1. Italija. XIX a. I pusė

Lai­ko­tar­piui bū­din­gi po­li­ti­niai ne­ra­mu­mai. Ki­lo kar­bo­na­rų (it. car­bo­na­ro – „an­gli­nin­kas“) na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas iš pran­cū­zų ir aust­rų prie­spau­dos. Vė­liau jam va­do­va­vo or­ga­ni­za­ci­ja „Jau­no­ji Ita­li­ja“. Ji tę­sė nu­slo­pin­tą kar­bo­na­rų ju­dė­ji­mą. 5-asis de­šimt­me­tis – pas­ku­ti­nis iš­si­va­da­vi­mo eta­pas, pa­va­din­tas Ri­sor­gi­men­to (At­gi­mi­mas). Po 1848 m. pralaimėjimo iš­ky­la nau­ji ly­de­riai (G. Maz­zi­ni, G. Ga­ri­bal­di) ir At­gi­mi­mas tę­sia­si. 1861 m. teritorijos apjungtos į Italijos karalystę. Pas­ku­ti­nis iš­si­va­da­vi­mo ko­vos eta­pas bai­gė­si 1871 m., kai su­si­kū­rė vie­nin­ga Ita­li­jos vals­­ty­bė (1870 m. rugsėjo 20 d. įvyko galutinis suvienijimas). Vi­suo­me­nės ak­ty­vu­mas ska­ti­no vo­ka­li­nio (G. Pas­ta, G. B. Ru­bi­ni) ir in­strumen­­ti­nio at­li­ki­mo me­no su­kles­tė­ji­mą (N. Pa­ga­ni­ni), ope­ros at­si­nau­ji­ni­mą (G. Ros­si­ni, V. Bellini).