Mokymosi medžiaga

 

1. Ita­li­ja. XIX a. I pu­sė

Is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės. Ri­sor­gi­men­to (At­gi­mi­mo) lai­ko­tar­pis. Vo­ka­li­nio ir in­stru­men­ti­nio at­li­ki­mo me­no su­kles­tė­ji­mas. Ope­ros vaid­muo Ita­li­jos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me. Ope­ros žan­ro są­stin­gis XIX a. pra­džio­je. Te­at­rų dar­bo spe­ci­fi­ka.

G. Rossini (1792–1868). Tra­di­ci­jų ir no­va­to­riš­ku­mo, kla­si­ciz­mo ir ro­man­tiz­mo san­ty­kis jo ope­rose. Ope­ra buf­fa „Se­vi­li­jos kir­pė­jas“ – šio žan­ro ita­lų ope­ros vir­šū­nė. „Ita­lė Al­žy­re“, „Pe­le­nė“. Ki­tų žan­rų (se­ria ir se­mi­se­ria) Ros­si­ni ope­ros. „Tan­kre­das“, „Ote­las“, „Šar­ka va­gi­lė“, „Mo­zė Egip­te“, „Ko­rin­to ap­siaus­tis“, „Gra­fas Ori“. „Vil­hel­mas Te­lis“ – nau­jas ita­lų ope­ros rai­dos eta­pas, ro­man­ti­nė he­ro­ji­nė ope­ra, ap­vai­ni­ka­vu­si kom­po­zi­to­riaus ieš­ko­ji­mus. „Vil­hel­mo Te­lis“ ir didžioji pran­cū­zų  ro­man­ti­nė ope­ra, įta­ka ki­tų ita­lų kom­po­zi­to­rių kū­ry­bai. Sta­bat Ma­ter, šio kū­ri­nio te­at­ri­nis sti­lius.

V. Bellini (1801–1835). Jo ope­rų pa­trio­ti­šku­mas. Bel­li­ni me­lo­di­kos ypa­tu­mai: ly­riz­mas, ele­giš­ku­mas, ori­gi­na­lus bel can­to sti­lius. Or­kest­ro par­ti­jos pa­val­du­mas vo­ka­li­niam pra­dui. Ope­ros „Ka­pu­le­čiai ir Mon­te­kiai“, „Som­nam­bu­la“, „Nor­ma“, „Pu­ri­to­nai“.

G. Donizetti (1797–1848). Įvai­rūs ope­ros žan­rai: ita­lų ope­ra buf­fa, pran­cū­zų ko­miš­ko­ji ope­ra, mies­tie­tiš­koji me­lod­ra­ma, ro­man­ti­nė dra­ma ir kt. Me­lod­ra­ma­ti­nis ope­rų cha­rak­te­ris, sti­liaus mar­gu­mas. Žy­miau­sios Do­ni­zet­ti ope­ros: „Liu­či­ja di La­mer­mur“, „Fa­vo­ri­tė“, „Don Pas­ku­a­lė“, „Mei­lės elik­sy­ras“. Pa­grin­di­nių vei­kė­jų pa­veiks­lų ryš­ku­mas, an­sam­blių meist­riš­ku­mas, sce­niš­ku­mas, vo­ka­li­nės me­lo­di­kos įvai­ro­vė.

N. Paganini (1782–1840) – ro­man­ti­nio at­li­ki­mo sti­liaus kū­rė­jas.

 

