Tos ne­už­mirš­ta­mos jau­nys­tės va­lan­dos, pra­leis­tos tarp drau­gų. Jų kom­po­zi­to­rius nuo­lat il­gė­da­vo­si... Su­si­rink­da­vo po­etai, dai­li­nin­kai, mu­zi­kan­tai ­dis­ku­tuo­ti, ­mu­zi­kuo­ti. Kai pa­si­ro­dy­da­vo nau­jas drau­gi­jos na­rys, vi­si klaus­da­vo: „Ar su­ge­ba jis ką nors – kann er was?“ Toks pa­va­di­ni­mas ir pri­gi­jo šiems sam­bū­riams. Iš­im­tį su­da­ry­da­vo šu­ber­tia­dos – Fran­zo kū­ry­bai skir­tos va­lan­dos. Ta­da vi­są va­ka­rą kom­po­zi­to­rius sė­dė­da­vo prie in­stru­men­to, gro­da­vo ar­ba akom­pa­nuo­da­vo, ne­įsi­žeis­da­vo, kai dė­me­sys ati­tek­da­vo tik dai­ni­nin­kui. Vi­si su­si­rin­ku­sie­ji ger­bė kom­po­zi­to­riaus ta­len­tą, ne­iš­sen­ka­mą kū­ry­bi­nę ener­gi­ją, skvar­bų pro­tą. Be to, san­tū­ru­mas, ati­du­mas ki­tiems da­rė jį ra­te­lio sie­la. „Schu­ber­to dė­ka mes vi­si jau­tė­mės bro­liais ir drau­gais“ – pri­si­me­na va­ka­rų da­ly­viai.