2. 2. Muzikinis verizmas

 

Mu­zi­ki­nis ve­riz­mas (it. ve­ro – tie­sa) pa­ty­rė li­te­ra­tū­ri­nio ve­riz­mo, įsi­ga­lė­ju­sio XIX a. 9-ąjį de­šimt­me­tį italų rašytojų G. Verga, L. Capuana kūryboje, įta­ką. Verizmo es­te­ti­ko­je daug ben­dro su na­tū­ra­liz­mu, bū­din­gu E. Zo­la, G. de Mau­pas­sant’o no­ve­lėms. Ve­ris­tai ieš­ko­jo ry­šio tarp me­no ir tik­ro­vės, bu­vo dė­me­sin­gi vie­ti­niam ko­lo­ri­tui, at­kū­rė že­mų­jų so­cia­li­nių sluoks­nių ne­lai­min­gą gy­ve­ni­mą (ma­la vi­ta). Jie kry­po į me­lo­d­ra­ma­ti­nį jaus­min­gu­mą, kė­lė mei­lės, pa­vy­do mo­ty­vus, daž­nai at­ve­­dančius prie smur­to. Ve­ris­tų kū­ri­nių per­so­na­žai – am­ži­nin­kai, pa­pras­ti žmo­nės: be­tur­čiai, vals­tie­čiai, kla­jo­jan­čių te­at­rų ak­to­riai. Veiks­mas daž­niau­siai vyks­ta pro­vin­ci­jo­je, kai­mo ap­lin­ko­je.

Ve­ris­ti­nės ope­ros kar­tais va­di­na­mos li­te­ra­tū­ri­nė­mis. Joms bū­din­ga nau­ja emo­ci­nė re­to­ri­ka, kuriai įta­ko­s turėjo Mas­se­net’o, Wag­ne­rio, vė­ly­vo­sios Ver­di ope­ros (pvz. „Otelas“). Ve­ris­ti­nės ope­ros siu­že­to sa­vi­tu­mas, emo­ci­nė įtam­pa lė­mė nau­jas, supaprastintas (demokratines) ­raiš­kos prie­mo­nes – skam­ba bui­ti­nės in­to­na­ci­jos, dai­nos, šo­kiai, vi­sai nė­ra bel can­to ko­lo­ra­tū­ros. Me­lo­di­ka ario­zi­nio po­bū­džio, de­kla­ma­ciš­ka, trumpų frazių, priartėjanti prie natūralios kalbos intonacijų, parlando – išraiškingas arijos dalies deklamavimas. Vyrauja ištisinės plėtotės principas vartojant leitmotyvus. XIX a. pabaigos operos kontekste – tai dar vienas siekis suartinti du sceninius žanrus – literatūrinį ir muzikinį. Ir scenografijoje XIX a. viduryje stilistiniu požiūriu dominavo romantizuotos realistinės nuostatos, XIX a. pabaigoje peraugusios į natūralistines dekoracijas (Verdi, Puccini, Mascagni, kiti veristai).

Puoš­niai ro­man­ti­nei ope­rai su gau­sio­mis ma­si­nė­mis sce­no­mis, mo­nu­men­ta­lio­mis iš­plė­to­to­mis for­mo­mis, pai­nia in­tri­ga ve­ris­tai priešino ope­rą-no­ve­lę, ku­rios veiks­mas bu­vo glaus­tas ir ap­si­ri­bo­jo ryškiu cha­rak­te­rių, situa­­­ci­jų at­sklei­di­mu. Siužetas sutelkiamas į 1–3 veiksmus, apsiribojama 3–5 pagr. veikėjais. Emo­cin­gu­mas, me­lod­ra­ma­tiš­ku­mas, gana lais­va, lanks­ti kom­­po­zi­ci­ja tę­sė vė­ly­vo­jo Ver­di tra­di­ci­jas, bet cha­rak­te­riai dažnai vien­pusiški.

Muzikinio verizmo pra­džia laikoma vie­na­veiks­mė Piet­ro Mas­cag­ni (1863-1945) ope­ra „Kai­mietiška gar­bė“ (Cavalleria rusticana, 1889), su­kur­ta Giovanni Ver­ga no­ve­lės mo­ty­vais, taip pat 2-jų veiksmų Rug­gie­ro Le­on­ca­val­lo (1857–1919) Pa­ja­cai (1892, kompozitoriaus libretas). Ši ope­ra tu­ri daug ben­drų bruo­žų su pir­mą­ja, bet yra su­dė­tin­ges­nė, jos vo­ka­li­nė de­kla­ma­ci­ja to­bu­les­nė. Kaip ir „Kai­mo gar­bė­je“, čia as­me­ni­nė tra­ge­di­ja vyks­ta cho­ro sce­nų, kurios pie­šia­ kai­mo šven­tę, fone. Cho­ro par­ti­ja „Pa­ja­cuo­se“ la­bai vaiz­din­ga, iliust­ra­ty­vi (šūks­niai, re­pli­kos). Kon­tras­tą su­da­ro grakš­ti kau­kių ko­me­di­jos (teatro teatre) mu­zi­ka, sub­ti­liai sti­li­zuo­ja­nti XVIII a. ce­re­mo­nia­lo šo­kius. Pa­grin­di­nė dra­ma­tur­gi­nė li­ni­ja – Ka­nio, Ne­dos, To­nio dra­ma (so­lo, an­sam­bliai). „Pa­ja­cuo­se“ nau­do­ja­ma leit­mo­ty­vų sis­te­ma.

Mas­cag­ni, Le­on­ca­val­lo ope­ros bu­vo ir te­bė­ra la­bai po­pu­lia­rios. Jos veikė kitų kompozitorių kūrybą (pvz., S. Rach­ma­ni­no­vas „Ale­ko“). Ve­riz­mo pa­se­kė­jai: Um­ber­to Gior­da­no, Fran­ces­co Ci­lea, Er­man­no Wolf-Fer­ra­ri („Ma­do­nos bran­ge­ny­bės“). Ge­riau­sios ope­ros – Gior­da­no „An­dre Šen­je“ (1896), Ci­lea’os „Ar­lie­tė“ (1897) ir „Ad­rie­na Le­kuv­rer“ (1902). Veristinės operos principai būdingi G. Puccini operoms „Bohema“, „Tosca“, „Madam Baterflai“, „Skraistė“, „Mergina iš Vakarų“ (amerikiečių buitis). 

 R. Leoncavallo

1.  op. Pajacai : Kanijo ariozo iš I v. (M. del Monaco)

P. Mascagni

2.  op. Kaimietiška garbė: Santucos ir Turidu duetas (V. Simionato)