6. 4. J. Massenet 

  

Ju­les’is Mas­senet (1842–1912). Ne­dau­ge­lį ro­mantiz­mo epo­chos kom­po­zi­to­rių ga­lė­tu­me pa­va­din­ti lai­mės kū­di­kiais. Mas­senet gy­ve­no be di­des­nių pro­ble­mų, ra­šė leng­vai, ne­kel­da­mas sau di­de­lių už­da­vi­nių. Jo biog­ra­fi­jo­je svar­bus 1878–1896 m. lai­ko­tar­pis, kai jis 18 me­tų va­do­va­vo Pa­ry­žiaus kon­ser­va­to­ri­jos kom­po­zi­ci­jos kla­sei.

Massenet su­kū­rė 25 ope­ras, 3 ba­le­tus, or­kest­ri­nių siu­i­tų. 8-ą­jį ir 9-ą­jį de­šimt­me­tį tarp pran­cū­zų kom­po­zi­to­rių už­ėmė pa­grin­di­nę vie­tą. Mas­senet yra vie­nas ryš­kiau­sių ly­ri­nės ope­ros at­sto­vų. Am­ži­nin­kai jį va­di­no „mo­te­riš­kos šir­dies po­etu“. Pa­ly­gin­ti su Gou­nod, Mas­senet ele­giš­kes­nis, sub­jek­ty­ves­nis. Mas­senet sfe­ra – mo­te­riš­kas švel­nu­mas, grakš­tu­mas, jaus­min­gu­mas. To­kia te­ma pro­vo­ka­vo nau­jas iš­raiš­kos prie­mo­nes – ario­zi­nį, de­kla­ma­ci­nį sti­lių, sub­ti­liai per­tei­kian­tį teks­to tu­ri­nį, drau­ge la­bai dai­nin­gą, su stai­giais jaus­min­gais, itin me­lo­din­gais pro­trū­kiais. Sub­ti­li or­kest­ro par­ti­ja, ku­ri daž­nai plė­to­ja me­lo­di­nį pra­dą, su­jun­gia trūk­čio­jan­čią ir tra­pią vo­ka­li­nę par­ti­ją.

Ver­tin­giau­sios ope­ros – „Ma­no­na“ (Manon, 1881–1884) pa­gal XVIII a. ra­šy­to­jo A. F. Prévost ro­ma­ną ir „Ver­te­ris“ (1886, prem­je­ra 1892) pa­gal Goethe’s „Jau­no­jo Ver­te­rio kan­čias“. Ope­rų dra­ma­tur­gi­ją su­da­ro ne­di­de­lių ario­zo ir iš­plė­to­tų sce­nų-dia­lo­gų se­ka. Abie­jo­se ope­ro­se pa­grin­di­niai vei­kė­jai cha­rak­te­ri­zuo­ja­mi ne­di­de­liais ario­zo ir psi­cho­lo­gi­nių niu­an­sų pri­sod­rin­to­mis scenomis-dia­lo­gais. Mas­senet su­kū­rė ner­vin­gai jaus­min­gą mu­zi­kos kal­bą, iš­ti­si­nio plė­to­ji­mo ly­ri­nes sce­nas, sub­ti­liai psi­cho­lo­giš­ką or­kest­ro par­ti­ją. Jis pri­skir­ti­nas va­di­na­ma­jai „ner­vin­go jaus­min­gu­mo mo­kyk­lai“, ku­rios es­te­ti­nius prin­ci­pai artimi italų ve­ris­tams.

Stip­riau­sia Massenet mu­zi­kos pu­sė – lanks­ti me­lo­di­ja, jun­gian­ti de­kla­ma­ci­ją ir dai­nin­gu­mą. Me­lo­di­ja tiks­liai se­ka teks­tą, per­tei­kia sub­ti­liau­sius jo niu­an­sus, stai­gią nuo­tai­kų kai­tą. Massenet pir­ma­sis pra­dė­jo var­to­ti vėliau im­pre­sio­nis­tams bū­din­gus har­mo­ni­jos „blyks­nius“, ta­čiau juos dar nu­stel­bė tiks­lus ka­den­sa­vi­mas (ypač su do­mi­nan­te). Massenet kū­ry­ba sujun­gė ly­ri­nę Gou­nod, Tho­mas ope­rą su im­pre­sio­niz­mu. Pa­sau­li­nės šlo­vės su­lau­kė Massenet „Ele­gi­ja“. Jo mu­zi­kos niu­an­sų sub­ti­lu­mą ver­ti­no De­bus­sy.

 J. Massnet

1. op. Manon De Grije svajos iš III v. (E. Clement)

2.  Manon arija (Adie, notre petit table/Adio, o nostro picciol desco M. Freni) iš II v.

3. op. Verteris Verterio arija iš I v. (Tito Schipa)

4.  Elegija

 

 4. Poskyriio klausimas žinioms pasitikrinti