8. 1. F. Schubertas

Romantinės muzikos lyrizmas, gilinimasis į skirtingas vidines žmogaus būsenas iškėlė vokalinės ir instrumentinės miniatiūros žanrą, jų ciklus, suformavo naują lyrinės-dramatinės simfonijos tipą. 

Fran­zas Schu­ber­tas (1797–1828) – aust­rų kom­po­zi­to­rius, pir­ma­sis ro­man­ti­kas, ly­ri­nės in­stru­men­ti­nės mi­nia­tiū­ros, ro­man­ti­nės (ly­ri­nės-dra­ma­ti­nės) sim­fo­ni­jos pra­di­nin­kas, dai­nų kū­rė­jas. Schu­ber­to dai­na vir­to ri­ba, ­ski­rian­čia ro­man­ti­nę mu­zi­ką nuo kla­si­cisti­nės. Kaip Ba­chui fu­ga, Be­et­ho­ve­nui so­na­ta, taip Schu­ber­tui bu­vo svar­bi dai­na. Nuo pa­pras­tos kup­le­ti­nės for­mos dai­na jo kū­ry­bo­je iš­si­plė­tė iki at­ski­rų sce­nų-mo­no­lo­gų, atsklei­džian­čių vi­di­nę žmo­gaus dra­mą.

  

Ryš­ki Schu­ber­to vo­ka­li­nės mu­zi­kos žan­rų įvai­ro­vė: ly­ri­nės dai­nos („Mar­ga­ri­ta prie ra­te­lio“), ba­la­dės („Gi­rių ka­ra­lius“), mo­no­lo­gai („Ant­ri­nin­kas“), vo­ka­li­niai cik­lai („Gra­žio­ji ma­lū­ni­nin­kė“, „Žie­mos ke­lio­nė“, „Gul­bės gies­mė“). Dai­nin­gu­mas pra­si­skver­bė ir į in­stru­men­ti­nę Schu­ber­to mu­zi­ką („dai­nuo­ja­ma­sis sim­fo­niz­mas“). Jis su­kū­rė apie 70 dai­nų pagal Go­et­he’s teks­tus („Mar­ga­ri­ta prie ra­te­lio“, ba­la­dė „Gi­rių ka­ra­lius“), apie 50 dai­nų pagal F. Schil­le­rio teks­tus, vo­ka­li­nius cik­lus „Gra­žio­ji ma­lū­ni­nin­kė“, „Žie­mos ke­lio­nė“ (ž. W. Mülle­­rio); po mir­ties su­da­ry­tas vo­ka­li­nis cik­las „Gul­bės gies­mė“ (ž. H. Hei­ne’s, L. Rels­ta­bo, J. Seid­lio); po­pu­lia­rios dai­nos „Upė­ta­kis“ (Ch. F. D. Schubarto eilės), „Ave Ma­ri­ja“. Iš Schu­ber­to sim­fo­ni­nės mu­zi­kos iš­gar­sė­jo Ne­baig­to­ji sim­fo­ni­ja h-moll (Nr. 8), Di­džio­ji sim­fo­ni­ja C-dur (Nr. 9). Jis yra 18 kū­ri­nių sce­nai au­to­rius – tai ope­ros, zingš­py­liai, žy­mi ba­le­ti­nė sce­na iš mu­zi­kos dra­mi­nei pje­sei „Ro­za­mun­da“.

Per 17 kū­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tų Schu­ber­tas su­kū­rė apie 600 dai­nų. Be­et­ho­ve­nas ir Schu­ber­tas dau­ge­lį me­tų gy­ve­no ta­me pa­čia­me mies­te – Vie­no­je, bet ne­su­si­ti­ko, ne­pa­ži­no vie­nas ki­to. 1827 m. mi­rė Be­et­ho­ve­nas, o 1828 m. – Schu­ber­tas. Tai skir­tin­gų epo­chų kom­po­zi­to­riai. Schu­ber­to kū­ry­bos es­mė – ly­ri­ka, pilna po­etiš­kų niu­an­sų. Jis dai­na­vo apie džiaugs­min­gą mei­lės po­lė­kį ir iš­si­sky­ri­mo liū­de­sį, apie gam­tos gro­žį ir vie­nat­vės kan­čią .

Dai­nos žan­ro su­kles­tė­ji­mą sti­mu­lia­vo nau­ja po­ezi­ja. Ga­lan­tiš­ką­jį sti­lių XVIII a. pa­bai­go­je pa­kei­tė liau­dies kū­ry­bos įkvėp­ta, re­a­liam gy­ve­ni­mui ar­ti­ma po­ezi­ja. Ryš­kiau­sias jos at­sto­vas – Go­et­he. Pa­pras­ta ir aiš­ki, mu­zi­ka­li jo kal­ba, gi­li min­tis, be­veik re­gi­mas vaiz­di­nių kon­kre­tu­mas už­deg­da­vo kū­ry­bi­nę Schu­ber­to fan­ta­zi­ją. Kom­po­zi­to­rius la­bai ger­bė po­etą ir sten­gė­si su­si­pa­žin­ti su juo. De­ja, Go­et­he’s ne­su­do­mi­no jam at­siųs­tos Schu­ber­to dai­nos, nors tarp jų bu­vo to­kių še­dev­rų kaip „Gi­rių ka­ra­lius“. Tik vė­liau, jau kom­po­zi­to­riui mi­rus, kai ba­la­dę pui­kiai at­lik­da­vo žy­mūs dai­ni­nin­kai, Go­et­he ją tin­ka­mai įver­ti­no.

