Vo­kie­čių ir aust­rų zingšpy­lio (Sings­piel) są­vo­ka reiš­kia dai­na­vi­mą ir vaidinimą. Ši ko­miš­ko­sios ope­ros at­ša­ka at­si­ra­do iš dra­mos spek­tak­lio, kuriame buvo dai­nuojama. XVIII a.pbaigoje zingšpylius kūrė kompozitorius Johannas Adamas Hil­le­ris (1728–1804) su po­etu C. F. Weis­su. Zingš­py­ly­je vieš­pa­tau­ja idi­liš­ka pa­triar­cha­li­nė biur­ge­rių at­mo­sfe­ra, bū­din­ga pro­vin­cia­liai Vo­kie­ti­jai. Pa­pras­tų žmo­nių ge­ra­šir­diš­ku­mas gre­ti­na­mas su aris­tok­ra­tų dva­ro mo­ra­li­niu tvir­tu­mu. Val­džios at­sto­vai vi­sa­da ide­a­li­zuo­ja­mi. Vo­kie­čių zingš­py­lio mu­zi­ka su­si­dė­jo iš pa­pras­tų dai­nų. Jos bu­vo po­smi­nės for­mos, kvad­ra­ti­nės, pe­ri­odi­nės struk­tū­ros su tiks­lio­mis ka­den­ci­jo­mis, ar­ti­mo­mis vo­kie­čių liau­dies dai­noms. Šios dai­nos bu­vo kai­ta­lio­ja­mos su šne­ka­mą­ja kal­ba.

Aust­rų zingš­py­lis sky­rė­si nuo vo­kie­čių zingš­py­lio, nes for­ma­vo­si in­ter­na­cio­na­li­nė­je ap­lin­ko­je, vei­kia­mas ita­lų ope­ros se­ria, pran­cū­zų ko­miš­ko­sios ope­ros (Grétry, Mon­sig­ny). Ryš­kiau­si aust­rų zingš­py­lio pa­vyz­džiai – W. A. Mo­zar­to „Pa­gro­bi­mas iš se­ra­lio“ (1782) ir K. Diet­ters­dor­fo „Dak­ta­ras ir vais­ti­nin­kas“ (1786). 9-ą­jį de­šimt­me­tį pa­si­ro­dė fan­tas­ti­nio siu­že­to zing­­špy­liai vadinami stebuklinėmis operomis (Zauberoper) – Mo­zar­to „Už­bur­to­ji flei­ta“, W. Mülle­rio „Vel­nio ma­lū­nas“.

Wen­ze­lis Mülle­ris (1767–1825) – žy­mus ste­buk­li­nės ope­ros (Zau­be­ro­per) kū­rė­jas. Pa­ra­šė apie 200 ope­rų. Tokios ope­ros bu­vo ku­ria­mos Vie­no­je XVIII a. pa­bai­go­je–XIX a. pra­džio­je. Aust­rų zingš­py­lis taip pat su­da­ry­tas iš mu­zi­ki­nių nu­me­rių, per­trau­kia­mų šne­ka­mo­sios kal­bos. Ta­čiau ne­ap­si­ri­bo­ta vien dai­nuo­ja­mo­mis po­smi­nė­mis for­mo­mis, gre­ta dai­nų ir ro­man­sų bu­vo dai­nuo­ja­mos iš­plė­to­tos ari­jos ir an­sam­bliai. Or­kest­ro par­ti­ja taip pat bu­vo puoš­nes­nė ir kar­tais tap­da­vo sa­va­ran­kiš­ka, at­lik­da­vo dra­ma­tur­gi­nę funk­ci­ją.

Pa­ly­gi­nę vo­kie­čių ir aust­rų zingš­py­lius, ga­li­me sa­ky­ti, kad pir­ma­sis – tai pa­pras­tų dai­nų rin­ki­nys, o ant­ra­sis – tik­ra ope­ra su iš­plė­to­to­mis ope­ros ari­jo­mis. Ir vie­na­me, ir ki­ta­me jun­ta­mos ro­man­ti­nės ten­den­ci­jos, ku­rios vė­liau iš­ryš­kė­jo C. M. We­be­rio ir F. Schu­ber­to kū­ry­bo­je – po­trau­kis į fan­tas­ti­nius, gam­tos vaiz­di­nius, vo­ka­li­nės par­ti­jos dai­nin­gu­mas.