|
9. Romantizmo muzikoje ypatybės
Pasak B.
Pociejaus, „Romantizmas –
tai gal niekas kita, kaip tikrovė,
sukrečiama ir draskoma
grožio. Romantizmo
jausmingumas siejamas su
amžina
krikščioniškos Europos
meno dilema – įtampa tarp
estetiškumo ir
etiškumo. Romantizmas yra tai,
kas save paskelbia kaip
centrą“.
Romantizmo
sąvoka pirmiausia
atsirado kaip
literatūrinis
terminas, pavartotas M.
Novalio, o kaip muzikinis
terminas – E. T. A. Hoffmanno.
Romantizmas susijęs su
nusivylimo nuotaikomis
– tiek Švietimo epocha, tiek
civilizacija.
Romantikus nuvylė
gyvenimo
racionalizavimo
procesas, paklusnumas protui,
bedvasiam prakticizmui.
Muzikinį romantizmą
parengė
literatūrinis.
Vokiečių rašytojai
romantikai – M. Novalis, A. W.
Schlegelis, L. Tieckas,
F. J. Schellingas, L. A. Arnimas,
K. Brentano, jiems artimas buvo
J. Paulis, vėliau E. T. A.
Hoffmannas. Muzikiniam
romantizmui didelės
įtakos turėjo tokie
rašytojai kaip H. Heine, G.
Byronas, A. Lamartine’as, V.
Hugo, A. Mickiewiczius.
Romantizmas tarsi
sugėrė, absorbavo į save klasicizmo palikimą,
todėl nenuostabu, kad amžiaus pradžioje iškilo
tokie ‚pseudoromantikai‘, kaip E. T. A. Hoffmannas,
Paganini. Juos supo etaloninių romantizmo menininkų
aureolė, tačiau muzikoje vis dėl to jie daugiausiai
rėmėsi klasicistiniais modeliais. Mendelssohno laikais
klasicizmas buvo aukštu kultūros ir išsilavinimo
rodikliu, todėl svarbiu romantikų uždaviniu tapo
klasicistinių formų ir naujos mąstymo kokybės
derinimas.
Muzikinio
romantizmo pagrindą sudarė
„po Bacho“ ėjusios epochos
muzikos klasika. Jau Carlo
Philippo Emanuelio Bacho
kūryboje vis laisviau
pasireikšdavo jausmo stichija,
buvo įsisavinamos naujos
išraiškos priemonės, ji
tapo subtili, emocinga,
lyriška. Tokie siekiai buvo
giminingi XVIII a. II pusės
literatūriniam
„Audros ir veržimosi“
sąjūdžiui. Todėl
suprantama, kad net Gluckas,
Mozartas ir ypač
Beethovenas buvo
vertinami kaip romantinės
prigimties kompozitoriai.
Jų kūryboje ryškios
„priešromantinės“
savybės. Muzikinis
romantizmas suklestėjo
Vokietijoje ir
Austrijoje.
Romantizmo
epochoje suklesti
virtuozinis
instrumentinis
atlikimas (vokalinis
klestėjo nuo seno).
Koncertinė estrada tapo svarbi
kaip niekada iki tol. Būdinga
bravūra (Paganini,
Chopinas, Lisztas). Iškyla
dirigavimo menas
(Mendelssohnas, Berliozas,
Lisztas, Wagneris). Wagneris
pirmasis atsisuko veidu į
orkestrą.
Viena
ryškiausių romantizmo
ypatybių –
lyrika.Visa, kas
„romantiška“,
tyrinėtojai siejo su
muzika, su tuo, kas
„muzikalu“, o menų
hierarchijoje muzikai
buvo skiriamas garbingiausias
vaidmuo, kadangi muzikoje, kaip
niekur kitur, labiausiai
viešpatauja jausmas, o jis
romantikams labai svarbus.
Lyrikai romantizmo
estetikoje buvo skiriamas
išskirtinis vaidmuo, o
muzika ir yra lyrika. Ji padeda
susilieti su „pasaulio
dvasia“, su „universumu“.
Naujovė muzikinėje
lyrikoje buvo lyrinio
pasakojimo
individualizacija,
psichologiškai
perteikiama jausmo
plėtotė.
Fantastika –
kontrastas proziškai
realybei, tuo ji artima lyrikai,
dažnai susipina su ja.
Fantastika būna įvairi
– kaip minties ir jausmo
išraiška, kaip
pažinimo laisvė,
drąsiai besiskverbianti į
„keistenybių“
pasaulį, į tai, kas
nepažinta, paslaptinga,
kas priešinga filisterių
praktiškumui, „sveikam
protui“. Fantastika,
būdama savotiška
romantizmo grožio
kategorija, leido supriešinti
grožį ir
išsigimimą, gėrį
ir blogį. Yra nuomonių, kad
fantastiškumas – tai
„iracionalus
realizmas“. Jis
nenutraukė ryšių su
realizmu, tik jį pagilino,
išplėtė,
nuspalvino.
Romantizmo
epochoje iškyla
nacionalinis
savitumas,
natūralumas,
charakteringumas – tai, kas
savita, originalu.
Susidomėta istorija,
folkloru. T. Mannas rašė:
„Romantizmas – tai
praeities ilgesys ir drauge
realistiškai
pripažįstama teisė į
savitumą visko, kas ligi
šiol egzistavo su savo
vietiniu koloritu ir
atmosfera“.
