2. 1. G. Verdi 

  

G. Ver­di kū­ry­ba taip pat siejama su Ita­li­jos iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mu. Ita­lų ro­man­tiz­mo ly­de­riu tam­pa A. Man­zo­ni (1785–1873). Svar­bią vie­tą vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me už­ėmė ope­ros te­at­ras. Čia sta­to­muo­se vei­ka­luo­se veiks­mas dėl cen­zū­ros daž­nai būdavo nu­ke­lia­mas į ki­tus kraš­tus, bet kal­ba­ma apie Ita­li­jai ak­tu­a­lius da­ly­kus. XIX a. vi­du­ry­je Ita­li­jos ope­ros te­at­ras pra­dė­jo nau­ją eta­pą. Ros­si­ni po „Vil­hel­mo Te­lio“ (1829) ne­su­kū­rė nė vie­nos nau­jos ope­ros, mi­rė Bel­li­ni (1835) ir Do­ni­zet­ti (1848). Lauk­tas ge­ni­jus buvo Ver­di.

Giu­sep­pe Ver­di (1813–1901) – 34 ope­rų au­to­rius.1839 m. pir­mo­ji ope­ra „Ober­tas, Šv. Bo­ni­fa­čo gra­fas“ su­lau­kė sėk­mės Mi­la­no La Sca­lo­je. Operoje jau­čia­ma Bel­li­ni, Do­ni­zet­ti įta­ka, ta­čiau ryš­kus ir dra­ma­ti­nis tem­pe­ra­men­tas, rit­mų ener­gi­ja. Ope­ra „Ka­ra­lius vienai dienai“ („Ta­ria­ma­sis Sta­nis­lo­vas“, 1840), su­kur­ta pran­cū­zų ko­miš­ko­sios ope­ros sti­liu­mi, bu­vo nu­švilp­ta.

Pirmuoju kūrybos periodu šlo­vę kom­po­zi­to­riui at­ne­šė ope­ra „Na­bu­kas“ (1841) – pir­mo­ji iš is­to­ri­nių he­ro­ji­nių Ver­di ope­rų, su­si­ju­sių su na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mo idė­jo­mis. Ope­ros cen­tre – di­din­gi cho­rai.

 G. Verdi. op. Nabukas: belaisvių choras iš III v.

Nors siu­že­tas bu­vo bib­li­nis (Ba­bi­lo­no ir Iz­ra­e­lio dra­ma), ita­lai „Na­bu­ke“ iš­gir­do pa­sa­ko­ji­mą apie sa­vo Tė­vy­nę, liau­dį, ko­vo­jan­čią už lais­vę. Ope­ros „Lom­bar­die­čiai“ (1842), „Er­na­ni“ (1844), „Ati­la“ (1846), „Mak­be­tas“ (1847), „Len­ja­no mū­šis“ (1849) ta­po veiks­min­gu gin­klu Ita­li­jos ko­vo­je už ne­pri­klau­so­my­bę, jas per­se­kio­jo aust­rų cen­zū­ra. Ver­di bu­vo va­di­na­mas „ita­lų re­vo­liu­ci­jos ma­est­ro“.

Anks­ty­vą­sias Ver­di ope­ras vei­kė ita­lų re­vo­liu­ci­nis ro­man­tiz­mas, skel­bęs me­no ry­šį su da­bar­ti­mi ir me­no de­mo­kra­tiškumo idė­jas. Nors siu­že­tai skir­tin­gi, kiek­vie­na iš šių ope­rų tu­rė­jo po­li­ti­nių po­teks­čių ir užuo­mi­nų – ra­gi­no my­lė­ti Tė­vy­nę, ko­vo­ti už lais­vę, smer­kė iš­da­vi­kus. Su­pran­ta­ma, kad to­kios min­tys ra­do la­bai pla­tų at­gar­sį. Ta­čiau jų lib­re­tai ne­re­tai per­krau­ti, in­tri­ga pai­ni. In­to­na­ci­nei ope­rų struk­tū­rai bū­din­gas glau­dus ry­šys su liau­diš­ka bui­ti­ne mu­zi­ka. Me­lo­di­ka he­ro­jiš­ka, rit­mi­ka ener­gin­ga, ari­jos ga­na ste­re­o­ti­pi­nės. Šio­se ope­ro­se vy­ra­vo cho­ri­nės dai­nos, jų dra­ma­tur­gi­jos struk­tū­ra – ora­to­ri­nė. Tai he­ro­ji­nio ora­to­ri­nio žan­ro ope­ros, ku­rio­se pa­si­reiš­kė re­vo­liu­ci­nė ro­man­ti­ka.

