ta­ro­ji ypač įdo­mi ari­jų or­kest­ri­nia­me pri­ta­ri­me. Rit­miš­kai be­vei­džių akom­pa­ni­men­tų (kaip ita­lų ope­ro­je) Meyerbeeras ne­ra­šė, kiek­vie­nas or­kest­ro pri­ta­ri­mas tu­rė­jo tam tik­rą dramaturginę pras­mę, są­ly­go­tą si­tu­a­ci­jos.

Jo ope­rų me­lo­di­ka ir iš­raiš­kin­ga rit­mi­ka tu­ri pran­cū­zų tra­di­ci­jai bū­din­gą de­kla­ma­ciš­ku­mo at­spal­vį. „Hu­ge­no­tuo­se“ aki­vaiz­di „Vil­hel­mo Te­lio“ dra­ma­tur­gi­jos, Ber­lio­zo sim­fo­niz­mo įta­ka. Šios ope­ros mu­zi­ki­nės kal­bos iš­ta­kos įvai­rios – tai ita­lų bel can­to, pran­cū­zų de­kla­ma­ci­ja, vo­kie­čių sim­fo­niz­mas, kai ku­rie vo­kie­čių ope­ros ele­men­tai. Ypa­tin­go iš­raiš­kin­gu­mo mu­zi­ka pa­sie­kia IV veiksmo mei­lės sce­no­je. Valentinos ir Raulio du­e­tas tar­si pra­na­šau­ja Ver­di „Ai­dą“, Wag­ne­rio „Tris­ta­ną ir Izol­dą“. Ma­si­nė­se sce­no­se (Bal­tra­mie­jaus nak­tis) kom­po­zi­to­rius taip pat pa­sie­kė di­de­lės iš­raiš­kos, pui­kiai val­dė stam­bias mu­zi­ki­nes scenines for­mas. Šio­je sri­ty­je jis pra­len­kė Ros­si­ni, ku­rio pa­vyz­džiu se­kė. Meyerbeero ope­ri­nės kom­po­zi­ci­jos še­dev­ru ga­li­me lai­ky­ti II veiksmo ka­ta­li­kų są­moks­lą, ku­riam bū­din­gas iš­ti­si­nis plė­to­ji­mas, vie­nijantis der­mi­nis pla­nas (E-A-E).

 G. Meyerbeer

1. op. Hugenotai Raulio ir Valentinos duetas iš IV v. ( Fr. Koreli ir Dž. Simionato)

2. Marselio daina iš I v. (V. Daunoras)

Be mo­der­nių tam lai­kui at­ra­di­mų, Meyerbeeras tai­kė ir se­no­vi­nes ti­pi­zuo­tas pran­cū­zų me­no for­mas bei prie­mo­nes, kurias am­ži­nin­kai ir vė­liau ra­šę kri­ti­kai aiš­ki­no kaip te­at­ri­nių efek­tų vai­ky­mą­si, no­rą įsi­teik­ti pub­li­kai, ma­dai, kaip mu­zi­ki­nės ko­mer­ci­jos re­zul­ta­tą. Pvz., „Hu­ge­no­tų“ uver­tiū­ro­je – va­ria­ci­jose pro­tes­tan­tiš­ko­jo cho­ra­lo „Tvir­ta pi­lis“ (Ein fes­te Burg) te­ma – gre­ta griež­to cho­ra­lo gir­di­si sen­ti­men­ta­lūs po­sū­kiai (va­ria­ci­jos), pas­ku­ti­nė va­ria­ci­ja – ga­­lo­­pas (ar cir­ko mar­šas). Ek­lek­ti­ka – ne vie­nin­te­lis prie­kaiš­tas Meyerbeero ope­roms. Wag­ne­ris, be­ne la­biau­siai kri­ti­ka­vęs kompozitorių, trak­ta­te „Ope­ra ir dra­ma“ ra­šė: „Meyerbeero mu­zi­kos pa­slap­tis – efek­tas“. Iš tie­sų dėl efek­tų vai­ky­mo­si nu­ken­tė­da­vo dra­ma­tur­gi­nė lo­gi­ka. Per­ne­lyg gau­sius iš­ori­nius efek­tus są­ly­go­jo ir Scri­be’o „si­tu­a­ci­jų dra­ma­tur­gi­ja“. Meyerbeero ope­rų dra­ma­tur­gi­jai ir vi­sai ro­man­ti­nei dra­mai įta­kos tu­rė­jo kles­tin­čios me­lod­ra­mos sen­ti­men­ta­lu­mas, siu­že­to painumas ir pa­te­ti­ka.