2. Ita­li­ja. XIX a. II pu­sė

G. Verdi (1813–1901). Ita­li­jos ope­ros te­at­ras XIX a. vi­du­ry­je. Išskirtinis vaidmuo ir krizė. Kū­ry­bos pe­ri­odai. Anks­ty­vo­sios is­to­ri­nės-he­ro­ji­nės, ro­man­ti­nės ope­ros („Na­bu­kas“, „Lom­bar­die­čiai“, „Len­ja­no mū­šis“). As­me­ni­nės psi­cho­lo­gi­nės dra­mos iš­kė­li­mas 6-o­jo de­šimt­me­čio ope­rų tria­do­je („Ri­go­le­tas“, „Tru­ba­dū­ras“, „Tra­via­ta“). Ori­gi­na­li di­džiõsio­s o­pe­ros trak­tuo­tė („Si­ci­li­jos miš­pa­rai“, „Kau­kių ba­lius“, „Don Kar­las“). „Ai­dos“ dra­ma­tur­gi­jos ypa­ty­bės, or­kest­ro vaid­muo. Re­qui­em, šio kū­ri­nio mu­zi­ki­nės dra­ma­tur­gi­jos ir sti­liaus ypa­tu­mai. „Ote­las“ – ge­nia­lus Sha­kes­pe­a­re’o siu­že­to įpras­mi­ni­mas. Glau­dus mu­zi­kos ir veiks­mo ry­šys; ope­ros mu­zi­ki­nė dra­ma­tur­gi­ja – už­da­rų for­mų ir iš­ti­si­nio sim­fo­ni­nio plė­to­ji­mo są­vei­ka. Leit­mo­ty­vų svar­ba. Ko­miš­ko­ji ope­ra „Fals­ta­fas“ ir jos mu­zi­ki­nės sce­ni­nės dra­mos sa­vy­bės. Mu­zi­ki­nės sce­ni­nės dra­mos prin­ci­pų įtvir­ti­ni­mas Ver­di kū­ry­bo­je. Jo po­žiū­ris į Wag­ne­rio „mu­zi­ki­nės dra­mos“ ro­man­ti­nę kon­cep­ci­ją.

Mu­zi­ki­nis ve­riz­mas. Li­te­ra­tū­ri­nio ve­riz­mo įta­ka. Pir­mo­sios ve­ris­ti­nės ope­ros: P. Mas­cag­ni „Kai­mo gar­bė“ ir R. Le­on­ca­val­lo „Pa­ja­cai“. Jų sa­vy­bės: ašt­rus, realistinis siu­že­tų kon­flik­tiš­ku­mas, at­vi­ras emo­cingu­mas, mu­zi­kos kal­bos de­mo­kra­tiškumas, ario­zi­nių for­mų vy­ra­vi­mas.

G. Puccini (1858–1924). Ve­riz­mo prin­ci­pų rai­da. Me­lo­di­kos ypa­tu­mai (nuo „už­da­rų“ me­lo­di­nių da­ri­nių iki kal­bi­nės de­kla­ma­ci­jos). Ori­gi­na­li vo­ka­li­nių for­mų trak­tuo­tė – ari­jos trans­for­ma­ci­ja į laisvõs for­mos ario­zo. Ope­rų „Bo­he­ma“, „Ma­dam Ba­ter­flai“ ka­me­riš­ku­mas. Ver­diš­ka pa­te­ti­ka ope­ro­je „Tos­ka“. Nau­jas kom­po­zi­to­riaus kū­ry­bos eta­pas – ope­rų trip­ti­kas „Skrais­tė“, „Se­suo An­že­li­ka“, „Dža­nis Ski­kis“. Pa­s­ku­ti­nės Puc­ci­ni ope­ros „Tu­ran­dot“ dau­giap­la­niš­ku­mas. Puc­ci­ni – Ver­di tra­di­ci­jų tę­sė­jas, ita­lų tra­di­ci­ją pra­tur­ti­nęs europinės mu­zi­kos naujovėmis.

 

3. Vo­kie­ti­ja. XIX a. I pu­sė

E. T. A. Hof­fman­no (1776–1822) „Un­di­nė“ ir L. Spoh­ro (1784–1859)„Faus­tas“ – tai vo­kie­čių ro­man­ti­nės ope­ros, tiksliau pirmosios romantinių pasakinių siužetų operos, na­cio­na­li­nio ope­ros te­at­ro pra­na­šai.

C. M. von Weberis (1786–1826) – vo­kie­čių na­cio­na­li­nės ro­man­ti­nės ope­ros kū­rė­jas. Jos pa­grin­di­niai bruo­žai – siu­že­tų ir mu­zi­kos liau­diš­ku­mas, psi­cho­lo­gi­nio pra­do su­stip­ri­ni­mas. Mu­zi­kos dra­ma­tur­gi­jos pa­grin­das – re­a­laus ir fan­tas­ti­nio pa­sau­lio su­prie­ši­ni­mas, ry­šys su zingš­py­liu. Jo in­stru­men­ti­nės mu­zi­kos įta­ka ope­roms. „Lais­va­sis šau­lys“ – bui­ti­nė ope­ra-pa­sa­ka. Ope­ros for­mų trak­tuo­tė (ari­ja-sce­na). Or­kest­ro par­ti­jos svar­ba. Ope­ra „Eu­rian­tė“, he­ro­ji­nis vi­du­ram­žių siu­že­to po­bū­dis. „Obe­ro­nas“. Ope­rų uver­tiū­ros – ro­man­ti­nio pro­gra­mi­nio sim­fo­niz­mo pa­vyz­džiai.

