|
6. Prancūzija. XIX a. II pusė
Operetės
žanro gimimas. F. Hervé
(1825–1892) – šio žanro
pagrindėjas, Geriausias jo
kūrinys –
„Madmuazelė
Nituš“. J. Offenbachas
(1819–1880) – Paryžiaus operetės
kūrėjas prancūzų
operetės klasikas,
komedijos žanro meistras. Jo
operečių veikėjų
charakteristikų
taiklumas, melodijų ir
ritmų raiškumas. Lyrinio
prado svarba operetėje
„Perikola“,
lyrinėje operoje
„Hoffmanno pasakos“.
Naujo
lyrinės operos
žanro atsiradimas.
Lyrinės operos ypatybės,
kūrėjai.
Demokratiškumas,
rėmimasis buitiniais
žanrais (romansu, šokiu,
daina). Pasaulinės
literatūros
kūrinių siužetų
panaudojimas, jų turinio
supaprastinimas. Ch.
Gounod (1818–1893).
„Faustas“ – ryškiausias
lyrinės operos pavyzdys. J. W.
Goethe’s siužeto
traktuotė šiame
kūrinyje. Melodikos
ypatybės (romanso bruožai),
orkestrinis stilius.
Tolesnė lyrinės operos
raida (Ch. Gounod operose
„Mireil“, „Romeo ir
Džuljeta“, G. Bizet, A.
Thomas kūryboje),
L. Delibes’o
(1836–1891) „Lakmė“ –
geriausia jo opera; jos ryšys su
lyrinės ir komiškosios
operos tradicijomis. L.
Delibes’o vaidmuo baleto teatro
raidoje („Kopelija“).
G. Bizet
(1838–1875). Sėkminga
muzikinės karjeros
pradžia. Operos. Orientalizmas.
Lyrinės operos žanro
atskleidimas ir bandymas jį
sudramatinti operoje
„Perlų žvejai“.
Žanrinių scenų svarba
operoje „Perto
gražuolė“. Operos
„Džamilė“
psichologinis
išraiškingumas,
rytietiškas koloritas.
Muzika A. Daudet dramai
„Arlietė“, buitinių
ir masinių scenų
spalvingumas, lyrikos
subtilumas. „Karmen“ –
operinio realizmo
viršūnė. Ryškus
charakterių atskleidimas
ir jų psichologinis
sudėtingumas.
Muzikinės
dramaturgijos
ypatybės.
J. Massenet
(1842–1912). Geriausių jo operų
(„Manon“, „Verteris“)
psichologinis
išraiškingumas ir
sceniškumas,
sentimentalumo ir
melodramos elementai. Massenet
– „moters širdies poetas“.
Operinės dramaturgijos
novatoriškumas:
ištisinis plėtojimas,
leitmotyvų vaidmens
sustiprinimas,
vokalinių partijų
rečitatyvinis
deklamacinis pobūdis
(arijos, ariozo). Operų
lyrizmas. „Elegija“.
„Atsinaujinimo“ (Le
Renouveau) periodas.
Nacionalinės muzikos
draugijos veikla. C.
Francko (1822–1890) kūrybos
išskirtinumas. C.
Saint-Saënsas (1835–1921).
Įvairiapusė veikla.
Koncertinė virtuozinė
muzika (Introdukcija ir
rondo capriccioso smuikui ir
orkestrui, koncertai
fortepijonui). Opera
„Samsonas ir Dalila“.
G. Fauré
(1845–1924) kūrybos kryptis.
Vokalinė kūryba.
Vokaliniai ciklai,
Requiem. Naujo tipo
simfoniškai
išplėtota, deklamacinios tipo
melodija.Kontrapunktiškas
melodijos ir harmonijos
santykis, ryšys su secesiniu stiliumi.
Tonacijos išplėtimas.
Klasicistinis kūrybos
pagrindas (išraiškos
santūrumas, formos
proporcijos, simetrija).
Racionalumo ir subtilaus
jautrumo derinys.
| |