|
8. 2. 1. Apibendrinimai
R. Schumanno vokalinės
muzikos raiškos priemonės įvairios: formos –
posminės ir ištisinio plėtojimo, vokalo ir
fortepijono santykis – nuo santarvės iki pilnos
kiekvienos iš partijų autonomijos; tarp melodikos
tipų vyrauja deklamacinis. Būdingas repriziškumas,
dažnai nekartojant teksto. Siekia perteikti poezijos
turinį jo neiliustruojant.
Dainų pagrindas
– to meto subjektyvi,
psichologinė
romantinė poezija.
Todėl Schumanno vokalinė
lyrika trapesnė nei
Schuberto, kuris rėmėsi
klasicizmo poezija.
Įvairesni ir
psichologiniai niuansai –
iki ironijos, net „juodo“
humoro. Be to, Schumannas labai
glaudžiai susiejo žodį ir
muziką.
Literatūrinė-muzikinė
vienovė sąlygojo tuos
naujus bruožus, kuriuos jis
suteikė vokalinei
miniatiūrai. Schumannas
atskleidė kiekvieno poeto
savitumą. Dainos pagal H.
Heine’s tekstus nepanašios
į dainas, sukurtas pagal A.
Chamisso eiles. Poeto stiliaus
individualumą
muzikoje vėliau plėtos H.
Wolfas. Schumannas sukūrė
ypatingą vokalinės
partijos tipą. Lanksti,
detalizuota melodika
perteikia subtiliausius
žodžio, skiemens niuansus,
teksto intonacijas. Svarbus
kiekvieno garso organiškas
ryšys su žodžiu,
kalbinė išraiška –
visa tai galime pavadinti
deklamaciniu metodu,
detaliu poetinio teksto
perteikimo būdu. Dar
išraiškingesnė, labaiu niuansuota nei Schuberto
– fortepijono partija. Ji
atskleidžia
psichologinę eilių
potekstę. Kai kurie ciklai
baigiami išplėtotais
fortepijoniniais
postliudais, kurie reziumuoja
teksto turinį. Beveik visų
dainų akompanimentas
priartėja prie užbaigtos
fortepijoninės
pjesės.
| |