10. Renesanso motetas. Žanro atmainos. Strofinė
variantinė forma
Mokymo ir mokymosi tikslai:
1. Žinoti cantus firmus
funkcionavimo renesanso motete technologines ypatybes.
2. Pagal cantus firmus įdiegimo
technologijas gebėti praktiškai nustatyti moteto
tipą bei struktūrą.
3. Gebėti analizuoti izoritmine technika
grįstus kūrinius.
Moteto žanro
kilmė bei raida.
Motetas – (pranc. le
mot – „žodis“) – vokalinis
daugiabalsis kūrinys dažniausiai chorui a cappella.
Senovinis motetas atsirado XI a. pabaigoje–XII a.
pradžioje ir buvo ištobulintas Notre Dame katedros
mokykloje. Jo ištakos – jau anksčiau
vyravę organumo, klauzulės, kondukto žanrai.
Moteto sąvoka
išreiškia ypatingą šio kūrinio muzikos ir
žodžio santykį, teksto svarbą. Vienas
balsų, esančių virš tenoro, vadinasi
motetus. Senoviniame motetevienu metu skamba skirtingi
tekstaiįvairiomis kalbomis. Senoviniam motetui būdinga
tribalsė faktūra. Keturi balsai atsiranda tik XIII
a. 2-oje pusėje.
Ars nova motetas –
izoritminis. Ostinatiniai Ars antiqua motetų
dariniai, pagrįsti ritminiais modusais, transformuojasi į
izoritmijos ir panizoritmijos formas. Motetuose atsiranda
sudėtinga izotechnika (isos –
„vienodas“). Talea („ritmo
riekė“) ir color – melodikos
pokyčiai, išliekant tam pačiam ritminiam pulsui,
tampa Ars nova laikotarpio kūrinių
kompozicinės sistemos pagrindu.
Apibūdindamas moteto
žanrą ir jo vietą muzikos kultūroje 1474 m. J.
Tinctoris rašė, jog „motetas yra tarp
mišių ir pasaulietinės muzikos“ –
vidurinis dainavimas, cantus mediocris. Vėliau motetų
tenore paplinta ir pasaulietinių dainų citavimo praktika
(Josquino, Obrechto, Ockehemo kūryboje), pvz., Josquino
sekvencijoje „Stabat Mater dolorosa“ tenore skamba G.
Binchois „Comme femme desonfortée“, o kituose
balsuose dainuojamas sekvencijos tekstas.
Motete kaip savotiškoje
muzikos formų raidos laboratorijoje išsivystė savita
variantinė-strofinė forma.
Renesanso laikotarpiu buvo
kuriami ir daugiateksčiai motetai, kaip ir Ars
antiqua laikotarpiu.
Izoritminio moteto
tradicija.
Pavyzdys Nr. 35
Anglų kompozitorius, astronomas, matematikas
Johnas Dunstable (1390–1453) sukūrė
panizoritminį („pan“ – daugybinis)
motetą „Veni sancte Spiritus“/„Veni
creator“, panaudodamas himno „Veni creator“
melodijos garsus.
Pavyzdys Nr. 36
Himnas „Veni creator“
Iki XV a. kuriamas motetas solo
balsams. Vėliau paplito 2–3 dainininkų atliekamos
vienos balso partijos būdas (XV a. pr. popiežiaus
koplyčioje dainavo 10 dainininkų). XV a. paplito choro
a cappella atlikimas.
Renesanso laikotarpiu
įsigali
naujasis
motetas –
vienatekstis, giedamas lotynų kalba. Tačiau kuriami ir
daugiateksčiai motetai, daugiausia iškilmingoms progoms
(Dunstaiblo „Ave Regina caelorum“ – 3 tekstai,
Josquino de Prez – to paties pavadinimo („Sveika
dangaus karaliene“). Motetai (XVI a.) giedami mišiose
per aukų rinkimą, komuniją ar mišių
pabaigoje kaip jų papuošimas. Motetuose įterpiami
tropai su specialiomis intencijomis. Dufay įterpia
specialų tropą - Mergelės Marijos prašo
pasigailėti jo paties, mirštančio Dufay. Naudojama
daug simbolių. Užšifruojama de Prez pavardė
(žr. MK 305 psl.).
Vienas svarbiausių moteto
buožų yra tas, kad moteto tenore – ir senajame
motete (Ars nova, Ars antiqua), ir naujajame - naudojami
grigališkojo choralo melodijų fragmentai.
Tenorinis
motetas įsigali 1440 metais. Tenoras įstoja
vėliausiai, melodija skamba stambiomis vertėmis, paskui
– smulkėja (Dufay motetas „Ave Regina
caelorum“, 1464–1465), yra koloruojamas ( žr.
plačiau MK 325–328 p.)
Koloruotasis
motetas – viena Renesanso moteto atmainų. Koloravimas,
pagrindinio melodinio šaltinio keitimas, buvo svarbus
viršutinio balso – diskanto, laisvai,
improvizaciškai plėtojusio melodiją, piešiniui.
Koloruotasis monetas, viena Renesanso moteto atmainų, Dufay
pasirinktąją antifoną (cantus firmus)
traktuoja gana laisvai.
Pavyzdys Nr. 37
G. Dufay
Motetas Ave regina caelorum
Į moteto tekstą Diufay
įterpia su savo vardu susietus tekstinius tropus –
„Misserere tui labentis Dufay“ –
„Pasigailėk mirštančio Dufay“
(21–29 t.) ir „Miserere, miserere supplicanti
Dufay“ – „Pasigailėk, pasigailėk
maldaujančio Diufay“, 2 d. (86–96 t.). Šiame
Dufay motete grigališkojo choralo melodinis šaltinis
tampa intonacine medžiaga visų balsų plėtotei.
Galima pastebėti ir menzūrinio kanono (superius
ir boso pirmieji taktai 77–81t.), ir paprastojo kanono (nuo
86 t.) fragmentų.
Pavyzdys Nr. 38
Tenore skambanti cantus
fimus melodija tolydžio koloruojama, supanašėja
su kitais balsais.
Segmentuoto
tenoro motete cantus firmus tenoras paprastai
skaidomas į tam tikrus segmentus, dažniausiai atskiriamus
pauzėmis, ir jis gali paveikti (bet nebūtinai) ir
kitų balsų intonacinę medžiagą. Tenoro
cantus firmus fragmentais pasiskirsto kituose
faktūros balsuose.
Jacobas Obrechtas. Motetas „Parce,
Domine“
Menzūrinio kanono
moteto rašymo principas yra susijęs su tos
pačios cantus firmus medžiagos vienalaikiu
pakartojimu kituose faktūros balsuose, taikant skirtingus
ritminių santykių pokyčius. Reiškia –
melodikos ritminės vertės visuose balsuose skiriasi,
esant tam pačiam melodikos modeliui.
Pieee'as de la Rue. „Petri
Platensis“
Imitacinės technikos
motetai atsirado iš tenorinių motetų
įvairovės, ypač tam turėjo įtakos
segmentuotasis motetas, kai cantus firmus dariniai
sistemiškai buvo kartojami kituose faktūros balsuose.
Grigališkasis choralas buvo pagrindinis melodikos
šaltinis. Imitaciniai ir kanono principu pagal griežtojo
stiliaus reikalavimus kuriami Renesanso motetai išryškino
konsonansinės harmonijos principus.
Josquinas
des Prez. Motetas „Miserere mei, Deus“
Josquino des Prez moteto
„Miserere mei, Deus“ tenoro šaltinį –
cantus firmus – panaudoja ir Giovani Pierluigi da
Palestrina motete „Tribulater, si nescirem“.
Tačiau Palestrina c. f. užrašo stambesnėmis
ritminėmis vertėmis, ostinatiškai jį kartoja, o
kituose balsuose, kuriuos derina poromis, skamba nauja teminė
medžiaga.
Giovanni Pierluigi da Palestrina. Motetas
„Tribularer, si nescirem“
Imitacinės technikos
motetuose dažnai naudojami kanonai. Kiekvienas
imitacijų ciklas pradedamas nauja temine medžiaga, kuri,
beje, grindžiama dažniausiai vienu ir tuo pačiu
teminiu šaltiniu – grigališkojo choralo,
populiarios dainos, kompozitoriaus anksčiau sukurtame motete
panaudota temine medžiaga. Sąlyginai skirtinga
teminė medžiaga, kuri derinama su vis kita moteto teksto
eilute, palaipsniui įgauna variantinės –
strofinės formos, dar vadinamos motetine, struktūrą.
Motetuose naudojamos ir imitacijos, ir kanonai. Renesanso motetuose
naudojami paprastasis (vienatemis),
proporcionalusis (menzūrinis),
sudėtingasis (daugiatemis),
linearusis (arba tenoro, nes imituojamos melodijos
skamba tame pačiame, tenoro, balse),
inversinis (veidrodinis ir vėžinis),
elizinis (praleidžiant pauzes ir
smulkiąsias natas) kanonai. Motetuose polifoninis linearizmas
derinamas su homofoniniu – akordiniu – stiliumi.
Homofoninis ir
koncertinis motetas. Imitacinės technikos naudojimas
pakeitė tenoro santykį su kitais moteto balsais ir
cantus firmus (lot. tvirta giesmė) reikšmė
ėmė nykti. Įsigalint naujoms dermėms, Renesanso
teoretikams prisiminus Antikos tris dermių trichordų
rūšis, vis labiau įsigali chromatika ir
mikrochromatika.
Pavyzdys Nr. 39
Harmoninių traukų
(vedamųjų tonų) svarba paveikė ir harmoninio
funkcionalumo raidą; modalinę dermių sistemą
ėmė keisti mažoro – minoro dermių
sistema.
Pavyzdys Nr. 40
Keitėsi ir moteto turinys,
ir atlikimo pobūdis – atsirado koncertinis (
concerto – instrumentinis
palydėjimas) motetas. Motetus pradėjo atlikti keli chorai
(daugiachoris motetas), atsirado instrumentinis pritarimas
(vargonai palydėdavo choro partijas, grojo intarpus).
Atsiranda ir terminas
sinfonia
(instrumentiniai intarpai vokaliniuose kūriniuose).
Koncertinio moteto pavyzdžiai – Giovanni Gabrieli
rinkiniai (Sacrae symphoniae“ (1597) ir „Symphoniae
sacrae“ (1615), kuriuose kartu skamba net 19 vokalinių
ir instrumentinio palydėjimo balsų.
Giovanni
Gabrieli. Motetas „Plaudite, psallite, jubilate Do omnis
terra“
1. Klauzulė Benedicamus Domino,
XIII a. dvibalsis ir tribalsis motetai.
2. Vitry motetas In arboris.
3. Machaut motetas Lasse! Je sui en
aventure (panizoritminio moteto pavyzdys).
4. Dunstable Veni Sancte Spiritus (c.
firmus inversija, retrogradas)
5. Dufay Ave regina
coelorum
6. Lasso Exsultet coelorum (ostinatinis
tenoras), In hora ultima.
7. Palestrina Ascendens Christus
(retorinės figūros, imitacijos,
variantinė-strofinė forma, tipiškos kadencijos),
Ave Maria.
***
Klausimai
žinioms pasitikrinti
|