|
8. Romantinė miniatiūra, ciklas, simfonija
Romantinės muzikos lyrizmas,
gilinimasis į skirtingas vidines žmogaus būsenas
iškėlė vokalinės ir instrumentinės
miniatiūros žanrą, jų ciklus, suformavo
naują lyrinės-dramatinės simfonijos tipą.
F.
Schubertas (1797–1828). Dainos
žanro svarba jo kūryboje.
Poetinių tekstų
įvairovė (Goethe, Heine,
Mülleris). Poezijos ir
melodijos santykis. Vokalo ir
fortepijono partijų
sąveika. Vokalinės
muzikos žanrinė
įvairovė: lyrinės
dainos („Margarita prie
ratelio“), baladės
(„Girių karalius“),
monologai
(„Antrininkas“).
Vokaliniai ciklai
(„Gražioji
malūnininkė“,
„Žiemos kelionė“,
„Gulbės giesmė“).
Vokalinės muzikos
principų panaudojimas
instrumentinėje
muzikoje. Naujas
lyrinės-dramatinės
simfonijos tipas
(Nebaigtoji simfonija
h-moll). Kamerinių
instrumentinių
kūrinių ryšys su
vokaline muzika
(kvintetas „Upėtakis“).
Romantinės
fortepijoninės
miniatiūros (ekspromtai,
muzikiniai momentai,
šokiai).
R.
Schumannas (1810–1856).
Kūriniai fortepijonui
– svarbiausia jo palikimo
dalis. „Karnavalas“ –
programiškumo,
muzikinės
publicistikos pavyzdys.
„Kreisleriana“. Dainos ir
jų vaidmuo kamerinės
lyrikos raidoje. Gilus
poetinių vaizdų
psichologizmas,
detalizuotas poetinio
teksto perteikimas.
Vokalinės melodikos
ypatumai, vokalo ir
fortepijono partijos
santykis. Dainų ciklai:
„Poeto meilė“, „Moters
meilė ir gyvenimas“.
Kantatos, oratorijos,
muzika teatrui. Opera
„Genovaitė“.
F.
Mendelssohnas-Bartholdy (1809–1847).
„Dainos be žodžių“
fortepijonui – naujas
romantinis žanras. Muzikos
dainingumas. Muzika
W. Shakespeare’o
komedijai
„Vasarvidžio nakties
sapnas“. Orkestrinės
muzikos
„fantastiškumas“,
fortepijoninių
miniatiūrų
lyriškumas –
vertingiausia kūrybos
dalis. Uvertiūros kaip
koncertiniai programiniai
kūriniai.
„Škotiškoji
simfonija“ a-moll.
Koncertas smuikui e-moll.
Ryšys su Bacho ir Händelio
kūryba oratorijose
„Paulius“, „Elijas“.
| |