|
7. Apibendrinimai
XIX a. daugelyje Europos
šalių formuojantis savarankiškoms valstybėms
ėmė klostytis nepriklausomybės ir tautinio
identiteto idėjos. Svarbiu jų reiškimo būdu
muzikoje buvo opera. Kompozitoriai domėjosi patriotiniais
siužetais, liaudies muzika, tačiau
įvairių šalių sceninė muzika
turėjo savo specifinių ypatybių.
Italijoje opera nuo seno, ir XIX a. buvo svarbiausia
muzikinės kūrybos sritis. Geriausi italų
kompozitorių kūriniai (Rossini, Bellini, Donizetti
operos) atspindėjo
nacionalinio
išsivadavimo
judėjimo pakilimą,
bel canto meno klestėjimą, instrumentinį
virtuoziškumą (Paganini). Ryškus italų operos
etapas – G. Verdi kūryba, išlaikiusi
tradicišką vokalinių partijų dainingumą,
drauge praturtinusi jį, taip pat ir orkestro partiją
gilesne išraiška, dramaturgine funkcija, sukuriant
įtaigią, veiksmingą muzikinę sceninę
dramą. G. Puccini, tęsdamas Verdi
pasiekimus, perteikdamas veiksmingą teatrinę
dramaturgiją, italų
tradiciją dar daugiau papildė
europinės muzikos naujovėmis,
šiuolaikinėmis tendencijomis, toliau simfonizavo
operą (leitmotyvai, išplėtotos scenos),
prioritetą atidavė išraiškingoms
ariozinėms vokalo formoms, bet niekada jo
neužgožė orkestru. Realistinės italų
operos tendencijos iš dalies pasireiškusios ir Puccini
veikaluose ryškiausiai atsispindėjo kompozitorių
veristų kūryboje (P. Mascagni, R.
Leoncavallo operos).
Vokietijoje,
išsiskiriančioje turtingomis instrumentinės muzikos
tradicijomis, XIX a. opera taip pat tapo svarbiu veiksniu
tvirtinant tautinį identitetą, priešinantis
itališkosios operos invazijai. Pirmosios romantinių
siužetų operos pasižymėjo klasicistinei muzikai
būdingomis raiškos priemonėmis (E. T. A.
Hoffmannas, L. Spohras). C. M. von Weberis
tapo tikruoju vokiečių
nacionalinės
romantinės operos
kūrėju. Jos
pagrindinės ypatybės –
siužetų ir muzikos
liaudiškumas,
psichologinio prado
sustiprinimas, realaus ir
fantastinio pasaulio
priešinimas, ryšys su
zingšpyliu. Reformatoriškas operos raidos
etapas susijęs su R. Wagnerio kūryba. Jis maksimaliai
simfonizavo operą, kūrė muzikines dramas,
grindžiamas menų sintezės (Gesamtkunstwek)
idėja, leitmotyvų sistema, begaline melodija.
Kovodamas prieš
paviršutiniškumą,
už melodikos turiningumą,
siekė atkurti „kalbos
akcentus“ ir intonacijas,
vokalą traktavo savitai
– kiekvienas garsas, pauzė vokalo partijoje turėjo
būti reikšmingas, „kalbantis“.
XIX a. opera
Prancūzijoje pasižymėjo
žanrų įvairove. Amžiaus pradžioje jai
būdingas akademinis
klasicizmas, ampyro stilius (G. Spontini, F.
Lesueuro, E. N. Méhulio, operos),
klesti komiška opera, vieno iš ryškiausių jos
autoriaus F. Aubero kūryboje užgimsta prancūzų
herojinė-romantinė
opera („Nebylė iš Potičio“), vadinama
didžiąja. Grand opéražanrui
būdinga monumentali kompozicija,dažniausiai 5
veiksmų spektaklis su šokio intarpais, dekoruotas
tapytais scenovaizdžiais ir tikroviškais kostiumais. Jame
siekiama smulkmeniškai atkurti istorinę veiksmo
vietą, veiksmą papildant sceniniais efektais,
išryškinančiais romantizmo epochoje
sustiprėjusį veiksmo pradą. Grand
opéražanras suklestėjo operose, sukurtose,
pagal E. Scribe’o libretus (G. Meyerbeero
„Hugenotai“, F. Halévy
„Žydė“).
Prancūzijos kultūrai
būdingas suartėjimas su dramos teatru taip pat
pasireiškė programinėje simfoninėje H. Berliozo
muzikoje. Ji pasižymi teatriškumu, sceniškumu,
vokalo naudojimu.
Senas šokio meno tradicijas
turinčioje Prancūzijoje romantinę ideologiją,
fantastinės temos, realaus
ir nerealaus pasaulio kontrasto
plėtojimą puikiai atspindėjo, romantinio baleto,
ballet blanc („baltasis
baletas“) – užuomazgos ir gimimas
(„Silfidė“).
XIX a. antroje pusėje
Prancūzijoje klestint pramogų industrijai
užgimė operetė (J. Offenbachas),
klestėjo lyrinė opera (Ch. Gounod, L.
Delibes’as, A. Thomas, J. Massenet).
Susirūpinus Prancūzijos instrumentinės muzikos
likimu ir siekiant pratęsti turtingas H. Berliozo
instrumentinės muzikos tradicijas prasidėjo
„Atsinaujinimo“ (Le
Renouveau) periodas (C.
Franckas, C. Saint-Saënsas). Iškilo savita G.
Fauré vokalinė instrumentinė kūryba.
| |