8. 2. R. Schumannas 

Ro­ber­tas Schu­man­nas (1810–1856) – vo­kie­čių kom­po­zi­to­rius ro­man­ti­kas. Pa­grin­di­nė kū­ry­bos te­ma – vi­di­nis žmo­gaus pa­sau­lis, jo psi­cho­lo­gi­nės bū­se­nos. Su­si­kau­pi­mas, įsi­gi­li­ni­mas į sa­vo jaus­mus, iš­gy­ve­ni­mus su­stip­ri­no psi­cho­lo­gi­nį pra­dą. Gal tik Cho­pi­nas ga­lė­jo pri­lyg­ti Schu­man­nui emo­ci­nių niu­an­sų įvai­ru­mu. Ner­vin­ga ir jaut­ri Schu­man­no na­tū­ra tai nu­si­vy­lu­si ken­tė­da­vo, tai pa­kil­da­vo ver­žliam, džiaugs­min­gam skry­džiui, ku­rį ne­tru­kus pa­keis­da­vo su­si­mąs­ty­mas, sva­jo­nė. Schu­man­nas pra­plėtė mu­zi­kos tu­ri­nį pub­li­cis­ti­niais, sa­ty­ri­niais, humoro ele­men­tais.

 

Dau­ge­lį kū­ri­nių Schu­man­nas su­kū­rė pa­veik­tas li­te­ra­tū­ros – ta­po pir­muo­ju ryš­kiau­siu pro­gra­mi­nės mu­zi­kos kū­rė­ju. Schu­man­no pro­gra­ma nė­ra skir­ta tam, kad pa­rai­džiui skai­ty­tu­me tai, kas vyks­ta mu­zi­ko­je. Ji tie­siog kon­kre­ti­zuo­da­vo kom­po­zi­to­riaus su­ma­ny­mą, lyg sau­go­da­ma jį nuo klyst­ke­lių. Pa­va­di­ni­mą ar pro­gra­mą dau­ge­liui sa­vo kū­ri­nių kom­po­zi­to­rius su­gal­vo­da­vo po to, kai kū­ri­nys jau bū­da­vo pa­ra­šy­tas.

Schu­man­nas bu­vo ak­ty­vus pub­li­cis­tas, mu­zi­kos kri­ti­kas, laik­raš­čio Neue Zeit­schrift für Mu­sik (Nau­ja­sis mu­zi­kos laik­raš­tis) stei­gė­jas ir re­dak­to­rius (1834–1844), iš­gar­sė­jęs po­le­mi­niais straips­niais, be at­van­gos ko­vo­jęs su mies­čio­nimis. Idė­ji­nė-es­te­ti­nė jo kon­cep­ci­ja ryš­kiau­siai at­si­sklei­dė cikle fortepijonui „Kar­na­va­las“ (1835), ku­ris nu­kreip­tas prieš ru­ti­ną, mies­čio­niš­ku­mą me­ne ir gy­ve­ni­me. Čia vei­kia dvi jė­gos – Do­vy­do brolijos na­riai ir fi­lis­tinai.

Fi­lis­tinus (fi­lis­te­rius) Schu­man­nas są­mo­nin­gai cha­rak­te­ri­za­vo, kaip pats sa­kė, XVII a. me­lo­di­ja – se­no­viš­ku vo­kie­čių šo­kiu („Kaip bo­bu­tė te­kė­jo už die­du­ko“), ku­riuo pa­pras­tai baig­da­vo­si šei­my­ni­niai biur­ge­rių va­ka­rė­liai. Triukš­min­ga­me kar­na­va­le ma­to­me Pje­ro, Ar­le­ki­ną, Pan­ta­lo­nę, Ko­lom­bi­ną, fan­tas­ti­nes kau­kes („šo­kan­čios rai­dės“), „Ko­ke­tę“, „Dru­ge­lius“. Čia ir ne­iš­ski­ria­mi Flo­res­ta­nas ir Eu­ze­bi­jus. Pats kom­po­zi­to­rius pri­si­pa­ži­no, kad šie vei­kė­jai iš­reiš­kė prieš­ta­rin­gą jo na­tū­rą. Tai mu­zi­ki­nis Schumanno au­to­por­tre­tas – ly­riš­kas Eu­ze­bi­jus ir su­si­kau­pi­mą, sva­jo­nes iš­blaš­kan­tis, aist­rin­gas, ne­su­tram­do­mas Flo­res­ta­nas.

Pub­li­cis­ti­nis su­ma­ny­mas bu­vo įgy­ven­din­tas to­bu­lai, „Karnavalas“ – tai kom­po­zi­ci­jos meist­riš­ku­mo še­dev­ras. Vi­enovę su­ku­ria įžan­gos ir fi­na­lo te­mų ben­dru­mas. Be­veik vi­sų pje­sių truk­mė vienoda. Jos kon­tras­tin­gos, dėl to kiek­vie­na su­vo­kia­ma la­bai nau­jai.

