5. 3. F. Auberas

Fran ç ois Au­be­ras (1782–1871) pa­gar­sė­jo taip pat ko­miš­ko­mis ope­ro­mis. Pa­ly­gin­ti su ele­giš­ku Boi­el­dieu, Aubero operos iš­si­sky­rė są­mo­ju, ašt­ru­mu („Fra Dia­vo­lo“, „Juo­da­sis do­mi­no“, „Bron­zi­nis žir­gas“). Is­to­ri­nį vaid­me­nį at­li­ko 1828 m. pa­sta­ty­ta ope­ra „Ne­by­lė iš Por­ti­či“. Čia kom­po­zi­to­rius įtvir­ti­no pa­grin­di­nius pran­cū­zų he­ro­ji­nės ope­ros dra­ma­tur­gi­jos prin­ci­pus, ku­rie tu­rė­jo įta­kos ir Ros­si­ni „Vil­hel­mui Te­liui“ (1829), ir Meyerbeero „Hu­ge­no­tams“ (1836). Šios operos vadinamos didžiosiomis.

„Ne­by­lės iš Por­ti­čio“ siu­že­tas pa­sa­ko­ja apie Ne­apo­lio žve­jų su­ki­li­mą prieš sve­tim­tau­čius. Pa­pras­ti he­ro­jai su­tei­kė kū­ri­niui re­a­liz­mo, siužeto veiks­min­gu­mas operą pri­ar­ti­no prie dra­mos. Pa­čio­je mu­zi­ko­je at­si­ra­do liau­diš­kų bui­ti­nių ele­men­tų. Vei­kė­jos jaus­mus ko­men­tuo­jan­tys sim­fo­ni­niai epi­zo­dai iš­plė­to­ti, iš­raiš­kin­gi. Pa­grin­di­nė ope­ros vei­kė­ja yra ne­by­lė. Jos vaid­me­nį (daugiausia mi­mi­kos prie­mo­nė­mis) at­li­ko žy­mi ba­le­ri­na M. Tag­lio­ni. Mu­zi­kai bū­din­gas di­de­lis emo­cin­gu­mas, ku­ris sky­rė­si ir nuo di­džio­sios ope­ros iš­kil­min­gu­mo, ir nuo ko­miš­kų žan­rų „leng­vu­mo“. Liau­dies su­ki­li­mo te­ma, ma­si­nių sce­nų re­a­liz­mas ve­dė į nau­ją ope­ros ke­lią, ta­čiau iš­li­ko ro­man­ti­nė pa­grin­di­nės he­ro­jės trak­tuo­tė.

 2. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti