|
Literatūrinis
šaltinis – W. von
Eschenbacho („Tanhoizerio“
veikėjo, XII–XIII a. minezingerio) poema
„Parsifalis“, bet iš
esmės – tai laisva
kompozicija
viduramžių legendų
motyvais. Čia ryškus jausmų
ir dvasinio pasaulio
supriešinimas, kuris jau
buvo ankstesnėse operose
(Lohengrinas – Gralio
karalystės karaliaus
Parsifalio sūnus), bet
„Parsifalyje“ įgavo
išbaigtą formą. Jau
„Nybelungo žiedo“
operose kalbama apie
kalaviją,
pervėrusį
nukryžiuotą Kristų, ir apie
stebuklingą taurę, į
kurią buvo surinktas Kristaus
kraujas. Šias relikvijas
pilyje saugojo tyri
riteriai, kurie prisiekė
savo gyvenimą skirti
gėriui ir teisingumui.
Karalius Amfortas
sužeistas stebuklingu
Klingzoro kalaviju, kurį
jis išleido iš rankų,
susižavėjęs Kundri.
Nuo to laiko jo žaizda kraujuoja, o
Parsifalis karalių
išgydo.
Operoje
supriešinami du pasauliai
– Gralio šventovė ir
Klingzoro rūmai, kaip
siaučiančių aistrų ir
ištvirkimo buveinė.
Parsifalis – paprastas
jaunuolis,
nepažįstantis
žemiškų aistrų,
nepasiduodantis
gundytojos Kundri, Klingzoro
vergės, vilionėms. Jis tampa
vyriausiuoju tarp Gralio
riterių. „Parsifalyje“
iškyla ryškūs vaizdai
– miškas Gralio kalnuose (I paveikslo įžanga),
riterių eitynės,
Didžiojo penktadienio
stebuklas, Parsifalio
gundymo scena, orkestriniai interliudai tarp
paveikslų. Orkestruotė
meistriška,
polifoniškai
išplėtotos choro
scenos.
| |