13. Madrigalas, ištakos ir žanro atmainosMokymo ir mokymosi tikslai: Pagal žinomus požymius gebėti nustatyti madrigalo struktūrą. Gebėti įžvelgti poetinio teksto ir muzikos ryšį. Žinoti pagrindines retorines figūras. Žinoti renesanso madrigalo, chanson, Lied, kvodlibeto žanrų ypatumus, mokėti juos atrasti analizuojamuose kūriniuose.
XIV a. madrigalais buvo vadinamos dainos, sukurtos pagal tekstus gimtąja kalba. Šio iškilaus žanro raidai pagrindus sukūrė italų Trecento kompozitoriai Kazela, Landinis. Jų madrigalai – dvibalsiai, tribalsiai, palydimi styginio instrumento akompanimento. Eilės – keli posmai ir priedainis. Išliko apie 200 pavyzdžių. Ankstyvųjų madrigalų faktūra išdailinta, ypač puošnus viršutinis balsas superius – koloruotas, pagražintas melizmomis. Ankstyvasis italų madrigalas išnyko apie 1415 m. Renesanso madrigalų kūrėjai rinkosi iškilius garsių XII–XIV amžių poetų Francesco Petrarcos, Giovanni Boccaccio, XVI a. – Torquato Tasso eiles, dažniausiai emocionalią meilės lyriką. Teksto prasmės suponavo ir ypatingas muzikinės išraiškos priemones, įtakos turėjo trubadūrų vokalinė lyrika, ypač pastoralės žanras, jų poetinių tekstų tradicijos. Ankstyvuosiuose madrigaluose atsirado pirmosios muzikinės retorikos užuomazgos. Kaip ir polifoniniams motetams, madrigalams būdinga variantinė-strofinėforma. Madrigalą sudaro nuo 1 iki 10 dalių muzikinė struktūra. Gali būti viena arba dvi imitaciniu būdu plėtojamos temos. Svarbu kadencijos, kurios skiria dalis viena nuo kitos. Formos vieningumas pasiekiamas melodikos ir struktūros panašumu. Madrigalų įvairovė. Renesanso madrigalas – išplėtota vokalinė poema, kartais programinio pobūdžio. Balsų skaičius – 4, 5, 6. Harmonija sudėtinga – moduliacijos, paplitę chromatiniai ir enharmoniniai akordų junginiai (Gezualdo penkiabalsiai madrigalai). Vėliau atsiranda madrigalai solo su akompanimentu (Monteverdžio, Kacinio madrigalai). Madrigalų junginiai tampa madrigalinės komedijos – operos pirmtakės – pagrindu. Madrigalų tipai: dvasiniai – madrigali spiritualis (Palestrina, Lasso, Monteverdi); humoristiniai; koncertiniai (madrigali concertati); soliniai (Monteverdi). Madrigalo ištakos. Madrigalui atsirasti įtakos turėjo prancūzų šansona, italų frotola, kuri perteikė italų pasaulietinės muzikos tradicijas (frotta – „minia“). Madrigalo kūrėjai perėmė frotolai būdingą akordinę faktūrą, strofinę-kupletinę formą, polinkį į mažoro-minoro dermes. Įtakos turėjo ir motetas, susijęs su prancūzų bei flamandų muzikos tradicijomis. Moteto imitacinė technika, strofinė-variantinė forma taip pat veikė madrigalo raidą. Įtakos turėjo ir modalinių dermių tradicijos. Tad „frotoliniai“ madrigalai pasižymėjo keturbalse homofonine-harmonine faktūra, tonaciniu funkcionalumu, reprizinėmis formomis, rečitatyvine melodika, ryškiais akordų sąskambiais. Pavyzdys Nr. 48 „Motetiniai“ (atsirado apie 1540 m.) išsiskyrė kontrapunktine technika, imitacijų gausa ir kanono formomis, ypač melodingomis propostomis. Wilaertas, sukūręs madrigalą pagal Petrarkos sonetą, įprasmino ir daugiadalio madrigalo formą.
