|
Italų opera,
atsiradusi XVII a. pradžioje, amžiaus pabaigoje
Neapolio mokykloje įgavo
operos seria
pavidalą (A. Scarlatti
kūryba). Tai rimtoji opera,
pasižyminti puošniu
pastatymu ir atlikėjų
virtuoziškumu, tapusi
pavyzdžiu daugeliui
kūrėjų. Užbaigtus
numerius (arijas, ansamblius,
chorus) jungdavo deklamaciniai rečitatyvai
(recitativo secco). Siužetai
buvo tradiciniai – paimti
iš mitologijos arba
senovės istorijos. Tai
epizodai iš karalių,
karvedžių, antikos
dievų ir didvyrių
gyvenimo su painia meilės
intriga ir būtinai
laiminga pabaiga, kurios
reikalavo dvaro estetika.
Žymus operų seria
libretistas buvo Pietro
Metastasio (1698–1782). Pagal jo
tekstus operas kūrė beveik
visi XVIII a. kompozitoriai: A.
Scarlatti, L. Leo, G. F. Händelis, N.
Porpora, B. Galuppi, N.
Piccini, G. Paisiello, Adolph Hasse,
Ch. W. Gluckas (iki savo operinės
reformos), W. A. Mozartas
(ankstyvosios operos ir
paskutinė – „Tito
gailestingumas“).
Metastasio
operų libretai buvo schematiški,
3 veiksmų. Juose intriga
kuriama dialogu, mažiau –
sceniniu veiksmu. Aktorių
išdėstymas atitikdavo
visuomenės
hierarchiją. Valdovą
supdavo dvi poros, prie kurių
prisijungdavo replikas
sakantis draugas (ar keli).
Arijų skaičius buvo griežtai
reglamentuotas, valdovas
atlikdavo 3 ar 4 arijas, prima
donna (pirmoji moteris) ir
primo homo (pirmasis vyras)
– po 5 arijas, seconda donna
ir secondo homo – po 3,
nedidelių vaidmenų
atlikėjai – po vieną.
Arijos būdavo aistringos,
paprastos, pusiau
charakterinės,
džiaugsmingos.
Neapolio
mokykloje (A. Scarlatti, F. Feo, N. A. Porpora,
L. Vinci, L. Leo, G. B. Pergolesi, N. Jommeli, N. Piccini, G.
Paisiello, D. Cimarosa) klestėjo
bel
canto
menas, sulaukęs
didžiausios šlovės. Jis
pasižymi plataus
diapazono melodine
linija, koloratūra,
techninėmis
įmantrybėmis,
virtuoziškais pasažais,
raiškia dinamika. Laikui
bėgant bel canto menas
nuėjo į
kraštutinumus, patyrė
krizę.
Operos seria
raida vyko efektingo reginio
linkme. Iškilo
virtuoziškumas, balso rodymas,
opera seria tapo
„koncertu su kostiumais“.
Joje dalyvaudavo
kastratai. XVIII a. II pusėje
opera seria patyrė
krizę. Händelis bandė ją
pripildyti gilaus
dramatinio turinio,
sustiprino chorų
vaidmenį. Geriausios jo operos
parengė Glucko reformą.
| |