2. 1. 1. Apibendrinimai

 

Ver­di ope­ro­se daug ryš­kių, iš­raiš­kin­gų vo­ka­li­nių me­lo­di­jų, ku­rios bu­vo patogios at­lik­ti (Verdi, kaip ir kiti italų kompozitoriai, buvo puikus balso galimybių žinovas) ir drau­ge tu­ri­nin­gos. Su­ge­bė­ji­mas kur­ti lengvai įsi­me­namas me­lo­di­jas, tiks­liai api­bū­di­nan­čias vei­kė­jus, – vie­na stip­riau­sių jo, kaip ope­ros dra­ma­tur­go, pu­sių. Ver­di pra­tur­ti­no or­kest­rą, su­stip­ri­no jo dra­ma­tur­gi­nę funk­ci­ją, siek­da­mas mu­zi­kos ir dra­mos vie­novės, ne­per­trau­kia­mos mu­zi­ki­nės min­ties rai­dos. Vo­ka­las jo ope­ro­se da­ro­si vis išraiškinges­nis, de­kla­ma­ciš­kai sub­ti­liai di­fe­ren­ci­juo­tas. Kom­po­zi­to­rius bu­vo la­bai reik­lus lib­re­tui – aštrios dra­ma­ti­nės si­tu­a­ci­jos, konfliktai, ryškūs charakteriai. Ne­re­tai Ver­di kur­da­vo at­si­žvelg­da­mas į konkrečių at­li­kė­jų sugebėjimus, operos teatrų trupių pajėgumą. Jo ope­ra – tai mu­zi­ki­nė sce­ni­nė dra­ma. Ver­di pa­si­sa­kė prieš mu­zi­kos ati­trū­ki­mą nuo sce­nos, ge­rai pa­ži­no pa­sau­li­nę mu­zi­ki­nę kul­tū­rą. Jam įta­kos tu­rė­jo Meyerbeeras, Wag­ne­ris, ku­rio ope­ras „Lo­heng­ri­nas“, „Val­ki­ri­ja“ Ver­di la­bai ver­ti­no. Wag­ne­rio mu­zi­ka Ver­di pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti apie or­kest­ro vaid­me­nį, har­mo­ni­jos reikš­min­gu­mą, iš­ti­si­nių plė­to­ji­mo prin­ci­pų, įvei­kian­čių nu­me­rių struk­tū­ros da­lu­mą, pri­tai­ky­mą ope­ro­je. Ver­di pri­pa­ži­no: „Ne­ga­li­ma bū­ti vien tik me­lo­dis­tu. Yra kaž­kas dau­giau nei me­lo­di­ja, har­mo­ni­ja – bū­tent mu­zi­ka“.