5. Prancūzija. XIX a. I pusė

Pran­cū­zi­ja, kaip ir ki­tos ša­lys, iš­gy­ve­no ne­ra­mų pe­ri­odą: po Na­po­le­o­no dik­ta­tū­ros me­tų (1799–1814) at­ėjo Bur­bo­nų res­tau­ra­ci­jos de­šimt­me­čiai (1815–1830), po jų – 1848 m. re­vo­liu­ci­ja. Nuo 2-o­jo de­šimt­me­čio Pran­cū­zi­jo­je buvo jaučiamas vi­suo­me­ni­nės min­ties pa­ki­li­mas. Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­ja čia pa­sie­kė sa­vo vir­šū­nę, į Pa­ry­žių iš vi­so pa­sau­lio ver­žė­si gar­se­ny­bės. Pa­ry­žius la­biau nei ku­ris ki­tas pa­sau­lio mies­tas asi­mi­lia­vo ir re­a­li­za­vo įvai­rių na­cio­na­li­nių kul­tū­rų me­ni­nius lai­mė­ji­mus. Čia kon­cer­ta­vo Pa­ga­ni­ni, Lisztas, Cho­pi­nas, Thal­ber­gas. Pa­ry­žių gar­si­no ir vo­ka­lis­tai – G. B. Ru­bi­ni, A. Tam­bu­ri­ni, L. Lab­la­che, A. Nour­rit, M. F. Ma­lib­ran, P. Viar­dot-Gar­sia, H. Son­tag, J. Pas­ta. Čia bū­rė­si ra­šy­to­jai ro­man­ti­kai – A. Mus­set, P. Mérimée, G. Sand, V. Hu­go, H. Hei­ne.

Pran­cū­zų li­te­ra­tū­ro­je ir dra­ma­tur­gi­jo­je ro­man­tiz­mas pa­si­reiš­kė F. R. Cha­te­aub­riand’o, A. La­mar­ti­ne’o, V. Hu­go, A. M. Stend­ha­lio, A. Mus­set, P. Mérimée kū­ry­bo­je. XIX a. I pusės Pran­cū­zi­jos me­nui bū­din­ga ro­man­ti­nių ir re­a­lis­ti­nių ten­den­ci­jų sin­te­zė. Poeto P. J. Béran­ger kū­ry­bo­je vy­ra­vo pi­lie­ti­nis pa­to­sas, for­ma­vo­si kri­ti­nis O. de Bal­za­co re­a­liz­mas. Ro­man­ti­nės ta­py­bos gim­ti­ne lai­ko­ma Vo­kie­ti­ja (F. O. Run­ge, C. D. Fried­ri­chas), nors Pran­cū­zi­jo­je T. Géri­cault, E. De­lac­roix ir jo pa­se­kė­jai kur kas anks­čiau gy­nė ro­man­tiz­mo ide­a­lus nuo aka­de­mi­nio kla­si­ciz­mo ša­li­nin­kų. Romantizmas skirtingose meno šakose nebuvo sinchroniškas. XVIII–XIX a. san­dū­ro­je ro­man­tiz­mas li­te­ra­tū­ro­je su­ta­po su kla­si­ciz­mo pa­ki­li­mu mu­zi­ko­je. Tuo me­tu, kai Tiec­kas ir Wa­cken­ro­de­ris spaus­di­no sa­vo pir­­muo­sius kū­ri­nius, o 1798 m. pa­si­ro­dė W. Word­swort­ho ir S. T. Co­le­rid­ge’o ba­la­dės, reiš­ku­sios an­glų li­te­ra­tū­ri­nio ro­man­tiz­mo pra­džią, Vie­nos kla­si­kai (Ha­yd­nas ir Be­et­ho­ve­nas) ko­pė į sa­vo me­no vir­šū­nes. XVIII a. pa­bai­go­je pra­si­dė­jo nau­ja „Audros ir veržimosi” vo­kie­čių švie­tė­jiš­ko kla­si­ciz­mo sta­di­ja (jaunojo Go­et­hes „Jaunojo Verterio kančios”, Schil­le­rio “Plėšikai”), o pran­cū­zų dai­lė­je ir mu­zi­ko­je po­re­vo­liu­ci­niu lai­ko­tar­piu il­gam įsi­tvir­ti­no aka­de­mi­nis kla­si­ciz­mas (dai­lė­je – Da­vi­das, mu­zi­ko­je – Che­ru­bi­ni, Méhu­lis, Spon­ti­ni), ku­riam pri­gi­jo am­py­ro sti­liaus pa­va­di­ni­mas. Li­te­ra­tū­ro­je ir dai­lė­je ro­man­tiz­mas ėmė nyk­ti XIX a. II pu­sė­je, o mu­zi­ko­je gy­va­vo kur kas il­giau.