9. Romantizmo muzikoje ypatybės

 

Pa­sak B. Po­cie­jaus, „Ro­man­tiz­mas – tai gal nie­kas ki­ta, kaip tik­ro­vė, su­kre­čia­ma ir dras­ko­ma gro­žio. Ro­man­tiz­mo jaus­min­gu­mas sie­ja­mas su am­ži­na krikš­čio­niš­kos Eu­ro­pos me­no di­le­ma – įtam­pa tarp es­te­tiš­ku­mo ir etiš­ku­mo. Ro­man­tiz­mas yra tai, kas sa­ve pa­skel­bia kaip cen­trą“.

Ro­man­tiz­mo są­vo­ka pir­miau­sia at­si­ra­do kaip li­te­ra­tū­ri­nis ter­mi­nas, pa­var­to­tas M. No­va­lio, o kaip mu­zi­ki­nis ter­mi­nas – E. T. A. Hof­fman­no. Ro­man­tiz­mas su­si­jęs su nu­si­vy­li­mo nuo­tai­ko­mis – tiek Švie­ti­mo epo­cha, tiek ci­vi­li­za­ci­ja. Ro­man­ti­kus nu­vy­lė gy­ve­ni­mo ra­cio­na­li­za­vi­mo pro­ce­sas, pa­klus­nu­mas pro­tui, be­dva­siam prak­ti­ciz­mui. Mu­zi­ki­nį ro­man­tiz­mą pa­ren­gė li­te­ra­tū­ri­nis. Vo­kie­čių rašytojai ro­man­ti­kai – M. No­va­lis, A. W. Schle­ge­lis, L. Tiec­kas, F. J. Schel­lin­gas, L. A. Ar­ni­mas, K. Bren­ta­no, jiems ar­ti­mas bu­vo J. Pau­lis, vė­liau E. T. A. Hof­fman­nas. Mu­zi­ki­niam ro­man­tiz­mui di­de­lės įta­kos tu­rė­­jo to­kie ra­šy­to­jai kaip H. Hei­ne, G. By­ro­nas, A. La­mar­ti­ne’as, V. Hu­go, A. Mic­kiewic­zius.

Romantizmas tarsi sugėrė, absorbavo į save klasicizmo palikimą, todėl nenuostabu, kad amžiaus pradžioje iškilo tokie ‚pseudoromantikai‘, kaip E. T. A. Hoffmannas, Paganini. Juos supo etaloninių romantizmo menininkų aureolė, tačiau muzikoje vis dėl to jie daugiausiai rėmėsi klasicistiniais modeliais. Mendelssohno laikais klasicizmas buvo aukštu kultūros ir išsilavinimo rodikliu, todėl svarbiu romantikų uždaviniu tapo klasicistinių formų ir naujos mąstymo kokybės derinimas.

Mu­zi­ki­nio ro­man­tiz­mo pagrindą su­da­rė „po Ba­cho“ ėju­sios epo­chos mu­zi­kos kla­si­ka. Jau Carlo Phi­lip­po Ema­nu­e­lio Ba­cho kūrybo­je vis lais­viau pa­si­reikšdavo jaus­mo sti­chi­ja, bu­vo įsi­sa­vi­na­mos nau­jos iš­raiš­kos prie­mo­nės, ji ta­po sub­ti­li, emo­cin­ga, ly­riš­ka. To­kie sie­kiai bu­vo gi­mi­nin­gi XVIII a. II pu­sės li­te­ra­tū­ri­niam „Aud­ros ir ver­ži­mo­si“ są­jū­džiui. To­dėl su­pran­ta­ma, kad net Gluc­kas, Mo­zar­tas ir ypač Be­et­ho­ve­nas bu­vo ver­ti­na­mi kaip ro­man­ti­nės pri­gim­ties kom­po­zi­to­riai. Jų kū­ry­bo­je ryš­kios „prieš­ro­man­ti­nės“ sa­vy­bės. Mu­zi­ki­nis ro­man­tiz­mas su­kles­tė­jo Vo­kie­ti­jo­je ir Aust­ri­jo­je.

