|
Garsų
tapyba
(vok.
Tonmalerei, angl. tone
painting, pranc. peinture
sonore). Kaip garsų tapyba
buvo įvardijami oro
reiškinių (audros, žaibo),
gamtos vaizdų (miško,
jūros), paros ar metų laiko
atvaizdavimas muzikos
garsais, gyvūnų balsų,
medžioklės, mūšio ir
panašių garsų
mėgdžiojimas muzikos
garsais, žmonių
charakterių tipų ar netgi
konkrečių asmenų
portretai. Baroko ir
klasicizmo epochų
kompozitoriai
muzikinių vaizdinių
įtaigumui, vaizdingumui
sustiprinti pasitelkdavo
akustinius efektus, vartojo
retorines figūras.
Teorinį pagrindą garsų
tapybai suteikė ir baroko
laikais gyva meno kaip
mėgdžiojimo teorija. A.
Vivaldi kartais vadinamas
programiškumo tėvu,
tačiau iš tiesų jo
kompozicijos – tai
tipiškas garsų tapybos
pavyzdys. L. van Beethoveno VI
simfonija taip pat priskirtina
garsų tapybai, o jo
uvertiūrose
(„Egmontas“) ryškūs ir
programinės muzikos
bruožai.
Garsų
tapybos, programinės
muzikos kūriniai buvo
kuriami nuo seno. Dar
antikinėje
Graikijoje senoviniu
pučiamuoju instrumentu
aulu (gr. aulos) atlikdavo
pjesę, vaizduojančią
Apolono mūšį su
drakonu. Pjeses konkrečiais
pavadinimais kūrė
prancūzų
klavesinininkai, J. S. Bachas
sukūrė klavyrinį
kapričio „Mylimam broliui
išvykstant“,
A. Vivaldi – koncertus
smuikui ir orkestrui „Metų
laikai“. Garsų tapybos
rasime ir Vienos klasikų
kūryboje: pvz., J. Haydno
simfonijų triada
(„Rytas“,
„Pusiaudienis“,
„Vakaras“),
„Atsisveikinimo
simfonija“,
Beethoveno
„Pastoralinė simfonija
Impresionistams būdingas
natūralus ryšys su
vaizduojamaisiais menais, su
gamta – jie piešė garsais
(C. Debussy „Jūra“,
„Fauno popietė“).
| |