6. 2. Lyrinė opera. Ch. Gounod, L. Delibes’as

 

Ly­ri­nė ope­ra įsi­tvir­ti­no 6–7-ą­jį de­šimt­me­tį. Jai bū­din­gi pa­pras­ti siu­že­tai, asmeninė meilės drama, ryš­ki me­lo­di­nė kal­ba. Ly­ri­nė ope­ra at­spin­di tu­ri­nio ir mu­zi­kos kal­bos de­mo­kra­tizacijos ten­den­ci­ją. Lib­re­to pa­grin­das – pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių siu­že­tai, mu­zi­kos – bui­ti­niai žan­rai (ro­man­sas, šo­kis, dai­na).

Svar­biau­sių ly­ri­nių ope­rų są­ra­šas bū­tų toks: Ch. Gounod „Faus­tas“ (1859), „Mi­rei­lė“ (1864), „Ro­meo ir Džul­je­ta“ (1867); G. Bi­zet „Per­lų žve­jai“ (1863), „Per­to gra­žuo­lė“ (1867); A. Thomas „Min­jo­na“ (1866), „Ham­le­tas“ (1868), L. Delibes’o „Lakmė” (1883), J. Massenet’o „Verteris” (1892).Pran­cū­zų kom­po­zi­to­rių ope­rų siu­že­tai įvai­rūs. Juo­se pin­da­vo­si di­džio­sios ir ly­ri­nės ope­ros bruo­žai (C. Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila”,1877).  

Ryš­kiau­sias ly­ri­nės ope­ros at­sto­vas – Char­lis Gou­nod (1818–1893). Jo mu­zi­ko­je vy­rau­ja ro­man­so sti­chi­ja, bui­ti­nės in­to­na­ci­jos, šo­kis, mar­šas. Fi­lo­so­fi­niuo­se vei­ka­luo­se („Faus­te“) iš­ryš­ki­no po­eti­nę, ly­ri­nę li­ni­ją, at­sklei­dė jau­nų žmo­nių li­ki­mą, jų iš­gy­ve­ni­mus. Jam bū­din­gas jaus­min­gu­mas, kar­tais sen­ti­men­ta­lu­mas. Iš 12 ope­rų ypač po­etiš­ka „Faus­tas“. Kom­po­zi­to­rius – pui­kus por­tre­tis­tas, sukūręs ly­riš­ką Mar­ga­ri­tos pa­veiks­lą.

  Ch. Gounod

1.  op. Faustas Margaritos „arija su brangenybėmis“ iš III v. (M. Caballe)

(arija - 7’ 23)

  

 Ana Netrebko Margaritos „arija su brangenybėmis“ iš III v.

 Ch. Gounod

2.  op. Faustas Mefistofelio kupletai iš I v. (V. Daunoras)

3.  Valentino kavatina iš I v. (J. Mazurok)

4. Zybelio romansas iš III v. (N. Ambrazaitytė)

5. Valpurgijos naktis (V v. II pav.)

Leo De­li­bes’as (1836–1891). Žymiau­sia jo ope­ra – „Lak­mė“ iš in­dų ir an­glų ko­lo­ni­za­to­rių gy­ve­ni­mo, ar­ti­ma ko­miš­ka­jai ope­rai ar net ope­re­tei. Lak­mės par­ti­ja dai­nin­ga. Cen­tri­nė jos cha­rak­te­ris­ti­ka – II veiksmo „le­gen­da“, ar­ba „ari­ja su var­pe­liais“. De­li­bes’o kū­ry­bo­je reikš­min­gi ba­le­tai. Nuo se­nų lai­kų, dar nuo Lul­ly ope­rų-ba­le­tų, cho­reo­grafijai pran­cū­zų mu­zi­ki­nia­me te­at­re bu­vo ski­ria­mas svar­bus vaid­muo. Wag­ne­ris „Tan­hoi­ze­rio“ pa­sta­ty­mui Pa­ry­žiaus ope­ro­je spe­cia­liai pa­ra­šė ba­le­to sce­ną „Ve­ne­ros gro­to­je“, Gou­nod, per­kel­da­mas „Faus­tą“ į Grand Opéra,su­kū­rė „Val­pur­gi­jos nak­tį“. Sa­va­ran­kiš­ki ba­le­to spek­tak­liai pa­pli­to 5-ą­jį de­šimt­me­tį ir vė­liau: A. Ada­mo „Ži­zel“ (1841), De­li­bes’o „Ko­pe­li­ja“ (1870, Arthuras Saint-Léonas), „Sil­vi­ja“ (1876). De­li­bes’o ba­le­tų mu­zi­ka plas­tiš­ka, spal­vin­ga, jai bū­din­ga sim­fo­ni­nė plė­to­tė, žan­ri­nės liau­dies scenos.

 L. Delibes

  Lakmė Lakmės legenda („arija su varpeliais“) iš II v. (Milica Karju) 

 1. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti 

 2. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti