6. Prancūzija. XIX a. II pusė

Ope­re­tės žan­ro gi­mi­mas. F. Hervé (1825–1892) – šio žan­ro pa­grin­dė­jas, Ge­riau­sias jo kū­ri­nys – „Mad­mu­a­ze­lė Ni­tuš“. J. Offenbachas (1819–1880) – Paryžiaus operetės kūrėjas pran­cū­zų ope­re­tės kla­si­kas, ko­me­di­jos žan­ro meist­ras. Jo ope­re­čių vei­kė­jų cha­rak­te­ris­ti­kų taik­lu­mas, me­lo­di­jų ir rit­mų raiš­ku­mas. Ly­ri­nio pra­do svarba ope­re­tė­je „Pe­ri­ko­la“, ly­ri­nė­je ope­ro­je „Hof­fman­no pa­sa­kos“.

Nau­jo ly­ri­nės ope­ros žan­ro at­si­ra­di­mas. Ly­ri­nės ope­ros ypa­ty­bės, kū­rė­jai. De­mo­kra­tiškumas, rė­mi­ma­sis bui­ti­niais žan­rais (ro­man­su, šo­kiu, dai­na). Pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių siu­že­tų pa­nau­do­ji­mas, jų tu­ri­nio su­pap­ras­ti­ni­mas. Ch. Gou­nod (1818–1893). „Faus­tas“ – ryš­kiau­sias ly­ri­nės ope­ros pa­vyz­dys. J. W. Go­et­he’s siu­že­to trak­tuo­tė šia­me kū­ri­ny­je. Me­lo­di­kos ypa­ty­bės (ro­man­so bruožai), or­kest­ri­nis sti­lius. To­les­nė ly­ri­nės ope­ros rai­da (Ch. Gou­nod ope­ro­se „Mi­reil“, „Ro­meo ir Džul­je­ta“, G. Bi­zet, A. Tho­ma­s kū­ry­bo­je), L. De­li­bes’o (1836–1891) „Lak­mė“ – ge­riau­sia jo ope­ra; jos ry­šys su ly­ri­nės ir ko­miš­ko­sios ope­ros tra­di­ci­jo­mis. L. Delibes’o vaid­muo ba­le­to te­at­ro rai­do­je („Ko­pe­li­ja“).

G. Bizet (1838–1875). Sėk­min­ga mu­zi­ki­nės kar­je­ros pra­džia. Ope­ros. Orien­ta­liz­mas. Ly­ri­nės ope­ros žan­ro at­sklei­di­mas ir ban­dy­mas jį su­dra­ma­tin­ti ope­ro­je „Per­lų žve­jai“. Žan­ri­nių sce­nų svar­ba ope­ro­je „Per­to gra­žuo­lė“. Ope­ros „Dža­mi­lė“ psi­cho­lo­gi­nis iš­raiš­kin­gu­mas, ry­tie­tiš­kas ko­lo­ri­tas. Mu­zi­ka A. Dau­det dra­mai „Ar­lie­tė“, bui­ti­nių ir ma­si­nių sce­nų spal­vin­gu­mas, ly­ri­kos sub­ti­lu­mas. „Kar­men“ – ope­ri­nio re­a­liz­mo vir­šū­nė. Ryš­kus cha­rak­te­rių at­sklei­di­mas ir jų psi­cho­lo­gi­nis su­dė­tin­gu­mas. Mu­zi­ki­nės dra­ma­tur­gi­jos ypa­ty­bės.

J. Massenet (1842–1912). Ge­riau­sių jo ope­rų („Ma­non“, „Ver­te­ris“) psi­cho­lo­gi­nis iš­raiš­kin­gu­mas ir sce­niš­ku­mas, sen­ti­men­ta­lu­mo ir me­lod­ra­mos ele­men­tai. Mas­senet – „mo­ters šir­dies po­etas“. Ope­ri­nės dra­ma­tur­gi­jos no­va­to­riš­ku­mas: iš­ti­si­nis plė­to­ji­mas, leit­mo­ty­vų vaid­mens su­stip­ri­ni­mas, vo­ka­li­nių par­ti­jų re­či­ta­ty­vi­nis de­kla­ma­ci­nis po­bū­dis (ari­jos, ario­zo). Ope­rų ly­riz­mas. „Ele­gi­ja“.

„At­si­nau­ji­ni­mo“ (Le Re­nou­ve­au) pe­ri­odas. Na­cio­na­li­nės mu­zi­kos drau­gi­jos veik­la. C. Franc­ko (1822–1890) kū­ry­bos iš­skir­ti­nu­mas. C. Saint-Saënsas (1835–1921). Įvai­ria­pu­sė veik­la. Kon­cer­ti­nė vir­tuo­zi­nė mu­zi­ka (In­tro­duk­ci­ja ir ron­do cap­ric­cio­so smui­kui ir or­kest­rui, kon­cer­tai for­te­pi­jo­nui). Ope­ra „Sam­so­nas ir Da­li­la“.

G. Fauré (1845–1924) kū­ry­bos kryp­tis. Vo­ka­li­nė kū­ry­ba. Vo­ka­li­niai cik­lai, Re­qui­em. Nau­jo ti­po sim­fo­niš­kai iš­plė­to­ta, deklamacinios tipo me­lo­di­ja.Kon­tra­punk­tiš­kas me­lo­di­jos ir har­mo­ni­jos san­ty­kis, ryšys su secesiniu stiliumi. To­na­ci­jos iš­plė­ti­mas. Kla­si­cis­ti­nis kū­ry­bos pa­grin­das (iš­raiš­kos san­tū­ru­mas, for­mos pro­por­ci­jos, si­met­ri­ja). Ra­cio­na­lu­mo ir sub­ti­laus jaut­ru­mo de­ri­nys.