5. 6. A. Adamas ir romantinis baletas

 

Ro­man­ti­nia­me ba­le­te (XIX a. 3–4 de­šimt­me­čiai) vy­ra­vo fan­tas­ti­nės te­mos, re­a­laus ir ir­e­a­laus pa­sau­lio kon­tras­tas. Su­si­klos­tė nau­ja grakš­čių, kan­ti­le­niš­kų, leng­vų, skrie­jan­čių ju­de­sių tech­ni­ka, di­dė­jo šo­kė­jų mo­te­rų vaid­muo; jos pakilo ant pirš­tų ga­lų (pu­an­tų), pradėjo vil­kė­ti bal­tus, il­gus, leng­vus pūs­tus kos­tiu­mus. Dėl to ro­man­ti­nis ba­le­tas daž­nai va­di­na­mas bal­tuo­ju ba­le­tu (bal­let blanc).

Ro­man­tiz­mo lai­ko­tar­pis bu­vo pa­lan­kus iš­kil­ti šiai po­etiš­kai me­no rū­šiai. Gy­ve­ni­mas ir pa­sa­ka, fan­tas­ti­ka ba­le­te na­tū­ra­liai su­ar­tė­jo, to­dėl įtai­gus at­ro­do prin­co ir gul­bės du­e­tas. A. Ada­mo „Ži­zel“, L. De­li­bes’o „Ko­pe­li­ja“, P. Čai­kov­skio ba­le­tai – ryš­kiau­si ro­man­ti­nio ba­le­to pa­vyz­džiai. Romantinio baleto erą 1832 m. pra­dė­jo „Sil­fi­dė“, ita­lų ba­let­meis­te­rio Filippo Tag­lio­ni pa­sta­ty­ta Pa­ry­žiu­je pa­gal J. Schneitzhöffe­rio mu­zi­ką, o prieš tai 1831 m. F. Tag­lio­ni pastatytas G. Meyerbeero operos „Roberas velnias“ antrasis veiksmas – „Vienuolių baletas“. Kaip visose didžiosiose to meto prancūzų operose, būtina buvo baleto scena, kurioje, pakilusios iš savo kapų, šiurpioje mėnulio šviesojeValse infernale (pragarišką valsą) šoko išbalusiosmirusių vienuolių šmėklos. Pagrindinės vienuolės šmėklą šoko jo dukra Marie. Daniškos Sil­fi­dės“ premjera Auguste’o Bournonville’o pastatyta pagal Hermano Løvenskioldo muziką įvyko 1836 m. Mi­nė­tuo­se vei­ka­luo­se bu­vo pa­siek­ta iki tol ne­ma­ty­ta dra­ma­ti­nio veiks­mo, mu­zi­kos ir šo­kio vie­novė. Ba­let­meis­te­riai J. Per­rot ir J. Co­ral­li pa­sta­tė A. Ada­mo „Ži­zel“, C. Pug­ni – „Es­me­ral­dą“ (1844). Žy­miau­sios ro­man­ti­nio ba­le­to šo­kė­jos bu­vo M. Tag­lio­ni, C. Gri­si, F. Els­sler.

A. Ada­mas (1803–1856) pa­gar­sė­jo ko­miš­kosio­mis ope­ro­mis ir ro­man­ti­niais ba­le­tais. Su­kū­rė apie 80 sce­ni­nių kū­ri­nių, tarp ku­rių – 50 ope­rų ir 13 ba­le­tų, vo­de­vi­lių. La­biau­siai iš­po­pu­lia­rė­jo ba­le­tai „Ži­zel“ (pa­gal Th. Gau­tier scenari­jų, 1841) ir „Kor­sa­ras“ (pa­gal G. By­ro­no siužetą, 1856).

