|
8. 2. R. Schumannas
Robertas
Schumannas (1810–1856) –
vokiečių
kompozitorius romantikas.
Pagrindinė kūrybos
tema – vidinis žmogaus
pasaulis, jo psichologinės
būsenos. Susikaupimas,
įsigilinimas į savo
jausmus, išgyvenimus
sustiprino
psichologinį pradą. Gal tik
Chopinas galėjo prilygti
Schumannui emocinių
niuansų įvairumu.
Nervinga ir jautri Schumanno
natūra tai nusivylusi
kentėdavo, tai pakildavo
veržliam, džiaugsmingam
skrydžiui, kurį netrukus
pakeisdavo
susimąstymas,
svajonė. Schumannas
praplėtė muzikos
turinį publicistiniais,
satyriniais, humoro elementais.
Daugelį
kūrinių Schumannas
sukūrė paveiktas
literatūros – tapo
pirmuoju ryškiausiu
programinės muzikos
kūrėju. Schumanno
programa nėra skirta tam, kad
paraidžiui skaitytume tai, kas
vyksta muzikoje. Ji tiesiog
konkretizuodavo
kompozitoriaus
sumanymą, lyg saugodama
jį nuo klystkelių.
Pavadinimą ar
programą daugeliui savo
kūrinių kompozitorius
sugalvodavo po to, kai
kūrinys jau būdavo
parašytas.
Schumannas buvo
aktyvus publicistas,
muzikos kritikas,
laikraščio Neue Zeitschrift
für Musik (Naujasis muzikos
laikraštis) steigėjas ir
redaktorius (1834–1844),
išgarsėjęs
poleminiais straipsniais, be
atvangos kovojęs su
miesčionimis.
Idėjinė-estetinė jo
koncepcija ryškiausiai
atsiskleidė cikle fortepijonui
„Karnavalas“ (1835),
kuris nukreiptas prieš
rutiną,
miesčioniškumą mene ir
gyvenime. Čia veikia dvi
jėgos – Dovydo brolijos nariai
ir filistinai.
Filistinus
(filisterius) Schumannas
sąmoningai
charakterizavo, kaip pats
sakė, XVII a. melodija –
senovišku vokiečių
šokiu („Kaip bobutė
tekėjo už dieduko“),
kuriuo paprastai baigdavosi
šeimyniniai biurgerių
vakarėliai.
Triukšmingame karnavale
matome Pjero, Arlekiną,
Pantalonę, Kolombiną,
fantastines kaukes
(„šokančios raidės“),
„Koketę“,
„Drugelius“. Čia ir
neišskiriami
Florestanas ir Euzebijus. Pats
kompozitorius
prisipažino, kad šie
veikėjai išreiškė
prieštaringą jo
natūrą. Tai muzikinis
Schumanno autoportretas
– lyriškas
Euzebijus ir
susikaupimą, svajones
išblaškantis, aistringas,
nesutramdomas
Florestanas.
Publicistinis sumanymas
buvo įgyvendintas tobulai,
„Karnavalas“
– tai
kompozicijos
meistriškumo šedevras.
Vienovę sukuria įžangos ir
finalo temų bendrumas.
Beveik visų pjesių trukmė
vienoda. Jos kontrastingos, dėl to
kiekviena suvokiama labai
naujai.
R. Schumannas
1.
Karnavalas
„Kreisleriana“
(1838) – vienas ryškiausių
romantinio meno
pavyzdžių. Pavadinta
pagal Hoffmanno novelės
herojaus, kuris mėgo
muziką, vardą. Tai vienas
intymiausių lyrinių
Schumanno kūrinių, drauge
tai ir šumaniško
„fortepijoninio
simfonizmo“ pavyzdys,
kuriam būdinga
ištisinė minties raida.
Monolitiškumo šiam
kūriniui suteikia
ištisinė plėtotė. Tai
veržlus Florestanas
(pirmoji pjesė,
Intermezzo II iš antros
pjesės, Nr. 3, 5, 7, 8), kontrastas
jam – susikaupęs,
svajingas Euzebijus (Nr. 2 ir 6).
Lyrinė kulminacija –
Nr. 4 (Adagio), kuriame dera
faktūros griežtumas ir
improvizacijos laisvė.
Schumanno indėlis į
fortepijoninę muziką didžiulis,
populiarūs ir vertingi taip pat ciklai:
„Fantastinės pjesės“,
„Vaikiškos scenos“,
„Albumas jaunimui“,
„Miško scenos“,
„Simfoniniai etiudai”.
Be
fortepijoninės
muzikos, vertingiausią
Schumanno kūrybinio
palikimo dalį sudaro
vokalinė
lyrika: 33 romansų
rinkiniai, daugiau kaip 200 dainų.
Jų pagrindas – to meto
romantinė poezija,
subjektyvi,
psichologinė.
Todėl Schumanno
vokalinė lyrika
trapesnė nei Schuberto, kuris
rėmėsi klasicizmo
poezija. Įvairesni ir
psichologiniai niuansai –
iki ironijos, net „juodo“
humoro. Be to, Schumannas labai
glaudžiai susiejo žodį ir
muziką.
Literatūrinė-muzikinė
vienovė sąlygojo tuos
naujus bruožus, kuriuos jis
suteikė vokalinei
miniatiūrai. Schumannas
atskleidė kiekvieno poeto
savitumą. Dainos pagal H.
Heine’s tekstus nepanašios
į dainas, sukurtas pagal A.
Chamisso eiles. Poeto stiliaus
individualumą
muzikoje vėliau plėtos H.
Wolfas.
Schumannas
sukūrė ypatingą
vokalinės partijos
tipą. Lanksti, detalizuota
melodika perteikia
subtiliausius žodžio,
skiemens niuansus, teksto
intonacijas. Svarbus
kiekvieno garso organiškas
ryšys su žodžiu,
kalbinė išraiška –
visa tai galime pavadinti
deklamaciniu metodu,
detaliu poetinio teksto
perteikimo būdu. Naujai
traktuojamas
fortepijonas. Jis
atskleidžia
psichologinę eilių
potekstę. Ko negalima
išreikšti žodžiais,
perteikiama fortepijono
partija. Kai kurie ciklai
baigiami išplėtotais
fortepijoniniais
postliudais, kurie reziumuoja
teksto turinį. Beveik visų
dainų akompanimentas
priartėja prie užbaigtos
fortepijoninės
pjesės.
1840 m. sukurti
penki geriausi kūriniai –
„Dainų ratas“ op. 24 (ž.
H. Heine’s), „Mirtos“ (ž.
J. W. Goethe’s, F. Rückerto, H.
Heine’s, G. Byrono, R. Burnso,
T. Mooro), „Dainų ratas“
op. 39 (ž. J. Eichendorffo),
„Moters meilė ir
gyvenimas“ (ž. A.
Chamisso), „Poeto meilė“
ir „Lyrinis
intermezzo“ (ž.
H. Heine’s). Vokalinę
lyriką Schumannas kūrė
jau subrendęs, savo kūrybos
viršūnėje. Iš vokalinės
lyrikos geriausia – meilės
lyrika.
Tarp Schumanno
dainų išsiskiria
kūriniai pagal Heine’s
tekstus. Žymiausias yra 16 dainų
ciklas
„Poeto
meilė“
. Jam, kaip ir
fortepijoniniams ciklams,
būdingas lakoniškumas
ir kontrastingumas.
Siužetinę ciklo
liniją sudaro jausmo
atsiradimas, abipusė
meilė, mylimosios
netektis, begalinis skausmas ir
nusivylimas. Siužetas
primena Schuberto ciklus.
Tačiau Schumannas
siužetą atskleidė
nepaprastai subtiliai,
parodydamas gausybę
vidinių
išgyvenimų –
lyriką ir niūrią
ironiją, skausmą ir
pokštą,
iškilmingumą ir
palūžusio herojaus
neviltį. Muzikinė
dramaturgija ypač
kontrastinga, lakoniška,
plėtojama tikslingai.
R. Schumannas
2.
Poeto meilė
„Moters
meilė ir
gyvenimas“(ž. A.
Chamisso) – tai 8dainų ciklas,
kuriame siekiama prasiskverbti
į moters emocijų
pasaulį. Dramaturgija
paprastesnė, be vidinių
kontrastų, padiktuota
eilių. Muzika šviesių
tonų, išskyrus
paskutinį tragišką
romansą.
Vokalinė
lyrika turėjo įtakos
kantatų ir oratorijų
žanrui. Schumannas
parašė 15 kūrinių chorui,
solistams, orkestrui. Muzika
Goethe’s „Faustui“
(1848–1849) primena Schumanno
romansų rinkinius,
vokalinius ciklus. Dar mažiau
oratoriška muzika G.
Byrono
„Manfredui“,susidedanti
iš uvertiūros ir muzikos
dramai – 15 numerių. Čia
nėra dramatizmo, o tik sukuriama
poetinė atmosfera.
Tradiciškai parašyta
oratorija „Rojus ir Peri“
(1843). Operai pagal L. Tiecko
poemą „Genovaitė“
(Genoveva,1848)trūko
teatriškumo. Tai lėmė
ir literatūrinio
šaltinio pasirinkimas.
1850 m. ši opera buvo pastatyta
Leipcige, bet pasisekimo
neturėjo.
Sukūrė 4
simfonijas, koncertus
fortepijonui,
violončelei, smuikui su
orkestru, 3 kvartetus, fortepijoninių
ansamblių ir kt.
R. Schumannas
3.
Moters meilė ir gyvenimas
| |