6. 5. 1. C. Saint-Saënsas 

Ca­mi­lis Saint-Sa­ ë n­sas (1835–1921) – įvai­ria­pu­sė as­me­ny­bė: kom­po­zi­to­rius, pia­nis­tas, di­ri­gen­tas, kri­ti­kas. Jo in­te­re­sų ra­tas la­bai pla­tus – ast­ro­no­mi­ja, zoolo­­gi­ja, bo­ta­ni­ka. Kū­rė nuo pat vai­kys­tės iki pas­ku­ti­nių­jų die­nų. Septyniolikmečio su­kur­ta sim­fo­ni­ja bu­vo ge­rai įver­tin­ta Ber­lio­zo, Gou­nod. Ben­dra­vo su Bi­zet, De­li­bes’u, Lisz­tu, A. Ru­binštei­nu – šiam pa­siū­lius, su­kū­rė gar­sų­jį II kon­cer­tą for­te­pi­jo­nui. Straips­niuo­se pa­si­sa­kydavo prieš dog­mas ir sis­te­mą mu­zi­ko­je, ta­čiau kū­ry­bo­je pa­si­ner­da­vo į for­mos ir sti­liaus pa­ieš­kas.

Ver­tin­giau­sia Saint-Saënso kon­cer­ti­nė vir­tuo­zi­nė mu­zi­ka. Ji pa­si­žy­mi aukš­to lygio kom­po­zi­ci­ne tech­ni­ka. Ryš­kus te­ma­tiz­mas, grakš­čios pro­por­ci­jos, fi­na­luo­se daž­ni liaudiški bui­ti­niai žan­rai. Iš­po­pu­lia­rė­jo Kon­cer­tas vio­lon­če­lei a-moll, III kon­cer­tas smui­kui h-moll, ypač In­tro­duk­ci­ja ir ron­do cap­ric­cio­so smui­kui ir or­kest­rui (1863). Su­kū­rė 5 kon­cer­tus for­­te­pi­jo­nui ir or­kest­rui. II kon­cer­tas g-moll pra­si­de­da for­te­pi­jo­no, o ne or­kest­­­ro par­ti­ja (pa­na­šiai vė­liau II S. Rach­ma­ni­no­vo kon­cer­tas). Ver­tin­gas IV kon­­cer­tas c-moll (1875), V kon­cer­tas F-dur (1896). Pas­ta­ra­sis pa­si­žy­mi sa­vi­tu ko­lo­ri­tu, jo II da­ly­je per­teik­ti ke­lio­nių po Af­ri­ką įspū­džiai.

  

Pu­siau­svy­ra tarp emo­ci­ngumo ir ra­cio­na­lu­mo – Saint-Saënso mu­zi­kos ypa­ty­bė. Spal­vin­gu­mas, vaiz­din­gu­mas ir struk­tū­ros grakš­tu­mas bū­din­gas 5 jo sim­fo­ni­nėms po­emoms; žy­miau­sia iš jų – „Mir­ties šokis“ (su smui­ko so­lo, 1874). Čia jau­čia­ma Lis­zto „me­fis­to­fe­liš­kų“ vaiz­di­nių įta­ka. Tai fan­tas­ti­nė nak­ties sce­na ka­pi­nė­se, su­kur­ta pa­gal H. Ca­sa­li­so po­emą.

Populiari tarp jaunūjū klausytojų „Zoologinė fantazija. Žvėrių karnavalas“ (1886). Spalvingi instrumentų tembrai įtaigiai įkūnija gyvūnijos pasaulio atstovus: išdidų karališkąjį liūtą, lengvabūdiškas vištas ir gaidžius, greitąsias antilopes, nerangiuosius vėžlius, draugiškąjį dramblį, judriąsias žuvytes, nerūpestingąją gegutę, amžinai nusiminusį asilą, lyriškąją gulbę. Čia išgirsime „Karališką liūtų maršą“, „Paukščių namus“ bei „Akvariumą“. Į karnavalą susirinks „Vištos ir gaidžiai“, „Laukiniai asilai“ bei „Vėžliai“, „Dramblys“, „Kengūros“, na ir, žinoma, gražuolė „Gulbė“.

 „Mir­ties šo­kis“ pasižymi iš­ra­din­gais temb­rais, bet de­mo­niš­kos jė­gos, gai­va­liš­ko pyk­čio mi­nė­tiems vaiz­di­niams trūks­ta (jų ran­da­me Ber­lio­zo „Fan­tas­ti­nė­je sim­fo­ni­jo­je“, Lis­zto „Me­fis­to val­suo­se“). Stip­rio­ji Saint-Saënso pu­sė – sub­ti­lus ko­lo­ri­tas, kruopš­čiai už­baig­tos de­ta­lės.

Saint-Sa­ën­sas su­kū­rė 3 sim­fo­ni­jas. Di­de­lis kūrinys – III sim­fo­ni­ja c-moll (1886),dar va­di­na­ma „var­go­nų sim­fo­ni­ja“ (jo­je pa­nau­do­ti var­go­nai), skir­ta Lis­zto at­mi­ni­mui (su juo sie­jo il­ga­me­tė kū­ry­bi­nė ir as­me­ni­nė drau­gys­tė). Saint-Saënsas apie šį sa­vo kū­ri­nį tei­gė: „Į ją su­dė­jau vi­sus sa­vo ge­bė­ji­mus ir pa­kar­to­ti to jau nie­ka­da ne­įsteng­siu“.

Su­kū­rė 12 ope­rų, tarp ku­rių po­pu­lia­riau­sia „Sam­so­nas ir Da­li­la“ (1877). Iš Bib­li­jos siu­že­to pa­si­rin­ko Da­li­lę – nutapė plas­tiš­ką, jaus­min­gą, spal­vin­gą (jau­čia­ma Ber­lio­zo įta­ka) jos por­tre­tą su ry­tie­tiš­ku at­spal­viu (orien­ta­liz­mo įta­ka). Ope­ra la­bai me­lo­din­ga, joje svar­bus ir cho­ro vaid­muo, su­tei­kian­tis ora­to­ri­jos bruo­žų. La­bai iš­raiš­kin­gas ir spal­vin­gas or­kest­ras.

Saint-Sa­ën­sas – ti­piškas pran­cū­zų mo­kyk­los at­sto­vas. Pran­cū­zams la­bai svar­bu pa­ro­dy­ti skam­ban­čios fak­tū­ros gro­žį. Blai­vus pro­tas ir są­mo­jis, for­ma ir rit­mas – tai būdingos pran­cū­zams sa­vy­bės. Vo­kie­čiams mu­zi­ka – tai lai­di­nin­kas per skam­ban­tį mu­zi­kos au­di­nį at­skleis­ti mak­si­ma­lias emo­ci­jas. Pran­cū­zai ža­vi plas­ti­niu mu­zi­kos gro­žiu, vo­kie­čiai – iš­raiš­kos jė­ga.

 C. Saint-Saënsas

Žvėrių karnavalas 2 fortepijonam ir kameriniam ansambliui:

1. Introduction et marche royale du Lion   

2. Poules et Coqs

3. Hémiones - Animaux véloces

4. Tortues

5. L'éléphant

6. Kangourous

7. Aquarium

8. Personnages à longues oreilles

9. Le coucou au fond des bois

10. Volière

11. Pianistes

12. Fossiles

13. Le cygne

14. Final

15. Peter und der Wolf

  Mirties šokis

op. Samsonas ir Dalila: 1.Dalilos arija Amour iš II v. (N. Ambrazaitytė)

                                     2. Dalilos arija Mon coeur iš II v. ( kontraltų trio: Pascal Bertin, andreas Schall, Domenique Visse)

  II v. III scena (Shirley Verrett, Placido Domingo; 5‘ 46)

                  Introdukcija ir rondo capriccioso smuikui ir orkestrui

Į mu­zi­kos is­to­ri­ją Césa­ras Franc­kas (1822–1890) drau­ge su Saint-Saėn­­­su įė­jo kaip pran­cū­zų mu­zi­kos at­si­nau­ji­ni­mo są­jū­džio at­sto­vai. Svar­bią vie­tą jo kū­ry­bo­je už­ėmė in­stru­men­ti­nė mu­zi­ka, ku­riai bū­din­gas in­te­lek­tu­a­lu­mas. Franc­kas – vie­nas žy­miau­sių pran­cū­zų kom­po­zi­to­rių mąs­ty­to­jų, pe­rė­męs pran­cū­zų ir bel­gų mu­zi­kos tra­di­ci­jas, su­de­ri­nęs fi­lo­so­fi­nį gi­lu­mą su lo­ty­nų kul­tū­rai bū­din­gu aiš­ku­mu, har­mo­nin­gu jaus­mo ir pro­to san­ty­kiu. Jo kū­ry­bai bū­din­gos ir na­cio­na­li­nės pran­cū­zų sa­vy­bės – sub­ti­lus sko­nis, skam­be­sio gro­žis. Drau­ge su Brah­msu ir Re­ge­riu (iš da­lies ir Ta­ne­je­vu) jis pa­dė­jo pa­grin­dus XX a. ne­ok­la­si­ciz­mui. Har­mo­ni­nė Franc­ko kal­ba jau pra­na­šau­ja ir kai ku­riuos im­pre­sio­niz­mo bruo­žus. Jis tu­rė­jo įta­kos P. Du­kas, C. De­bus­sy, A. Ho­neg­ge­rio kū­ry­bai.

Gre­ta šių au­to­rių (iš da­lies ir jų pa­veik­ti) iš­ki­lo ki­ti stam­būs na­cio­na­li­nės mu­zi­kos kū­rė­jai – E. La­lo, E. Chab­rier, V. d’In­dy (1851–1931), ar­ti­miau­sias ir išti­ki­mas C. Franc­ko mo­ki­nys, gar­sios Dai­na­vi­mo mo­kyk­los (Scho­la can­to­rum, 1896) įkū­rė­jas. Ji bu­vo au­to­ri­te­tin­giau­sia (gre­ta Pa­ry­žiaus kon­ser­va­to­ri­jos) mu­zi­ki­nė įstai­ga Pran­cū­zi­jo­je. Tuo lai­ko­tar­piu iš­ki­lo A. Du­par­cas, E. Chaus­so­nas (1855–1899) – žy­mios „Po­emos“ smui­kui ir or­kest­rui bei po­pu­lia­rių ro­man­sų au­to­rius. XIX a. pa­bai­go­je pri­pa­ži­ni­mo taip pat su­­lau­kė G. Fauré (1845–1924), va­din­tas pran­cū­ziš­kuo­ju Schu­man­nu, nes pa­grin­di­nę jo kū­ry­bos sri­tį su­da­rė vo­ka­li­niai ir for­te­pi­jo­ni­niai kū­ri­niai.