6. 3. G. Bizet

Ge­or­ges’as Bi­zet (1838–1875). Jo tė­vas bu­vo dai­na­vi­mo dės­ty­to­jas, mo­ti­na pia­nis­tė. De­šim­ties me­tų Bi­zet įsto­jo į Pa­ryžiaus kon­ser­va­to­ri­ją, pas Ch. Gou­nod mo­kė­si kon­tra­punk­to, fu­gos, pas F. Halévy – kū­ry­bos (vė­liau ve­dė jo duk­rą), pas A. Mar­mon­te­lį – for­te­pi­jo­no. Bi­zet bu­vo ta­len­tin­gas pia­nis­tas (jį ver­ti­no Lis­ztas, Ber­lio­zas), ta­čiau pa­si­tem­pęs ran­ką at­si­sa­kė kon­cer­tuo­jan­čio vir­tuo­zo kar­je­ros ir savo gyvenimą pa­skyrė kū­ry­bai. Jau Sim­fo­ni­jo­je C-dur (1855), su­kur­to­je per 17 die­nų, jau­čia­mas in­di­vi­du­a­lus Bizet sti­lius – gy­va, aiš­ki iš­raiš­ka, grakšti ar­chi­tek­to­ni­ka, švie­sus, sau­lė­tas ko­lo­ri­tas. Kon­ser­va­to­ri­jos bai­gi­mo me­tais (1857) pa­ra­šė vie­na­veiks­mę ope­re­tę „Dak­ta­ras Mi­rak­lis“ (už ku­rią ga­vo pre­mi­ją J. Offen­ba­cho pa­skelb­ta­me kon­kur­se) ir kan­ta­tą „Klo­vis ir Klo­til­da“. Kaip kon­ser­va­to­ri­jos lau­re­a­tas, 1857–1860 m. ži­nias gi­li­no Ita­li­jo­je. Čia su­kū­rė kan­ta­tą ir ko­miš­ką­ją ope­rą „Don Pro­ko­pi­jus“ (1859, pa­gal siu­že­tą, pa­na­šų į Ros­si­ni „Se­vi­li­jos kir­pė­ją“), bai­gė sim­fo­ni­nę odę su cho­rais „Vas­ko da Ga­ma“ (1860).

 

1860 m., kū­ry­biš­kai pra­tur­tė­jęs, Bi­zet grį­žo į Pa­ry­žių, ti­kė­da­ma­sis grei­tos sėk­mės. Ta­čiau II Im­pe­ri­jos (1852–1870) laikais, kles­tint pra­mo­gi­nei mu­zi­kai ir puoš­niems, pom­pas­tiš­kiems ope­ros spek­tak­liams, jam įsi­tvir­tin­ti ne­pa­vy­ko. Kad iš­lai­ky­tų šei­mą, jis mo­kė pri­va­čiai, kū­rė „leng­vą­ją mu­zi­ką“, aran­ža­vo ki­tų au­to­rių kū­ri­nius. Gi­mė nau­ji su­ma­ny­mai. 1863 m. Pa­ry­žiu­je pa­sta­to­ma jo ope­ra „Per­lų žve­jai“, kurioje kom­po­zi­to­rius ly­ri­nės ope­ros žan­rą su­dra­ma­ti­no ir pa­ty­rė tuo me­tu Pran­cū­zi­jo­je ma­din­go orien­ta­liz­mo įta­ką. Siu­že­to veiks­mo vie­ta – Cei­lo­no sa­la. Si­tu­a­ci­jos ga­na šab­lo­niš­kos, bet ope­ro­je daug gra­žios, na­tū­ra­lios me­lo­di­kos, raiš­kių vo­ka­li­nių par­ti­jų. Tai įver­ti­no Ber­lio­zas. Pa­si­se­ki­mo ope­ra ne­tu­rė­jo, kaip ir „Per­to gra­žuo­lė“ (1867), su­kur­ta pa­gal W. Scot­to ro­ma­ną. Jo­je gau­su žan­ri­nių sce­nų. Šiuo lai­ko­tar­piu Bi­zet už­bai­gė sim­fo­ni­nę siu­i­tą „Pri­si­mi­ni­mai apie Ro­mą“, kū­rė for­te­pi­jo­ni­nes pje­ses.

8-a­sis dešimt­me­tis– nau­jas pe­ri­odas kom­po­zi­to­riaus gy­ve­ni­me. 1872 m. pa­sta­ty­toje ope­roje „Dža­mi­lė“ (pa­gal A. de Mus­set po­emą) daug ara­biš­kų me­lo­di­jų, veiks­mas vyks­ta Kai­re. Ry­tie­tiš­ką ko­lo­ri­tą at­ku­ria sub­ti­lios žan­ri­nės sce­nos. Pa­grin­di­nei vei­kė­jai cha­rak­te­ri­zuo­ti kom­po­zitorius su­ku­ria pa­pras­tą liau­diš­ką dai­ne­lę. Vei­kė­jų san­ty­kiai niu­an­suo­ti, pa­ro­dyti iš­raiš­kin­gai – tai vė­liau bus iš­plė­to­ta ope­ro­je „Kar­men“.

