Schu­ber­tas bu­vo vie­nas my­li­miau­sių Be­at­ri­čės Grin­ce­vi­čiū­tės kom­po­zi­to­rių. „Ne­svar­bu, kad jo nė­ra šim­tas me­tų, bet že­mė­je pil­na jo gro­žio, jo pėd­sa­kų... Kai klau­sai­si jo „Mir­ties ir mer­ge­lės“, ro­dos, pra­si­de­da at­si­svei­ki­ni­mo lai­kas, lyg gir­dė­čiau pas­ku­ti­nį kar­tą. Lyg pas­ku­ti­nį sy­kį su­si­tik­čiau su mu­zi­ka. Kas ji? Ne­ži­nau. Gal tai, be ko ne­ga­lė­tum gy­ven­ti. Tai, kas la­bai svar­bu, svar­biau­sia. Vieš­pa­tie, jei ji iš­nyk­tų, jei dau­giau ne­be­ga­lė­tum jos gir­dė­ti. Nu­til­tų. Tai bū­tų bai­sus ak­lu­mas, tik­ro­ji tam­sa. Vi­siš­kas apa­ki­mas. ...Ma­no Schu­ber­tas. Kaip aš jį jau­čiau, kaip my­lė­jau. Ne­ga­lė­jau mo­ky­tis. Ne­svar­bu, kad jis sir­go „ne­ge­ra li­ga“, kad bu­vo toks varg­šas, toks skur­džius ir ne­gra­žus; man ro­dė­si, kad nie­ko gra­žes­nio ne­bu­vau su­ti­ku­si. Aš jį vi­so­kį my­lė­čiau. Toks jau­nas mi­rė, tiek iš­ken­tė­jo. Ir tiek gro­žio pa­li­ko. Ir liū­de­sio...“