2. Profesionaliosios Europos muzikos ištakosAkademinės muzikos ištakos siejasi su senosios Graikijos kultūra. Senovės graikų muzikos teorija apėmė elementariosios muzikos teorijos žinias: buvo žinomos skirtingos dermės, susijusios su Graikijoje gyvenusių genčių etnine muzika, apibūdinti jas sudarantys tetrachordai, žinoma intervalo sąvoka. Iš tų laikų išliko mažorinio pobūdžio dermių – joninė, lydinė, miksolydinė bei minorinių – eolinė, dorinė, friginė – pavadinimai. Išliko tik pavadinimai, nes dermių sandara skiriasi iš esmės – antikinės dermės buvo sudaromos žemyn, viduramžių – aukštyn. Tetrachordų rūšys buvo susijusios su minėtomis diatoninėmis (diatoniai tetrachordai) bei chromatinėmis ir enharmoninėmis dermėmis (chromatiniai bei enharmoniniai tetrachordai). Graikai žinojo dermes: dorinę, fryginę, lydinę, naudojo tetrachordus: diatoninius, chromatinius, enharmoninius, suvokė intervalo apimtį. Pitagoras matematiškai padalino stygą santykiu 2:1 ir gavo oktava aukštesnį garsą už laisvai virpančią stygą. Pitagoras, Heraklitas (544–483) – nagrinėjo muzikos teorijos ir estetikos klausimus (sekėjai kanonikai rėmėsi matematika). Platonas, Aristotelis nagrinėjo muzikos socialinę reikšmę, Aristoksenas susistemino dermes, sukūrė ritmo teoriją (sekėjai harmonikai rėmėsi klausa). Aischilas, Sofoklis, Euripidas kūrė dramas ir muziką joms. Tėbų poetas Pindaras sukūrė himnų, užstalės dainų, odžių. Iš Pindaro odžių atsirado ditirambai, davę pradžią graikų tragedijai. Aristotelio imitacijos teorija, kad „muzika perteikia sielos būsenas“, pagrindė baroko muzikos estetiką ir komponavimo sistemą. „Politikoje“ Aristotelis teigia, jog muzika teikia intelektinį malonumą. Platono „Valstybė“ (380 m. pr. m. e.) įtikina, kad muzika ugdo asmenybę ir yra derintina su gimnastika. Aristoksenas (320 m. pr. m. e.) veikale „Harmonijos pagrindai“ aptaria 3 rūšių tetrachordus, dermės pagrindą: diatoninius, chromatinius ir enharmoninius. Aptaria konsonansus: 4, 5, 8-ą. Išliko apie 20 senosios graikų muzikos fragmentų. Senovės graikai savo veikaluose apibūdino:1) intervalus, 2) tetrachordus, 3) dermes, 4) kūrinių modelius, 5) muzikos ryšį su poezija, 6) poveikį moralei, 7) auklėjimo ir mokymo reikšmes. Taigi senovės Graikijoje buvo ir akademinė muzika, ir muzikos teorija. Prieš 2–3 tūkst. metų 1) muzika buvo vienbalsė, 2) melodijos glaudžiai siejosi su kalbos metru ir ritmu, 3) grojama ir dainuojama buvo be natų, 4) filosofai teigė, kad muzika yra darni sistema, neatsiejama nuo gamtos sistemos ir veikianti žmogaus mintis ir elgesį, 5) formavosi akustikos teorija ir muzikos terminologija, 6) dermės buvo sudaromos iš tetrachordų. Graikų palikimą perėmė krikščionių bažnyčia. Ankstyvoji akademinė muzika perėmė įvairių kultūrų elementus. Saviti liturgijos ir jos giesmių variantai gyvavo Bizantijoje ir Romos imperijoje. Vėliau enharmoniniai tetrachordai Renesanso laikotarpiu buvo siejami su kompozitoriaus Gesualdo naudojamomis dermėmis, kurios pagrindė jo mikrotonines kompozicijas. Taigi senovės graikai filosofai išmanė akademinio muzikos kūrinio kūrybos principus, suprato muzikos reikšmę valstybės gyvenime, jaunimo auklėjime, sprendė muzikos estetikos klausimus. Senovės Graikijoje muzika skambėjo per įvairias apeigas: dionisijas (dievo Dioniso garbei) arba bakchanalijas. Choro muzika (vienbalsė) buvo atliekama per sporto varžybas, religines apeigas, tragedijų spektaklius. Dainų rūšys: himnai dievų garbei, pajanai (iškilmingos giesmės), prozodijos (eisenų dainos), trenai (raudos). Atlikėjai: aoidai ir rapsodai. Muzikos kūrėjai – poetai ir dramaturgai. Muzikos instrumentai: lyra, kitara formingė (chordofonai), aulas, syringė (aerofonai), arfa. II a. pr.Kr. Aleksandrijoje išrasti hidrauliniai vargonai.
Harry Partch – Two Studies On Ancient Greek Scales 1946. ***
|
Dvi graikų
dainos. Atl. Kronos kvartetas. Atkreipkite dėmesį į
ketvirtatonių skambesį, tai padės suprasti
enharmoninio tetrachordo sandaros struktūrą!
