4. 1. 1. Apibendrinimai

Wag­ne­rio mu­zi­ki­nė dra­ma yra an­ti­po­das (priešingybė) nu­me­rių ope­rai. Jos ištakos: įvairias meno rūšis jungianti graikų drama, Beethoveno IX simfonija (su vokalu), Berliozo, Meyerbeero, Glucko, Bacho kūryba. Raktiniai žodžiai, suvokiant Wagnerio muzikinę dramą galėtų būti: menų sintezė (Gesamtkunstwek), mitas, leitmotyvų sistema, begalinė melodija (kurioje kiekvienas garsas, pauzė turi būti reikšmingas, „kalbantis”), operos simfonizacija. Jis maksimaliai simfonizavo operą, kūrė muzikines dramas, grindžiamas menų sintezės (Gesamtkunstwek) idėja, leitmotyvų sistema, begaline melodija. Ko­vo­da­mas prieš pa­vir­šu­ti­niš­ku­mą, už me­lo­di­kos turiningumą, sie­kė at­kur­ti „kal­bos ak­cen­tus“ ir in­to­na­ci­jas, vo­ka­lą trak­ta­vo sa­vi­tai – kiekvienas garsas, pauzė vokalo partijoje turėjo būti reikšmingas, „kalbantis“

Wag­ne­rį buvo užvaldžiusi uni­ver­sa­laus me­no idė­ja, ku­ri iš­reiš­kia­ma ir plė­to­ja­ma mi­to prie­mo­nė­mis. Pa­grin­di­nis mu­zi­ki­nės dra­mos prin­ci­pas – iš­ti­si­nė plė­to­tė. At­ski­rus ope­ros epi­zo­dus, sce­nas, net pa­veiks­lus jun­gia lais­vai be­si­ru­tu­lio­jan­tis veiks­mas. Ope­ros for­mą Wag­ne­ris pra­tur­ti­no mo­no­lo­gais, dia­lo­gais, di­de­lės ap­im­ties sim­fo­ni­niais epi­zo­dais. At­si­sa­ko­ma už­da­rų epi­zo­dų, vo­ka­li­nių nu­me­rių di­fe­ren­cija­vi­mo į kan­ti­le­ni­nius ir re­či­ta­ty­vi­nius. So­li­niai, cho­ri­niai epi­zo­dai taip pat per­ei­na vie­nas į ki­tą sudarydami dodesnės apimties scenas. Ope­ra mak­si­ma­liai sim­fo­ni­zuo­ja­ma.

Svar­bi leit­mo­ty­vų sis­te­ma – kiek­vie­no­je ope­roje būna 25–30 leitmotyvų, o „Ny­be­lun­go žie­de“jų yraapie 90. Leitmotyvai įgy­ja vei­kė­jų mu­zi­ki­nės cha­rak­te­ris­ti­kos funk­ci­jos bruo­žų. Su­pran­ta­mas su­sier­zi­ni­mas, kai apie dau­gy­bę „Ny­be­lun­go žie­do“ leit­mo­ty­vų sakoma, kad tai jau ne mu­zi­ka, o fi­lo­so­fi­ja, nes tam, kad su­pras­tum tet­ra­lo­gi­jos es­te­ti­ką, jos leit­mo­ty­vus rei­kia gir­dė­ti ir fi­lo­so­fiš­kai, sin­te­tiš­kai. Taigi bū­ti­na pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja – at­ski­rai iš­leis­ta leit­mo­ty­vų pras­mių „par­ti­tū­ra“. Kai leit­mo­ty­vų tiek daug, jie ne­ten­ka sie­kia­mos po­vei­kio jė­gos.

