|
Trubadūras
Siužetas
LNOBT versija
Daug kas jau yra įvykę
prieš pakylant uždangai. Tuos įvykius atpasakoja
Ferrando, grafo Di Lunos kapitonas, baladėje, kuri dainuojama
pirmojo veiksmo pradžioje.
Senasis grafas Di Luna
turėjo du sūnus. Juos prižiūrėdavo
slaugė. Kartą naktį slaugė pastebėjo
seną čigonę ar raganą prie grafo jaunesniojo
sūnaus Garzia lopšio. Nuo to laiko valko sveikata
pradėjo silpnėti. Buvo tikima, kad jį
užkerėjo čigonė. Užtai tą
čigonę sugavo ir gyvą sudegino ant laužo.
Prieš mirdama senoji čigonė prisaikdino savo
dukterį Azuceną atkeršyti.
Jau kitą naktį
čigonė Azucena pagrobė grafo sūnų iš
lopšio ir nubėgo prie laužo, kuris dar ruseno.
Būdama labai susijaudinusi, ji sudegino savo tikrą
kūdikį. Padariusi tą mirtiną klaidą, ji
pasiėmė grafo sūnų, pabėgo į kalnus
ir prisijungė prie čigonų taboro. Per visą
tą laiką ji tikėjosi, kad kada nors, vaikui
užaugus, ji galės su jo pagalba atkeršyti.
I. DVIKOVA
Grafo Di Lunos rūmų
sargyboje stovi ginkluoti vyrai. Jie grafo įsakymu turi
sugauti trubadūrą, dainuojantį serenadas hercogaitei
Leonorai. Tuo metu kapitonas Ferrando dainuoja baladę, kurioje
pasakoja apie senos čigonės sudeginimą ant
laužo dėl to, kad ji pagrobė grafo
jaunesnįjį brolį.
Antroji scena. Leonora
arijoje pasakoja savo palydovei Inez apie riterį, kuris
turnyre nugalėjo stipriausius vyrus. Leonora ant galvos
uždėjusi pergalės vainiką ir dabar
naktimis girdinti jį dainuojantį po savo langu.
Pasirodo grafas Di Luna. Jis išgirsta trubadūrą,
dainuojantį romansą Leonorai. Leonora,
pamačiusi vyriškį, skuba prie jo, manydama,
kad tai trubadūras, bet pamato, kad klydo, nes tai grafas.
Tuoj pat pastebi ir trubadūrą. Leonora puola prie jo ir
prisipažįsta mylinti. Trubadūras grafui prisistato
kaip Biskajos princo pasekėjas Manrico. Abu vyrai
susiginčija, išsitraukia kardus ir kaunasi.
II. ČIGONĖ
Čigonų stovykla.
Auštant liepsnoja laužas. Čigonai,
besiruošdami darbui, muša kūjais į
priekalus ir dainuoja apie gražią mergelę, kuri gali
palinksminti jų širdeles. Staiga sena čigonė
Azucena prisimena savo motiną. Ji tebedega didele neapykanta.
Baigusi savo pasakojimą, ji taria Manrico: "Atkeršyk
jiems". Manrico pradeda abejoti, ar jis tikrai esąs Azucenos
sūnus ir to paklausia jos. Azucena pasakoja Manrico, kad
ji jo ieškojusi mūšio lauke, suradusi vos gyvą
ir atgaivinusi. Tada Manrico paaiškina, jog mūšio
lauke jis galėjęs grafą pribaigti, tačiau
kažkokia paslaptinga jėga jį sulaikiusi.
Atvykęs Biskajos princo
pasiuntinys praneša, kad pilis paimta. Liepia greitai ten
vykti ir perimti vadovavimą. Taip pat praneša, jog
pasklidus žiniai apie Manrico mirtį, Leonora nori
tapti vienuole.
Toliau veiksmas vyksta prie
vienuolyno. Ferrando vedami grafo Di Lunos kariai nori pagrobti
Leonorą dar prieš jai tampant vienuole. Čia Di Luna
dainuoja apie savo meilę Leonorai: "O skaisčioji
mylimoji, tu viena mana paguoda". Pasigirsta vienuolių choras.
Tuo pat metu pasirodo grafas Di Luna, bet paskutiniu momentu
atvyksta Manrico. Leonora nustemba, išvydusi gyvą
Manrico, ir mano, kad jis atvyko iš dangaus. Manrico laimi
Leonorą.
III. ČIGONĖS
SŪNUS
Grafo Di Lunos karių
stovykla, esanti netoli Castellor pilies. Pilis yra valdoma
Manrico. Joje jau yra atvykusi Leonora. Kariai dainuoja
maršą apie laimingą pergalę. Netoli
stovyklos sugaunama Azucena. Ferrando atpažįsta
Ją ir tiki, kad tai ta pati čigonė, kuri sudegino
grafo brolį prieš daugel metų. Azucena šaukiasi
Manrico, vadindama jį savo sūnumi. Grafas
įsako ją sudeginti. Antroji scena. Leonora rengiasi tapti
Manrico žmona. Manrico jai dainuoja:" O taip, mana brangioji,
tu viena mane paguodi" ir ruošiasi su Leonora eiti prie
altoriaus jungtuvėms. Staiga atbėga Ruiz ir
praneša, kad Azucena suimta ir ją ruošiasi
sudeginti. Manrico skuba gelbėti Azucenos.
I V. B A U S M Ė
Manrico nepavyksta
išgelbėti Azucenos. Jis suimamas ir įmetamas į
pilies požemį, kuriame jau yra ir Azucena. Ruiz atveda
Leonorą prie Di Lunos pilies. Leonora jau sugalvojusi,
kaip išgelbėti Manrico. Savo žiede ji turi
nuodų. Artėdama prie uždaryto Manrico, Leonora
dainuoja ariją: "Meile mana, plasnoki, skriski pas mano
mielą". Po to pasigirsta iškilmingas choras
"Miserere", primenąs mirtį. Atsiliepia mirties
belaukiąs Manrico. Pasirodo grafas Di Luna. Leonora
pasisiūlo tapti jo žmona, jei jis išlaisvins
Manrico. Di Luna sutinka, visiškai neįtardamas
slapto Leonoros sumanymo. Paskutinėje scenoje Azucena ir
Manrico prisimena palaimingą laisvę kalnuose. Kai
čigonė užmiega, netikėtai įeina Leonora ir
siūlo Manrico pabėgti. Manrico, sužinojęs
didelę laisvės kainą, pasilieka karty su ja. Tuo
metu nuodai jau pradeda veikti ir įbėgęs grafas Di
Luna randa mirštančią Leonorą ant jos mylimojo
Manrico rankų. Grafas Įsiunta ir įsako sudeginti
Manrico. Stebėdama egzekuciją, Azucena sušunka
grafui: "Tai buvo tavo brolis". Už motiną
atkeršyta.
| |