 R. Schumannas 

1. Karnavalas

„Kreis­le­ria­na“ (1838) – vie­nas ryš­kiau­sių ro­man­ti­nio me­no pa­vyz­džių. Pa­va­din­ta pa­gal Hof­fman­no no­ve­lės he­ro­jaus, ku­ris mė­go mu­zi­ką, var­dą. Tai vie­nas in­ty­miau­sių ly­ri­nių Schu­man­no kū­ri­nių, drau­ge tai ir šu­ma­niš­ko „for­te­pi­jo­ni­nio sim­fo­niz­mo“ pa­vyz­dys, ku­riam bū­din­ga iš­ti­si­nė min­ties rai­da. Mo­no­li­tiš­ku­mo šiam kū­ri­niui su­tei­kia iš­ti­sinė plė­totė. Tai ver­žlus Flo­res­ta­nas (pir­mo­ji pje­sė, In­ter­mez­zo II iš ant­ros pje­sės, Nr. 3, 5, 7, 8), kon­tras­tas jam – su­si­kau­pęs, sva­jin­gas Eu­ze­bi­jus (Nr. 2 ir 6). Ly­ri­nė kul­mi­na­ci­ja – Nr. 4 (Ada­gio), ku­ria­me de­ra fak­tū­ros griež­tu­mas ir im­pro­vi­za­ci­jos lais­vė.

Schumanno indėlis į fortepijoninę muziką didžiulis, populiarūs ir vertingi taip pat ciklai: „Fan­tas­ti­nės pje­sės“, „Vai­kiš­kos sce­nos“, „Al­bu­mas jau­ni­mui“, „Miško sce­nos“, „Sim­fo­ni­niai etiu­dai”.

Be for­te­pi­jo­ni­nės mu­zi­kos, ver­tin­giau­sią Schu­man­no kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo da­lį su­da­ro vo­ka­li­nė ly­ri­ka: 33 ro­man­sų rin­ki­niai, dau­giau kaip 200 dai­nų. Jų pa­grin­das – to me­to ro­man­ti­nė po­ezi­ja, sub­jek­ty­vi, psi­cho­lo­gi­nė. To­dėl   Schumanno vo­ka­li­nė ly­ri­ka tra­pes­nė nei Schu­ber­to, ku­ris rė­mė­si kla­si­ciz­mo po­ezi­ja. Įvai­res­ni ir psi­cho­lo­gi­niai niu­an­sai – iki iro­ni­jos, net „juo­do“ hu­mo­ro. Be to, Schu­man­nas la­bai glau­džiai su­sie­jo žo­dį ir mu­zi­ką. Li­te­ra­tū­ri­nė-mu­zi­ki­nė vie­novė są­ly­go­jo tuos nau­jus bruo­žus, ku­riuos jis su­tei­kė vo­ka­li­nei mi­nia­tiū­rai. Schu­man­nas at­sklei­dė kiek­vie­no po­eto sa­vi­tu­mą. Dai­nos pa­gal H. Hei­ne’s teks­tus ne­pa­na­šios į dai­nas, su­kur­tas pa­gal A. Cha­mis­so ei­les. Po­eto sti­liaus in­di­vi­du­a­lu­mą mu­zi­ko­je vė­liau plė­tos H. Wol­fas.

Schu­man­nas su­kū­rė ypa­tin­gą vo­ka­li­nės par­ti­jos ti­pą. Lanks­ti, de­ta­li­zuo­ta me­lo­di­ka per­tei­kia sub­ti­liau­sius žo­džio, skie­mens niu­an­sus, teks­to in­to­na­ci­jas. Svar­bus kiek­vie­no gar­so or­ga­niš­kas ry­šys su žo­džiu, kal­bi­nė iš­raiš­ka – vi­sa tai ga­li­me pa­va­din­ti de­kla­ma­ci­niu me­to­du, de­ta­liu poe­ti­nio teks­to per­tei­ki­mo bū­du. Nau­jai trak­tuo­ja­mas for­te­pi­jo­nas. Jis at­sklei­džia psi­cho­lo­gi­nę ei­lių po­teks­tę. Ko ne­ga­li­ma iš­reikš­ti žo­džiais, per­tei­kia­ma for­te­pi­jo­no par­ti­ja. Kai ku­rie cik­lai bai­gia­mi iš­plė­to­tais for­te­pi­jo­ni­niais po­stliu­dais, ku­rie re­ziu­muo­ja teks­to tu­ri­nį. Be­veik vi­sų dai­nų akom­pa­ni­men­tas pri­ar­tė­ja prie už­baig­tos for­te­pi­jo­ni­nės pje­sės.

