8. 2. 1. Apibendrinimai

 

R. Schumanno vokalinės muzikos raiškos priemonės įvairios: formos – posminės ir ištisinio plėtojimo, vokalo ir fortepijono santykis – nuo santarvės iki pilnos kiekvienos iš partijų autonomijos; tarp melodikos tipų vyrauja deklamacinis. Būdingas repriziškumas, dažnai nekartojant teksto. Siekia perteikti poezijos turinį jo neiliustruojant.

Dainų pa­grin­das – to me­to sub­jek­ty­vi, psi­cho­lo­gi­nė ro­man­ti­nė po­ezi­ja. To­dėl Schumanno vo­ka­li­nė ly­ri­ka tra­pes­nė nei Schu­ber­to, ku­ris rė­mė­si kla­si­ciz­mo po­ezi­ja. Įvai­res­ni ir psi­cho­lo­gi­niai niu­an­sai – iki iro­ni­jos, net „juo­do“ hu­mo­ro. Be to, Schu­man­nas la­bai glau­džiai su­sie­jo žo­dį ir mu­zi­ką. Li­te­ra­tū­ri­nė-mu­zi­ki­nė vie­novė są­ly­go­jo tuos nau­jus bruo­žus, ku­riuos jis su­tei­kė vo­ka­li­nei mi­nia­tiū­rai. Schu­man­nas at­sklei­dė kiek­vie­no po­eto sa­vi­tu­mą. Dai­nos pa­gal H. Hei­ne’s teks­tus ne­pa­na­šios į dai­nas, su­kur­tas pa­gal A. Cha­mis­so ei­les. Po­eto sti­liaus in­di­vi­du­a­lu­mą mu­zi­ko­je vė­liau plė­tos H. Wol­fas. Schu­man­nas su­kū­rė ypa­tin­gą vo­ka­li­nės par­ti­jos ti­pą. Lanks­ti, de­ta­li­zuo­ta me­lo­di­ka per­tei­kia sub­ti­liau­sius žo­džio, skie­mens niu­an­sus, teks­to in­to­na­ci­jas. Svar­bus kiek­vie­no gar­so or­ga­niš­kas ry­šys su žo­džiu, kal­bi­nė iš­raiš­ka – vi­sa tai ga­li­me pa­va­din­ti de­kla­ma­ci­niu me­to­du, de­ta­liu poe­ti­nio teks­to per­tei­ki­mo bū­du. Dar išraiškingesnė, labaiu niuansuota nei Schuberto – for­te­pi­jo­no partija. Ji at­sklei­džia psi­cho­lo­gi­nę ei­lių po­teks­tę. Kai ku­rie cik­lai bai­gia­mi iš­plė­to­tais for­te­pi­jo­ni­niais po­stliu­dais, ku­rie re­ziu­muo­ja teks­to tu­ri­nį. Be­veik vi­sų dai­nų akom­pa­ni­men­tas pri­ar­tė­ja prie už­baig­tos for­te­pi­jo­ni­nės pje­sės.