2. 4. Apibendrinimai

Ryškus italų operos etapas XIX a.II pusėje – G. Verdi kūryba, išlaikiusi tradicišką vokalinių partijų dainingumą, drauge praturtinusi jį, taip pat ir orkestro partiją gilesne išraiška, dramaturgine funkcija, sukuriant įtaigią, veiksmingą muzikinę sceninę dramą. G. Puc­ci­ni, tęsdamas Ver­di pasiekimus, perteikdamas veiksmingą teatrinę dramaturgiją, ita­lų tra­di­ci­ją dar daugiau papildė europinės mu­zi­kos naujovėmis, šiuolaikinėmis tendencijomis, toliau simfonizavo operą (leitmotyvai, išplėtotos scenos), prioritetą atidavė išraiškingoms ariozinėms vokalo formoms, bet niekada jo neužgožė orkestru. Realistinės italų operos tendencijos iš dalies pasireiškusios ir Puccini veikaluose ryškiausiai atsispindėjo kompozitorių veristų kūryboje (P. Mas­cag­ni, R. Le­on­ca­val­lo operos). 

 3. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti