|
XIX a. iškilo smuiko ir
ypač fortepijono virtuozų generacija: Sigismundas
Thalbergas, Fryderykas Chopinas, Adolfas Henzeltas, Stephenas
Helleris, Carlas Tausingas, Robertas ir Clara Schumannai, Felixas
Mendelssohnas Bartholdy, Carlas Czerny, Friedrichas Kalkbrenneris,
Ignazas Moschelesas ir kt., smuikininkai – Ole Bullis,
Ludwigas Spohras, Charlesas Lafontas, Karolis Lipinskis, Heinrichas
Wilhelmas Ernstas ir kt. Tačiau ryškiausi tarp jų,
neprilygstami buvo smuikininkas Niccolo Paganini ir
pianistas Ferenzas Lisztas. Jie pradėjo rengti solinius
koncertus rečitalius. Pagal tradiciją į
koncertų programą įtraukti vokaliniai ar
instrumentiniai numeriai liko tik priedu. N. Paganini
transformacija iš dvaro muzikanto į keliaujantį
atlikėją įvyko 1809–1810 m. Virtuozas
rašė:“ Daugelyje miestų mane norėjo
supančioti grandinėmis, tačiau nepažabojamas
mano temperamentas vengė bet kokios fiksuotos pozicijos.
Aš troškau keliauti...“. Smuikininkas gastroliavo
visoje Europoje. 21 koncertui Berlyne jis parengė 80
skirtingų kūrinių. Hamburgo spauda rašė:
“Tas prakeiktas Paganini grojimas išvedė visą
miestą iš proto“.
| |