|
5. 5. 1. Apibendrinimai
Berliozas
pirmasis įgyvendino dar XVIII a.
estetikoje ir muzikos
praktikoje
atsiradusį poreikį
koncertinėje
estradoje (ne operos scenoje)
sujungti simfoniją ir
dramą: lyrinė
monodrama „Lelijus“
(skaitovas, solistai, choras),
draminė legenda „Fausto
pasmerkimas“ (solistai,
choras), draminė simfonija
„Romeo ir Džuljeta“
(solistai, choras), kurią iš
pradžių ketino
parodyti kaip pusiau operą
(semiopera). Prancūzijos kultūrai
būdingas suartėjimas su dramos teatru
pasireiškė programinėje simfoninėje H. Berliozo
muzikoje. Ji pasižymi teatriškumu, sceniškumu,
vokalo naudojimu. Pusiausvyros
ieškojimas tarp sceninių
kūrinių vizijos ir
instrumentinių
kūrinių koncepcijos
lėmė daugelio Berliozo
kūrinių
architektoniką. Tai
dažniausiai daugiadaliai
veikalai, kurių dalys turi
programinius pavadinimus.
Tik „Harolde Italijoje“,
kuris sumanytas kaip koncertas,
skirtas Paganini, ir
„Fantastinėje
simfonijoje“ Berliozas
išlaikė simfonijos
struktūrą. Formą
dramatizuoti padeda
monotematizmas,
išplaukiantis iš
literatūrinės
programos.
Berliozo tikslas buvo
panašus į Wagnerio –
sukurti muzikinę
dramą, iš čia kilo ir
rečitatyvinė
melodika, ir
instrumentiniai
eksperimentai. Artimas jam buvo tik
Gluckas. Berliozas nemėgo nei
didžiosios operos, nei
Cherubini, nei kitų
prancūzų revoliucijos
autorių, nemėgo ir
komiškosios operos.
Turėdamas
literatūrinių
gabumų, pats siekė kurti
muzikines dramas. Jo
kūryboje muzikinis
turinys susijęs su
žodiniu tekstu: Berliozas
kūrė
vokalinius-instrumentinius
ir programinius simfoninius kūrinius.
Programos atspindi tipingai romantinę
pasaulėjautą, romantizmo
ideologiją.
Berliozo
operinės kūrybos
viršūnė –
„Trojėnai“. Joje daug
chorų, svarbus orkestras,
rečitatyvinė
melodika. Vokalas
traktuojamas kaip garsinis
elementas, sukuriamos
prielaidos Wagnerio dramai
atsirasti. Ryšys su
Wagneriu dar akivaizdesnis
išplėtotuose
vokaliniuose-instrumentiniuose
kūriniuose („Romeo
ir Džuljeta“,
„Lelijus“, „Fausto
pasmerkimas“), taip pat
programinio simfonizmo
veikaluose
(„Fantastinė
simfonija“, „Haroldas
Italijoje“), kurie
traktuojami kaip
instrumentinės dramos.
Pagrindinė
išraiškos priemonė –
skambesys, todėl
kompozitoriaus dėmesio
centre – instrumentinė
technika. Naudodamas
prancūzų operos, Glucko,
Spontini, Weberio,
Beethoveno atradimus,
Berliozas įvedė
masyvią
instrumentuotę, kurią
pratęsė Wagneris,
Straussas, Bruckneris, Mahleris.
Berliozo asmenybėje
derėjo romantinis
jausmingumas ir prancūzų
kultūrai būdingas
racionalumas
(sudėtingas
polifoninis audinys,
detalizuota
orkestruotė).
4. Poskyrio klausimas žinioms
pasitikrinti
| |