Ita­lų ope­ra, atsiradusi XVII a. pradžioje, amžiaus pabaigoje Ne­apo­lio mo­kyk­lo­je įga­vo ope­ros se­ria pa­vi­da­lą (A. Scar­lat­ti kū­ry­ba). Tai rim­to­ji ope­ra, pa­si­žy­min­ti puoš­niu pa­sta­ty­mu ir at­li­kė­jų vir­tuo­ziš­ku­mu, ta­pu­si pa­vyz­džiu dau­ge­liui kū­rė­jų. Už­baig­tus nu­me­rius (ari­jas, an­sam­blius, cho­rus) jung­da­vo deklamaciniai rečitatyvai (recitativo sec­co). Siu­že­tai bu­vo tra­di­ci­niai – pa­im­ti iš mi­to­lo­gi­jos ar­ba se­no­vės is­to­ri­jos. Tai epi­zo­dai iš ka­ra­lių, kar­ve­džių, an­ti­kos die­vų ir did­vy­rių gy­ve­ni­mo su pai­nia mei­lės in­tri­ga ir bū­ti­nai lai­min­ga pa­bai­ga, ku­rios rei­ka­la­vo dva­ro es­te­ti­ka. Žy­mus ope­rų se­ria lib­re­tis­tas bu­vo Piet­ro Me­ta­sta­sio (1698–1782). Pa­gal jo teks­tus ope­ras kū­rė be­veik vi­si XVIII a. kom­po­zi­to­riai: A. Scar­lat­ti, L. Leo, G. F. Hände­lis, N. Por­po­ra, B. Ga­lup­pi, N. Pic­ci­ni, G. Pai­siel­lo, Adolph Hasse, Ch. W. Gluc­kas (iki sa­vo ope­ri­nės re­for­mos), W. A. Mo­zar­tas (anks­ty­vo­sios ope­ros ir pas­ku­ti­nė – „Ti­to gai­les­tin­gu­mas“).

Me­ta­sta­sio ope­rų libretai bu­vo sche­ma­tiški, 3 veiks­mų. Juo­se in­tri­ga ku­ria­ma dia­lo­gu, ma­žiau – sce­ni­niu veiks­mu. Ak­to­rių iš­dės­ty­mas ati­tik­da­vo vi­suo­me­nės hie­rar­chi­ją. Val­do­vą sup­da­vo dvi po­ros, prie ku­rių pri­si­jung­da­vo re­pli­kas sa­kan­tis drau­gas (ar ke­li). Ari­jų skai­čius bu­vo griež­tai reg­la­men­tuo­tas, val­do­vas at­lik­da­vo 3 ar 4 ari­jas, pri­ma don­na (pir­mo­ji mo­te­ris) ir pri­mo ho­mo (pir­ma­sis vy­ras) – po 5 ari­jas, se­con­da don­na ir se­con­do ho­mo – po 3, ne­di­de­lių vaid­me­nų at­li­kė­jai – po vie­ną. Ari­jos bū­da­vo aist­rin­gos, pa­pras­tos, pu­siau cha­rak­te­ri­nės, džiaugs­min­gos.

Ne­apo­lio mo­kyk­lo­je (A. Scarlatti, F. Feo, N. A. Porpora, L. Vinci, L. Leo, G. B. Pergolesi, N. Jommeli, N. Piccini, G. Paisiello, D. Cimarosa) kles­tė­jo bel can­to me­nas, su­lau­kęs di­džiau­sios šlo­vės. Jis pa­si­žy­mi pla­taus dia­pa­zo­no me­lo­di­ne li­ni­ja, ko­lo­ra­tū­ra, tech­ni­nė­mis įman­try­bė­mis, vir­tuo­ziš­kais pa­sa­žais, raiš­kia di­na­mi­ka. Lai­kui bė­gant bel can­to me­nas nu­ė­jo į kraš­tu­ti­nu­mus, pa­ty­rė kri­zę.

Ope­ros se­ria rai­da vy­ko efek­tin­go re­gi­nio lin­kme. Iš­ki­lo vir­tuo­ziškumas, bal­so ro­dy­mas, ope­ra se­ria ta­po „kon­cer­tu su kos­tiu­mais“. Jo­je da­ly­vau­da­vo kast­ra­tai. XVIII a. II pu­sė­je ope­ra se­ria pa­ty­rė kri­zę. Hände­lis ban­dė ją pri­pil­dy­ti gi­laus dra­ma­ti­nio tu­ri­nio, su­stip­ri­no cho­rų vaid­me­nį. Ge­riau­sios jo ope­ros pa­ren­gė Gluc­ko re­for­mą.