 

4. Vo­kie­ti­ja. XIX a. I ir II pu­sė

R. Wag­ne­ris (1813–1883). Gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos pe­ri­odai. Romantinės ope­ros „Skra­jo­jan­tis olan­das“, „Tan­hoi­ze­ris“ ir „Lo­heng­ri­nas“ – nau­jas eta­pas vo­kie­čių ro­man­ti­nės ope­ros rai­do­je. Mi­to svar­ba. Po­ezi­jos ir mu­zi­kos bei fi­lo­so­fi­nės idė­jos sin­te­zė (Ge­samt­kunst­werk). Mu­zi­ki­nės dra­mos prin­ci­pai, vo­ka­li­nės me­lo­di­kos ypa­tu­mai, įvai­ro­vė. Mu­zi­ki­nės dra­mos pa­grin­das – iš­ti­si­nė plė­to­tė, vo­ka­li­nių nu­me­rių di­fe­ren­cia­ci­jos į kan­ti­le­ni­nius ir re­či­ta­ty­vi­nius ven­gi­mas. Leit­mo­ty­vų sis­te­ma, or­kest­ro vaid­muo. „Tris­ta­nas ir Izol­da“ bei tet­ra­lo­gi­ja „Ny­be­lun­go žie­das“– ope­ri­nių re­for­ma­to­riš­kų Wag­ne­rio sie­kių įgy­ven­di­ni­mas. Me­nų sin­te­zės idė­jos re­a­li­za­vi­mo prieš­ta­ra­vi­mai, lib­re­to pro­ble­mos. „Niurn­ber­go meis­ter­zin­ge­riai“ – kla­si­ki­nių vo­kie­čių mu­zi­kos tra­di­ci­jų api­ben­dri­ni­mas, ope­ros re­a­liz­mas. „Par­si­fa­lis“ – dva­si­nių ver­ty­bių kul­mi­na­ci­ja, ope­ros mis­te­riš­ku­mas.

 

5. Pran­cū­zi­ja. XIX a. I pu­sė

Po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja. Par­yžiaus me­ni­nio gy­ve­ni­mo in­ten­sy­vu­mas. Ro­man­tiz­mas li­te­ra­tū­ro­je, dai­lė­je, mu­zi­ko­je. Rai­dos ne­to­ly­gu­mas. G. Spontini (1774–1851) aka­de­mi­nio kla­si­ciz­mo ope­rų sa­vi­tu­mai. „Ves­ta­lė“ – am­py­ro sti­liaus pa­vyz­dys, di­džiõsios pran­cū­zų ope­ros iš­ta­kos. A. Boieldieu (1775–1834) ir F. Aubero (1782–1871) ko­miš­ko­sios ope­ros. Ge­riau­sios Au­be­ro ko­miš­ko­sios ope­ros – „Fra Dia­vo­las“, „Juo­da­sis do­mi­no“. Jo he­ro­ji­nės-ro­man­ti­nės ope­ros „Ne­by­lė iš Por­ti­čio“ reikš­mė; pran­cū­zų he­ro­ji­nės ope­ros dra­ma­tur­gi­jos prin­ci­pai.

G. Meyerbeeras (1791–1864) – pran­cū­zų di­džiõsios ope­ros žan­ro (grand opéra)ryškiausiaskū­rė­jas. Pa­grin­di­niai šios ope­ros bruo­žai: is­to­ri­nis siu­že­tas, įtam­pos ku­pi­na kon­flik­ti­nė kon­tras­tiš­ka dra­ma­tur­gi­ja, lo­ka­li­nis ko­lo­ri­tas. Jo kū­ry­bos ry­šys su ro­man­ti­ne dra­ma, dra­mos te­at­ru. Lib­re­tis­to E. Scri­be’o vaid­muo ku­riant di­dži­ą­ją ope­rą. Jos struk­tū­ra, ma­si­nių ir an­sam­bli­nių sce­nų svar­ba. Ope­ros for­mų, mu­zi­kos kal­bos sti­lis­ti­nės iš­ta­kos (ita­lų bel can­to, pran­cū­zų de­kla­ma­ci­ja, vo­kie­čių sim­fo­niz­mas, Ber­lio­zo or­kest­ruo­tė). Mu­zi­kos ek­lek­tiš­kumas.