Iš pra­džių ža­vė­ję­sis Me­y­er­be­e­riu, pa­ty­ręs jo įta­ką, Ber­lio­zas vė­liau ra­šė mu­zi­ki­nia­me Pa­ry­žiaus laik­raš­ty­je Ga­zet­te mu­si­ca­le de Pa­ris: „...ma­nau, kad Meyerbeero nuo­pel­nų ne­ga­li­ma ly­gin­ti su aukš­to ly­gio dra­ma­ti­niu mu­zi­ki­niu me­nu, ku­rio ga­ly­bė pa­ke­ri aist­ras, jaus­mus ir min­tis, kai iš tikrųjų ši mu­zi­ka, ku­ri dau­giau ar ma­žiau yra leng­va­bū­diš­ka pra­mo­ga, ski­ria­ma tik klau­sai links­min­ti“.

Il­gai­niui ro­man­ti­nis „Hu­ge­no­tų“ pa­to­sas per­ei­na į „Pra­na­šo“ me­lod­ra­mą. Šios ope­ros dra­ma­tur­gi­ja dar su­dė­tin­ges­nė nei „Hu­ge­no­tų“. Nors Meyerbeeras Pa­ry­žiaus te­at­ri­nia­me gy­ve­ni­me ta­po la­bai įta­kin­gas, jo me­no ne­pri­ėmė Ros­si­ni, Schu­man­nas, Wag­ne­ris, Ber­lio­zas, Lis­ztas, nors jų gy­ve­ni­mo bū­das ir įsi­ti­ki­ni­mai ge­ro­kai sky­rė­si nuo Meyerbeero.

 3. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti

Fro­man­ta­lis Halévy (1799–1862) pa­ra­šė 36 ope­ras, dau­gu­ma – is­to­ri­niais siu­že­tais. Pa­si­se­ki­mo su­lau­kė su­kū­ręs ope­rą „Kla­ri“ (1829), ba­le­tą „Ma­nona Les­ko“ (1830). Tik­rasis pri­pa­ži­ni­mas at­ėjo po ope­ros „Žy­dė“ („Kar­di­no­lo duk­tė“), su­kur­tos pa­gal Scri­be’o lib­re­tą ir 1835 m. pa­sta­ty­tos Pa­ry­žiu­je. Tai ryš­kus di­džio­sios ope­ros pa­vyz­dys. „Žy­dei“ bū­din­gas mo­nu­men­ta­lu­mo, spal­vin­gu­mo, dra­ma­tiz­mo ir de­ko­ra­ty­vu­mo de­ri­nys, sce­ni­nių efek­tų gau­sa. Tai dra­ma­tiš­kas pa­sa­ko­ji­mas (su me­lod­ra­mos ele­men­tais) apie ink­vi­zi­ci­jos per­se­kio­ji­mą. Mu­zi­ka la­bai emo­cinga, me­lo­di­ka pa­grįs­ta pran­cū­zų ro­man­so in­to­na­ci­jo­mis. Ki­tos Halévy ope­ros – „Kip­ro ka­ra­lie­nė“ (1841), „Pi­kų da­ma“ (1850).  

 F. Halévy

1. op. Žydė Eleazaro arija iš I v. (P. Domingo)

2.  Eleazaro arija iš I v. (E. Caruso)

DVD 184: 8  Rachel, qunda... (Neil Scicoff, 8’51)