Schu­ber­tas – tai dai­na, tai me­lo­di­ja, plas­tiš­ka ir pa­pras­ta. Kal­bant apie vo­ka­li­nę jo kū­ry­bą, sa­ky­ti, kad balsui akom­pa­nuo­ja for­te­pi­jo­nas, nė­ra tei­sin­ga. Tai grei­čiau bal­so ir for­te­pi­jo­no du­e­tas, nes for­te­pi­jo­nas ir bal­sas – ly­gūs an­sam­blio da­ly­viai. Dai­nos ta­po kom­po­zi­to­riaus mu­zi­kos kal­bos ir sti­liaus pa­grin­du. Kur­da­mas dai­nas jis su­for­ma­vo ori­gi­na­lų sa­vo ka­me­ri­nės in­stru­men­ti­nės, sim­fo­ni­nės ir for­te­pi­jo­ni­nės mu­zi­kos brai­žą. Dai­nos, vo­ka­li­niai cik­lai su­da­ro svar­biau­sią jo kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo da­lį. Ta­čiau jis ir 22 so­na­tų, 9 sim­fo­ni­jų, ope­rų au­to­rius.

Schu­ber­tas įtvir­ti­no nau­jus for­te­pi­jo­ni­nės mi­nia­tiū­ros žan­rus – eks­prom­tą, mu­zi­ki­nį mo­men­tą. Kū­rė kvar­te­tus. De­ja, gau­sus kū­ri­nių kie­kis „ne­mai­ti­no“ kom­po­zi­to­riaus. Tik po mir­ties jo mu­zi­ka bu­vo de­ra­mai įver­tin­ta.

Vo­ka­li­nių cik­lų at­si­ra­di­mą sti­mu­lia­vo po­eti­niai cik­lai. Iš ten per­im­ta siu­že­to plė­to­tė, pa­sa­ko­ji­mas pir­muo­ju as­me­niu, su­tei­kian­tis au­to­biog­ra­fi­nių mo­men­tų. Tai lyg iš­pa­žin­tis, die­no­raš­tis. Abiejuose cikluose – ir „Gra­žio­ji ma­lū­ni­nin­kė“, ir „Žie­mos ke­lio­nė“ (ž.W. Mülle­rio) – pa­grin­di­nis vei­kė­jas yra kla­jū­nas, ieš­kan­tis mei­lės, lai­mės, ta­čiau jis pa­smerk­tas kan­čioms ir vie­nat­vei, jį su­pa žmo­nių ne­su­pra­ti­mas.

„Gra­žio­sios ma­lū­ni­nin­kės“ he­ro­jus – jau­nuo­lis, žva­liai ir džiaugs­min­gai žen­gian­tis į gy­ve­ni­mą. „Žie­mos ke­lio­nės“he­ro­jus – pa­lū­žęs, nu­si­vy­lęs žmo­gus, gy­ve­nan­tis pri­si­mi­ni­mais. Abie­juo­se cik­luo­se žmo­gaus iš­gy­ve­ni­mai sie­ja­mi su gam­ta. Pa­va­sa­ri­nis fo­nas, rūs­tus žie­mos pei­za­žas įgy­ja sim­bo­li­nę pras­mę.

„Gra­žio­ji ma­lū­ni­nin­kė“ su­da­ry­ta iš 20 dai­nų.

 F. Schubertas

1. Vokalinis ciklas „Gražioji malūnininkė“. Kelionėn

„Žie­mos ke­lio­nė“ – 24 dai­nos, iš ku­rių vie­na žy­miau­sių – „Lie­pa“.

„Ry­li­nin­kas“ – ar­tis­to li­ki­mo sim­bo­lis.

 F. Schubertas

Vokalinis ciklas „Žiemos kelionė“:

1.  Ramiai miegok

2. Rylininkas

3. Liepa (transkripcija chorui)

4.  Antrininkas.

Vo­ka­li­niuo­se cik­luo­se la­bai glau­dus ry­šys tarp me­lo­di­jos ir teks­to, o for­te­pi­jo­no par­ti­ja dar gi­liau at­sklei­džia si­tu­a­ci­ją, ją ko­men­tuo­ja. Mi­nia­tiū­ri­nė dai­na tam­pa dra­ma­ti­ne sce­ne­le, nors Schumannas šia linkme nuėjo dar toliau. Išskiriami du poetinio teksto perteikimo būdai – detalizuotas (durchkomponierte form, Schumannas) ir apibendrintas (kupletinė, posminė forma, Schubertas), vyraujanti Schuberto kūryboje.

