|
2. Italija. XIX a. II pusė
G.
Verdi (1813–1901). Italijos
operos teatras XIX a. viduryje.
Išskirtinis vaidmuo ir krizė. Kūrybos
periodai. Ankstyvosios
istorinės-herojinės,
romantinės operos
(„Nabukas“,
„Lombardiečiai“,
„Lenjano mūšis“).
Asmeninės
psichologinės dramos
iškėlimas 6-ojo
dešimtmečio operų
triadoje („Rigoletas“,
„Trubadūras“,
„Traviata“). Originali
didžiõsios operos
traktuotė („Sicilijos
mišparai“, „Kaukių
balius“, „Don Karlas“).
„Aidos“ dramaturgijos
ypatybės, orkestro vaidmuo.
Requiem, šio kūrinio
muzikinės
dramaturgijos ir stiliaus
ypatumai. „Otelas“ –
genialus Shakespeare’o
siužeto įprasminimas.
Glaudus muzikos ir veiksmo
ryšys; operos muzikinė
dramaturgija –
uždarų formų ir
ištisinio simfoninio
plėtojimo sąveika.
Leitmotyvų svarba.
Komiškoji opera
„Falstafas“ ir jos
muzikinės sceninės
dramos savybės.
Muzikinės sceninės
dramos principų
įtvirtinimas Verdi
kūryboje. Jo požiūris
į Wagnerio „muzikinės
dramos“ romantinę
koncepciją.
Muzikinis
verizmas.
Literatūrinio
verizmo įtaka. Pirmosios
veristinės operos: P.
Mascagni „Kaimo garbė“ ir
R. Leoncavallo
„Pajacai“. Jų
savybės: aštrus, realistinis
siužetų
konfliktiškumas, atviras
emocingumas, muzikos kalbos
demokratiškumas, ariozinių
formų vyravimas.
G.
Puccini (1858–1924). Verizmo
principų raida. Melodikos
ypatumai (nuo
„uždarų“
melodinių darinių iki
kalbinės deklamacijos).
Originali vokalinių
formų traktuotė – arijos
transformacija į laisvõs
formos ariozo. Operų
„Bohema“, „Madam
Baterflai“
kameriškumas.
Verdiška patetika
operoje „Toska“. Naujas
kompozitoriaus kūrybos
etapas – operų triptikas
„Skraistė“, „Sesuo
Anželika“, „Džanis
Skikis“. Paskutinės
Puccini operos „Turandot“
daugiaplaniškumas.
Puccini – Verdi
tradicijų tęsėjas,
italų tradiciją
praturtinęs europinės
muzikos naujovėmis.
| |