|
Melodramos
atsiradimą
sąlygojo natūralaus
muzikos išraiškingumo
siekis, kuris siejamas su
draminės minties eiga. Melodrama
kartais vadinamas žanras, bet dažniausiai –
muzikinė draminė technika, kuriai būdinga kalbamojo
teksto kaitaliojimasis su instrumentine muzika, rečiau –
rečitavimas skambant muzikai. Ryškiausi melodramos
pavyzdžiai yra šia technika sukurtos didesnės
apimties operų padalos, pvz., Beethoveno operos
„Fidelijus“ II veiksmo pradžios scena
kalėjime, Weberio „Laisvojo
šaulio“ Vilkų slėnio
scena (II veiksmo II scena), Verdi „Makbetas”,
„Traviata”. Melodramas kūrė romantikai R.
Schumannas (Ludwigo Uhlando eilės), F. Lisztas (N. Lenau
„Liūdnasis vienuolis”, Gottfriedo Augusto
Bürgerio baladė „Leonora”), R. Straussas
(Alfredo Lordo Tennysono poezija) – čia tekstas
rečituojamas ir kaitaliojimas su fortepijono intarpais.
Melodramos technika (principai)
plačiai taikyti prancūzų komiškojoje operoje.
Italijoje ši sąvoka reiškė tą patį
kaip ir muzikos drama, t. y. opera.Melodrama taip
pat traktuojama apibendrintai,
suvokiama kaip kūrinys,
kurio herojai egzaltuoti,
jų likimo vingiai
sudėtingi,
situacijos
neįtikėtinos (kai
kuriose romantinėse
operose), tačiau pabaigoje
triumfuoja gėris, įveikęs
blogį.
| |