Daina „Erškėtrožė“ (ž. J. W. Go­et­he’s) – la­bai pa­pras­ta. „Mar­ga­ri­ta prie ra­te­lio“ (ž. J. W. Go­et­he’s) – lyg dra­ma­ti­nė po­ema, at­sklei­džian­ti vi­di­nį mer­gi­nos pa­sau­lį. Jo­je ir vo­ka­lo, ir for­te­pi­jo­no par­ti­jos vie­no­dai reikš­min­gos. Me­lo­di­ja re­a­guo­ja į teks­to vin­gius, for­te­pi­jo­nas at­ku­ria ra­te­lio su­ki­mą­si. Mer­gi­na be­sva­jo­da­ma už­si­mirš­ta – la­bai stip­riai suk­da­ma­sis, ra­te­lis stai­ga su­sto­ja, kai mer­gi­na grįž­ta į re­a­ly­bę.

Ba­la­dė „Gi­rių ka­ra­lius“(ž. J. W. Go­et­he’s) nau­jas ro­man­tiz­mo mu­zi­kos žan­ras. Lais­va kom­po­zi­ci­ja, struk­tū­ra pri­klau­so nuo siu­že­to. Čia net ke­tu­ri vei­kė­jai – Gi­rių ka­ra­lius, pa­sa­ko­to­jas, tė­vas, vai­kas. Tie­sio­gi­nė kal­ba vyks­ta tarp vai­ko, sū­naus ir Gi­rių ka­ra­liaus. Ba­la­dė­je at­si­sklei­džia vie­na ro­man­tiz­mo sa­vy­bių – fan­tas­tiš­ku­mas.

Schu­ber­to dai­nos pa­gal H. Hei­ne’s žo­džius – tai iš­ti­si­nio plė­to­ji­mo dra­mi­nės mi­nia­tiū­ros, at­ku­rian­čios psi­cho­lo­gi­nes bū­se­nas. „Ant­ri­nin­kas“api­ben­dri­na jo vo­ka­li­nę mu­zi­ką, tai vie­nas pas­ku­ti­nių­jų kūrinių. Dra­ma­tiš­kas mo­no­lo­gas, ku­ria­me vie­nat­vė, nu­si­vy­li­mas iš­reiš­kia­mas la­bai tra­giš­kai. As­ke­tiš­kos prie­mo­nės at­virkš­čiai pro­por­cin­gos iš­raiš­kai. Var­to­ja­mi se­no­vi­nės pa­sa­ka­li­jos, ča­ko­nos ele­men­tai – bas­so os­ti­na­to,o me­lo­di­ja va­ri­juo­ja­ma. In­to­na­ci­jos de­kla­ma­ci­nio ti­po, tai su­stip­ri­na iš­raiš­ką. „Mir­tis ir mer­ge­lė“ (ž. M. Clau­di­jaus) – la­bai la­ko­niš­ka, jo­je vy­rau­ja cho­ra­li­nės in­to­na­ci­jos.

  F. Schubert

5. Forelė

6. Ave Maria

7. Erškėtrožė

8. Margarita prie ratelio

9. Girių karalius

10. Mirtis ir mergelė (R. Siparis)

11. Forelių kvintetas IV d.

12.  Serenada (Ständchen) iš vokalinio ciklo „Gulbės giesmė“

Ne­baig­to­ji sim­fo­ni­ja h-moll , Nr. 8. Pa­ly­gin­ti su kla­si­ki­niu cik­lu ji iš tik­rų­jų ne­baig­ta – tik dvie­jų da­lių, nors tai iš­baig­tas kūrinys. Tai nau­jo ti­po ly­ri­nė-dra­ma­ti­nė sim­fo­ni­ja. Jos tu­ri­nys – žmo­gaus jaus­mai. Abi da­lys ly­riš­kos, pra­si­de­dan­čios te­ma-įžan­ga, sa­vo­tiš­ku epig­ra­fu. Pir­mo­sios sim­fo­ni­jos ar­ti­mos Be­et­ho­ve­nui, tik nuo šeš­to­sios jau­čia­mas Schu­ber­to sti­lius. Kai kom­po­zi­to­rius at­ra­do vo­ka­li­nės mi­nia­tiū­ros žan­rą, su­kū­rė ir ori­gi­na­lų sim­fo­ni­nį sti­lių. Abi da­lys – ne­kon­tras­tin­gos, ly­ri­nės, te­mos dai­nin­gos.

Ka­me­ri­niai in­stru­men­ti­niai Schu­ber­to kū­ri­niai (sty­gi­nių kvar­te­tai, ki­to­kie an­sam­bliai) taip pat su­si­ję su vo­ka­li­ne kū­ry­ba (pvz., kvin­te­tas „Upė­ta­kis“ pa­grįs­tas to pa­ties pa­va­di­ni­mo dai­na).

Schu­ber­tas kū­rė ro­man­ti­nes for­te­pi­jo­ni­nes mi­nia­tiū­ras (eks­prom­tus, mu­zi­ki­nius mo­men­tus, šokius).

 F. Schubert 

1.  Nebaigtoji simfonija, I d.

2.  Nebaigtoji simfonija, II d.