At­stum­tas ma­lū­ni­nin­kės, jau­nuo­lis no­ri nu­si­skan­din­ti. Cik­lą pradeda dai­na „Ke­lio­nėn“. Pas­ku­ti­nė­je dai­no­je „Upe­lio lop­ši­nė“ – me­lan­cho­li­ja, liū­de­sys, bet dar nė­ra „Žie­mos ke­lio­nės“ tra­giz­mo. Dai­na „Ma­lū­ni­nin­kas ir upe­lis“ su­kur­ta dia­lo­go for­ma. Į liūd­nus ma­lū­ni­nin­ko klau­si­mus upe­lis at­sa­ko ra­mia, skaid­ria kal­ba. Ma­lū­ni­nin­ko par­ti­ja – mi­no­ri­nė, upe­lis (vi­du­ri­nė­je pa­da­lo­je) – ma­žo­ras, ban­guo­tos fi­gū­ra­ci­jos. Rep­ri­zo­je – liūd­nas su­si­tai­ky­mas, bet ne mir­tis.