Gar­sų ta­py­ba (vok. Ton­ma­le­rei, angl. to­ne pain­ting, pranc. pein­tu­re so­no­re). Kaip gar­sų ta­py­ba bu­vo įvar­di­ja­mi oro reiš­ki­nių (aud­ros, žai­bo), gam­tos vaiz­dų (miš­ko, jū­ros), paros ar me­tų lai­ko at­vaiz­da­vi­mas mu­zi­kos gar­sais, gy­vū­nų bal­sų, me­džiok­lės, mū­šio ir panašių gar­sų mėg­džio­ji­mas mu­zi­kos gar­sais, žmo­nių cha­rak­te­rių ti­pų ar net­gi kon­kre­čių as­me­nų por­tre­tai. Ba­ro­ko ir kla­si­ciz­mo epo­chų kom­po­zi­to­riai mu­zi­ki­nių vaiz­di­nių įtai­gu­mui, vaiz­din­gu­mui su­stip­rin­ti pa­si­telk­da­vo akus­ti­nius efek­tus, var­to­jo re­to­ri­nes fi­gū­ras. Te­ori­nį pa­grin­dą gar­sų ta­py­bai su­tei­kė ir ba­ro­ko lai­kais gy­va me­no kaip mėg­džio­ji­mo te­ori­ja. A. Vi­val­di kar­tais va­di­na­mas pro­gra­miš­ku­mo tė­vu, ta­čiau iš tie­sų jo kom­po­zi­ci­jos – tai ti­piš­kas gar­sų ta­py­bos pa­vyz­dys. L. van Be­et­ho­ve­no VI sim­fo­ni­ja taip pat pri­skir­ti­na gar­sų ta­py­bai, o jo uver­tiū­ro­se („Eg­mon­tas“) ryš­kūs ir pro­gra­mi­nės mu­zi­kos bruo­žai.

Gar­sų ta­py­bos, pro­gra­mi­nės mu­zi­kos kū­ri­niai bu­vo ku­ria­mi nuo seno. Dar an­ti­ki­nė­je Grai­ki­jo­je se­no­vi­niu pu­čia­muo­ju in­stru­men­tu au­lu (gr. au­los) at­lik­davo pje­sę, vaiz­duo­jan­čią Apo­lo­no mū­šį su dra­ko­nu. Pje­ses kon­kre­čiais pa­va­di­ni­mais kū­rė pran­cū­zų kla­ve­si­ni­nin­kai, J. S. Ba­chas sukūrė kla­vy­ri­nį kap­ri­čio „My­li­mam bro­liui iš­vyks­tant“, A. Vi­val­di – kon­cer­tus smui­kui ir or­kest­rui „Me­tų lai­kai“. Gar­sų ta­py­bos ra­si­me ir Vie­nos kla­si­kų kū­ry­boje: pvz., J. Ha­yd­no sim­fo­ni­jų tria­da („Ry­tas“, „Pu­siau­die­nis“, „Va­ka­ras“), „At­si­svei­ki­ni­mo sim­fo­ni­ja“, Be­et­ho­ve­no „Pas­to­ralinė sim­fo­ni­ja

Im­pre­sio­nis­tams bū­din­gas na­tū­ra­lus ry­šys su vaiz­duo­ja­mai­siais me­nais, su gam­ta – jie pie­šė gar­sais (C. De­bus­sy „Jū­ra“, „Fau­no po­pie­tė“).