3. 1. E. T. A. Hoffmannas, L. Spohras

 

XIX a. 3-i­ą­jį de­šimt­me­tį Aust­ri­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je vieš­pa­ta­vo ita­lų ope­ra. Su ja varžė­si tik pran­cū­zų veikalai (Che­ru­bi­ni, Spon­ti­ni). E. T. A. Hof­fman­no (1776–1822) „Un­di­nė“ ir L. Spoh­ro (1784–1859) „Faus­tas“ – tai vo­kie­čių ro­man­ti­nės ope­ros, na­cio­na­li­nio ope­ros te­at­ro pra­na­šai, pirmosios romantinių pasakinių siužetų operos.  

Ta­čiau romantiniius siu­že­tų vaiz­dus ne vi­sa­da ati­ti­ko mu­zi­ka, ku­rios iš­raiš­kos prie­mo­nės jau pri­klau­sė pra­ei­čiai. Tik We­be­ris, ir tai tik bran­džio­se sa­vo ope­ro­se („Lais­va­sis šau­lys“, „Eu­rian­tė“, „Obe­ro­nas“), nau­do­jo ro­man­tiz­mui bū­din­gas mu­zi­kos iš­raiš­kos prie­mo­nes. Už­gi­mu­sios vo­kie­čių ro­man­ti­nės ope­ros pa­grin­di­niai bruo­žai – siu­že­tų ir mu­zi­kos liau­diš­ku­mas, su­stip­rė­jęs psi­cho­lo­gi­nis pra­das. Dra­ma­tur­gi­jos pa­grin­das – re­a­laus ir fan­tas­ti­nio pa­sau­lio ­prie­ši­ni­mas, zingš­py­lio (kalbamieji dialogai) įta­ka.