8. 3. F. Mendelssohnas-Bartholdy 

  

Fe­li­xas Men­dels­soh­nas-Bart­hol­dy (1809–1847)

Bū­da­mas 17 me­tų, Men­dels­soh­nas su­kū­rė „Va­sar­vi­džio nak­ties sap­ną“. 1829 m. at­li­ko be­veik šimt­me­tį už­mirš­tą „Pa­si­ją pa­gal Ma­tą“. Tai bu­vo J. S. Ba­cho kū­ry­bos pri­kė­li­mo nau­jam gy­ve­ni­mui pra­džia. Dir­bo di­ri­gen­tu Diu­sel­dor­fe, bet svar­biau­sias di­ri­ga­vi­mo lai­ko­tar­pis sie­ti­nas su Leip­ci­go Ge­wand­haus’u. Men­dels­soh­nas – pir­mo­sios Vo­kie­ti­jo­je Leip­ci­go kon­ser­va­to­ri­jos įstei­gė­jas (1847). Jos pro­fe­sū­ra bu­vo kon­ser­va­ty­vių pa­žiū­rų.

Su­kū­rė dau­gy­bę įvai­rių žan­rų kū­ri­nių – ora­to­ri­jų, pen­kias sim­fo­ni­jas (žy­miau­sios – „Ita­liš­ko­ji sim­fo­ni­ja“, „Ško­tiško­ji sim­fo­ni­ja“), kon­cer­ti­nių uver­tiū­rų, so­na­tų, kon­cer­tų (for­te­pi­jo­nui, smui­kui), an­sam­blių, vo­ka­li­nių-in­stru­men­ti­nių kū­ri­nių, mu­zi­kos dra­mos spek­tak­liams. Ver­tin­giau­sia jo kū­ry­bo­je – for­te­pi­jo­ni­nių mi­nia­tiū­rų ly­ri­ka ir or­kest­ri­nių kū­ri­nių fan­tas­ti­ka.

Men­dels­soh­nas sie­kė at­kur­ti kla­si­kos ide­a­lus. Jis lai­kė­si švie­tė­jiš­kų po­zi­ci­jų, to­dėl kū­rė mu­zi­ką, su­pran­ta­mą pla­čiam klau­sy­to­jų ra­tui. Jo mu­zi­kos vaiz­dai, te­mos, žan­rai glau­džiai su­si­ję su to me­to vo­kie­čių kul­tū­ra. Jis taip pat pla­čiai nau­do­jo dai­nuo­jamąjį fol­klo­rą, nau­jau­sią sa­vo lai­kų po­eziją.

Kū­ry­ba sti­listiškai vientisa. Jam sve­ti­mas ki­tų ro­man­ti­kų (Schu­man­no, Ber­lio­zo) aist­rin­gas ver­ž­lu­mas, vaiz­dų tra­giš­ku­mas ar na­cio­na­li­nė he­roi­ka (Cho­pi­nas). Bū­din­gos ra­mios min­tys, šil­ti jaus­mai, griež­ta, har­mo­nin­ga struk­tū­ra. At­spir­ties taš­kas Men­dels­soh­nui bu­vo We­be­rio kū­ry­ba, pa­sa­kų, fan­tas­ti­kos, su­dva­sin­tos gam­tos mo­ty­vai. Men­dels­soh­no fan­tas­ti­ko­je nė­ra niū­ru­mo – tai dau­giau­sia švie­sūs gam­tos vaiz­dai, per­im­ti iš liau­dies pa­sa­kų, mi­tų. Jiems bū­din­gas leng­vu­mas, grakš­tu­mas, švel­ni ly­ri­ka, po­lė­kis. Men­dels­soh­nui svar­bi gam­tos te­ma (uver­tiū­ros „Heb­ri­dai“, „Va­sar­vi­džio nak­ties sap­nas“,„Ško­tiško­ji sim­fo­ni­ja“). Jis bu­vo ly­ri­nio pei­zažo meist­ras, ly­riz­mas – pa­grin­di­nis jo ta­len­to bruožas.

Men­dels­soh­nas – in­stru­men­ti­nės mi­nia­tiū­ros kū­rė­jas. Jis tę­sė Schu­ber­to eks­prom­tų tra­di­ci­jas. „Dai­nos be žo­džių“ (48) – la­bai meist­riš­kai su­kur­tos, grakš­čios, to­bu­los for­mos miniatiūros, ar­ti­mos bui­ti­nei vo­ka­li­nei to me­to mu­zi­kai. Tai lyg ka­me­ri­niai ro­man­sai su for­te­pi­jo­no pri­ta­ri­mu, skir­ti na­mų mu­zi­ka­vi­mui. Pa­klaus­tas apie „Dai­nų be žo­džių“ tu­ri­nį, Men­dels­soh­nas sa­kė: „Žmo­nės daž­nai skun­džia­si mu­zi­kos pras­mės ne­apib­rėž­tu­mu; kad klau­sy­da­mi mu­zi­kos jie su­tri­kę ne­be­ži­no, ką tu­rė­tų gal­vo­ti; o žo­džius su­pran­tąs kiek­vie­nas. Man vis­kas at­ro­do kaip tik prie­šin­gai. Ne tik vi­sos kal­bos, bet ir jų žo­džiai man at­ro­do dau­gia­reikš­miai, ne­tiks­lūs, tai nesu­si­pra­ti­mo šal­ti­nis, pa­ly­gin­ti su tik­rą­ja mu­zi­ka, ku­ri tūks­tan­čiais da­ly­kų per­smel­kia žmo­gaus sie­lą daug ge­riau nei žo­džiai. Mu­zi­kos, ku­rią mėgs­tu, ne­ga­li­ma iš­reikš­ti žo­džiais ne to­dėl, kad jos reikš­mės per­ne­lyg ne­apib­rėž­tos, prie­šin­gai, kaip tik to­dėl, kad jos per­ne­lyg api­brėž­tos. Jei klau­sia­te ma­nęs, ką tu­rė­jau ome­ny­je, tu­riu at­sa­ky­ti: dai­ną, ko­kia ji yra“.

 F. Men­dels­soh­nas-Bartholdy 

Dainos be žodžių fortepijonui keletas dainų:

1. No. 1 in E major

2. No. 7 in E flat major

3. No. 13 in E flat major

4. No. 23 in A minor

Ver­tin­gos 6 kon­cer­ti­nės uver­tiū­ros. Men­dels­soh­nas jas įtvir­ti­no kaip sa­va­ran­kiš­ką pro­gra­mi­nės mu­zi­kos žan­rą, ku­ris vė­liau at­ve­dė prie sim­fo­ni­nės po­emos. Jo uver­tiū­ro­se su­si­lie­ja ro­man­ti­zmo ir kla­si­cizmo prin­ci­pai. Griežta for­ma čia de­ra su ly­ri­niais, dra­ma­ti­niais, fan­tas­ti­niais vaiz­di­niais. „Va­sar­vidžio nak­ties sap­nas“(pa­gal Sha­kes­pe­a­re’o komediją) – vie­nas iš ro­mantinės in­stru­men­ti­nės mu­zi­kos še­dev­rų. Čia įkū­ny­tas sker­ci­nis fan­tas­tiš­ku­mas, ku­rio išta­kos We­be­rio „Obe­ro­ne“.Griež­ta kla­si­cis­ti­nė for­ma de­ra su pa­sa­kų ro­man­ti­ka, ku­riai bū­din­gi sub­ti­lūs, tur­tin­gi at­spal­viai. „Va­sar­vi­džio nak­tiessap­nas“ su­si­de­da iš5 di­de­lių sim­fo­ni­nių nu­me­rių – uver­tiū­ros ir 4 ant­rak­tų (Scher­zo, In­ter­mez­zo, Nok­tiur­no, Ves­tu­vių mar­šo). Kai ku­rios uver­tiū­ros įgau­­na po­emos bruo­žų, pvz., „Heb­ri­dai“, ku­rio­je svar­bu ne veiks­mas, o nuo­tai­ka.

  F. Men­dels­soh­nas-Bartholdy 

5. Uvertiūrta iš Vasarvidžio nakties sapno

Vie­nas po­pu­lia­riau­sių Mendelssohno kū­ri­nių – Kon­cer­tas smui­kui ir or­kest­rui e-moll . Jam būdingas tur­tin­gas me­lo­diz­mas, dai­nin­gų ir sker­ci­nių fan­tas­ti­nių vaiz­di­nių plas­tiš­ku­mas, iš­si­sa­ky­mo nuo­šir­du­mas. Pir­mo­sios dvi da­lys yra ly­ri­nio po­bū­džio (II da­lis pra­si­de­da at­tac­ca). Fi­na­le, kaip ir „Va­sar­vidžio nak­tiessap­ne“,nė­ra dra­ma­ti­nio vaiz­dų gre­ti­ni­mo, vyrauja fantastinio pasaulio vaizdiniai, šventiškas koloritas, gracingas pokštas.

