Bū­da­vo die­nų, kai kom­po­zi­to­rius tu­rė­da­vo ten­kin­tis ka­vos puo­de­liu. Sun­kus gy­ve­ni­mas ne­pa­da­rė jo ir­zlaus, ne­pri­pil­dė ne­apy­kan­tos. Jis iš­li­ko toks pats ge­ra­šir­diš­kas, už­si­de­gęs, vi­sa­da su pil­nu port­fe­liu na­tų ir tuš­čia ki­še­ne. Pri­si­mi­ni­muo­se drau­gai ra­šė, kad pik­ti lie­žu­viai jį va­di­no švais­tū­nu ir gir­tuok­liu, nes ne­at­si­sa­ky­da­vo su bi­čiu­liais iš­lenk­ti vy­no tau­re­lės. Prie­šin­gai – jis bu­vo la­bai san­tū­rus ir net labai įsi­links­minęs ne­per­ženg­da­vo ri­bų.

Kom­po­zi­to­rius ko­vo­jo su gy­ve­ni­mo sun­ku­mais, bet jo jė­gas se­ki­no li­ga, ku­ri už­ašt­ri­no ne­vil­ties jaus­mą, vie­nat­vės kan­čią. Die­no­raš­ty­je jis ra­šė: „Vi­sa­da at­ro­do, kad ei­na­me pa­si­tik­ti vie­nas ki­to, bet taip ir pra­ei­na­me pro ša­lį. Ko­kia kan­čia tam, kas tai su­vo­kia. Ma­no mu­zi­ki­nių kū­ri­nių šal­ti­nis – pro­tas ir kan­čia. Kūriniai, pa­gim­dyti kan­čios, at­ro­do, ma­žiau­siai džiu­gi­na pa­sau­lį“.