Tru­ba­dū­ras  

Siužetas

LNOBT versija

Daug kas jau yra įvykę prieš pakylant uždangai. Tuos įvykius atpasakoja Ferrando, grafo Di Lunos kapitonas, baladėje, kuri dainuojama pirmojo veiksmo pra­džioje.

Senasis grafas Di Luna turėjo du sūnus. Juos prižiūrėdavo slaugė. Kartą naktį slaugė pastebėjo seną čigonę ar raganą prie grafo jaunesniojo sūnaus Garzia lopšio. Nuo to laiko valko sveikata pradėjo silpnėti. Buvo tikima, kad jį užkerėjo čigonė. Užtai tą čigonę sugavo ir gyvą sudegino ant laužo. Prieš mirdama senoji čigonė prisaikdino savo dukterį Azuceną atkeršyti.

Jau kitą naktį čigonė Azucena pagrobė grafo sūnų iš lopšio ir nubėgo prie laužo, kuris dar ruseno. Būdama labai susijaudinusi, ji sudegino savo tikrą kūdikį. Padariusi tą mirtiną klaidą, ji pasiėmė grafo sūnų, pabėgo į kalnus ir prisijungė prie čigonų taboro. Per visą tą laiką ji tikėjosi, kad kada nors, vaikui užaugus, ji galės su jo pagalba atkeršyti.

I. DVIKOVA

Grafo Di Lunos rūmų sargyboje stovi ginkluoti vyrai. Jie grafo įsakymu turi sugauti trubadūrą, dainuojantį serenadas hercogaitei Leonorai. Tuo metu kapitonas Ferrando dainuoja baladę, kurioje pasakoja apie senos čigonės sudeginimą ant laužo dėl to, kad ji pagrobė grafo jaunesnįjį brolį.

Antroji scena. Leonora arijoje pasakoja savo palydovei Inez apie riterį, kuris turnyre nugalėjo stipriausius vyrus. Leonora ant galvos uždėjusi pergalės vainiką ir dabar nak­timis girdinti jį dainuojantį po savo langu. Pasirodo grafas Di Luna. Jis išgirsta trubadūrą, dainuojantį romansą Leo­norai. Leonora, pamačiusi vyriškį, skuba prie jo, many­dama, kad tai trubadūras, bet pamato, kad klydo, nes tai grafas. Tuoj pat pastebi ir trubadūrą. Leonora puola prie jo ir prisipažįsta mylinti. Trubadūras grafui prisistato kaip Biskajos princo pasekėjas Manrico. Abu vyrai susiginčija, išsitraukia kardus ir kaunasi.

II. ČIGONĖ

Čigonų stovykla. Auštant liepsnoja laužas. Čigonai, besi­ruošdami darbui, muša kūjais į priekalus ir dainuoja apie gražią mergelę, kuri gali palinksminti jų širdeles. Staiga sena čigonė Azucena prisimena savo motiną. Ji tebedega didele neapykanta. Baigusi savo pasakojimą, ji taria Manrico: "Atkeršyk jiems". Manrico pradeda abejoti, ar jis tikrai esąs Azucenos sūnus ir to paklausia jos. Azu­cena pasakoja Manrico, kad ji jo ieškojusi mūšio lauke, suradusi vos gyvą ir atgaivinusi. Tada Manrico paaiškina, jog mūšio lauke jis galėjęs grafą pribaigti, tačiau kažkokia paslaptinga jėga jį sulaikiusi.

Atvykęs Biskajos princo pasiuntinys praneša, kad pilis paimta. Liepia greitai ten vykti ir perimti vadovavimą. Taip pat praneša, jog pasklidus žiniai apie Manrico mirtį, Leo­nora nori tapti vienuole.

Toliau veiksmas vyksta prie vienuolyno. Ferrando vedami grafo Di Lunos kariai nori pagrobti Leonorą dar prieš jai tampant vienuole. Čia Di Luna dainuoja apie savo meilę Leonorai: "O skaisčioji mylimoji, tu viena mana paguoda". Pasigirsta vienuolių choras. Tuo pat metu pasirodo grafas Di Luna, bet paskutiniu momentu atvyksta Manrico. Leonora nustemba, išvydusi gyvą Manrico, ir mano, kad jis atvyko iš dangaus. Manrico laimi Leonorą.
 

III. ČIGONĖS SŪNUS

Grafo Di Lunos karių stovykla, esanti netoli Castellor pilies. Pilis yra valdoma Manrico. Joje jau yra atvykusi Leonora. Kariai dainuoja maršą apie laimingą pergalę. Netoli sto­vyklos sugaunama Azucena. Ferrando atpažįsta Ją ir tiki, kad tai ta pati čigonė, kuri sudegino grafo brolį prieš daugel metų. Azucena šaukiasi Manrico, vadindama jį savo sū­numi. Grafas įsako ją sudeginti. Antroji scena. Leonora rengiasi tapti Manrico žmona. Manrico jai dainuoja:" O taip, mana brangioji, tu viena mane paguodi" ir ruošiasi su Leonora eiti prie altoriaus jung­tuvėms. Staiga atbėga Ruiz ir praneša, kad Azucena suimta ir ją ruošiasi sudeginti. Manrico skuba gelbėti Azucenos.

I V. B A U S M Ė

Manrico nepavyksta išgelbėti Azucenos. Jis suimamas ir įmetamas į pilies požemį, kuriame jau yra ir Azucena. Ruiz atveda Leonorą prie Di Lunos pilies. Leonora jau sugal­vojusi, kaip išgelbėti Manrico. Savo žiede ji turi nuodų. Artėdama prie uždaryto Manrico, Leonora dainuoja ariją: "Meile mana, plasnoki, skriski pas mano mielą". Po to pa­sigirsta iškilmingas choras "Miserere", primenąs mirtį. Atsiliepia mirties belaukiąs Manrico. Pasirodo grafas Di Luna. Leonora pasisiūlo tapti jo žmona, jei jis išlaisvins Manrico. Di Luna sutinka, visiškai neįtar­damas slapto Leonoros sumanymo. Paskutinėje scenoje Azucena ir Manrico prisimena palai­mingą laisvę kalnuose. Kai čigonė užmiega, netikėtai įeina Leonora ir siūlo Manrico pabėgti. Manrico, sužinojęs didelę laisvės kainą, pasilieka karty su ja. Tuo metu nuodai jau pradeda veikti ir įbėgęs grafas Di Luna randa mirštančią Leonorą ant jos mylimojo Manrico rankų. Grafas Įsiunta ir įsako sudeginti Manrico. Stebėdama egzekuciją, Azucena sušunka grafui: "Tai buvo tavo brolis". Už motiną atkeršyta.