  F. Men­dels­soh­nas-Bartholdy 

6.  Koncertas smuikui e-moll, I dalis

Ško­tiško­jo­je sim­fo­ni­jo­je a-moll Nr. 3iš­ky­la ele­gi­niai ir ly­ri­niai epi­niai vaiz­di­niai iš niū­rių le­gen­dų, iš Ško­ti­jos gam­tos. Vi­sos 4 da­lys at­lie­ka­mos at­tac­ca ir su­jung­tos te­miš­kai. Iš įžan­gos te­mos iš­au­ga pa­grin­di­nė ir ša­lu­ti­nė te­mos. I da­lis niū­roka, II da­lis – Scher­zo, čia var­to­ja­ma pen­ta­to­ni­nė Ško­ti­jos kal­nie­čių me­lo­di­ka, ji su­da­ro kon­tras­tą I ir III da­lims. III da­lis (Ada­gio) – ro­man­si­nė me­lan­cho­li­ja, ku­rią pa­kei­čia mar­šas. Ir čia, ir ver­žlia­me fi­na­le yra pa­grin­di­nės te­mos in­to­na­ci­jų. Jos ga­lu­ti­nė trans­for­ma­ci­ja įvyks­ta iš­kil­min­go­je apo­te­o­zė­je – vi­sos sim­fo­ni­jos ko­do­je.

Itališkoji simfonija A-dur Nr. 4 kupina šviesos, veržlumo, ypač jos finalas.

  F. Men­dels­soh­nas-Bartholdy

7.  IV simf. I d.

Men­dels­soh­nas sva­jo­jo su­kur­ti na­cio­na­li­nę vo­kie­čių ope­rą, bet šio su­ma­ny­mo ne­įgy­ven­di­no, su­kū­rė dvi ora­to­ri­jas pagal Evan­ge­li­ją – tai „Paulius“ (1834–1836) ir „Eli­jas“ (1846–1847). Kom­po­zi­to­rius čia se­kė tra­di­ci­jo­mis (pir­mo­jo­je ora­to­ri­jo­je – Hände­lio, Ba­cho, ant­ro­jo­je – Hände­lio, Ha­yd­no, Beet­ho­ve­no), bet fi­lo­so­fi­niai le­gen­dų mo­ty­vai trak­tuo­ja­mi ly­riš­kai, o ne he­ro­jiš­kai. Pui­kiai įval­dęs kon­tra­punk­to, cho­ri­nės fak­tū­ros tech­ni­ką, jis vis dėl­to kū­rė dai­nin­gu har­mo­ni­niu „Dai­nų be žo­džių“ sti­liu­mi. Kū­ri­niuo­se nė­ra tos kla­si­ki­nės po­li­fo­ni­jos, ku­ri cho­rams su­tei­kia gar­si­nės pil­nat­vės, įtam­pos, vi­di­nio dra­ma­tiz­mo, bū­din­go ora­to­ri­jos žan­rui. Men­dels­soh­nui sti­go ora­to­ri­nės jė­gos. Ora­to­ri­jos įdo­mios kaip vo­ka­li­niai cho­ri­niai ro­man­ti­kų kū­ri­niai. Ele­gi­nės, ly­ri­nės, in­ty­mios nuo­tai­kos čia iš­reikš­tos ori­gi­na­liai. Iš­ky­la prieš­ta­ra­vi­mas tarp mo­nu­men­ta­lių iš­ori­nių ora­to­ri­jos for­mų ir ly­ri­nių ka­me­ri­nių vaiz­di­nių – tuo ga­li­ma pa­aiš­kin­ti tai, kad ora­to­ri­jos re­tai at­lie­ka­mos.

Mendelssohnas su­kū­rė apie 80 ro­man­sų pa­gal H. Hei­ne’s, J. Ei­chen­­dorffo, N. Le­nau teks­tus, apie 60 po­pu­lia­rių vo­ka­li­nių an­sam­blių. Tai leng­vai su­vo­kia­ma mu­zi­ka – emo­cin­ga, me­lo­din­ga.