6. 5. 3. Apibendrinimai

7-o­jo ir 8-o­jo de­šimt­me­čio pran­cū­zų mu­zi­ki­nė kul­tū­ra bu­vo ne­to­ly­gi ir įvai­ria­ly­pė. Ji pasižymėno vokalinių-sceninių žanrų įvairove (lyrinė opera, operetė) bei jų sąveika (pvz. lyrinės ir didžiosios operos op. „Samsonas ir Dalila“). Ryš­kiau­si kū­ri­niai – Bi­zet mu­zi­ka dra­mai „Ar­lie­tė“, ope­ra „Kar­men“, De­li­bes’o ba­le­tai „Ko­pe­li­ja“, „Sil­vi­ja“, ope­ra „Lak­mė“, Mas­senet ope­ros „Ma­nona“, „Ver­te­ris“, Saint-Saënso ope­ra „Sam­so­nas ir Da­li­la“.

Susirūpinus Prancūzijos instrumentinės muzikos likimu ir siekiant pratęsti turtingas H. Berliozo instrumentinės muzikos tradicijas prasidėjo „At­si­nau­ji­ni­mo“ (Le Re­nou­ve­au) pe­ri­odas (C. Franc­kas, C. Saint-Saënsas). Sim­fo­ni­nės, ka­me­ri­nės mu­zi­kos sri­ty­je reikš­min­gas bran­du­sis C. Franc­ko kū­ry­bos lai­ko­tar­pis, ku­rio tu­ri­nin­gi ir me­niš­kai iš­baig­ti kū­ri­niai at­vė­rė nau­jus ke­lius pran­cū­zų mu­zi­kai. Ryš­kus vir­tuo­zi­nės kon­cer­ti­nės mu­zi­kos pus­la­pis bu­vo Saint-Saënso kū­ri­niai. Gre­ta šių au­to­rių (iš da­lies ir jų pa­veik­ti) iš­ki­lo ki­ti stam­būs na­cio­na­li­nės mu­zi­kos kū­rė­jai, tarp kurių  – E. Chaus­so­nas, žy­mios „Po­emos“ smui­kui ir or­kest­rui bei po­pu­lia­rių ro­man­sų au­to­rius. XIX a. pa­bai­go­je pri­pa­ži­ni­mo taip pat su­­lau­kė savita G. Fauré vokalinė instrumentinė kūryba. G. Fauré, va­din­tas pran­cū­ziš­kuo­ju Schu­man­nu, nes pa­grin­di­nę jo kū­ry­bos sri­tį su­da­rė vo­ka­li­niai ir for­te­pi­jo­ni­niai kū­ri­niai.

 5. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti

 6. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti