|
2. 2. Muzikinis verizmas
Muzikinis
verizmas
(it.
vero – tiesa) patyrė
literatūrinio
verizmo, įsigalėjusio
XIX a. 9-ąjį dešimtmetį
italų rašytojų G. Verga, L. Capuana kūryboje,
įtaką. Verizmo estetikoje
daug bendro su natūralizmu,
būdingu E. Zola, G. de
Maupassant’o novelėms.
Veristai ieškojo ryšio tarp
meno ir tikrovės, buvo
dėmesingi vietiniam
koloritui, atkūrė
žemųjų socialinių
sluoksnių nelaimingą
gyvenimą (mala vita).
Jie krypo į
melodramatinį
jausmingumą, kėlė
meilės, pavydo motyvus,
dažnai atvedančius prie
smurto. Veristų
kūrinių personažai
– amžininkai, paprasti
žmonės: beturčiai,
valstiečiai,
klajojančių teatrų
aktoriai. Veiksmas dažniausiai
vyksta provincijoje, kaimo
aplinkoje.
Veristinės
operos kartais vadinamos
literatūrinėmis. Joms
būdinga nauja emocinė
retorika, kuriai įtakos
turėjo Massenet’o, Wagnerio,
vėlyvosios Verdi operos (pvz.
„Otelas“). Veristinės
operos siužeto savitumas,
emocinė įtampa lėmė
naujas, supaprastintas (demokratines)
raiškos priemones – skamba
buitinės intonacijos,
dainos, šokiai, visai nėra
bel canto koloratūros.
Melodika ariozinio
pobūdžio,
deklamaciška, trumpų frazių,
priartėjanti prie natūralios kalbos intonacijų,
parlando – išraiškingas arijos dalies
deklamavimas. Vyrauja ištisinės plėtotės
principas vartojant leitmotyvus. XIX a. pabaigos operos kontekste
– tai dar vienas siekis suartinti du sceninius žanrus
– literatūrinį ir muzikinį. Ir scenografijoje
XIX a. viduryje stilistiniu požiūriu dominavo
romantizuotos realistinės nuostatos, XIX a. pabaigoje
peraugusios į natūralistines dekoracijas (Verdi, Puccini,
Mascagni, kiti veristai).
Puošniai
romantinei operai su gausiomis
masinėmis scenomis,
monumentaliomis
išplėtotomis
formomis, painia intriga
veristai priešino
operą-novelę,
kurios veiksmas buvo glaustas ir
apsiribojo ryškiu
charakterių,
situacijų
atskleidimu. Siužetas sutelkiamas į
1–3 veiksmus, apsiribojama 3–5 pagr. veikėjais.
Emocingumas,
melodramatiškumas, gana
laisva, lanksti
kompozicija tęsė
vėlyvojo Verdi
tradicijas, bet charakteriai
dažnai vienpusiški.
Muzikinio verizmo
pradžia laikoma vienaveiksmė
Pietro Mascagni (1863-1945)
opera
„Kaimietiška
garbė“
(Cavalleria rusticana,
1889), sukurta Giovanni Verga
novelės motyvais, taip pat
2-jų veiksmų Ruggiero
Leoncavallo (1857–1919)
„Pajacai“
(1892, kompozitoriaus libretas). Ši opera turi
daug bendrų bruožų su
pirmąja, bet yra
sudėtingesnė, jos
vokalinė deklamacija
tobulesnė. Kaip ir „Kaimo
garbėje“, čia
asmeninė tragedija
vyksta choro scenų, kurios
piešia kaimo šventę, fone.
Choro partija
„Pajacuose“ labai
vaizdinga, iliustratyvi
(šūksniai, replikos).
Kontrastą sudaro grakšti
kaukių komedijos (teatro teatre)
muzika, subtiliai
stilizuojanti XVIII a.
ceremonialo šokius.
Pagrindinė
dramaturginė linija
– Kanio, Nedos, Tonio drama
(solo, ansambliai).
„Pajacuose“
naudojama leitmotyvų
sistema.
Mascagni,
Leoncavallo operos buvo ir
tebėra labai populiarios.
Jos veikė kitų kompozitorių kūrybą (pvz.,
S. Rachmaninovas
„Aleko“). Verizmo
pasekėjai: Umberto
Giordano, Francesco Cilea,
Ermanno Wolf-Ferrari
(„Madonos
brangenybės“). Geriausios
operos – Giordano „Andre
Šenje“ (1896), Cilea’os
„Arlietė“ (1897) ir
„Adriena Lekuvrer“ (1902).
Veristinės operos principai būdingi G. Puccini operoms
„Bohema“, „Tosca“, „Madam
Baterflai“, „Skraistė“, „Mergina
iš Vakarų“ (amerikiečių
buitis).
R.
Leoncavallo
1.
op. Pajacai : Kanijo ariozo iš I v. (M. del
Monaco)
P. Mascagni
2.
op. Kaimietiška garbė: Santucos ir Turidu
duetas (V. Simionato)
| |