Mokymosi medžiaga
1. Italija. XIX a. I
pusė
Istorinės
aplinkybės.
Risorgimento
(Atgimimo) laikotarpis.
Vokalinio ir
instrumentinio atlikimo
meno suklestėjimas. Operos
vaidmuo Italijos
visuomenės gyvenime.
Operos žanro sąstingis XIX a.
pradžioje. Teatrų darbo
specifika.
G.
Rossini (1792–1868).
Tradicijų ir
novatoriškumo,
klasicizmo ir romantizmo
santykis jo operose. Opera
buffa „Sevilijos
kirpėjas“ – šio žanro
italų operos viršūnė.
„Italė Alžyre“,
„Pelenė“. Kitų
žanrų (seria ir
semiseria) Rossini
operos. „Tankredas“,
„Otelas“, „Šarka
vagilė“, „Mozė
Egipte“, „Korinto
apsiaustis“, „Grafas Ori“.
„Vilhelmas Telis“ –
naujas italų operos raidos
etapas, romantinė
herojinė opera,
apvainikavusi
kompozitoriaus
ieškojimus. „Vilhelmo
Telis“ ir didžioji
prancūzų
romantinė opera, įtaka
kitų italų
kompozitorių kūrybai.
Stabat Mater, šio
kūrinio teatrinis
stilius.
V.
Bellini (1801–1835). Jo operų
patriotiškumas. Bellini
melodikos ypatumai:
lyrizmas, elegiškumas,
originalus bel canto
stilius. Orkestro partijos
pavaldumas vokaliniam
pradui. Operos „Kapulečiai
ir Montekiai“,
„Somnambula“,
„Norma“,
„Puritonai“.
G.
Donizetti (1797–1848).
Įvairūs operos žanrai:
italų opera buffa,
prancūzų komiškoji
opera, miestietiškoji
melodrama, romantinė
drama ir kt. Melodramatinis
operų charakteris, stiliaus
margumas. Žymiausios
Donizetti operos:
„Liučija di Lamermur“,
„Favoritė“, „Don
Paskualė“, „Meilės
eliksyras“. Pagrindinių
veikėjų paveikslų
ryškumas, ansamblių
meistriškumas,
sceniškumas,
vokalinės melodikos
įvairovė.
N. Paganini
(1782–1840) – romantinio
atlikimo stiliaus
kūrėjas.
2. Italija.
XIX a. II pusė
G.
Verdi (1813–1901). Italijos
operos teatras XIX a. viduryje.
Išskirtinis vaidmuo ir krizė. Kūrybos
periodai. Ankstyvosios
istorinės-herojinės,
romantinės operos
(„Nabukas“,
„Lombardiečiai“,
„Lenjano mūšis“).
Asmeninės
psichologinės dramos
iškėlimas 6-ojo
dešimtmečio operų
triadoje („Rigoletas“,
„Trubadūras“,
„Traviata“). Originali
didžiõsios operos
traktuotė („Sicilijos
mišparai“, „Kaukių
balius“, „Don Karlas“).
„Aidos“ dramaturgijos
ypatybės, orkestro vaidmuo.
Requiem, šio kūrinio
muzikinės
dramaturgijos ir stiliaus
ypatumai. „Otelas“ –
genialus Shakespeare’o
siužeto įprasminimas.
Glaudus muzikos ir veiksmo
ryšys; operos muzikinė
dramaturgija –
uždarų formų ir
ištisinio simfoninio
plėtojimo sąveika.
Leitmotyvų svarba.
Komiškoji opera
„Falstafas“ ir jos
muzikinės sceninės
dramos savybės.
Muzikinės sceninės
dramos principų
įtvirtinimas Verdi
kūryboje. Jo požiūris
į Wagnerio „muzikinės
dramos“ romantinę
koncepciją.
Muzikinis
verizmas.
Literatūrinio
verizmo įtaka. Pirmosios
veristinės operos: P.
Mascagni „Kaimo garbė“ ir
R. Leoncavallo
„Pajacai“. Jų
savybės: aštrus, realistinis
siužetų
konfliktiškumas, atviras
emocingumas, muzikos kalbos
demokratiškumas, ariozinių
formų vyravimas.
G.
Puccini (1858–1924). Verizmo
principų raida. Melodikos
ypatumai (nuo
„uždarų“
melodinių darinių iki
kalbinės deklamacijos).
Originali vokalinių
formų traktuotė – arijos
transformacija į laisvõs
formos ariozo. Operų
„Bohema“, „Madam
Baterflai“
kameriškumas.
Verdiška patetika
operoje „Toska“. Naujas
kompozitoriaus kūrybos
etapas – operų triptikas
„Skraistė“, „Sesuo
Anželika“, „Džanis
Skikis“. Paskutinės
Puccini operos „Turandot“
daugiaplaniškumas.
Puccini – Verdi
tradicijų tęsėjas,
italų tradiciją
praturtinęs europinės
muzikos naujovėmis.
3.
Vokietija. XIX a. I pusė
E. T. A.
Hoffmanno (1776–1822)
„Undinė“ ir L.
Spohro (1784–1859)„Faustas“
– tai vokiečių
romantinės operos, tiksliau pirmosios
romantinių pasakinių siužetų operos,
nacionalinio operos
teatro pranašai.
C. M. von
Weberis (1786–1826) –
vokiečių
nacionalinės
romantinės operos
kūrėjas. Jos pagrindiniai
bruožai – siužetų ir
muzikos liaudiškumas,
psichologinio prado
sustiprinimas. Muzikos
dramaturgijos pagrindas –
realaus ir fantastinio
pasaulio supriešinimas,
ryšys su zingšpyliu. Jo
instrumentinės muzikos
įtaka operoms. „Laisvasis
šaulys“ – buitinė
opera-pasaka. Operos formų
traktuotė (arija-scena).
Orkestro partijos svarba. Opera
„Euriantė“,
herojinis viduramžių
siužeto pobūdis.
„Oberonas“. Operų
uvertiūros – romantinio
programinio simfonizmo
pavyzdžiai.
4. Vokietija. XIX
a. I ir II pusė
R.
Wagneris (1813–1883).
Gyvenimo ir kūrybos
periodai. Romantinės operos
„Skrajojantis olandas“,
„Tanhoizeris“ ir
„Lohengrinas“ – naujas
etapas vokiečių
romantinės operos raidoje.
Mito svarba. Poezijos ir
muzikos bei filosofinės
idėjos sintezė
(Gesamtkunstwerk).
Muzikinės dramos
principai, vokalinės
melodikos ypatumai,
įvairovė. Muzikinės
dramos pagrindas –
ištisinė plėtotė,
vokalinių numerių
diferenciacijos į
kantileninius ir
rečitatyvinius
vengimas. Leitmotyvų
sistema, orkestro vaidmuo.
„Tristanas ir Izolda“ bei
tetralogija
„Nybelungo žiedas“–
operinių
reformatoriškų
Wagnerio siekių
įgyvendinimas. Menų
sintezės idėjos
realizavimo
prieštaravimai, libreto
problemos. „Niurnbergo
meisterzingeriai“ –
klasikinių vokiečių
muzikos tradicijų
apibendrinimas, operos
realizmas.
„Parsifalis“ –
dvasinių vertybių
kulminacija, operos
misteriškumas.
5. Prancūzija. XIX a. I
pusė
Politinė
situacija. Paryžiaus
meninio gyvenimo
intensyvumas. Romantizmas
literatūroje,
dailėje, muzikoje. Raidos
netolygumas. G. Spontini
(1774–1851) akademinio
klasicizmo operų
savitumai. „Vestalė“
– ampyro stiliaus pavyzdys,
didžiõsios prancūzų
operos ištakos. A.
Boieldieu (1775–1834) ir F. Aubero
(1782–1871) komiškosios operos.
Geriausios Aubero
komiškosios operos – „Fra
Diavolas“, „Juodasis
domino“. Jo
herojinės-romantinės
operos „Nebylė iš
Portičio“ reikšmė;
prancūzų herojinės
operos dramaturgijos
principai.
G. Meyerbeeras
(1791–1864) – prancūzų
didžiõsios operos žanro (grand
opéra)ryškiausiaskūrėjas.
Pagrindiniai šios operos
bruožai: istorinis
siužetas, įtampos kupina
konfliktinė
kontrastiška
dramaturgija, lokalinis
koloritas. Jo kūrybos
ryšys su romantine drama,
dramos teatru. Libretisto
E. Scribe’o vaidmuo
kuriant didžiąją
operą. Jos struktūra,
masinių ir ansamblinių
scenų svarba. Operos formų,
muzikos kalbos stilistinės
ištakos (italų bel
canto, prancūzų
deklamacija, vokiečių
simfonizmas, Berliozo
orkestruotė). Muzikos
eklektiškumas.
„Hugenotai“ –
ansamblinių, masinių
scenų užmojis,
kompozicijos
meistriškumas,
dramaturginė orkestro
funkcija. Kitos
Meyerbeero operos
(„Pranašas“,
„Dinora“,
„Afrikietė“).
F.
Halévy (1799–1862) –
didžiõsios operos atstovas
(„Žydė“).
H. Berliozas
(1803–1869). Jo kūryba, žanrai,
„Fantastinė
simfonija“. Berliozas –
prancūzų programinio
simfonizmo kūrėjas.
Programinio simfonizmo
ypatumai, simfoninių
kūrinių
teatriškumas,
sceniškumas, vaizdinė
temos ar temų transformacija
(leitmotyvai),
novatoriška
orkestruotė. Pusiausvyros
ieškojimas tarp sceninių
kūrinių vizijos ir
instrumentinių
kūrinių koncepcijos.
Programiškumas ir garsų
tapyba muzikoje. Muzikos
pilietinė patetika ir
monumentalumas
(Requiem, „Gedulo ir
triumfo simfonija“).
Berliozo operinė
kūryba
(„Beatričė ir
Benediktas“,
„Trojėnai“).
Baletas. Romantinio
baleto – ballet blanc
(„baltasis baletas“) –
užuomazgos G. Meyerbeero operoje „Roberas
velnias“. Romantinio baleto,
kaip savarankiško žanro, eros pradžia –
„Silfidė“, italų
baletmeisterio F. Taglioni
pastatyta Paryžiuje
pagal J. Schneitzhoefferio
muziką (1832). Nauja
grakščių, skriejančių
judesių šokio technika.
Tipingai romantinis realaus ir fantastinio pasaulio
priešinimas. Daniškos
„Silfidės“ premjera
Auguste’o Bournonville’o pastatyta pagal Hermano
Løvenskioldo muziką (1836).
A.
A
damas (1803–1856) –
romantinio baleto
kūrėjas („Žizel“).
Libreto, muzikinės
dramaturgijos ypatybės.
Fantastinės temos, realaus
ir nerealaus pasaulio kontrasto
plėtojimas.
6. Prancūzija. XIX
a. II pusė
Operetės
žanro gimimas. F. Hervé
(1825–1892) – šio žanro
pagrindėjas, Geriausias jo
kūrinys –
„Madmuazelė
Nituš“. J. Offenbachas
(1819–1880) – Paryžiaus operetės
kūrėjas prancūzų
operetės klasikas,
komedijos žanro meistras. Jo
operečių veikėjų
charakteristikų
taiklumas, melodijų ir
ritmų raiškumas. Lyrinio
prado svarba operetėje
„Perikola“,
lyrinėje operoje
„Hoffmanno pasakos“.
Naujo
lyrinės operos
žanro atsiradimas.
Lyrinės operos ypatybės,
kūrėjai.
Demokratiškumas,
rėmimasis buitiniais
žanrais (romansu, šokiu,
daina). Pasaulinės
literatūros
kūrinių siužetų
panaudojimas, jų turinio
supaprastinimas. Ch.
Gounod (1818–1893).
„Faustas“ – ryškiausias
lyrinės operos pavyzdys. J. W.
Goethe’s siužeto
traktuotė šiame
kūrinyje. Melodikos
ypatybės (romanso bruožai),
orkestrinis stilius.
Tolesnė lyrinės operos
raida (Ch. Gounod operose
„Mireil“, „Romeo ir
Džuljeta“, G. Bizet, A.
Thomas kūryboje),
L. Delibes’o
(1836–1891) „Lakmė“ –
geriausia jo opera; jos ryšys su
lyrinės ir komiškosios
operos tradicijomis. L.
Delibes’o vaidmuo baleto teatro
raidoje („Kopelija“).
G. Bizet
(1838–1875). Sėkminga
muzikinės karjeros
pradžia. Operos. Orientalizmas.
Lyrinės operos žanro
atskleidimas ir bandymas jį
sudramatinti operoje
„Perlų žvejai“.
Žanrinių scenų svarba
operoje „Perto
gražuolė“. Operos
„Džamilė“
psichologinis
išraiškingumas,
rytietiškas koloritas.
Muzika A. Daudet dramai
„Arlietė“, buitinių
ir masinių scenų
spalvingumas, lyrikos
subtilumas. „Karmen“ –
operinio realizmo
viršūnė. Ryškus
charakterių atskleidimas
ir jų psichologinis
sudėtingumas.
Muzikinės
dramaturgijos
ypatybės.
J. Massenet
(1842–1912). Geriausių jo operų
(„Manon“, „Verteris“)
psichologinis
išraiškingumas ir
sceniškumas,
sentimentalumo ir
melodramos elementai. Massenet
– „moters širdies poetas“.
Operinės dramaturgijos
novatoriškumas:
ištisinis plėtojimas,
leitmotyvų vaidmens
sustiprinimas,
vokalinių partijų
rečitatyvinis
deklamacinis pobūdis
(arijos, ariozo). Operų
lyrizmas. „Elegija“.
„Atsinaujinimo“ (Le
Renouveau) periodas.
Nacionalinės muzikos
draugijos veikla. C.
Francko (1822–1890) kūrybos
išskirtinumas. C.
Saint-Saënsas (1835–1921).
Įvairiapusė veikla.
Koncertinė virtuozinė
muzika (Introdukcija ir
rondo capriccioso smuikui ir
orkestrui, koncertai
fortepijonui). Opera
„Samsonas ir Dalila“.
G. Fauré
(1845–1924) kūrybos kryptis.
Vokalinė kūryba.
Vokaliniai ciklai,
Requiem. Naujo tipo
simfoniškai
išplėtota, deklamacinios tipo
melodija.Kontrapunktiškas
melodijos ir harmonijos
santykis, ryšys su secesiniu stiliumi.
Tonacijos išplėtimas.
Klasicistinis kūrybos
pagrindas (išraiškos
santūrumas, formos
proporcijos, simetrija).
Racionalumo ir subtilaus
jautrumo derinys.
7. Apibenrinimai
8. Romantinė miniatiūra,
ciklas, simfonija
Romantinės muzikos lyrizmas,
gilinimasis į skirtingas vidines žmogaus būsenas
iškėlė vokalinės ir instrumentinės
miniatiūros žanrą, jų ciklus, suformavo
naują lyrinės-dramatinės simfonijos tipą.
F.
Schubertas (1797–1828). Dainos
žanro svarba jo kūryboje.
Poetinių tekstų
įvairovė (Goethe, Heine,
Mülleris). Poezijos ir
melodijos santykis. Vokalo ir
fortepijono partijų
sąveika. Vokalinės
muzikos žanrinė
įvairovė: lyrinės
dainos („Margarita prie
ratelio“), baladės
(„Girių karalius“),
monologai
(„Antrininkas“).
Vokaliniai ciklai
(„Gražioji
malūnininkė“,
„Žiemos kelionė“,
„Gulbės giesmė“).
Vokalinės muzikos
principų panaudojimas
instrumentinėje
muzikoje. Naujas
lyrinės-dramatinės
simfonijos tipas
(Nebaigtoji simfonija
h-moll). Kamerinių
instrumentinių
kūrinių ryšys su
vokaline muzika
(kvintetas „Upėtakis“).
Romantinės
fortepijoninės
miniatiūros (ekspromtai,
muzikiniai momentai,
šokiai).
R.
Schumannas (1810–1856).
Kūriniai fortepijonui
– svarbiausia jo palikimo
dalis. „Karnavalas“ –
programiškumo,
muzikinės
publicistikos pavyzdys.
„Kreisleriana“. Dainos ir
jų vaidmuo kamerinės
lyrikos raidoje. Gilus
poetinių vaizdų
psichologizmas,
detalizuotas poetinio
teksto perteikimas.
Vokalinės melodikos
ypatumai, vokalo ir
fortepijono partijos
santykis. Dainų ciklai:
„Poeto meilė“, „Moters
meilė ir gyvenimas“.
Kantatos, oratorijos,
muzika teatrui. Opera
„Genovaitė“.
F.
Mendelssohnas-Bartholdy (1809–1847).
„Dainos be žodžių“
fortepijonui – naujas
romantinis žanras. Muzikos
dainingumas. Muzika
W. Shakespeare’o
komedijai
„Vasarvidžio nakties
sapnas“. Orkestrinės
muzikos
„fantastiškumas“,
fortepijoninių
miniatiūrų
lyriškumas –
vertingiausia kūrybos
dalis. Uvertiūros kaip
koncertiniai programiniai
kūriniai.
„Škotiškoji
simfonija“ a-moll.
Koncertas smuikui e-moll.
Ryšys su Bacho ir Händelio
kūryba oratorijose
„Paulius“, „Elijas“.
9. Romantizmas
muzikoje (pirmojo skyriaus
apibendrinimas)
Romantizmo
muzikoje prielaidos
(literatūrinės,
muzikinės). Romantizmui
būdingi vaizdiniai
(lyriniai, fantastiniai,
gamtos, nacionaliniai,
programiniai, susiję su
menų sinteze). Ryškiausi
žanrai: daina,
instrumentinė
miniatiūra (jų ciklai),
simfoninė poema,
programinė simfonija,
herojinė opera, muzikinė
drama.
|