Sa­vo ope­roms Ver­di rink­da­vo­si tu­ri­nin­gus siu­že­tus su ak­ty­viu veiks­mu, ryš­kio­mis, kon­tras­tin­go­mis emo­ci­jo­mis: „Er­na­ni“ su­kur­ta pa­gal V. Hu­go, „Mak­be­tas“ – pa­gal W. Sha­kes­pe­a­re’o kū­ri­nius, „Lui­za Mi­ler“ – pa­gal F. Schille­rio „Klas­tą ir mei­lę“. Nors tai dar ne­bran­džios ope­ros, kom­po­zi­to­rius mu­zi­ko­je sie­kė įpras­min­ti dra­ma­tiš­kai ryš­kų siu­že­tą. No­va­to­riš­kiau­sias 5-o­jo de­šimt­me­čio kū­ri­nys – psi­cho­lo­gi­nė dra­ma „Mak­be­tas“. Čia daug raiš­kios vo­ka­li­nės de­kla­ma­ci­jos, svar­bus or­kest­ro vaid­muo.  

Ant­rą­jį pe­ri­odą pra­de­da gar­si 6-o­jo de­šimt­me­čio tria­da: ope­ros Ri­go­le­tas (1851), „Tru­ba­dū­ras“ (1853), Tra­via­ta (1853). Pa­grin­di­niai šių ope­rų vei­kė­jai – dva­ro juok­da­rys, či­go­nė, puo­lu­si mo­te­ris. Ryškus so­cia­li­nis veiks­nys, ak­cen­tuo­ja­ma as­me­ni­nė he­ro­jų dra­ma. Nuo pa­ki­laus, he­ro­ji­nio pla­no ro­man­tiz­mo pa­su­ka­ma į psi­cho­lo­gi­nį re­a­liz­mą. Šio­se ope­ro­se dai­nin­gu­mas de­ra su įtemp­tu dra­ma­tiš­ku­mu, di­na­miš­ku veiks­mu. Ver­di su­kū­rė iš­plė­to­tas sce­nas, ku­rio­se me­lo­di­jos na­tū­ra­liai de­ra su dai­nin­ga de­kla­ma­ci­ja, o verž­lia­me įvy­kių srau­te rel­je­fiš­kai iš­ky­la vei­kė­jų cha­rak­te­riai. Jų tik­ro­viš­ku­mą su­stip­ri­na ašt­rūs kon­flik­tai. Ope­roms bū­din­gi ryš­kūs kon­tras­tai. „Tra­via­ta“ – nau­jo ti­po ly­ri­nės psi­cho­lo­gi­nės ope­ros žan­ras.

 G. Verdi

op. Rigoletas:

1. Rigoleto arija iš II v.

2. Kvartetas iš III v.

3. op. Rigoletas Hercogo dainelė iš III v. (A. Kraus)

4.  Hercogo dainelė iš III v. (L. Pavarotti)

5. op. Trubadūras choras iš II v.

6. di Lunos kabaletė iš III v. (F. Koreli)

7. op. Traviata Alfredo užstalės daina „Pakelkim...“ iš I v. (A. Kraus)

8. Violetos rečitatyvas ir arija iš I v. (R. Scotto)

9. Žermono arija iš II v. (R. Brusso)

10. Violetos ir Alfredo duetas iš III v.

  Netrebko: fragmentai iš Verdi „Traviatos“  operinių pastatymų

 

11.   I v. preliudas;

12. III v. preliudas

Tre­čia­sis pe­ri­odas – tai pa­sau­li­nis kom­po­zi­to­riaus pri­pa­ži­ni­mas. Jo ope­ros sta­to­mos vi­sa­me pa­sau­ly­je, jis gau­na už­sa­ky­mų. Pa­ry­žiaus ope­rai Ver­di su­kū­rė „Si­ci­li­jos miš­pa­rus“ (1854), vė­liau Don Kar­lą (1867). Šiuo lai­ko­tar­piu su­kū­rė ope­ras „Si­mo­nas Bo­ka­neg­ra“ (1857), „Kau­kių ba­lius“ (1859), Pe­ter­bur­go te­at­rui už­sa­kius – ope­rą „Li­ki­mo ga­lia“ (1861). Iš­ori­nis de­ko­ra­ty­vu­mas, dau­gy­bė sce­ni­nių efek­tų ryš­kiau­si ope­ro­je „Si­ci­li­jos miš­pa­rai“. Pom­pas­tiš­ku­mo yra ir ki­to­se ope­ro­se. Kiek­vie­na iš jų su­lau­kė di­de­lio dė­me­sio.

 

13. op. Kaukių balius Amelijos rečit. ir arija (4’05) iš II v. (M. Callas)

14. Rikardo rečit. ir arija (2’36) iš III v. (P. Domingo)

Don Karlas Rodrigue encourages Carlos to forget Elisabeth, now Queen, by taking up the cause of Flanders

Ver­di ak­ty­viai da­ly­va­vo iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­me, už sa­vo pi­ni­gus pir­ko gin­klus na­cio­na­li­nei gvar­di­jai, bu­vo pir­mo­jo Ita­li­jos par­la­men­to na­rys (1861), kū­rė mu­zi­ki­nių įstai­gų re­or­ga­ni­za­vi­mo pla­nus, rei­ka­la­vo iš vals­ty­bės lė­šų mu­zi­ki­niam auk­lė­ji­mui ir ope­ros te­at­rų plėt­rai.

  

Ket­vir­ta­sis pe­ri­odas – ope­ra „Ai­da“ (1871), su­kur­ta Su­eco ka­na­lo ati­da­ry­mo pro­ga, ir Re­qui­em (1873). Ope­ro­je gi­lus psi­cho­lo­giz­mas de­ra su mo­nu­men­ta­liu štri­chu, griežta, kla­si­ki­ne ar­chi­tek­to­ni­ka. Na­cio­na­li­nis ir in­di­vi­du­a­lus sti­lius čia la­bai ryš­kūs. Li­ni­jų gry­nu­mas, sa­vo­tiš­kas or­kest­ro „vo­ka­liš­ku­mas“ pri­me­na se­nuo­sius ita­lų meist­rus – jų kū­ry­bą tuo me­tu Ver­di stu­di­ja­vo. „Ai­do­je“ at­gy­ja tra­di­ci­nė bel can­to me­lo­di­ka, iš­au­ga or­kest­ro vaid­muo. Po ra­šy­to­jo pat­rio­to A. Man­zo­ni mir­ties kom­po­zi­to­rius su­kū­rė7 dalių Re­qui­em. Jo sti­liusar­ti­mas „Ai­dai“. Requiem bū­din­gas vaiz­din­gu­mas, su­dė­tin­gas cho­ri­nis dau­gia­bal­sišku­mas. Po Re­qui­em pra­si­dė­jo kū­ry­bi­nė pau­zė. Ver­di at­si­sa­kė po­li­ti­nės veik­los ir su­lau­kęs 70 me­­tų dau­giau­sia gy­ve­no provincijoje, St. Aga­to­je. Sens­tan­tį Ver­di jau­di­no ne­pa­gar­bus jau­nų kom­po­zi­to­rių po­žiū­ris į na­cio­na­li­nę kla­si­ki­nę ope­rą, per­dė­tas ža­vė­ji­ma­sis Wag­ne­riu. Jis la­bai įsi­žei­dė, kai „Ai­do­je“ bu­vo pa­ste­bė­ta Wag­ne­rio įta­ka. „Ko­kia gar­bė – ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų kū­ry­bi­nę kar­je­rą už­baig­ti mėg­džio­ji­mu“, – sa­kė kom­po­zi­to­rius.

Penk­ta­sis pe­ri­odas ir nau­jas kū­ry­bi­nis pa­ki­li­mas pra­si­dė­jo 9-ą­jį de­šimt­me­tį. Ope­ro­je „Ote­las“ (1881–1886) Ver­di su­kū­rė ide­a­lią pu­siau­svy­rą tarp mu­zi­kos ir dra­mos, veiks­mo ir žo­džio. Veiks­mas plė­to­ja­mas ne­per­trau­kia­mai, kan­ti­le­na su­si­lie­ja su de­kla­ma­ci­niais epi­zo­dais. No­va­to­riš­ku­mas ne nei­gia, bet at­nau­ji­na ita­lų muzi­ki­nio te­at­ro tra­di­ci­jas. Ope­ro­je Ver­di pri­ar­tė­jo prie XVII a. de­kla­ma­ci­nio ita­lų meist­rų sti­liaus, prie se­no­vi­nės re­či­ta­ty­vi­nės ita­lų liau­dies dai­nos. Tai na­cio­na­li­nio me­no trium­fas.

Ko­miš­ka­jai ope­rai „Fals­ta­fas“ (1892, su­kur­tai kai Verdi buvo jau 79 metų) pa­gal Sha­kes­pe­a­re’o „Vin­dzo­ro šmaikš­tuo­les“ ir „Hen­ri­ką IV“, bū­din­gas iš­ti­si­nis plė­to­ji­mas. Ver­di ope­rą buf­fa re­for­ma­vo pa­gal XIX a. mu­zi­ki­nę dra­mą. Be ope­rų, Ver­di su­kū­rė kvar­te­tą (1873), ku­ris ne­bu­vo skir­tas vie­šam at­li­ki­mui, anks­ty­vuo­ju lai­ko­tar­piu – ke­le­tą ro­man­sų, o pas­ku­ti­nie­ji kū­ri­niai buvo baž­ny­ti­nės gies­mės tarp jų Sta­bat Ma­ter ir Te Deum, jun­giančios cho­ri­nį Pa­lest­ri­nos sti­lių su ope­rų „Ai­da“, „Ote­las“ har­mo­ni­jos nau­jo­vė­mis.

 G. Verdi

15. op. Aida Radameso romansas iš I v. (J. Carreras)

16. Triumfo maršas su choru iš II v.

17. op. Otelo Dezdemonos arija iš IV v. (R. Tebaldi)

18. Dezdemonos ir Otelo scena iš op. Otelo (R. Tebaldi, M. del Monaco)

19. Op. Falstafas Falstafo arija iš II v.

20. fragmentas

21.  Requiem: Libera me ( VII dalis)

 1. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti