5. 1. G. Spontini. Ampyro stilius

Na­po­le­o­no dik­ta­tū­ros me­tais (1799–1814) mu­zi­ki­nia­me te­at­re įsi­ga­lė­jo sun­kias­vo­ris, puoš­nus am­py­ro (pr. em­pi­re – im­pe­ri­ja) sti­lius, ku­riam bū­din­gas de­ko­ra­ty­vu­mas, ba­ta­li­nės sce­nos, pom­pas­ti­ka. Ryš­kus to­kio sti­liaus pa­vyz­dys – G. Spon­ti­ni ope­ra „Ves­ta­lė“ (1807). Gas­pa­ras Spon­ti­ni (1774–1851) at­nau­ji­no Gluc­ko tra­di­ci­jas. Sa­vo mu­zi­ko­je pa­brėž­da­mas aist­ras, Spontini he­ro­ji­nę ope­rą pa­ver­tė mei­lės tra­ge­di­ja. Kai ku­rio­se sce­no­se daug sim­fo­ni­nio plė­to­ji­mo. Šios ope­ros mu­zi­ki­nė dra­ma­tur­gi­ja tu­rė­jo po­vei­kį di­džia­jai pran­cū­zų ope­rai, Ber­lio­zo kū­ry­bai. Tarp puoš­nių, he­ro­ji­nių spek­tak­lių iš­si­ski­ria dar dvi operos – J. F. Le­su­eu­ro „Bar­dai“ (1797) ir E. N. Méhu­lio „Juo­za­pas Egip­te“ (1807).