|
5. 6. 1. Apibendrinimai
Senas šokio meno tradicijas
turinčioje Prancūzijoje, romantinę ideologiją,
fantastinės temos, realaus
ir nerealaus pasaulio kontrasto
plėtojimą puikiai atspindėjo, romantinio baleto,
ballet blanc („baltasis
baletas“) užuomazgos (opera „Roberas
velnias“, 1831) ir gimimas („Silfidė“,
1832), plėtojimas A. Adamo „Žizel“
(1841).
Jungdamasis su
įvairiomis meno
rūšimis, patirdamas jų
įtaką, baletas lieka
baletu, kai visų pirma
pasižymi visaverte
choreografine išraiška,
kuri yra pagrindinis baleto
meno vertinimo
kriterijus. Nei pats geriausias
scenarijus, nei muzika, nei
dekoracijos, būdami
vertingi patys savaime ar net
vertingesni už
choreografiją, negali
sukurti baleto
turiningumo.
Vizualioji pusė
balete turi didžiausią
krūvį, kuris už
suvokimo ribų gali
palikti kitas sudedamąsias jo
dalis, net muziką. Baletas skirstomas į
klasicistinį, klasikinį-romantinį ir modernų.
Klasikinio šokio pagrindai pradėti kurti XVII a.,
klasikinis šokis susiformavo XIX a.
5. Poskyrio klausimas žinioms
pasitikrinti
| |