|
2. 4. Apibendrinimai
Ryškus italų operos
etapas XIX a.II pusėje – G. Verdi kūryba,
išlaikiusi tradicišką vokalinių partijų
dainingumą, drauge praturtinusi jį, taip pat ir orkestro
partiją gilesne išraiška, dramaturgine funkcija,
sukuriant įtaigią, veiksmingą muzikinę
sceninę dramą. G. Puccini, tęsdamas
Verdi pasiekimus, perteikdamas veiksmingą teatrinę
dramaturgiją, italų
tradiciją dar daugiau papildė
europinės muzikos naujovėmis,
šiuolaikinėmis tendencijomis, toliau simfonizavo
operą (leitmotyvai, išplėtotos scenos),
prioritetą atidavė išraiškingoms
ariozinėms vokalo formoms, bet niekada jo
neužgožė orkestru. Realistinės italų
operos tendencijos iš dalies pasireiškusios ir Puccini
veikaluose ryškiausiai atsispindėjo kompozitorių
veristų kūryboje (P. Mascagni, R.
Leoncavallo operos).
3. Poskyrio klausimas žinioms
pasitikrinti
| |