|
5. 4. G. Meyerbeeras, F. Halévy. Didžioji opera
Giacomas
Meyerbeeras (1791–1864, tikroji
pavardė Jakobas Liebmanas
Beeris) – naujo prancūzų
muzikinio teatro
kūrėjas, 18 operų
autorius. Pasak H. Kretzschmaro,
„Meyerbeeras priklauso tiems
žmonėms, kuriems konfliktas tarp
garbės troškimo ir talento
trukdo iki galo atsiskleisti
individualybei.
Todėl tokie žmonės
paprastai praranda
originalumą ir tampa
eklektikais. Tačiau būna
naivūs eklektikai, kaip
Simonas Mayras, ir subtilūs
eklektikai, prie kurių
priskirtinas G. Meyerbeeras. <...> Jam
trūko tik vieno – meninės
sąžinės ir gero
skonio“. Pasak V. Konen, jo
muzika „dažniau
būdavo genialiai
apskaičiuota nei
padiktuota meninio
įkvėpimo“.
Meyerbeeras
sugebėjo laisvai kurti
įvairiais stiliais, manieromis,
bet dėl nepastovių
idėjinių ir estetinių
pažiūrų jo muzika
neretai įgaudavo
paviršutiniškumo,
eklektikos. A. Serovas
rašė: „Muzika marga kaip
Arlekino rūbas, nes visa
sudaryta iš gabaliukų
a’la Weberis, Rossini,
Auberas, Spohras, a’la tutti
quanti“.
A. Dargomyžskis apie
„Hugenotus“ rašė:
„Nepaprastas
meistriškumas ir
išmanymas, bet joks
meistriškumas ir
išmanymas negali
pamėgdžioti žmogaus
širdies“. Lisztas Meyerbeero operas
vadino „situacijų
operomis“ ir teigė, kad
pastatymo puošnumas,
muzikos tapybiškumas jo
operose sustiprina
dramatizmą:
„Dekoracijų
puošnumas, prabangus
sceninis
apipavidalinimas,
nepaprasti baletai,
stebuklinga scenos technika,
kitaip sakant, visi jaukai, skirti
žiūrovų akims, nebėra,
kaip anksčiau, tik įvairūs
priedai... Jie tapo
neatskiriama operos
dalimi, organišku
kiekvieno kūrinio elementu
ir buvo skirti situacijos
tapybiškumui, jos reikšmei
ir poveikiui sustiprinti“.
Jaunystėje
Meyerbeeras buvo puikus pianistas.
Gimė Vokietijoje,
vėliau gyveno Italijoje,
kur įsisavino
vokalinę Rossini
manierą ir kūrė operas,
kurios turėjo
pasisekimą. 1824 m. sukurta opera
„Kryžiuotis Egipte“ – paskutinė,
kurioje kompozitorius numatė vaidmenį ,vyriškam
soprano‘, žymiam kastratui Giovanni Velluti (1780
–1861). 1827 m. kompozitorius
atvyko į Paryžių, o 1831 m.
pastatyta opera
„Roberas
velnias“,kuri autoriui
atnešė europinę
šlovę. Operos „Roberas
velnias“ II v. Filippo Taglioni pastatytas
„Vienuolių baletas“ – drauge ir
romantinio „baltojo“ baleto užuomazgos. Tai
pirmoji Meyerbeero opera,
parašyta pagal E. Scribe’o
libretą. Efektingą,
puošnią, kartais
sentimentalią dramą
lydėjo tokia pat muzika.
Scribe’o libretas
inspiravo didelių
aistrų, fantastinių
scenų dominavimą
operoje, akcentavo
herojiškumą. Šis
veikalas reiškė
romantinio muzikinio
teatro gimimą
Prancūzijoje. Jau čia
ryškūs didžiosios operos
(grand opéra) bruožai;
kartais „Roberas
velnias“vadinamas tiesiog
pirmąja didžiąja
opera. Ryškiausias pavyzdys – opera
„Hugenotai“ (1836), kitos
operos – „Pranašas“
(1849), „Afrikietė“ (1864).