1840 m. su­kur­ti pen­ki ge­riau­si kū­ri­niai – „Dai­nų ra­tas“ op. 24 (ž. H. Hei­ne’s), „Mir­tos“ (ž. J. W. Go­et­he’s, F. Rücker­to, H. Hei­ne’s, G. By­ro­no, R. Burn­so, T. Mo­o­ro), „Dai­nų ra­tas“ op. 39 (ž. J. Ei­chen­dor­ffo), „Mo­ters mei­lė ir gy­ve­ni­mas“ (ž. A. Cha­mis­so), „Po­eto mei­lė“ ir „Ly­ri­nis in­ter­mez­zo“ (ž. H. Hei­ne’s). Vo­ka­li­nę ly­ri­ką Schu­man­nas kū­rė jau su­bren­dęs, sa­vo kū­ry­bos vir­šū­nė­je. Iš vokalinės lyrikos ge­riau­sia – mei­lės ly­ri­ka.

Tarp Schu­man­no dai­nų iš­si­ski­ria kū­ri­niai pa­gal Hei­ne’s teks­tus. Žymiau­sias yra 16 dai­nų cik­las „Po­eto mei­lė“ . Jam, kaip ir for­te­pi­jo­ni­niams cik­lams, bū­din­gas la­ko­niš­ku­mas ir kon­tras­tin­gu­mas. Siu­že­ti­nę cik­lo li­ni­ją su­da­ro jaus­mo at­si­ra­di­mas, abi­pu­sė mei­lė, my­li­mo­sios ne­tek­tis, be­ga­li­nis skaus­mas ir nu­si­vy­li­mas. Siu­že­tas pri­me­na Schu­ber­to cik­lus. Ta­čiau Schu­man­nas siu­že­tą at­sklei­dė ne­pa­pras­tai sub­ti­liai, pa­ro­dy­da­mas gau­sy­bę vi­di­nių iš­gy­ve­ni­mų – ly­ri­ką ir niū­rią iro­ni­ją, skaus­mą ir pokš­tą, iš­kil­min­gu­mą ir pa­lū­žu­sio he­ro­jaus ne­vil­tį. Mu­zi­ki­nė dra­ma­tur­gi­ja ypač kon­tras­tin­ga, la­ko­niš­ka, plė­to­ja­ma tiks­lin­gai.

 R. Schumannas 

2. Poeto meilė

„Mo­ters mei­lė ir gy­ve­ni­mas“(ž. A. Cha­mis­so) – tai 8dai­nų cik­las, ku­riame sie­kia­ma pra­si­skverb­ti į mo­ters emo­ci­jų pa­sau­lį. Dra­ma­tur­gi­ja pa­pras­tes­nė, be vi­di­nių kon­tras­tų, pa­dik­tuo­ta ei­lių. Mu­zi­ka švie­sių to­nų, iš­sky­rus pas­ku­ti­nį tra­giš­ką ro­man­są.

Vo­ka­li­nė ly­ri­ka tu­rė­jo įta­kos kan­ta­tų ir ora­to­ri­jų žan­rui. Schu­man­nas pa­ra­šė 15 kūrinių cho­rui, so­lis­tams, or­kest­rui. Mu­zi­ka Go­et­he’s „Faus­tui“ (1848–1849) pri­me­na Schu­man­no ro­man­sų rin­ki­nius, vo­ka­li­nius cik­lus. Dar ma­žiau ora­to­riš­ka mu­zi­ka G. By­ro­no „Man­fre­dui“,su­si­de­dan­ti iš uver­tiū­ros ir mu­zi­kos dra­mai – 15 nu­me­rių. Čia nė­ra dra­ma­tiz­mo, o tik sukuriama poeti­nė at­mo­sfe­ra. Tra­di­ciš­kai parašyta ora­to­ri­ja „Ro­jus ir Pe­ri“ (1843). Ope­rai pa­gal L. Tiec­ko po­emą „Ge­no­vai­tė“ (Ge­no­ve­va,1848)trū­ko te­at­riš­ku­mo. Tai lė­mė ir li­te­ra­tū­ri­nio šal­ti­nio pa­si­rin­ki­mas. 1850 m. ši ope­ra bu­vo pa­sta­ty­ta Leip­ci­ge, bet pa­si­se­ki­mo ne­tu­rė­jo.

Su­kū­rė 4 sim­fo­ni­jas, kon­cer­tus for­te­pi­jo­nui, vio­lon­če­lei, smui­kui su or­kestru, 3 kvar­te­tus, fortepijoninių ansamblių ir kt.

 R. Schumannas

3.   Moters meilė ir gyvenimas