XIX a. iškilo smuiko ir ypač fortepijono virtuozų generacija: Sigismundas Thalbergas, Fryderykas Chopinas, Adolfas Henzeltas, Stephenas Helleris, Carlas Tausingas, Robertas ir Clara Schumannai, Felixas Mendelssohnas Bartholdy, Carlas Czerny, Friedrichas Kalkbrenneris, Ignazas Moschelesas ir kt., smuikininkai – Ole Bullis, Ludwigas Spohras, Charlesas Lafontas, Karolis Lipinskis, Heinrichas Wilhelmas Ernstas ir kt. Tačiau ryškiausi tarp jų, neprilygstami buvo smuikininkas Ni­cco­lo Paganini ir pianistas Ferenzas Lisztas. Jie pradėjo rengti solinius koncertus rečitalius. Pagal tradiciją į koncertų programą įtraukti vokaliniai ar instrumentiniai numeriai liko tik priedu. N. Paganini transformacija iš dvaro muzikanto į keliaujantį atlikėją įvyko 1809–1810 m. Virtuozas rašė:“ Daugelyje miestų mane norėjo supančioti grandinėmis, tačiau nepažabojamas mano temperamentas vengė bet kokios fiksuotos pozicijos. Aš troškau keliauti...“. Smuikininkas gastroliavo visoje Europoje. 21 koncertui Berlyne jis parengė 80 skirtingų kūrinių. Hamburgo spauda rašė: “Tas prakeiktas Paganini grojimas išvedė visą miestą iš proto“.