Sustiprėja gamtos
kultas, kuris traktuojamas
kaip „pasaulio dvasios“
įprasminimas, kaip bėgimas
nuo civilizacijos. Svarbus
muzikinis peizažas,
muzikai suteikiantis
vaizdų konkretumo,
praturtinantis ją naujomis
išraiškos priemonėmis
(derminėmis,
orkestrinėmis).
Tautų išsivadavimo nuo
svetimtaučių priespaudos, valstybių formavimosi
akivaizdoje iškilo romantinių – herojinių
patriotinių – operų visuomeninis vaidmuo, buvo
plėtojamas operų turiningumas (muzikos drama). Siekiant
kūrinių vientisumo naują
išraišką įgavo
menų sintezė,
iškeldama operą ir
programinis
simfonizmą.
Romantizmo
programiškumas
skiriasi nuo klasicistinės
garsų tapybos.
Beethoveno
„Pastoralinėje“
simfonijoje, Mendelssohno
„Pavasario“, Schumanno
„Reino“ simfonijose dar
nenutrūkęs ryšys su
klasicistiniu ciklu,
sonatosforma. Toks
„klasicistinis
programiškumas“
plėtojamas
koncertinės uvertiūros
žanre (Schuberto,
Mendelssohno, iš dalies –
Weberio, Schumanno, Berliozo
uvertiūros). Čia vyrauja
sonatos formos principai
(Mendelssohno muzika dramai
„Vasarvidžio nakties
sapnas“, Schumanno muzika
dramai „Manfredas“,
Berliozo „Romos
karnavalas“), bet
uvertiūrų melodinis
turinys, struktūra,
tembrinės, harmoninės
charakteristikos
vaizdingesnės,
konkretesnės nei klasicistinių
kūrinių. Muzikos vaizdingumas
plėtojamas simfoninėse poemose.
Fortepijoninė
miniatiūra,
programinė
simfonija ir
simfoninė poema
– pagrindiniai
romantinės
programinės muzikos
žanrai.
Instrumentinėje
muzikoje kompozitoriai
romantikai buvo linkę
kurti fortepijonines
miniatiūras, kuriose
fiksuojama nuotaika,
peizažas. Kaip ir
vokalinėje lyrikoje,
akivaizdus polinkis pjeses
jungti į ciklus. Kartais tai
ištisinio plėtojimo
ciklai, kur tarp atskirų,
sąlygiškai
savarankiškų pjesių
randama įvairios rūšies
intonacinių ryšių.
Pabrėžiamas
kontrastingumas, skirtingas
epizodų charakteris, taip pat
sustiprinama visumos
vienovė. Tą pačią
logiką randame ir vienos
dalies „laisvose“
formose, kuriose
dažniausiai dera sonatos
formos, sonatinio ciklo ir
variaciškumo principai.
Stabilizuodamas vienos
dalies simfoninės poemos
formą, daug nuveikė F. Lisztas.
Konstruktyvusis jo poemų
principas – laisvas kelių
temų plėtojimas
(monotematizmas) –
sukuria išraiškingus
kontrastus ir garantuoja
maksimalią visos
kompozicijos vienovę.
Nemažai
sudėtingų klausimų ir
diskusijų kelia L. van
Beethoveno kūryba,
ypač vėlyvoji, kurią
tyrinėtojai linkę
priskirt mas, naujos formos
atsiradimas
(„Mėnesienos
sonata“) ir pirmas
vokalinis ciklas
„Tolimajai
mylimajai“i prie
romantizmo. Gamtos paveikslai,
dėmesys vidiniam žmogaus
pasauliui, kūrinių
programiškuatspindi
romantizmo bruožus.
Vėlyvuoju laikotarpiu
sustiprėja lyrinės gaidos.
Nenuostabu, kad L. van
Beethovenas turėjo
didelės įtakos
kompozitoriams
romantikams. Bet tai tik
romantinis pradmuo,
negriaunantis bendro
herojinio klasicistinio
jo stiliaus. Pirmuoju romantiku
tapo F. Schubertas. Skirtingai nuo
Beethoveno muzikos
revoliucinio patoso ir
filosofinio gylio, jo
kūryboje iškeliama
intymi lyrika, gamtos vaizdai
ir buities paveikslai. Naują
turinį atitiko naujos
formos. Tai, kas Beethoveno
kūryboje buvo
antraeiliai dalykai,
Schuberto kūryboje
iškilo į pirmą planą
– daina ir
fortepijoninė
miniatiūra.
Sąlyginai [1] išskiriamos
keturios muzikinio romantizmo stadijos (Muzikos
enciklopedija, t. 3, p. 238):
ankstyvasis (XIX
a. 1-3 d-mečiai; Fr. Schuberto,C. M.von Weberio, N. Paganini,
J. Fieldo, G. Rossini kūryba);
brandusis
(maždaug iki 1850; F.Chopino, R. Schumanno, F.
Mendelssohno-Bartholdy, H. Berliozo,V. Bellini, F. Liszto,
R.Wagnerio, G. Verdi, J. Brahmso kūryba);
vėlyvasis
(XIX a. II pusė; A.Brucknerio, H.Wolfo, vėlyvieji F.
Liszto, J. Brahmso, R. Wagnerio kūriniai)
postromantizmas
(XX a. I pusė; G. Mahlerio, R.Strausso,H. Pfitznerio, M.
Regerio kūryba).
1. Poskyrio klausimas žinioms
pasitikrinti
2. Poskyrio klausimas žinioms
pasitikrinti
| |