|
6. 3. G. Bizet
Georges’as Bizet
(1838–1875). Jo tėvas buvo
dainavimo dėstytojas,
motina pianistė.
Dešimties metų Bizet
įstojo į Paryžiaus
konservatoriją, pas Ch.
Gounod mokėsi
kontrapunkto, fugos, pas F.
Halévy – kūrybos
(vėliau vedė jo dukrą), pas A.
Marmontelį –
fortepijono. Bizet buvo
talentingas pianistas (jį
vertino Lisztas, Berliozas),
tačiau pasitempęs
ranką atsisakė
koncertuojančio virtuozo
karjeros ir savo gyvenimą paskyrė
kūrybai. Jau Simfonijoje
C-dur (1855), sukurtoje per 17
dienų, jaučiamas
individualus Bizet stilius
– gyva, aiški
išraiška, grakšti
architektonika, šviesus,
saulėtas koloritas.
Konservatorijos baigimo
metais (1857) parašė
vienaveiksmę operetę
„Daktaras Miraklis“ (už
kurią gavo premiją
J. Offenbacho paskelbtame
konkurse) ir kantatą
„Klovis ir Klotilda“. Kaip
konservatorijos
laureatas, 1857–1860 m. žinias
gilino Italijoje. Čia
sukūrė kantatą ir
komiškąją operą
„Don Prokopijus“ (1859, pagal
siužetą, panašų į
Rossini „Sevilijos
kirpėją“), baigė
simfoninę odę su chorais
„Vasko da Gama“ (1860).
1860 m.,
kūrybiškai
praturtėjęs, Bizet
grįžo į Paryžių,
tikėdamasis greitos
sėkmės. Tačiau II
Imperijos (1852–1870) laikais,
klestint pramoginei muzikai ir
puošniems, pompastiškiems
operos spektakliams, jam
įsitvirtinti nepavyko. Kad
išlaikytų šeimą, jis
mokė privačiai, kūrė
„lengvąją
muziką“, aranžavo
kitų autorių kūrinius.
Gimė nauji sumanymai. 1863 m.
Paryžiuje pastatoma jo
opera „Perlų žvejai“,
kurioje kompozitorius
lyrinės operos žanrą
sudramatino ir patyrė tuo
metu Prancūzijoje
madingo orientalizmo
įtaką. Siužeto veiksmo
vieta – Ceilono sala.
Situacijos gana
šabloniškos, bet operoje
daug gražios, natūralios
melodikos, raiškių
vokalinių partijų. Tai
įvertino Berliozas.
Pasisekimo opera
neturėjo, kaip ir „Perto
gražuolė“ (1867), sukurta
pagal W. Scotto romaną. Joje
gausu žanrinių scenų.
Šiuo laikotarpiu Bizet
užbaigė simfoninę
siuitą „Prisiminimai
apie Romą“, kūrė
fortepijonines pjeses.
8-asis
dešimtmetis– naujas
periodas kompozitoriaus
gyvenime. 1872 m.
pastatytoje operoje
„Džamilė“ (pagal A. de
Musset poemą) daug arabiškų
melodijų, veiksmas vyksta
Kaire. Rytietišką
koloritą atkuria
subtilios žanrinės scenos.
Pagrindinei veikėjai
charakterizuoti
kompozitorius sukuria
paprastą liaudišką
dainelę. Veikėjų
santykiai niuansuoti,
parodyti
išraiškingai – tai
vėliau bus išplėtota
operoje „Karmen“.
Kūrybinėje
evoliucijoje svarbi
muzika A. Daudet dramai
„Arlietė“ (1872). Tai
27 numeriai, atskleidžiantys
dramą. Čia Bizet siekė
įvairiapusiškai
parodyti gyvenimą,
išryškinti jo kontrastus
– spalvingos buitinės ir
masinės scenos, subtili
lyrika. Bizet įsitvirtino kaip teatro
kompozitorius – jautė
kūrinio visumą,
niuansuotą
dramaturgiją.
Žinomi du
„Arlietės“
pavidalai. Pirmąją
siuitą sudaro: 1) Preliudas, 2)
Menuetas, 3) Adagietto, 4)
Carillon. Antrąją
siuitą sudaro: 1) Pastoralė, 2)
Intermezzo, 3) Menuetas,
4) Farandolė.
Panaudotas autentiškas
Provanso folkloras (Preliudo
marše ir Farandolės
pradžioje). Orkestruotė
išradinga. Pastorališkumo
pasiekiama mediniais
pučiamaisiais
instrumentais,
provansietišku
tamburinu.
G. Bizet
Siuitos iš muzikos dramai
Arlietė:
1.
Preliudas – I siuita, 2.
Pastoralė - II siuita, 3.
Farandola – II siuita
Žymiausias
kūrinys – opera
„Karmen“ (1875), sukurta kaip
opéra comique, t. y. su kalbamaisiais dialogais, nors
artimesnė lyrinei ar romantinei didžiajai operai
(vėliau rečitatyvus šiai operai parašė
Ernestas Guiraud). Operos
kompozicijai Bizet
pasirinko numerių
struktūrą. Partitūra
susideda iš
architektoniškai
suskaidytų, užbaigtų
numerių, tačiau juos sieja
nepertraukiama
plėtotė. Ją sukuria
derminio mąstymo logika,
lankstus pagrindinio lemties
leitmotyvo ir jo variantų
panaudojimas, taip pat svarbūs
intonaciniai žanriniai
apibendrinimai,
vadinamoji
„intonacijų
dramaturgija“. Tai
„Karmen“ suartina su
Verdi „Otelo“, Čaikovskio
„Pikų dama“.
Bizet genijus
įveikė siaurokus
lyrinės operos rėmus. Jis –
muzikinės dramos
kūrėjas, sprendęs tas
pačias operinės
dramaturgijos problemas, kaip
ir jo didieji amžininkai
Verdi, Wagneris, Musorgskis,
Čaikovskis. Kiekvienas iš jų
tai darė skirtingai, savų
nacionalinių
kultūrų sąlygomis.
Bizet būdinga gili
psichologinė žmogaus
jausmų ir poelgių
analizė, kaip ir
amžininkų –
rašytojų O. Balzaco, G.
Flaubert’o, G. de Maupassant’o
kūrybai. Prie savo kolegų
(J. Massenet ir Ch. Thomas) Bizet
nepritapo. Jam buvo artimesnis
Verdi.
G. Bizet
4. op.
Karmen
Habanera iš I v.
5.
Segidilija iš (M. Kallas) iš I v.
6.
Eskamiljo kupletai iš II v. (Sh. Milnes)
7.
Don Chose arija iš II v. (P. Domingo)
8.
Chorinė scena prie tabako fabriko iš I v.
9.
Toreadoro maršas ir choras iš IV v.
3. Poskyrio klausimas
žinioms pasitikrinti
| |