Pran­cū­zų ko­miš­ko­ji ope­ra (opéra comique) – tai opera su prancūzišku tekstu, kurioje muzikiniai numeriai atskiriami kalbamaisiais dialogais. XVIII a. komiškųjų operų turinys buvo lengvas ar sentimentalus. Ži­no­mi ko­miš­ko­sios ope­ros kū­rė­jai – F. Au­be­ras (mi­rė 1871 m.), A. Tho­mas (mi­rė 1896 m.). Šiame žan­re jė­gas iš­ban­dė Ch. Gou­nod, C. Saint-Sa­ën­sas, G. Bizet. Vėliau ne­bū­ti­nai ko­miš­ko tu­ri­nio. XIX a. komiškosios operos veiksmas jungė rimtus ar net tragiškus įvykius, pvz., Karmen „komiš­kumas“ susijęs tik su šio žanro struktūra (t. y. kalbamaisiais dialogais), o apskritai traktuotinas O. de Balzaco dvasia – kaip „Žmogiškoji komedija“. Taigi skir­tin­gai nuo ita­lų ope­ros buf­fa, ku­rio­je mu­zi­ki­nius nu­me­rius jun­gė re­ci­ta­tivo sec­co, pran­cū­zų ko­miš­ko­jo­je ope­ro­je (kaip ir an­glų „El­ge­tos ope­ro­je“, vo­kie­čių, aust­rų zingš­py­ly­je) mu­zi­ki­niai nu­me­riai vi­sa­da jun­gia­mi kal­ba­mai­siais dia­lo­gais (ope­re­tė­je taip yra iki šiol). Operai „Kar­men“ re­či­ta­ty­vus vėliau pa­ra­šė E. Gui­raud.

Opéra comique nuo 1715 m. taip pat vadinamas ir Paryžiaus Fair teatras.