|
6. 5. Atsinaujinimo periodas
Žlugus II
Imperijai, įsigalėjo
respublikonai, o amžiaus
pabaigoje stiprėjo
Prancūzijos muzikinės
kultūros
prieštaravimai ir
nesutarimai tarp atskirų
kūrėjų. 8-ąjį ir
9-ąjį dešimtmetį
prancūzų istorikai
vadina
Atsinaujinimo
(Le Renouveau)
periodu.Išryškėjo
anksčiau atsiradusios
tendencijos, formavosi
būsimo impresionizmo
bruožai.
1870 m. kovo 23 d.
buvo surengtas festivalis,
skirtas Berliozo mirties
metinėms. Paradoksas, kad jis
vyko Grand Opéra –
konservatyvios operinės
muzikos citadelėje.
Pasiektas triumfas įveikė
priešinimąsi
instrumentinei muzikai, nes iki
tol visa muzika buvo persmelkta
teatrinės
melomanijos, kuri
nacionalinėje
kultūroje pagimdė
savotišką
estetinį fenomeną, E.
Goncourt’o pavadintą
„mūsų muzikiniu
kurtumu“.
Amžiaus
pabaigoje stiprėjo
dėmesys muzikiniam pradui
mene. Poetai, rašytojai,
dailininkai, skulptoriai
ieškojo kontaktų su
muzikais. E. Chabrier buvo
galima sutikti tarp
dailininkų
impresionistų, C. Debussy
– tarp poetų simbolistų,
Ch. Lalo draugavo su E. Degas ir t. t.
Prancūzų muzikantai
atsidūrė
kultūrinio šalies
gyvenimo centre. Iš
tikrųjų prasidėjo
prancūzų muzikos
„gražioji epocha“
(belle époque).
Muzikinio
tonuso Prancūzijoje
pakilimui didelės
reikšmės turėjo
Nacionalinė
muzikos draugija,įkurta
1871 m. Saint-Saënso iniciatyva,
dalyvaujant C. Franckui.
Lapkričio 17 d. Pleyelio
salėje įvyko pirmasis
draugijos koncertas,
prasidėjo reguliari jos
veikla. Per 30 metų surengta daugiau
kaip 300 koncertų. Čia savo
karjerą pradėjo E. Chabrier, C.
Debussy, V. d’Indy, A.
Duparcas, P. Dukas, A. Messager, A.
Bruneau. Draugija
propagavo prancūzų
autorių kūrybą.
Idėja sukurti centrą, kuris
sudarytų galimybę
reikštis kompozitoriams,
kuriantiems simfonijas,
kvartetus, sonatas, dainas,
priklausė Saint-Saėnsui.
| |