„Ži­zel“ lib­re­tas, per­dirb­tas pa­gal H. Hei­ne’s už­ra­šy­tą le­gen­dą, at­sklei­džia ti­piš­kus ro­man­tiz­mo bruo­žus (ne­lai­min­ga ku­ni­gaikš­čio mei­lė mer­gi­nai iš liau­dies, re­a­laus ir fan­tas­ti­nio pa­sau­lio prieš­prie­ša), pie­šia ro­man­tiš­ką ap­lin­ką (miš­kas, eže­ras, mė­nu­lis). Pa­grin­di­nė iš­raiš­kos prie­mo­nė – me­lo­di­ka, bandoma simfonizuoti baleto muziką, suteikti jai vientisumo (leitmotyvai). Pa­si­se­ki­mą lė­mė ir har­mo­nin­ga J. Co­ral­li ir J. Per­rot cho­reo­grafija.

 

XIX a. II pu­sė­je (apie 1860) ėmė gar­sė­ti Ru­si­jos ba­le­to tru­pės. Į Ru­si­ją vy­ko dirb­ti ba­let­meis­te­riai Ch. L. Di­de­lot, J. Pe­rrot, C. Bla­sis.

Ro­man­tiz­mo lai­ko­tar­piu keitėsi kla­si­ki­nio šo­kio tech­ni­ka, pa­grįs­ta skrie­jan­čiais ju­de­siais, šo­kiu ant pu­an­tų. Kla­si­ki­nio šo­kio tech­ni­ką plė­to­jo cho­reo­grafai A. Saint-Léonas, A. Bour­non­vil­le’is, M. Pe­ti­pa, ku­ris 1847–1910 m. Ru­si­jo­je, Sankt Pe­ter­bur­ge, kū­rė akademinį, klasikinį, va­di­na­mą­jį „di­dį­jį“ ba­le­tą. Jo siu­že­tas bū­da­vo at­sklei­džia­mas pan­to­mi­mos sce­no­mis, o vei­kė­jų jaus­mus api­ben­drin­da­vo šo­ka­mi du­e­tai, di­de­li an­sam­bliai.

M. Pe­ti­pa (1822–1910) kū­rė su­dė­tin­gas šo­kių kom­po­zi­ci­jas, nuo­sek­lią vi­so spek­tak­lio šo­kio dra­ma­tur­gi­ją (choreografinis simfonizmas). Jis dir­bo su kom­po­zi­to­riais L. Min­ku­mi („Don Ki­cho­tas“, 1869; „Ba­ja­de­rė“, 1877), C. Pug­ni („Flo­ri­da“, „Ti­ta­ni­ja“, 1866; „Ver­gė“, 1868, ir kt.), R. Dri­go („Talisma­nas“, 1889; „Ar­le­ki­no mi­li­jo­nai“, 1890). Ne­pa­si­žy­min­tys iš­raiš­kin­ga mu­zi­ka, šie spek­tak­liai dėl pui­kios cho­reo­grafijos ta­po ryškiais ba­le­to is­to­ri­jos pus­la­piais.

 

 

 

Romantinio baleto šokėjos: Fanny Elssler, Carlotta Grisi, Marie Taglioni

Į ba­le­to te­at­rą at­ėjus kom­po­zi­to­riams sim­fo­nis­tams, cho­reo­grafinė dra­ma­tur­gi­ja ta­po vi­sa­ver­te mu­zi­ki­ne-cho­reo­grafine dra­ma­tur­gi­ja. Spek­tak­liai, ku­riuos choreografai M. Pe­ti­pa ir L. Iva­no­vas su­kū­rė drau­ge su P. Čai­kov­skiu ir A. Gla­zu­no­vu („Miegančiąją gražuolę“ pastatė M. Petipa (1890), „Spragtuką“ – L. Ivanovas (1892), „Gulbių ežerą“ – M. Petipa ir L. Ivanovas (1895), „Raimondą“ – M. Petipa (1898) – romanti­nio ba­le­to žy­dė­ji­mo lai­ko­tar­pis, turintis įdo­mų pre­ro­man­ti­nį ir ne­mažiau tu­ri­nin­gą po­stro­man­ti­nį lai­ko­tar­pį. Baletas skirstomas į klasicistinį, klasikinį-romantinį ir modernų. Klasikinio šokio pagrindai pradėti kurti XVII a., klasikinis šokis susiformavo XIX a.