|
5. Prancūzija. XIX a. I pusė
Prancūzija, kaip ir kitos
šalys, išgyveno
neramų periodą: po
Napoleono diktatūros
metų (1799–1814) atėjo
Burbonų restauracijos
dešimtmečiai (1815–1830), po
jų – 1848 m. revoliucija.
Nuo 2-ojo dešimtmečio
Prancūzijoje buvo jaučiamas
visuomeninės minties
pakilimas. Europos
civilizacija čia
pasiekė savo
viršūnę, į
Paryžių iš viso
pasaulio veržėsi
garsenybės. Paryžius
labiau nei kuris kitas pasaulio
miestas asimiliavo ir
realizavo įvairių
nacionalinių
kultūrų meninius
laimėjimus. Čia
koncertavo Paganini, Lisztas,
Chopinas, Thalbergas.
Paryžių garsino ir
vokalistai – G. B. Rubini, A.
Tamburini, L. Lablache,
A. Nourrit, M. F. Malibran, P.
Viardot-Garsia, H. Sontag, J. Pasta.
Čia būrėsi
rašytojai romantikai
– A. Musset, P. Mérimée, G. Sand, V.
Hugo, H. Heine.
Prancūzų
literatūroje ir
dramaturgijoje
romantizmas
pasireiškė F. R.
Chateaubriand’o, A.
Lamartine’o, V. Hugo, A. M.
Stendhalio, A. Musset, P. Mérimée
kūryboje. XIX a. I pusės
Prancūzijos menui
būdinga romantinių ir
realistinių
tendencijų sintezė. Poeto
P. J. Béranger kūryboje
vyravo pilietinis
patosas, formavosi
kritinis O. de Balzaco
realizmas. Romantinės
tapybos gimtine laikoma
Vokietija (F. O. Runge,
C. D. Friedrichas), nors
Prancūzijoje T. Géricault,
E. Delacroix ir jo pasekėjai kur
kas anksčiau gynė
romantizmo idealus nuo
akademinio klasicizmo
šalininkų. Romantizmas skirtingose meno
šakose nebuvo sinchroniškas. XVIII–XIX a.
sandūroje romantizmas
literatūroje sutapo
su klasicizmo pakilimu
muzikoje. Tuo metu, kai Tieckas ir
Wackenroderis spausdino
savo pirmuosius kūrinius,
o 1798 m. pasirodė W.
Wordswortho ir S. T.
Coleridge’o baladės,
reiškusios anglų
literatūrinio
romantizmo pradžią, Vienos
klasikai (Haydnas ir
Beethovenas) kopė į
savo meno viršūnes. XVIII a.
pabaigoje prasidėjo
nauja „Audros ir veržimosi”
vokiečių
švietėjiško
klasicizmo stadija (jaunojo
Goethes „Jaunojo Verterio kančios”,
Schillerio “Plėšikai”), o
prancūzų dailėje ir
muzikoje
porevoliuciniu
laikotarpiu ilgam
įsitvirtino
akademinis
klasicizmas (dailėje
– Davidas, muzikoje –
Cherubini, Méhulis,
Spontini), kuriam prigijo
ampyro stiliaus
pavadinimas.
Literatūroje ir
dailėje romantizmas
ėmė nykti XIX a. II pusėje, o
muzikoje gyvavo kur kas
ilgiau.
| |