6. 1. Operetės gimimas. Jacques’as Offenbachas

XIX a. II pu­sė­je Pran­cū­zi­jo­je po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja bu­vo su­dė­tin­ga. Lui Bo­na­par­tas pa­si­skel­bė im­pe­ra­to­riu­mi Na­po­le­o­nu III; pa­ė­męs val­džią į sa­vo ran­kas, at­ve­dė ša­lį prie su­iru­tės. Kles­tė­jo spe­ku­lia­ci­ja, avan­tiū­riz­mas, kul­tū­ro­je vy­ra­vo re­gi­niai. 1867 m. Pa­sau­li­nės pa­ro­dos me­tu Pa­ry­žiu­je bu­vo 45 te­at­rai, iš ku­rių 30 – „leng­vų­jų“ žan­rų. To­kio­je ap­lin­ko­je 6-ą­jį de­šimt­me­tį gi­mė ope­re­tė – pra­mo­gi­nio po­bū­džio  mu­zi­ki­nė ko­me­di­ja, ku­rio­je vy­rau­ja kas­die­niai bui­ti­niai siu­že­tai, links­mos si­tu­a­ci­jos, ne­su­dė­tin­ga mu­zi­ki­nė kal­ba. Ope­re­tė at­spin­dė­jo II Im­pe­ri­jos (1852–1870) dva­sią. Ope­re­tės ir ly­ri­nės ope­ros at­si­ra­di­mą sti­mu­lia­vo ko­miš­ko­ji ope­ra. Kū­ry­bi­nis ak­ty­vu­mas čia bu­vo di­des­nis nei di­džio­jo­je ope­ro­je. Žino­mas po­sa­kis: „Au­be­ras sto­vė­jo prie ope­re­tės du­rų, Hervé jas ati­da­rė, o Of­fen­ba­chas įė­jo“. Hervé (Flo­ri­mon­das Ron­ger, 1825–1892) lai­ko­mas šio žan­ro pa­grin­dė­ju. Ge­riau­sias jo kū­ri­nys – „Mad­mu­a­ze­lė Ni­tuš“.

Jac­qu­es’as Of­fen­ba­chas (1819–1880) lai­ko­mas kla­si­ki­nės pran­cū­zų (tiks­liau – Pa­ry­žiaus) ope­re­tės kū­rė­ju. Jis 1855–1879 m. pa­ra­šė 90 ope­re­čių. Of­fen­ba­chas rink­da­vo­si anek­do­ti­nius siu­že­tus, kar­tais net iš laik­raš­čių kro­ni­kų, sie­kė su­kur­ti pa­trauk­lų teks­tą. Vy­ra­vo gy­vi pos­mai, šo­kių di­ver­tis­men­tai, ku­riuos keis­da­vo pro­zi­niai dia­lo­gai. Mu­zi­ka pa­klus­da­vo in­tri­guo­ja­mam siu­že­tui, skir­tin­gai nei šo­ki­nė­je Vie­nos ope­re­tė­je. Bū­da­mas ko­me­di­jos žan­ro meist­ras, Of­fen­ba­chas taik­liai cha­rak­te­ri­zuo­da­vo vei­kė­jus. Jos mu­zi­ka skli­di­na bui­ti­nių in­to­na­ci­jų (pa­grin­di­nis šal­ti­nis – mies­to fol­klo­ras), nors at­li­ko ir tam tik­rą dra­ma­tur­gi­nį vaid­me­nį. Kom­po­zi­to­rius iš­ryš­ki­no bui­ti­nės dai­nos ir šo­kio ypa­tu­mus, pra­tur­ti­no juos. Me­lo­di­ja ir rit­mas – svar­biau­si Offenbacho ope­re­čių raiš­kos ele­men­tai. Jis su­kū­rė per 100 kū­ri­nių mu­zi­ki­niam te­at­rui. Žy­miau­si iš jų: ope­re­tės „Or­fė­jas pra­ga­re“ (1858), „Gra­žio­ji Ele­na“ (1864), „Pa­ry­žiaus gy­ve­ni­mas“ (1866), „Plė­ši­kai“ (1869), „Pe­ri­ko­la“ (1868), ly­ri­nė ope­ra „Hoff­man­no pa­sa­kos“ (1880). Paskutinės dvi iškelia lyrikos svarbą. Siu­že­tai įvai­rūs: iš an­ti­kos, pa­sa­kų, am­ži­nin­kų gy­ve­ni­mo. Vi­siems bū­din­gi eti­niai mo­ty­vai.