Trys pir­mosios dai­nos ap­dai­nuo­ja jau­nys­tės mei­lę. Vy­rau­ja švie­sus ko­lo­ri­tas, die­zi­nės to­na­ci­jos – „Tada geguži nuostabus” (Im wunderschönen Monat Mai). Ket­vir­ta–de­vin­ta dai­nos – tai iš­gy­ve­ni­mų, tra­giz­mo sfe­ra. Iš die­zi­nių to­na­ci­jų kryps­ta­ma į be­mo­li­nes, vis daž­niau nau­do­ja­mos de­kla­ma­ci­nės in­to­na­ci­jos. „Prie Rei­no, šven­to­sios upės“ (Im Rhein, im hei­li­gen Stro­me, Nr. 6) įsi­vieš­pa­tau­ja di­din­gas tragizmas. Ro­man­sas „Aš ne­pyks­tu“(Ich grol­le nicht, Nr. 7) – vie­nas pui­kiau­sių dra­ma­tiš­ko mo­no­lo­go pa­vyz­džių. Dai­na „Sap­ne aš gai­liai ver­kiau“(Ich hab im Traum ge­weint,Nr. 13) – san­tū­raus tra­giz­mo, la­ko­niš­ku­mo pa­vyz­dys.