„Romeo ir Džuljeta“: Nr. 1 – In­tro­duk­ci­ja (Gat­vės su­si­dū­ri­mai. Sąmyšis. Her­co­go pa­si­ro­dy­mas); orkestro priemonėmis atkuriamas Montekių ir Kapulečių susidūrimas, kurį sutramdo pasirodęs hercogas (princas) – tembrų personifikacija (trombonai, ophicleide, p. 12).  Pro­lo­gas – tarsi kūrinio turinio santrauka. Anonsuojamas veiksmas, skamba būsimų dalių fragmentai, kuriuos vienija meilės leitmotyvas. Posmai (partitūros p. 33 : me­co­sop­ra­nas/kontr­altas nepersonifikuotas) šlovina pir­mos mei­lės džiaugs­mą ir jo po­etą  Sha­kes­pe­a­re’ą.  Moderato (p. 40 : tenoro solo – tai Merkucijus šaiposi iš įsimylėjusio Romeo, jo lū­po­se at­gy­ja fė­jos Meb iš­dai­gos), Nr. 2 – „Pokylis pas Ka­pu­le­ti“; (p. 54) Romeo vienatvę sutrikdo pokylio atgarsiai, jie tik paryškina Romeo jausmus, kurie išsilieja epizode Larghetto espressivo (p. 66). Pokylis pas Kapuleti – Allegro (p.69) – kontrastas, tačiau netrukus Larghetto epizode (p. 91) sujungiamos Romeo ir pokylio temos.   Nr. 3 – „Meilės sce­na“ (p. 126); iš pradžių tarsi įžangoje Allegretto piešia šviesios nakties paveikslą (ataidi choro sąšaukos, p. 126), tolesnis Adagio (p. 136) – meilės leitmotyvo įtvirtinimas kulminacijoje. Allegro agitato (p. 147) – aukščiausias jausmo pakilimo taškas. Nr. 4 – „Fė­ja Meb“ (p. 177) Berliozo orkestruotės šedevras; Nr. 5 – „Džul­je­tos lai­do­tu­vės“ (p. 231) fugato; Nr. 6 – „Ro­meo Ka­pu­le­čių po­že­my­je“ (p. 248); Herojų mirties scena gana iliustratyvi. Nr. 7 – fi­na­las. Liaudis skuba prie laidojimo rūsio (p. 277). Ginčas tarp Monteki ir Kapuleti. Tėvo Lorenco pasakojimas. Susitaikymas.Susitaikymo priesaika (p. 348). Partitūroje pažymėti veikėjai – Tėvas Lorenzo (Pater Lorenzo) ir Montekiai bei Kapulečiai (choras).