Savitai Meyerbeero talentas
atsiskleidė komiškoje
operoje „Dinora“ (1859).
Ši opera – tai antipodas
puošniam teatriškumui, ji
pasižymi stilistiniu
užbaigtumu, subtiliu
lyrizmu, savitu folkloro
perteikimu.
Operos
„Hugenotai“ (1836)
siužetas
pagrįstas istoriniais XVI a.
įvykiais – katalikų ir
protestantų kova. Galima
įžiūrėti
paralelę su P. Mérimée
romanu „Karlo IV laikų
kronika“. Dėmesys
istorinėms temoms –
romantikų bruožas.
Humanistinė idėja
„Hugenotuose“ buvo
išreikšta prancūzų
teatrui būdinga monumentalia
forma. Pilietinė tema taip pat
buvo aktuali prancūzų
Racine’o, Corneille’o (XVII a.
II pusės) teatrui, lyrinėms
Glucko tragedijoms, daugeliui
dramų, operų, kurios buvo
pastatytos prancūzų
scenoje XIX a. pradžioje
(ryškiausi pavyzdžiai –
Aubero „Nebylė iš Portičio“,
Rossini „Vilhelmas
Telis“).
Operos teatro
priklausomybė nuo dramos
teatro, glaudus teatro ir
muzikos ryšys – tai
prancūzų operos bruožai.
„Hugenotuose“
akivaizdi tuometinės
romantinės dramos (V. Hugo)
įtaka. Hugo dramų pagrindas
– ryškūs kontrastai,
antitezių
dramaturgija. Istorinis,
socialinis planas čia
pynėsi su lyriniu, pakilus
patosas maišėsi su
grotesku, pokštu, bjaurumas su
grožiu. Meyerbeero operose
konfliktas išreiškiamas
panašiai: jungiamos dvi
linijos –
istorinė-socialinė ir
lyrinė, maksimaliai
pabrėžiami siužeto
kontrastai. Tai romantinė
kontrastų dramaturgija:
dvaro gyvenimo blizgesys ir
žiaurus religinis
fanatizmas, asketiškas
protestantų tikėjimas
ir riteriškos meilės
romantika. Istorinis
fonas labai puošnus, didingas.
Egzotika, masinės scenos,
ryškūs kontrastai taip pat
primena hipertrofuotus
Hugo vaizdinius. „Hugenotų“ I
veiksme vyrauja vyrų choras, II
veiksme – moterų, III veiksme
karingam vyrų chorui
kontrastuoja moterų choras
a cappella.
Meyerbeero operų
stiliui įtakos turėjo
bendradarbiavimas su E.
Scribe’u – vienu
žymiausių Paryžiaus
dramaturgų, kuris
parašė apie 400
kūrinių, iš jų beveik
trečdalį muzikiniam
teatrui. E. Scribe’as
bendradarbiavo su
žymiausiais Prancūzijos
kompozitoriais: Boieldieu (4
libretai), Auberu (35 libretai,
tarp jų ir „Nebylės iš
Portičio“), Halévy (12
libretų), Meyerbeeru
(5 libretai). Jis puikiai
išmanė scenos taisykles,
operos žanrų ypatybes,
greitai atsiliepdavo į to
meto aktualijas ir madas.
Libretų pagrindas –
antitezių
dramaturgija, puikiai
suregztos intrigos,
paradoksalūs siužeto
posūkiai, ryškūs
kontrastai, kulminacijos.
Lisztas Scribe’ą vadino
situacijų
dramaturgijos meistru, o jo
dramas – tekstais su gausybe
situacijų. Pasak Liszto,
intriguojamų,
pikantiškų ar tiesiog
efektingų situacijų
Scribe’o kūryboje tiek daug, kad
nebelieka vietos
pagrindiniam konfliktui
perteikti. Lisztas įžvelgė
ir teigiamų savybių –
išorinė, pagrįsta
situacijomis konflikto
išraiška dažnai
inspiruoja muzikos
dramatizmą.
Scribe’o
libretuose kompozitoriai
galėjo atrasti daug ryškių
masinių, buitinių
scenų, lyrinių
psichologinių
epizodų. Jo dramų
puošnumas veikė
komiškųjų ir
didžiųjų operų
kūrėjus. Galima
išskirti „Scribe’o
periodą“ prancūzų
romantinės operos
dramaturgijoje ir
libretistikoje. Jo
libretuose daug dėmesio skiriama
sceniniam veiksmui ir
dekoratyviems elementams.
Reginio-pramogos siekiama
plėtojant siužetą ir
kompoziciją. Tokiam
sumanymui reikėjo ir
puošnios scenografijos. Nors
rašytojas
bendradarbiavo su daugybe
kompozitorių,
ryškiausiai jo
dramaturgijos principai
perteikti didžiosiose Meyerbeero
operose. Būtent Scribe’o ir
Meyerbeero dėka didžioji opera
įgavo išbaigtą
išraišką.
Didžiosios
operos struktūra
schematiška: herojaus
pasirodymas – solo numeris
choro scenoje; istorinės
ir socialinės linijos
kulminacija – II veiksme,
asmeninės dramos – IV
veiksme, ir tai būtinai meilės
duetas. Taip pat užaštrinami
kontrastai. Kontrastingo
veikalo ištakos –
grandiozinėje Lully
lyrinės operos
kompozicijoje – 5
veiksmų su prologu ir
kulminacija III veiksme.
„Hugenotai“ taip pat 5
veiksmų. Įtakos turėjo ir
sentimentali
melodrama – meilės
patetika, tariamai
dramatiški efektai. Meilės
tema Meyerbeero
„Hugenotuose“.perteikiama
jausmingu, patetišku
stiliumi. Didžiosios
prancūzų operos
ištakos sietinos ir su
ampyro stiliumi Spontini
kūryboje, su
grandioziniais prancūzų
revoliucijos laikotarpio
užmojais, atgarsį
radusiais ir Berliozo
simfonizme.
„Hugenotų“
muzikos kalboje yra
nemažai naujovių.
Harmonija išradinga,
charakterizuojant
katalikus vyrauja
plagališkumas. Kartais
Meyerbeeras pasitelkia aštrius,
politonalius sąskambius.
Istorinis
„Hugenotų“
koloritas sukuriamas
naudojant XVI a.
protestantiškąjį
choralą, kuriuo
charakterizuojami
hugenotai, Prancūzijos
kalvinizmo
(protestantizmo srovės)
šalininkai. Subtili
orkestruotė – į
senovę perkelia viola
d’amour. Efektingai skamba
vargonai. Įvairialypė,
gyva ir nenuobodi operos
ritmika. Kritika rašė:
„Meyerbeero muzikoje
melodika itališka,
harmonija – vokiška, o
ritmika –
prancūziška“.
Pastaroji ypač įdomi
arijų orkestriniame
pritarime. Ritmiškai
beveidžių
akompanimentų (kaip italų
operoje) Meyerbeeras nerašė,
kiekvienas orkestro
pritarimas turėjo tam
tikrą dramaturginę prasmę,
sąlygotą
situacijos.
Jo operų
melodika ir
išraiškinga ritmika
turi prancūzų
tradicijai būdingą
deklamaciškumo
atspalvį.
„Hugenotuose“
akivaizdi „Vilhelmo
Telio“ dramaturgijos,
Berliozo simfonizmo įtaka.
Šios operos muzikinės
kalbos ištakos įvairios –
tai italų bel canto,
prancūzų deklamacija,
vokiečių simfonizmas, kai
kurie vokiečių operos
elementai. Ypatingo
išraiškingumo muzika
pasiekia IV veiksmo meilės
scenoje. Valentinos ir Raulio duetas
tarsi pranašauja Verdi
„Aidą“, Wagnerio
„Tristaną ir Izoldą“.
Masinėse scenose
(Baltramiejaus naktis)
kompozitorius taip pat
pasiekė didelės
išraiškos, puikiai valdė
stambias muzikines scenines formas.
Šioje srityje jis pralenkė
Rossini, kurio pavyzdžiu
sekė. Meyerbeero operinės
kompozicijos šedevru
galime laikyti II veiksmo
katalikų sąmokslą,
kuriam būdingas
ištisinis plėtojimas,
vienijantis derminis planas
(E-A-E).
