|
5. 4. 1. Apibendrinimai
XIX a. opera Prancūzijoje
pasižymėjo žanrų įvairove. Amžiaus
pradžioje jai būdingas akademinis
klasicizmas, ampyro stilius (G. Spontini, F.
Lesueuro, E. N. Méhulio, operos),
klesti komiška opera, vieno iš ryškiausių jos
autoriaus F. Aubero kūryboje užgimsta prancūzų
herojinė romantinė
opera („Nebylė iš Potičio“), vadinama
didžiąja. Didžiosios operos prieigos –
Spontini „Vestalė“ (1807), kulminacija –
Aubero „Nebylė iš Portiči“ (1828),
Rossini „Vilhelmas Tellis“ (1829), Meyerbeero
„Robert’as velnias“ (1831), ir ypač
„Hugenotai“ (1936), Halevy „Žydė“
(1835). Didžiosios operos žanro
ypatybės: Įtampos kupina
konfliktinė
kontrastiška
dramaturgija
(istorinės,
socialinės linijos ir
asmeninės dramos sankirta);
penkių veiksmų monumentali kompozicija; stilių,
raiškos priemonių įvairovė; puošnus
pastatymas. Didžiosios
prancūzų operos
ištakos sietinos ir su
ampyro stiliumi Spontini
kūryboje, su
grandioziniais prancūzų
revoliucijos laikotarpio
meno užmojais, atgarsį
radusiais ir Berliozo
simfonizme. Svarbi
bendradarbiavimo su E.
Scribe’u – vienu
žymiausių Paryžiaus
dramaturgų, įtaka. Įtakos
turėjo ir sentimentali
melodrama – meilės
patetika, tariamai
dramatiški efektai. Meilės
tema perteikiama jausmingu,
patetišku stiliumi.
Didžiosios
operos struktūra
schematiška: herojaus
pasirodymas – solo numeris
choro scenoje; istorinės
ir socialinės linijos
kulminacija – II veiksme,
asmeninės dramos – IV
veiksme, ir tai būtinai meilės
duetas. Taip pat užaštrinami
kontrastai. Kontrastingo
veikalo ištakos –
grandiozinėje Lully
lyrinės operos
kompozicijoje – 5
veiksmų su prologu ir
kulminacija III veiksme. Spektaklis
su šokio intarpais, dekoruotas tapytais scenovaizdžiais
ir tikroviškais kostiumais. Jame siekiama smulkmeniškai
atkurti istorinę veiksmo vietą, veiksmą papildant
sceniniais efektais, išryškinančiais romantizmo
epochoje sustiprėjusį veiksmo pradą.
Didžioji opera siejama su
1830–1848 m. Liepos monarchijos atmosfera (kai
valdžią į savo rankas po Prancūzijos liepos
revoliucijos perėmė finansinė aristokratija,
pramoninė buržuazija, nuvertusi Burbonus). Mene ji
pasireiškė monumentalumu, stilių, raiškos
priemonių įvairove, gausumu. Didžiajai operai
būdingos: sodrios liaudiškos scenos ir
neįtikėtini (šoką sukeliantys) staigūs
įvykių posūkiai, aštrūs
liaudiškų, plakatinių ir privačios trapios,
gležnos iki sentimentalumo veikėjų sferos
priešinimai. Medžiaga pasirenkama ne iš antikos, bet
iš prancūzų romantinės literatūros (Dumas,
Hugo), iš viduramžių, Naujųjų
amžių (kurie siejami su XV-XVI a., 1492 – Amerikos
atradimu). Išraiška romantinė – spalvinga, su
fantastiniais, pasakiniais elementais, artima liaudiškai,
tautinė. Pagrindiniai Meyerbeero ir
libretisto Scribe’o didžiosios operos
principai buvo įgyvendinti ir tokiose
operose, kaip Berliozo
„Trojėnai
Kartaginoje“, Sen-Saënso
„Samsonas ir Dalila“,
Wagnerio „Riencis“, Verdi
„Aida“ ir kt.
Muzikos raiškos
priemonės aprėpia visa, kas iki tol operos srityje buvo
sukurta: rečitatyvus accompagnato; arijas, kavatinas,
romansus, balades; ansamblius kaip pagrindines partijas; didelius
chorus, vaizduojančius liaudį; baletus (klasikinius ir
naujos raiškos); didelį orkestrą su spalvine
instrumentų diferenciacija, dažnai su programiškai
piešiamais efektais. Nuotaika dramatiška, revoliucinio
turinio (liaudis vedama lyderio, kurio kilnių jausmų yra
įkvėpta), dainingi intervalai, maršiniai ritmai
(greitos 4/4), aiški harmonija (mažai kaitos,
aiškios kadencijos), paprastas chorinis dainavimas
(dažnai unisonai, tercijos), triukšmingas orkestras
(tremolo su daininga linija).
Grand opéra
(Didžioji opera, arba Palais Garnier) rūmai
architekto Ch. Garnier pastatyti 1862–1874 m.
| |