5. 6. 1. Apibendrinimai

 

Senas šokio meno tradicijas turinčioje Prancūzijoje, romantinę ideologiją, fan­tas­ti­nės te­mos, re­a­laus ir nere­a­laus pa­sau­lio kon­tras­to plėtojimą puikiai atspindėjo, romantinio baleto, bal­let blanc („bal­ta­sis ba­le­tas“) užuomazgos (opera „Roberas velnias“, 1831) ir gimimas („Silfidė“, 1832), plėtojimas A. Adamo „Žizel“ (1841).

Jung­da­ma­sis su įvai­rio­mis me­no rū­ši­mis, pa­tir­da­mas jų įta­ką, ba­le­tas lie­ka ba­le­tu, kai vi­sų pir­ma pa­si­žy­mi vi­sa­ver­te cho­reo­grafine iš­raiš­ka, ku­ri yra pa­grin­di­nis ba­le­to me­no ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus. Nei pats ge­riau­sias sce­na­ri­jus, nei mu­zi­ka, nei de­ko­ra­ci­jos, bū­da­mi ver­tin­gi pa­tys sa­vai­me ar net ver­tin­ges­ni už cho­reo­grafiją, ne­ga­li su­kur­ti ba­le­to tu­ri­nin­gu­mo. Vi­zu­a­lio­ji pu­sė ba­le­te tu­ri di­džiau­sią krū­vį, ku­ris už su­vo­ki­mo ri­bų ga­li pa­lik­ti ki­tas su­dedamąsias jo da­lis, net mu­zi­ką. Baletas skirstomas į klasicistinį, klasikinį-romantinį ir modernų. Klasikinio šokio pagrindai pradėti kurti XVII a., klasikinis šokis susiformavo XIX a.

 5. Poskyrio klausimas žinioms pasitikrinti