Mu­zi­ka ir žo­dis Wagnerio mu­zi­kinėje dra­mo­je pra­si­skver­bia vie­nas į ki­tą, su­ku­ria­mas nau­jas, ori­gi­na­lus ope­ros sti­lius. Wagneris filosofinę idėją įgy­ven­di­no per menų sintezę (Ge­samt­kunst­werk), jungdamas po­eti­nį ir mu­zi­ki­nį vaiz­din­gu­mą. Jo ma­ny­mu, po­ezi­ja – tai vy­riš­ka­sis, o mu­zi­ka – mo­te­riš­ka­sis mu­zi­ki­nės dra­mos pra­das. Pro­gra­mi­nė po­eti­nė ir fi­lo­so­fi­nė vei­ka­lų idė­ja kai ku­rių au­to­rių kū­ry­bo­je (Ber­lio­zas, Lis­ztas, Wag­ne­ris) yra itin reikš­min­ga. Ta­čiau fi­lo­so­fi­nis Wag­ne­rio lib­re­tų krū­vis di­džiu­lis ir ne­re­tai sun­ko­kai su­vo­kia­mas. Pa­grin­di­nį dė­me­sį su­tel­kęs į vi­di­nį vei­kė­jų pa­sau­lį, kom­po­zi­to­rius kar­tais ne­pai­sydavo iš­ori­nių sce­ni­nių da­ly­kų, o ne­pa­pras­tas psi­cho­lo­gi­nis su­dė­tin­gu­mas iš­tęs­da­vo for­mą. Wag­ne­rio ope­ro­se veiks­mas (dra­mos šer­dis) su­pran­ta­mas ne kaip įvy­kių gau­sa, o kaip tiks­lin­ga idė­jų plė­to­tė.

Pa­stan­gos su­jung­ti įvai­rias me­no rū­šis sie­ja Wag­ne­rį, Čiur­lio­nį, Skria­bi­ną. Skria­bi­no sie­ki­mas mu­zi­kos vyks­mą pa­ky­lė­ti iki di­din­gos eks­ta­zės po­emos ir Čiur­lio­nio no­ras „su­ly­dy­ti lai­ką ir erd­vę“ ru­sų sim­bo­lis­tų bu­vo trak­tuo­ja­mi kaip ban­dy­mai at­gai­vin­ti grai­kų dra­mą. Pa­sak V. Iva­no­vo, „te­at­ras pri­va­lo nu­sto­ti bu­vęs te­at­ru spek­tak­lio reikšme, <...> žiū­ro­vų mi­nia tu­ri su­si­lie­ti į ben­drą kū­ną, pa­na­šiai kaip mis­ti­nė ben­druo­me­nė se­no­vi­nė­se or­gi­jo­se ir mis­te­ri­jo­se“.

Wag­ne­ris ope­rą sim­fo­ni­za­vo, vo­ka­lą trak­ta­vo sa­vi­tai. Ko­vo­da­mas prieš pa­vir­šu­ti­niš­ku­mą, ne­raiš­kią me­lo­di­ką, sie­kė at­kur­ti „kal­bos ak­cen­tus“ ir in­to­na­ci­jas. Wag­ne­rio me­lo­di­ka įvai­ri – kar­tais ne­pa­pras­tai puoš­ni, kar­tais tik pa­pil­dan­ti or­kest­ro par­ti­ją. „Ope­ros ne­tu­ri bū­ti ra­šo­mos dai­ni­nin­kams, prie­šin­gai – dai­ni­nin­kai tu­ri bū­ti ren­gia­mi at­lik­ti ope­rą“, – tei­gė Wag­ne­ris.

Wag­ne­rio kū­ry­bos in­ter­pre­ta­ci­ja. B. Sruo­ga esė apie K. Pet­raus­ko Lo­heng­ri­ną, jo lie­tu­viš­ku­mą be­ne pir­mą kar­tą iš­kė­lė at­li­ki­mo me­no tau­ti­nio sa­vi­tu­mo pro­ble­mą. K. Pet­raus­ko Lo­heng­ri­nas – tai ge­ru­mo sub­stra­tas, pri­me­nan­tis V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no ei­lė­raš­čio „Rū­pin­to­jė­lis“ įvaiz­dį. Ry­gos kri­ti­kai to­kią Lo­heng­ri­no trak­tuo­tę lai­kė per daug ly­riš­ka, gre­ti­no ją su K. Ši­mo­nio pa­veiks­lais. Pan­teiz­mas ir krikš­čio­ny­bė, la­bai svar­būs lie­tu­viams, at­si­spin­dė­jo K. Pet­raus­ko in­ter­pre­ta­ci­jo­je.

  1. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti

 2. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti

 3. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti

 

 4. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti