5. 4. 1. Apibendrinimai

 

XIX a. opera Prancūzijoje pasižymėjo žanrų įvairove. Amžiaus pradžioje jai būdingas aka­de­mi­nis kla­si­ciz­mas, ampyro stilius (G. Spontini, F. Le­su­eu­ro, E. N. Méhu­lio, operos), klesti komiška opera, vieno iš ryškiausių jos autoriaus F. Aubero kūryboje užgimsta prancūzų he­ro­ji­nė ro­man­ti­nė opera („Nebylė iš Potičio“), vadinama didžiąja. Didžiosios operos prieigos – Spontini „Vestalė“ (1807), kulminacija – Aubero „Nebylė iš Portiči“ (1828), Rossini „Vilhelmas Tellis“ (1829), Meyerbeero „Robert’as velnias“ (1831), ir ypač „Hugenotai“ (1936), Halevy „Žydė“ (1835). Didžiosios operos žanro ypatybės: Įtam­pos ku­pi­na kon­flik­ti­nė kon­tras­tiš­ka dra­ma­tur­gi­ja (is­to­ri­nės, so­cia­li­nės li­ni­jos ir as­me­ni­nės dra­mos sankirta); penkių veiksmų monumentali kompozicija; stilių, raiškos priemonių įvairovė; puošnus pastatymas. Di­džio­sios pran­cū­zų ope­ros iš­ta­kos sie­ti­nos ir su am­py­ro sti­liu­mi Spon­ti­ni kū­ry­bo­je, su gran­dio­zi­niais pran­cū­zų re­vo­liu­ci­jos lai­ko­tar­pio meno už­mo­jais, at­gar­sį ra­du­siais ir Ber­lio­zo sim­fo­niz­me. Svarbi ben­dra­dar­bia­vi­mo su E. Scri­be’u – vie­nu žy­miau­sių Pa­ry­žiaus dra­ma­tur­gų, įtaka. Įta­kos tu­rė­jo ir sen­ti­men­ta­li me­lod­ra­ma – mei­lės pa­te­ti­ka, ta­ria­mai dra­ma­tiš­ki efek­tai. Mei­lės te­ma pertei­kia­ma jaus­min­gu, pa­te­tiš­ku sti­liu­mi.

Di­džio­sios ope­ros struk­tū­ra sche­ma­tiš­ka: he­ro­jaus pa­si­ro­dy­mas – so­lo numeris cho­ro sce­no­je; is­to­ri­nės ir so­cia­li­nės li­ni­jos kul­mi­na­ci­ja – II veiks­me, as­me­ni­nės dra­mos – IV veiks­me, ir tai bū­ti­nai mei­lės du­e­tas. Taip pat užaštrinami kon­tras­tai. Kon­tras­tin­go vei­ka­lo iš­ta­kos – gran­dio­zi­nė­je Lul­ly ly­ri­nės ope­ros kom­po­zi­ci­jo­je – 5 veiks­mų su pro­lo­gu ir kul­mi­na­ci­ja III veiks­me. Spektaklis su šokio intarpais, dekoruotas tapytais scenovaizdžiais ir tikroviškais kostiumais. Jame siekiama smulkmeniškai atkurti istorinę veiksmo vietą, veiksmą papildant sceniniais efektais, išryškinančiais romantizmo epochoje sustiprėjusį veiksmo pradą.

Didžioji opera siejama su 1830–1848 m. Liepos monarchijos atmosfera (kai valdžią į savo rankas po Prancūzijos liepos revoliucijos perėmė finansinė aristokratija, pramoninė buržuazija, nuvertusi Burbonus). Mene ji pasireiškė monumentalumu, stilių, raiškos priemonių įvairove, gausumu. Didžiajai operai būdingos: sodrios liaudiškos scenos ir neįtikėtini (šoką sukeliantys) staigūs įvykių posūkiai, aštrūs liaudiškų, plakatinių ir privačios trapios, gležnos iki sentimentalumo veikėjų sferos priešinimai. Medžiaga pasirenkama ne iš antikos, bet iš prancūzų romantinės literatūros (Dumas, Hugo), iš viduramžių, Naujųjų amžių (kurie siejami su XV-XVI a., 1492 – Amerikos atradimu). Išraiška romantinė – spalvinga, su fantastiniais, pasakiniais elementais, artima liaudiškai, tautinė. Pa­grin­di­niai Meyerbeero ir libretisto Scri­be’o didžiosios operos prin­ci­pai buvo įgyvendinti ir to­kio­se ope­ro­se, kaip Ber­lio­zo „Tro­jė­nai Kar­ta­gino­je“, Sen-Saënso „Sam­so­nas ir Da­li­la“, Wag­ne­rio „Rien­cis“, Ver­di „Ai­da“ ir kt.

Muzikos raiškos priemonės aprėpia visa, kas iki tol operos srityje buvo sukurta: rečitatyvus accompagnato; arijas, kavatinas, romansus, balades; ansamblius kaip pagrindines partijas; didelius chorus, vaizduojančius liaudį; baletus (klasikinius ir naujos raiškos); didelį orkestrą su spalvine instrumentų diferenciacija, dažnai su programiškai piešiamais efektais. Nuotaika dramatiška, revoliucinio turinio (liaudis vedama lyderio, kurio kilnių jausmų yra įkvėpta), dainingi intervalai, maršiniai ritmai (greitos 4/4), aiški harmonija (mažai kaitos, aiškios kadencijos), paprastas chorinis dainavimas (dažnai unisonai, tercijos), triukšmingas orkestras (tremolo su daininga linija).

Grand opéra (Didžioji opera, arba Palais Garnier) rūmai architekto Ch. Garnier pastatyti 1862–1874 m.