Melodramos at­si­ra­di­mą są­ly­go­jo na­tū­ra­laus mu­zi­kos iš­raiš­kin­gu­mo sie­kis, ku­ris sie­ja­mas su dra­mi­nės min­ties ei­ga. Melodrama kartais vadinamas žanras, bet dažniausiai – muzikinė draminė technika, kuriai būdinga kalbamojo teksto kaitaliojimasis su instrumentine muzika, rečiau – rečitavimas skambant muzikai. Ryškiausi melodramos pavyzdžiai yra šia technika sukurtos didesnės apimties operų padalos, pvz., Beethoveno operos „Fidelijus“ II veiksmo pradžios scena kalėjime, We­be­rio „Lais­vo­jo šau­lio“ Vil­kų slė­nio sce­na (II veiksmo II scena), Verdi „Makbetas”, „Traviata”. Melodramas kūrė romantikai R. Schumannas (Ludwigo Uhlando eilės), F. Lisztas (N. Lenau „Liūdnasis vienuolis”, Gottfriedo Augusto Bürgerio baladė „Leonora”), R. Straussas (Alfredo Lordo Tennysono poezija) – čia tekstas rečituojamas ir kaitaliojimas su fortepijono intarpais.

Melodramos technika (principai) plačiai taikyti prancūzų komiškojoje operoje. Italijoje ši sąvoka reiškė tą patį kaip ir muzikos drama, t. y. opera.Me­lod­ra­ma taip pat trak­tuo­ja­ma api­ben­drin­tai, su­vo­kia­ma kaip kū­ri­nys, ku­rio he­ro­jai eg­zal­tuo­ti, jų li­ki­mo vin­giai su­dė­tin­gi, si­tu­a­ci­jos ne­įti­kė­ti­nos (kai ku­rio­se ro­man­ti­nė­se ope­ro­se), ta­čiau pa­bai­go­je trium­fuo­ja gė­ris, įvei­kęs blo­gį.