Kū­ry­bi­nė­je evo­liu­ci­jo­je svar­bi mu­zi­ka A. Dau­det dra­mai „Ar­lie­tė“ (1872). Tai 27 nu­me­riai, at­sklei­džian­tys dra­mą. Čia Bi­zet sie­kė įvai­ria­pu­siš­kai pa­ro­dy­ti gy­ve­ni­mą, iš­ryš­kin­ti jo kon­tras­tus – spal­vin­gos bui­ti­nės ir ma­si­nės sce­nos, sub­ti­li ly­ri­ka. Bizet įsitvirtino kaip te­at­ro kom­po­zi­to­rius – jau­tė kū­ri­nio vi­su­mą, niu­an­suotą dra­ma­tur­gi­ją.

Ži­no­mi du „Ar­lie­tės“ pa­vi­da­lai. Pir­mąją siu­i­tą sudaro: 1) Pre­liu­das, 2) Menuetas, 3) Ada­giet­to, 4) Ca­ril­lon. Ant­rąją siu­i­tą sudaro: 1) Pas­to­ralė, 2) Intermezzo, 3) Me­nu­etas, 4) Fa­ran­do­lė. Pa­nau­do­tas au­ten­tiš­kas Pro­van­so fol­klo­ras (Pre­liu­do marše ir Fa­ran­do­lės pradžio­je). Or­kest­ruo­tė iš­ra­din­ga. Pas­to­rališkumo pa­sie­kia­ma me­di­niais pu­čia­mai­siais in­stru­men­tais, pro­van­sie­tiš­ku tam­bu­ri­nu.

 G. Bizet

Siuitos iš muzikos dramai Arlietė:

1. Preliudas – I siuita, 2. Pastoralė - II siuita, 3. Farandola – II siuita

Žy­miau­sias kū­ri­nys – ope­ra „Kar­men“ (1875), sukurta kaip opéra comique, t. y. su kalbamaisiais dialogais, nors artimesnė lyrinei ar romantinei didžiajai operai (vėliau rečitatyvus šiai operai parašė Ernestas Guiraud). Ope­ros kom­po­zi­ci­jai Bi­zet pa­si­rin­ko nu­me­rių struk­tū­rą. Par­ti­tū­ra su­si­de­da iš ar­chi­tek­to­niš­kai su­skai­dy­tų, už­baig­tų nu­me­rių, ta­čiau juos sie­ja ne­per­trau­kia­ma plė­to­tė. Ją su­ku­ria der­mi­nio mąs­ty­mo lo­gi­ka, lanks­tus pa­grin­di­nio lem­ties leit­mo­ty­vo ir jo va­rian­tų pa­nau­do­ji­mas, taip pat svar­būs in­to­na­ci­niai žan­ri­niai api­ben­dri­ni­mai, va­di­na­mo­ji „in­to­na­ci­jų dra­ma­tur­gi­ja“. Tai „Kar­men“ su­ar­ti­na su Ver­di „Ote­lo“, Čai­kov­skio „Pi­kų da­ma“.

Bi­zet ge­ni­jus įvei­kė siau­ro­kus ly­ri­nės ope­ros rė­mus. Jis – mu­zi­ki­nės dra­mos kū­rė­jas, spren­dęs tas pa­čias ope­ri­nės dra­ma­tur­gi­jos pro­ble­mas, kaip ir jo di­die­ji am­ži­nin­kai Ver­di, Wag­ne­ris, Mu­sorgs­kis, Čai­kov­skis. Kiek­vie­nas iš jų tai da­rė skir­tin­gai, sa­vų na­cio­na­li­nių kul­tū­rų są­ly­go­mis. Bi­zet bū­din­ga gi­li psi­cho­lo­gi­nė žmo­gaus jaus­mų ir po­el­gių ana­li­zė, kaip ir am­ži­nin­kų – ra­šy­to­jų O. Bal­za­co, G. Flau­bert’o, G. de Mau­pas­sant’o kū­ry­bai. Prie sa­vo ko­le­gų (J. Mas­se­net ir Ch. Tho­mas) Bi­zet ne­pri­ta­po. Jam buvo ar­ti­mesnis Ver­di.

 G. Bizet

4. op. Karmen Habanera iš I v.

5. Segidilija iš (M. Kallas) iš I v.

6. Eskamiljo kupletai iš II v. (Sh. Milnes)

7. Don Chose arija iš II v. (P. Domingo)

8. Chorinė scena prie tabako fabriko iš I v.

9. Toreadoro maršas ir choras iš IV v.

 

 

3. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti