|
6. 5. 3. Apibendrinimai
7-ojo ir 8-ojo
dešimtmečio
prancūzų muzikinė
kultūra buvo netolygi ir
įvairialypė. Ji pasižymėno
vokalinių-sceninių žanrų įvairove
(lyrinė opera, operetė) bei jų sąveika (pvz.
lyrinės ir didžiosios operos op. „Samsonas ir
Dalila“). Ryškiausi
kūriniai – Bizet muzika
dramai „Arlietė“, opera
„Karmen“, Delibes’o
baletai „Kopelija“,
„Silvija“, opera
„Lakmė“, Massenet operos
„Manona“, „Verteris“,
Saint-Saënso opera „Samsonas ir
Dalila“.
Susirūpinus Prancūzijos
instrumentinės muzikos likimu ir siekiant pratęsti
turtingas H. Berliozo instrumentinės muzikos tradicijas
prasidėjo
„Atsinaujinimo“ (Le
Renouveau) periodas (C.
Franckas, C. Saint-Saënsas).
Simfoninės, kamerinės
muzikos srityje
reikšmingas brandusis C. Francko
kūrybos laikotarpis, kurio
turiningi ir meniškai
išbaigti kūriniai
atvėrė naujus kelius
prancūzų muzikai.
Ryškus virtuozinės
koncertinės muzikos
puslapis buvo Saint-Saënso
kūriniai. Greta šių
autorių (iš dalies ir jų
paveikti) iškilo kiti
stambūs nacionalinės
muzikos kūrėjai, tarp kurių
– E. Chaussonas, žymios
„Poemos“ smuikui ir orkestrui
bei populiarių romansų
autorius. XIX a. pabaigoje
pripažinimo taip pat
sulaukė savita G. Fauré vokalinė
instrumentinė kūryba. G. Fauré, vadintas
prancūziškuoju
Schumannu, nes pagrindinę jo
kūrybos sritį sudarė
vokaliniai ir
fortepijoniniai
kūriniai.
5. Poskyrio klausimas žinioms
pasitikrinti
6. Poskyrio klausimas žinioms
pasitikrinti
| |