Ro­man­tiz­mo epo­cho­je su­kles­ti vir­tuo­zi­nis in­stru­men­ti­nis at­li­ki­mas (vo­ka­li­nis kles­tė­jo nuo se­no). Kon­cer­ti­nė est­ra­da tapo svarbi kaip niekada iki tol. Bū­din­ga bra­vū­ra (Pa­ga­ni­ni, Cho­pi­nas, Lis­ztas). Iš­ky­la di­ri­ga­vi­mo me­nas (Men­dels­soh­nas, Ber­lio­zas, Lis­ztas, Wag­ne­ris). Wag­ne­ris pir­ma­sis at­si­su­ko vei­du į or­kest­rą.

Vie­na ryš­kiau­sių ro­man­tiz­mo ypa­ty­bių – ly­ri­ka.Vi­sa, kas „ro­man­tiš­ka“, ty­ri­nė­to­jai sie­jo su mu­zi­ka, su tuo, kas „mu­zi­ka­lu“, o me­nų hie­rar­chi­jo­je mu­zi­kai bu­vo ski­ria­mas gar­bin­giau­sias vaid­muo, ka­dan­gi mu­zi­ko­je, kaip nie­kur ki­tur, la­biau­siai vieš­pa­tau­ja jaus­mas, o jis ro­man­ti­kams labai svar­bus. Ly­ri­kai ro­man­tiz­mo es­te­ti­ko­je bu­vo ski­ria­mas iš­skir­ti­nis vaid­muo, o mu­zi­ka ir yra ly­ri­ka. Ji pa­de­da su­si­lie­ti su „pa­sau­lio dva­sia“, su „uni­ver­su­mu“. Nau­jo­vė mu­zi­ki­nė­je ly­ri­ko­je bu­vo ly­ri­nio pa­sa­ko­ji­mo in­di­vi­du­a­li­za­ci­ja, psi­cho­lo­giš­kai per­tei­kia­ma jaus­mo plė­to­tė.

Fan­tas­ti­ka – kon­tras­tas pro­ziš­kai re­a­ly­bei, tuo ji artima ly­ri­kai, daž­nai su­si­pi­na su ja. Fan­tas­ti­ka bū­na įvai­ri – kaip min­ties ir jaus­mo iš­raiš­ka, kaip pa­ži­ni­mo lais­vė, drą­siai be­si­skver­bian­ti į „keis­te­ny­bių“ pa­sau­lį, į tai, kas ne­pa­žin­ta, pa­slap­tin­ga, kas prie­šin­ga fi­lis­te­rių prak­tiš­ku­mui, „svei­kam pro­tui“. Fan­tas­ti­ka, bū­da­ma sa­vo­tiš­ka ro­man­tiz­mo gro­žio ka­te­go­ri­ja, leido supriešinti gro­žį ir iš­si­gi­mi­mą, gė­rį ir blo­gį. Yra nuo­mo­nių, kad fan­tas­tiš­ku­mas – tai „ira­cio­na­lus re­a­liz­mas“. Jis ne­nu­trau­kė ry­šių su re­a­liz­mu, tik jį pa­gi­li­no, iš­plė­tė, nu­spal­vi­no.

Ro­man­tiz­mo epo­cho­je išky­la na­cio­na­li­nis sa­vi­tu­mas, na­tū­ra­lu­mas, cha­rak­te­rin­gu­mas – tai, kas sa­vi­ta, ori­gi­na­lu. Su­si­do­mė­ta is­to­ri­ja, fol­klo­ru. T. Man­nas ra­šė: „Ro­man­tiz­mas – tai pra­ei­ties il­ge­sys ir drau­ge re­a­lis­tiš­kai pri­pa­žįstama tei­sė į sa­vi­tu­mą vis­ko, kas li­gi šiol eg­zis­ta­vo su sa­vo vie­ti­niu ko­lo­ri­tu ir at­mo­sfe­ra“. Su­stip­rė­ja gam­tos kul­tas, ku­ris trak­tuo­ja­mas kaip „pa­sau­lio dva­sios“ įpras­mi­ni­mas, kaip bė­gi­mas nuo ci­vi­li­za­ci­jos. Svar­bus mu­zi­ki­nis pei­zažas, mu­zi­kai su­tei­kian­tis vaiz­dų kon­kre­tu­mo, pra­tur­ti­nan­tis ją nau­jo­mis iš­raiš­kos prie­mo­nė­mis (der­mi­nė­mis, or­kest­ri­nė­mis).

Tautų išsivadavimo nuo svetimtaučių priespaudos, valstybių formavimosi akivaizdoje iškilo romantinių – herojinių patriotinių – operų visuomeninis vaidmuo, buvo plėtojamas operų turiningumas (muzikos drama). Siekiant kūrinių vientisumo nau­ją iš­raiš­ką įga­vo me­nų sin­te­zė, iškeldama operą ir pro­gra­mi­nis sim­fo­niz­mą.

Ro­man­tiz­mo pro­gra­mišku­mas ski­ria­si nuo kla­si­cis­ti­nės gar­sų ta­py­bos. Be­et­ho­ve­no „Pas­to­ralinėje“ sim­fo­ni­jo­je, Men­­delssoh­no „Pa­va­sa­rio“, Schu­man­no „Rei­no“ sim­fo­ni­jo­se dar ne­nu­trū­kęs ry­šys su kla­si­cis­ti­niu cik­lu, so­na­tosfor­ma. Toks „kla­si­cis­ti­nis pro­gra­miš­ku­mas“ plė­to­ja­mas kon­cer­ti­nės uver­tiū­ros žan­re (Schu­ber­to, Men­dels­soh­no, iš dalies – We­be­rio, Schu­man­no, Ber­lio­zo uver­tiū­ros). Čia vy­rau­ja so­na­tos for­mos principai (Men­dels­soh­no mu­zi­ka dra­mai „Va­sar­vi­džio nak­ties sap­nas“, Schuman­no mu­zi­ka dra­mai „Man­fre­das“, Ber­lio­zo „Ro­mos kar­na­va­las“), bet uver­tiū­rų me­lo­di­nis tu­ri­nys, struk­tū­ra, temb­ri­nės, har­mo­ni­nės cha­rak­te­ris­ti­kos vaiz­din­ges­nės, kon­kre­tes­nės nei klasicistinių kūrinių. Muzikos vaiz­din­gu­mas plėtojamas simfoninėse poemose. For­te­pi­jo­ni­nė mi­nia­tiū­ra, pro­gra­mi­nė sim­fo­ni­ja ir sim­fo­ni­nė po­ema – pa­grin­di­niai ro­man­ti­nės pro­gra­mi­nės mu­zi­kos žan­rai.

In­stru­men­ti­nė­je mu­zi­ko­je kom­po­zi­to­riai ro­man­ti­kai bu­vo lin­kę kur­ti for­te­pi­jo­ni­nes mi­nia­tiū­ras, ku­rio­se fik­suo­ja­ma nuo­tai­ka, pei­za­žas. Kaip ir vo­ka­li­nė­je ly­ri­ko­je, aki­vaiz­dus po­lin­kis pje­ses jung­ti į cik­lus. Kar­tais tai iš­ti­si­nio plė­to­ji­mo cik­lai, kur tarp at­ski­rų, są­ly­giš­kai sa­va­ran­kiš­kų pje­sių ran­da­ma įvai­rios rū­šies in­to­na­ci­nių ry­šių. Pa­brė­žia­mas kon­tras­tin­gu­mas, skir­tin­gas epi­zo­dų cha­rak­te­ris, taip pat su­stip­ri­na­ma vi­su­­mos vie­novė. Tą pa­čią lo­gi­ką ran­da­me ir vie­nos da­lies „lais­vo­se“ for­mo­se, ku­rio­se daž­niau­siai de­ra so­na­tos for­mos, so­na­ti­nio cik­lo ir va­ria­ciš­ku­mo prin­ci­pai. Sta­bi­li­zuo­da­mas vie­nos da­lies sim­fo­ni­nės po­emos for­mą, daug nu­vei­kė F. Lisztas. Kon­struk­ty­vu­sis jo po­emų prin­ci­pas – lais­vas kelių te­mų plė­to­ji­mas (mo­no­te­ma­tiz­mas) – su­ku­ria iš­raiš­kin­gus kon­tras­tus ir ga­ran­tuo­ja mak­si­ma­lią vi­sos kom­po­zi­ci­jos vie­novę.

Ne­ma­žai su­dė­tin­gų klau­si­mų ir dis­ku­si­jų ke­lia L. van Be­et­ho­ve­no kū­ry­ba, ypač vė­ly­vo­ji, ku­rią ty­ri­nė­to­jai lin­kę pri­skir­t mas, nau­jos for­mos at­si­ra­di­mas („Mė­ne­sie­nos so­na­ta“) ir pir­mas vo­ka­li­nis cik­las „To­li­ma­jai my­li­ma­jai“i prie ro­man­tiz­mo. Gam­tos pa­veiks­lai, dė­me­sys vi­di­niam žmo­gaus pa­sau­liui, kū­ri­nių pro­gra­miš­ku­at­spin­di ro­man­tiz­mo bruo­žus. Vė­ly­vuo­ju lai­ko­tar­piu sustip­rė­ja ly­ri­nės gai­dos. Ne­nuos­ta­bu, kad L. van Be­et­ho­ve­nas tu­rė­jo di­de­lės įta­kos kom­po­zi­to­riams ro­man­ti­kams. Bet tai tik ro­man­ti­nis prad­muo, ne­griau­nan­tis ben­dro he­ro­ji­nio kla­si­cis­ti­nio jo sti­liaus. Pir­muo­ju ro­man­ti­ku ta­po F. Schu­ber­tas. Skir­tin­gai nuo Be­et­ho­ve­no mu­zi­kos re­vo­liu­ci­nio pa­to­so ir fi­lo­so­fi­nio gy­lio, jo kū­ry­bo­je iš­ke­lia­ma in­ty­mi ly­ri­ka, gam­tos vaiz­dai ir bui­ties pa­veiks­lai. Nau­ją tu­ri­nį ati­ti­ko nau­jos for­mos. Tai, kas Be­et­ho­ve­no kū­ry­bo­je bu­vo ant­ra­ei­liai da­ly­kai, Schu­ber­to kū­ry­bo­je iš­ki­lo į pir­mą pla­ną – dai­na ir for­te­pi­jo­ni­nė mi­nia­tiū­ra.

Sąlyginai [1] išskiriamos keturios muzikinio romantizmo stadijos (Muzikos enciklopedija, t. 3, p. 238):

ankstyvasis (XIX a. 1-3 d-mečiai; Fr. Schuberto,C. M.von Weberio, N. Paganini, J. Fieldo, G. Rossini kūryba);

brandusis (maždaug iki 1850; F.Chopino, R. Schumanno, F. Mendelssohno-Bartholdy, H. Berliozo,V. Bellini, F. Liszto, R.Wagnerio, G. Verdi, J. Brahmso kūryba);

vėlyvasis (XIX a. II pusė; A.Brucknerio, H.Wolfo, vėlyvieji F. Liszto, J. Brahmso, R. Wagnerio kūriniai)

postromantizmas (XX a. I pusė; G. Mahlerio, R.Strausso,H. Pfitznerio, M. Regerio kūryba).

 1. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti

 

 2. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti