Da­lių pa­va­di­ni­mai: 1) Sva­jo­nės, aist­ros; 2) Pokylis; 3) Sce­na lau­kuo­se; 4) Ei­se­na į baus­mės vie­tą; 5) Sap­nas ra­ga­nų puo­tos nak­tį.

„Fan­tas­ti­nės sim­fo­ni­jos“ su­kū­ri­mas su­si­jęs su Hen­riet­ta Smit­hson. Ji bu­vo pui­ki an­glų te­at­ro ak­to­rė, Sha­kes­pe­a­re’o pje­sių at­li­kė­ja, at­vy­ku­si gast­ro­lių į Pran­cū­zi­ją, kur su­lau­kė stul­bi­na­mos sėk­mės. Bu­vo me­tas, kai ja klie­dė­jo vi­sas Pa­ry­žius. Šlo­vės apo­gė­ju­je, vai­di­nan­čią Džul­je­tą, ją pa­ma­tė Ber­lio­zas ir nuo tol ne­ga­lė­jo už­mirš­ti. Ber­lio­zas pa­si­ryž­ta at­kreip­ti į sa­ve dė­me­sį, įro­dy­ti, kad jis taip pat me­ni­nin­kas. Kom­po­zi­to­rius su­ren­gė sa­vo kū­ri­nių kon­cer­tą – tai bu­vo drą­sus žings­nis to me­to Pran­cū­zi­jo­je. Kon­cer­tas pa­si­se­ki­mo ne­tu­rė­jo ir žy­mio­ji Co­vent Gar­de­no ak­to­rė ja­me ne­da­ly­va­vo.

Ber­lio­zo gy­ve­ni­mo ke­lias ku­riam lai­kui ati­to­li­no jį nuo Hen­riet­tos. Žais­min­gai skam­ba an­glų kri­ti­ko re­pli­ka, pa­skelb­ta to me­to spau­do­je. Žur­na­lis­tas ra­šė: „Po to, kai Ber­lio­zas pa­ma­tė Smit­hson Džul­je­tos vaid­me­ny­je, jis su­šu­ko: „Ši mo­te­ris bus ma­no žmo­na ir pa­gal šią dra­mą aš pa­ra­šy­siu sa­vo pa­čią di­džiau­sią sim­fo­ni­ją“. Pa­ties Ber­lio­zo žo­džiai: „Aš taip ir pa­da­riau, bet nie­ko pa­našaus ne­sa­kiau“.

Li­ki­mas po ke­le­rių me­tų vėl su­ve­da šias as­me­ny­bes. Ar­tis­ti­nė H. Smithson kar­je­ra lyg me­te­o­ras blyks­te­lė­jo ir ne­tru­kus už­ge­so. An­glų te­at­rui Pa­ry­žiu­je, ku­rio di­rek­to­rė bu­vo ji, grė­sė ban­kro­tas. To­kiu me­tu ji gau­na pa­kvie­ti­mą į kon­cer­tą, ku­ria­me tu­rė­jo skam­bė­ti Ber­lio­zo „Fan­tas­ti­nė sim­fo­ni­ja“. Blo­gai nu­si­tei­ku­si, tik ap­lin­ki­nių įkal­bė­ta, ji at­vy­ko į Pa­ry­žiaus kon­ser­va­to­ri­jos sa­lę ir po tru­pu­tį ėmė su­vok­ti, kad ši sim­fo­ni­ja skir­ta jai.

Ber­lio­zas fi­na­li­nė­je ra­ga­nų puo­to­je lyg iš­pra­na­ša­vo sa­vo li­ki­mą. Ne­lai­mė se­kė po ne­lai­mės. Pas­ku­ti­nę vil­tį už­ka­riau­ti pub­li­ką Smit­hson pra­ra­do, kai su­si­lau­žė ko­ją. Jai grė­sė luo­šu­mas. Tada Ber­lio­zas ją ve­dė. 26 ben­dro gy­ve­ni­mo me­tai pa­si­ro­dė la­bai sun­kūs. Mir­tis nu­trau­kė jos kan­čias ir daug kan­čių su­tei­kė Ber­lio­zui. Me­mu­a­ruo­se kom­po­zi­to­rius ra­šė: „Sha­kes­pe­a­re’as – tik jis ga­li ir tu­ri su­pras­ti mus abu. Tik jis vie­nas ga­li pa­gai­lė­ti dvie­jų ne­lai­min­gų ar­tis­tų, my­lin­čių ir kan­ki­nan­čių vie­nas ki­tą“.