5. Renesanso muzikos kultūra. Griežtojo stiliaus samprata. Melikos, ritmikos, derminės organizacijos ypatumai. Žanrai ir formos. KompozitoriaiMokymo ir mokymosi tikslai 1. Žinoti Renesanso muzikinės kultūros ir kūrybos savybes. 3. Žinoti Renesanso muzikos kūrybos atstovus. 4. Žinoti griežtojo stiliaus melikos ir ritmikos savybes, mokėti sukurti šio stiliaus melodijų. 5. Gebėti identifikuoti griežtojo stiliaus bruožus muzikos kūriniuose.
Renesanso muzikos kultūros samprata plačiau apibūdinta jau pasibaigus šiam laikotarpiui, kai 1860 m. Štutgarte šveicarų kultūrologas J. Burckhardas išleido knygą „Renesanso kultūra Italijoje“. Žodis renaissance, reiškiantis atgimimą, kilo iš lotyniškojo renasci. Laikotarpiui būdinga, jog vėl atgijo susidomėjimas senąja graikų bei romėnų kultūra, antikos idėjomis. Renesanso sąvoką 1550 m. pirmą kartą pavartojo Giorgio Vasari savo veikale „Apie žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimus“. Renesanso kultūra vystėsi augant miestams, įsitvirtinant amatams, menams, kartu su prekybos augimu, kelionėmis, buržua atsiradimu. Humanistinė pasaulėžiūra, luominio požiūrio, bažnyčios kritika, krikščionybės skilimas į katalikybę ir protetantizmą, mokslo pasiekimai (Koperniko heliocentrinė idėja, paneigusi geocentrinę) siejosi su geopolitikos nuostatomis, iškėlusiomis centralizuotos valstybės būtinybę (Makiavelis) bei socialines utopijas (Kampanela, T. Moras). Meno bei socialinėje aplinkoje svarbi tampa žmogus individualybė. Lietuvoje – A. Goštautas, Mykolas Lietuvis, A. Rotundas, M. Strijkovskis kėlė apsišvietusios monarchijos idėją. Kartu iškeliama žmogiškumo sąvoka, sietina su apsišvietusio, trokštančio mokslo žmogaus, susivokiančio įvairiose kultūros srityse, samprata, kuri vystėsi plečiantis universitetų tinklui. Tai gausiai skaitomos literatūros (Petrarka (Italija), V. Šekspyras (Anglija), F. Rable (Prancūzija), A. Kulvietis, M. Mažvydas, M. Daukša (Mažoji Lietuva) atsiradimo laikotarpis. Pasikeičia požiūris ir į architektūrą: Italijoje, Florencijoje (XV a.) statomi rūmai, planuojamos gatvės, aikštės, miestai. Manieristinė architektūra Prancūzijoje: Luvras (1546 m.), Vavelio pilies rekonstrukcija 1536 m. Lenkijoje, Lietuvoje – Aušros vartai, Biržų pilis, Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (XVI a.), Arsenalas, Radvilų rūmai, Panemunės pilis (1604 m.),Vilniaus Šv. Stepono, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo (1625) bažnyčios, Kėdainių, Kauno, Vilniaus gyvenamieji namai. Garsėja dailininkai Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas. Jų paveikslų tematika – herojinė patetika, stebina monumentalumas, vyrauja apibendrintos formos. Romoje, Venecijoje kuria Džordžonė, Ticianas, Nyderlanduose – van Eikas, Vokietijoje – Diureris, Kranachas (XV a.), Lietuvoje nežinomų dailininkų sukurti Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto portretai, antkapiniai S. Radvilos paminklai Vilniuje, A.Valavičiaus – Tytuvėnų ansamblyje. Muzikos renesansas tapatinamas su Diufay ir Palestrinos vardais ir apima XV–XVI amžius. O Ars nova ir itališkasis trecento laikomi jo priešistore. Susiformuoja frankų-flamandų polifonistų mokykla. Svarbi tampa vokalinė polifonija. Renesanso kūrybos pagrindiniai principai siejami su griežtojo stiliaus melikos ir ritmikos ypatumais. Dermija praturtėja iki 12 dermių (H. L. Glareanus veikalas „Dodechordon“, 1547 m.). Toliau fomuojasi nacionalinės mokyklos. Muzika praturtėja naujais žanrais – tai frotola, kača, madrigalas, šansona. Dermių sistema pasipildo jonine ir eoline, formuojasi mažoro-minoro sistema. Nauja – homofoninis stilius: kantatos, operos, oratorijos. Griežtojo stiliaus samprata siejama su imitacine ir kontrastine polifonija. Griežtojo stiliaus melodika: laikomasi viduriniojo diapazono, melodika pagrįsta beakcenčiu metru, melodijos diatoninės, vyrauja ilgos vertės. Melodika banguojančio pobūdžio, po šuolio (didesnis intervalas už terciją) keičiama melodijos kryptis. Vengiama sinkopių, repeticijų, tritonio. Polifoninėje faktūroje balsai nepriklausomi nuo cantus firmus, vyrauja imitacinė technika. Imituojama ne visa melodija, kaip viduramžiais, o tik jos pradinės intonacijos. Imituojama ne unisonu, bet kvintos-kvartos intervalais. Polifonijos apraiškos ryškiausios mišiose ir motetuose. Šių žanrų kūriniuose išryškėja banguojančios melodikos savitumas, susijęs su grigališkojo choralo melodikos modeliais – tenore privaloma naudoti grigališkojo choralo fragmentus, leidžiama naudoti ir kai kurias pasaulietines dainas arba paties kompozitoriaus jau sukurtų kūrinių melodinius fragmentus. (Cantus firmus balsui greta grigališkojo choralo pradedamos naudoti ir pasaulietinės melodijos (dainos „Ginkluotas žmogus“ tema panaudota per 20 mišių). Griežtojo stiliaus melodijų ritmika pasižymi tęsiamomis ilgomis natomis, metrai – 3/1, 2/2, 2/1, naudojamos užtūros, kurios sudaro sąlygas skambėti disonuojantiems intervalams. Žanrai ir formos. Pagrindinė forma variantinė – strofinė arba motetinė. Jos esmė yra ta, kad kiekvienai teksto eilutei derinama skirtinga, pradinei melodijai gimininga tema. Mažesnės apimties kūriniuose aptinkama paprasta dviejų arba trijų dalių forma. Pasaulietinės muzikos kūriniuose pasitaiko rondobruožų. Kuriama ir instrumentinė muzika. Naudojami instrumentai: klavesinas, liutnia, vargonai, verdžinalis, viola. Instrumentinės muzikos žanrai: fantazija, kancona, ričerkaras, tokata, variacijos. Žymiausi Renesanso kompozitoriai. Nyderlandų: G. Diufay, J. Okehemas, J. Obrechtas, Žoskenas de Pre, O. di Lasso, J. P. Svelinkas; italų – Dž. P. da Palestrina; anglų – V. Berdas. Renesanso teoretikai: J. Tinktoris, V. Galilėjus, Dž. Carlinas, Glareanas. Renesanso laikotarpio Lietuvos muzikai: Vaclovas Šamotulietis, Kiprijonas Bazilikas Seradzietis, V. Bakfarkas, J. Brantas. 1513 m. Vilniuje įkurta giedojimo mokykla. Varnių katedroje XVI a. mokyta giedoti ir kankliuoti.
|