Madrigalo „aukso amžius“ – Renesanso kompozitorių kūryba. Marenzio sukūrė per 500 madrigalų, Carlo Gesualdo di Venosa – 6 knygas, 150 madrigalų, Monteverdi – 5 madrigalų knygas sudarė Mantujos dvare, 8 knygas – Venecijoje, Šv. Marco kapeloje, Orlando di Lasso (1532–1594) sukūrė 187 madrigalus (102 – 5 balsų, 85 – nuo 3 iki 10 balsų). Įsitvirtino abu tipai – dainingasis ir deklamacinis. Žinomas ir 20 bažnytinių madrigalų ciklas (testamentinis ciklas, 1594 m.). Muzikos ir verbalaus teksto sąveika, ypatingas dėmesys svarbiausiems poetinio teksto žodžiams ardo (degu), moro, lasso (kančia), lagrime (ašaros), noia (ilgesys) formavo atitinkančių šių žodžių išraišką muzikinių frazių (retorinių figūrų) paieškos poreikį, muzikos retorikos, kuri išsivystė Baroko laikotarpiu, pradmenis. Ekspresyvi madrigalų muzikos kalba siejosi su madrigalo chromatizavimu, koloristine harmonija, tolimų tonaciniu požiūriu harmonijų gretinimu. Mikrochromatiniai madrigalai (kompozitorius Vincentino), kurių kūrybos praktika siejosi su iš antikos laikais skelbtais darbais apie senųjų dermių chromatines rūšis, taip pat skatino gausesnį chromatizmų vartojimą madrigaluose. Koloristinė modalinė harmonija paskatino atsirasti laisvuosius disonansus, kurie griežtajame stiliuje buvo netoleruojami. Jie buvo pateisinami kaip viena iš tuomečių muzikos praktikų – pirmoji (prima prattica) svarbiausiu stiliaus komponentu laikė kontrapunktą, harmoniją, o antroji (seconda prattica) – žodžius, jų įtaką harmonijai, kuri gali netgi nutolti nuo griežtų Renesanso laikotarpio stiliaus normų. Įprastos senųjų madrigalų formos – su riturnele, kuri buvo kartojama (tiksliai ar variantiškai) du kartus iš eilės. Pradinė dalis „naujajame“ madrigale iš variantinės-strofinės keitėsi į reprizinę, pagaliau – laisvą, ištisinio plėtojimo formą. Tokia ištisinio plėtojimo forma su baigiamąja padala yra vadinama „madrigaline forma“. Madrigalo a cappella sudėtį pakeičia deklamacinis solinis dainavimas, lydimas instrumentinio pritarimo, pasakojamasis, draminis madrigalas priartėja prie kantatinių-oratorinių formų; kai kurie naujojo, jausmingojo stiliaus stille representativo madrigalai su instrumentiniu pritarimu prilygo solinei vokalinei pjesei. Taip atsirado pagrindas formuotis naujam arijos žanrui. Istoriškai vertinant galima abibūdinti 6 madrigalo rūšis: 1. ankstyvasis a cappela madrigalas (nekoncertinis) 2. klasikinis a cappela madrigalas; būdingas koncertinis atlikimas) 3. pasakojamasis a cappela madrigalas 4. draminis a cappela madrigalas 5. daugiabalsis madrigalas su instrumentiniu pritarimu 6. solinis madrigalas su instrumentiniu pritarimu Scenoje atliekami madrigalai išsiplėtojo iki madrigalinių komedijų, juose atsirado veikėjų, kurie pradėjo vartoti dialogus, madrigalai tapo monumentalesni, stambesnė jų forma ėmė byloti apie naujojo, baroko, stiliaus įsigalėjimą. 1619 m. išleistoje madrigalų antologijoje „Musica Transalpina“ buvo paskelbti Byrdo, Marencio, Palestrinos madrigalai, kurių tekstai buvo išversti ir į anglų kalbą. XVI a. Anglijoje taip pat buvo kuriami madrigalai (T. Weelkesas, J. Wilby – „rimtojo“ madrigalo kūrėjai, T. Morley – „lengvojo“ – „bellet“, kurių kiekvieno posmo pabaigoje buvo dainuojamas refrenas „fa-la-la“). Madrigalai turėjo didelės įtakos vėlesnių formų ir žanrų raidai, nes juose buvo panaudoti kokybiškai nauji poezijos ir muzikos jungimo būdai, atsirado muzikinių retorinių figūrų išradimo poreikis, suklestėjo modalinė harmonija, natūraliai įsitvirtino chromatizmai ir disonansai, formuodami naujovišką tam laikotarpiui harmoniją, plito homofoninė faktūra bei funkcinės harmonijos apraiškos. Kiekvieno Renesanso kompozitoriaus, kūrusio madrigalus, įnašas į žanro raidą buvo skirtingas ir praturtino šiuos kūrinius skirtingomis savybėmis. Giovanni Pierluigi da Palestrina (1525–1594) sukūrė 140 madrigalų, kuriuose buvo naudojamos ir polifonijos, ir homofonijos priemonės. Kai kuriuose madrigaluose atsirado baroko stiliui būdingos dramatinio rečitatyvo melodikos, disonansų vartosenos, susijusios su teksto prasmėmis. Pavyzdys Nr. 49
Imitacijomis pagrįstuose madrigaluose Palestrina balsus plėtoja poromis – jungia du apatinius arba du viršutinius balsus. Būdinga šio kompozitoriaus maniera – daugiacikliai madrigalai, jungiant keletą jų (pvz., šešis madrigalus) į vieną visumą. Madrigalus kūręs Orlando di Lasso (1532–1594), sukūręs 187 madrigalus, naudojo laisvas formas, buvo deklamacinio madrigalo pradininkas, kūręs netgi satyrinius šio žanro kūrinius. Lasso naudojo imitacinės technikos priemones (ir kanonus) ir homofoninę, akordinę faktūrą. Jo madrigaluose dera dainingasis ir deklamacinis stilius. Lasso taip pat, kaip ir Palestina, kūrė madrigalų ciklus (20 bažnytinių madrigalų ciklas, užbaigtas 1594 m.). Savita, kad poetines opozicijas (jaunas – senas, gražus – bjaurus) Lasso išreikšdavo skirtingais balsų registrais. Luca Marencio (1553-1599) sukūrė 500 madrigalų, pasižyminčių virtuoziškumu, puošnia chromatizuota harmonija, ritmo įvairove. Don Carlo Gesualdo di Venosa (1561–1613) sukūrė 150 madrigalų, pasižyminčių muzikos ekspresija, pasiekiama melodikoje naudojamų plačių intervalų įvairove, tolimų balsų registrų deriniais, laisvai pagal melodinių viršūnių judėjimą derinama atsitiktine, „atonalia“ harmonija. Chromatizmo emancipacija ir tolimų harmonijų jungtys Gesualdo madrigalams suteikia ypatingo spalvingumo. Homofoninis (choralinis) skambesys jo madrigaluose derinamas su imitacinio pobūdžio polifoniniu judėjimu.
Claudio Monteverdi (1567–1643) sukūrė aštuonias madrigalų knygas, kuriose sudėti jo naujojo stille concitato tradicijos kūriniai. Vokalinės madrigalų partijos jo madrigaluose yra palydimos instrumentinio pritarimo, atsiranda atskirų instrumentinės muzikos fragmentų, kai kurie madrigalai vadinami sonatomis, koncertais. Monteverdi, tarnaudamas Mantujos dvare, sukūrė 5 madrigalų knygas, Šv. Marco katedros kapeloje Venecijoje – IV ir V knygas. Pastaruosiuose rinkiniuose išryškėjo madrigalų teatrališkumo bruožai, vokalinės partijos tapo personalizuotos, madrigalas artėjo prie operos stilistikos. VII ir VIII madrigalų knygose Monteverdi naudoja įvairias kupletines formas, sukuria atskiras scenas su instrumentiniu pritarimu. Monteverdi harmonijoje atsiranda akordų naujadarų – septakordų ir nonakordų, dažniausia susijusių su užtūromis, kurie naudojami kaip savarankiški dariniai. O dažnai pasitaikantis daugkartinis savarankiškų trigarsių kartojimas siejamas ir su tonacinės-funkcinės harmonijos įtvirtinimo prielaidomis. Madrigalų formos, harmonijos, melodikos chromatizavimo, tonacinės-funkcinės harmonijos atradimai paveikė XVII a. Claudio Monteverdi, Giullio Caccini operų muzikos kalbą ir tolesnę baroko, ateinančio stiliaus, muzikos raidą. ***
1. Landini madrigalas Si dolce non sono. 2. Monteverdi madrigalas Là tra‘l sanguele morti (Armidos rauda). 3. Monteverdi madrigalas Si, chio vorei morire. 4. Jannequino chanson Le chant des oiseaux. ***
|