G. Meyerbeer
1.
op. Hugenotai
Raulio ir Valentinos duetas
iš IV v. ( Fr. Koreli ir Dž. Simionato)
2.
Marselio daina iš I v. (V. Daunoras)
Be modernių tam
laikui atradimų, Meyerbeeras
taikė ir senovines
tipizuotas prancūzų
meno formas bei priemones, kurias
amžininkai ir vėliau
rašę kritikai aiškino
kaip teatrinių efektų
vaikymąsi, norą
įsiteikti publikai, madai, kaip
muzikinės komercijos
rezultatą. Pvz.,
„Hugenotų“
uvertiūroje –
variacijose
protestantiškojo
choralo „Tvirta pilis“ (Ein
feste Burg) tema – greta
griežto choralo girdisi
sentimentalūs
posūkiai (variacijos),
paskutinė variacija
– galopas (ar cirko
maršas). Eklektika – ne
vienintelis priekaištas
Meyerbeero operoms. Wagneris, bene
labiausiai kritikavęs
kompozitorių, traktate „Opera ir
drama“ rašė: „Meyerbeero
muzikos paslaptis –
efektas“. Iš tiesų dėl
efektų vaikymosi
nukentėdavo
dramaturginė logika.
Pernelyg gausius išorinius
efektus sąlygojo ir
Scribe’o „situacijų
dramaturgija“. Meyerbeero
operų dramaturgijai ir
visai romantinei dramai
įtakos turėjo
klestinčios melodramos
sentimentalumas,
siužeto painumas ir
patetika.
Iš pradžių
žavėjęsis
Meyerbeeriu, patyręs
jo įtaką, Berliozas vėliau
rašė muzikiniame
Paryžiaus laikraštyje
Gazette musicale de
Paris: „...manau, kad Meyerbeero
nuopelnų negalima
lyginti su aukšto lygio
dramatiniu muzikiniu
menu, kurio galybė pakeri
aistras, jausmus ir mintis, kai iš
tikrųjų ši muzika, kuri
daugiau ar mažiau yra
lengvabūdiška
pramoga, skiriama tik klausai
linksminti“.
Ilgainiui
romantinis
„Hugenotų“ patosas
pereina į „Pranašo“
melodramą. Šios operos
dramaturgija dar
sudėtingesnė nei
„Hugenotų“. Nors Meyerbeeras
Paryžiaus teatriniame
gyvenime tapo labai
įtakingas, jo meno
nepriėmė Rossini,
Schumannas, Wagneris,
Berliozas, Lisztas, nors jų
gyvenimo būdas ir
įsitikinimai gerokai
skyrėsi nuo Meyerbeero.
3. Poskyrio klausimas
žinioms pasitikrinti
Fromantalis
Halévy (1799–1862) parašė
36 operas, dauguma –
istoriniais siužetais.
Pasisekimo sulaukė
sukūręs operą
„Klari“ (1829), baletą
„Manona Lesko“ (1830). Tikrasis
pripažinimas atėjo po
operos
„Žydė“
(„Kardinolo duktė“),
sukurtos pagal Scribe’o
libretą ir 1835 m. pastatytos
Paryžiuje. Tai ryškus
didžiosios operos pavyzdys.
„Žydei“ būdingas
monumentalumo,
spalvingumo, dramatizmo ir
dekoratyvumo derinys,
sceninių efektų gausa. Tai
dramatiškas
pasakojimas (su
melodramos elementais) apie
inkvizicijos
persekiojimą. Muzika
labai emocinga, melodika
pagrįsta prancūzų
romanso intonacijomis.
Kitos Halévy operos – „Kipro
karalienė“ (1841),
„Pikų dama“ (1850).
F. Halévy
1.
op.
Žydė
Eleazaro arija iš
I v. (P. Domingo)
2.
Eleazaro arija iš I v. (E. Caruso)
DVD
184: 8
Rachel, qunda... (Neil Scicoff, 8’51)
| |