„Hu­ge­no­tai“ – an­sam­bli­nių, ma­si­nių sce­nų už­mo­jis, kom­po­zi­ci­jos meist­riš­ku­mas, dra­ma­tur­gi­nė or­kest­ro funk­ci­ja. Ki­tos Me­y­er­be­e­ro ope­ros („Pra­na­šas“, „Di­no­ra“, „Af­ri­kie­tė“).

F. Halévy (1799–1862) – di­džiõsios ope­ros at­sto­vas („Žy­dė“).

H. Berliozas (1803–1869). Jo kū­ry­ba, žan­rai, „Fan­tas­ti­nė sim­fo­ni­ja“. Ber­lio­zas – pran­cū­zų pro­gra­mi­nio sim­fo­niz­mo kū­rė­jas. Pro­gra­mi­nio sim­fo­niz­mo ypa­tu­mai, sim­fo­ni­nių kū­ri­nių te­at­riš­ku­mas, sce­niš­ku­mas, vaiz­di­nė te­mos ar temų trans­for­ma­ci­ja (leit­mo­ty­vai), no­va­to­riš­ka or­kest­ruo­tė. Pu­siau­svy­ros ieš­ko­ji­mas tarp sce­ni­nių kū­ri­nių vi­zi­jos ir in­stru­men­ti­nių kū­ri­nių kon­cep­ci­jos. Pro­gra­miš­ku­mas ir gar­sų ta­py­ba mu­zi­ko­je. Mu­zi­kos pi­lie­ti­nė pa­te­ti­ka ir mo­nu­men­ta­lu­mas (Re­qui­em, „Ge­du­lo ir trium­fo sim­fo­ni­ja“). Ber­lio­zo ope­ri­nė kū­ry­ba („Be­at­ri­čė ir Be­ne­dik­tas“, „Tro­jė­nai“).

Ba­le­tas. Ro­man­ti­nio ba­le­to – bal­let blanc („bal­ta­sis ba­le­tas“) – užuomazgos G. Meyerbeero operoje „Roberas velnias“. Ro­man­ti­nio ba­le­to, kaip savarankiško žanro, eros pra­džia – „Sil­fi­dė“, ita­lų ba­let­meis­te­rio F. Tag­lio­ni pa­sta­ty­ta Pa­ry­žiu­je pa­gal J. Schneit­zho­ef­fe­rio mu­zi­ką (1832). Nau­ja grakš­čių, skrie­jan­čių ju­de­sių šo­kio tech­ni­ka. Tipingai romantinis realaus ir fantastinio pasaulio priešinimas. Daniškos Sil­fi­dės“ premjera Auguste’o Bournonville’o pastatyta pagal Hermano Løvenskioldo muziką (1836).

A. A da­mas (1803–1856) – ro­man­ti­nio ba­le­to kū­rė­jas („Ži­zel“). Lib­re­to, mu­zi­ki­nės dra­ma­tu­rgi­jos ypatybės. Fan­tas­ti­nės te­mos, re­a­laus ir nere­a­laus pa­sau­lio kon­tras­to plėtojimas.

 

6. Pran­cū­zi­ja. XIX a. II pu­sė

Ope­re­tės žan­ro gi­mi­mas. F. Hervé (1825–1892) – šio žan­ro pa­grin­dė­jas, Ge­riau­sias jo kū­ri­nys – „Mad­mu­a­ze­lė Ni­tuš“. J. Offenbachas (1819–1880) – Paryžiaus operetės kūrėjas pran­cū­zų ope­re­tės kla­si­kas, ko­me­di­jos žan­ro meist­ras. Jo ope­re­čių vei­kė­jų cha­rak­te­ris­ti­kų taik­lu­mas, me­lo­di­jų ir rit­mų raiš­ku­mas. Ly­ri­nio pra­do svarba ope­re­tė­je „Pe­ri­ko­la“, ly­ri­nė­je ope­ro­je „Hof­fman­no pa­sa­kos“.

Nau­jo ly­ri­nės ope­ros žan­ro at­si­ra­di­mas. Ly­ri­nės ope­ros ypa­ty­bės, kū­rė­jai. De­mo­kra­tiškumas, rė­mi­ma­sis bui­ti­niais žan­rais (ro­man­su, šo­kiu, dai­na). Pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių siu­že­tų pa­nau­do­ji­mas, jų tu­ri­nio su­pap­ras­ti­ni­mas. Ch. Gou­nod (1818–1893). „Faus­tas“ – ryš­kiau­sias ly­ri­nės ope­ros pa­vyz­dys. J. W. Go­et­he’s siu­že­to trak­tuo­tė šia­me kū­ri­ny­je. Me­lo­di­kos ypa­ty­bės (ro­man­so bruožai), or­kest­ri­nis sti­lius. To­les­nė ly­ri­nės ope­ros rai­da (Ch. Gou­nod ope­ro­se „Mi­reil“, „Ro­meo ir Džul­je­ta“, G. Bi­zet, A. Tho­ma­s kū­ry­bo­je), L. De­li­bes’o (1836–1891) „Lak­mė“ – ge­riau­sia jo ope­ra; jos ry­šys su ly­ri­nės ir ko­miš­ko­sios ope­ros tra­di­ci­jo­mis. L. Delibes’o vaid­muo ba­le­to te­at­ro rai­do­je („Ko­pe­li­ja“).

G. Bizet (1838–1875). Sėk­min­ga mu­zi­ki­nės kar­je­ros pra­džia. Ope­ros. Orien­ta­liz­mas. Ly­ri­nės ope­ros žan­ro at­sklei­di­mas ir ban­dy­mas jį su­dra­ma­tin­ti ope­ro­je „Per­lų žve­jai“. Žan­ri­nių sce­nų svar­ba ope­ro­je „Per­to gra­žuo­lė“. Ope­ros „Dža­mi­lė“ psi­cho­lo­gi­nis iš­raiš­kin­gu­mas, ry­tie­tiš­kas ko­lo­ri­tas. Mu­zi­ka A. Dau­det dra­mai „Ar­lie­tė“, bui­ti­nių ir ma­si­nių sce­nų spal­vin­gu­mas, ly­ri­kos sub­ti­lu­mas. „Kar­men“ – ope­ri­nio re­a­liz­mo vir­šū­nė. Ryš­kus cha­rak­te­rių at­sklei­di­mas ir jų psi­cho­lo­gi­nis su­dė­tin­gu­mas. Mu­zi­ki­nės dra­ma­tur­gi­jos ypa­ty­bės.

J. Massenet (1842–1912). Ge­riau­sių jo ope­rų („Ma­non“, „Ver­te­ris“) psi­cho­lo­gi­nis iš­raiš­kin­gu­mas ir sce­niš­ku­mas, sen­ti­men­ta­lu­mo ir me­lod­ra­mos ele­men­tai. Mas­senet – „mo­ters šir­dies po­etas“. Ope­ri­nės dra­ma­tur­gi­jos no­va­to­riš­ku­mas: iš­ti­si­nis plė­to­ji­mas, leit­mo­ty­vų vaid­mens su­stip­ri­ni­mas, vo­ka­li­nių par­ti­jų re­či­ta­ty­vi­nis de­kla­ma­ci­nis po­bū­dis (ari­jos, ario­zo). Ope­rų ly­riz­mas. „Ele­gi­ja“.

„At­si­nau­ji­ni­mo“ (Le Re­nou­ve­au) pe­ri­odas. Na­cio­na­li­nės mu­zi­kos drau­gi­jos veik­la. C. Franc­ko (1822–1890) kū­ry­bos iš­skir­ti­nu­mas. C. Saint-Saënsas (1835–1921). Įvai­ria­pu­sė veik­la. Kon­cer­ti­nė vir­tuo­zi­nė mu­zi­ka (In­tro­duk­ci­ja ir ron­do cap­ric­cio­so smui­kui ir or­kest­rui, kon­cer­tai for­te­pi­jo­nui). Ope­ra „Sam­so­nas ir Da­li­la“.

G. Fauré (1845–1924) kū­ry­bos kryp­tis. Vo­ka­li­nė kū­ry­ba. Vo­ka­li­niai cik­lai, Re­qui­em. Nau­jo ti­po sim­fo­niš­kai iš­plė­to­ta, deklamacinios tipo me­lo­di­ja.Kon­tra­punk­tiš­kas me­lo­di­jos ir har­mo­ni­jos san­ty­kis, ryšys su secesiniu stiliumi. To­na­ci­jos iš­plė­ti­mas. Kla­si­cis­ti­nis kū­ry­bos pa­grin­das (iš­raiš­kos san­tū­ru­mas, for­mos pro­por­ci­jos, si­met­ri­ja). Ra­cio­na­lu­mo ir sub­ti­laus jaut­ru­mo de­ri­nys.

7. Apibenrinimai

8. Romantinė miniatiūra, ciklas, simfonija

Romantinės muzikos lyrizmas, gilinimasis į skirtingas vidines žmogaus būsenas iškėlė vokalinės ir instrumentinės miniatiūros žanrą, jų ciklus, suformavo naują lyrinės-dramatinės simfonijos tipą.

F. Schubertas (1797–1828). Dai­nos žan­ro svar­ba jo kū­ry­bo­je. Po­eti­nių teks­tų įvai­ro­vė (Go­et­he, Hei­ne, Mülle­ris). Po­ezi­jos ir me­lo­di­jos san­ty­kis. Vokalo ir for­te­pi­jo­no par­ti­jų są­vei­ka. Vo­ka­li­nės mu­zi­kos žan­ri­nė įvai­ro­vė: ly­ri­nės dai­nos („Mar­ga­ri­ta prie ra­te­lio“), ba­la­dės („Gi­rių ka­ra­lius“), mo­no­lo­gai („Ant­ri­nin­kas“). Vo­ka­li­niai cik­lai („Gra­žio­ji ma­lū­ni­nin­kė“, „Žie­mos ke­lio­nė“, „Gul­bės gies­mė“). Vo­ka­li­nės mu­zi­kos prin­ci­pų pa­nau­do­ji­mas in­stru­men­ti­nė­je mu­zi­ko­je. Nau­jas ly­ri­nės-dra­ma­ti­nės sim­fo­ni­jos ti­pas (Ne­baig­to­ji sim­fo­ni­ja h-moll). Ka­me­ri­nių in­stru­men­ti­nių kū­ri­nių ry­šys su vo­ka­li­ne mu­zi­ka (kvin­te­tas „Upė­ta­kis“). Ro­man­ti­nės for­te­pi­jo­ni­nės mi­nia­tiū­ros (eks­prom­tai, mu­zi­ki­niai mo­men­tai, šo­kiai).

R. Schumannas (1810–1856). Kū­ri­niai for­te­pi­jo­nui – svar­biau­sia jo pa­li­ki­mo da­lis. „Kar­na­va­las“ – pro­gra­miš­ku­mo, mu­zi­ki­nės pub­li­cis­ti­kos pa­vyz­dys. „Kreis­le­ria­na“. Dai­nos ir jų vaid­muo ka­me­ri­nės ly­ri­kos rai­do­je. Gi­lus po­eti­nių vaiz­dų psi­cho­lo­giz­mas, de­ta­li­zuo­tas po­eti­nio teks­to per­tei­ki­mas. Vo­ka­li­nės me­lo­di­kos ypa­tu­mai, vo­ka­lo ir for­te­pi­jo­no par­ti­jos san­ty­kis. Dai­nų cik­lai: „Po­eto mei­lė“, „Mo­ters mei­lė ir gy­ve­ni­mas“. Kan­ta­tos, ora­to­ri­jos, mu­zi­ka te­at­rui. Ope­ra „Ge­no­vai­tė“.

F. Mendelssohnas-Bartholdy (1809–1847). „Dai­nos be žo­džių“ for­te­pi­jo­nui – nau­jas ro­man­ti­nis žan­ras. Mu­zi­kos dai­nin­gu­mas. Mu­zi­ka W. Sha­kes­pe­a­re’o ko­me­di­jai „Va­sar­vi­džio nak­ties sap­nas“. Or­kest­ri­nės mu­zi­kos „fan­tas­tiš­ku­mas“, for­te­pi­jo­ni­nių mi­nia­tiū­rų ly­riš­ku­mas – ver­tin­giau­sia kū­ry­bos da­lis. Uver­tiū­ros kaip kon­cer­ti­niai pro­gra­mi­niai kū­ri­niai. „Ško­tiš­ko­ji sim­fo­ni­ja“ a-moll. Kon­cer­tas smui­kui e-moll. Ry­šys su Ba­cho ir Hände­lio kū­ry­ba ora­to­ri­jo­se „Paulius“, „Eli­jas“.

9. Ro­man­tiz­mas mu­zi­ko­je (pirmojo skyriaus apibendrinimas)

Ro­man­tiz­mo mu­zi­ko­je prie­lai­dos (li­te­ra­tū­ri­nės, mu­zi­ki­nės). Ro­man­tiz­mui bū­din­gi vaiz­di­niai (ly­ri­niai, fan­tas­ti­niai, gam­tos, na­cio­na­li­niai, pro­gra­mi­niai, su­si­ję su me­nų sin­te­ze). Ryškiausi žan­rai: dai­na, in­stru­men­ti­nė mi­nia­tiū­ra (jų cik­lai), sim­fo­ni­nė po­ema, pro­gra­mi­nė sim­fo­ni­ja, herojinė opera, mu­zi­ki­nė dra­ma.